2012 07 23

bernardinai.lt

bernardinai.lt

Vidutinis skaitymo laikas:

5 min.

Ana Politkovskaja. Tai kuo aš kalta?

2006 m. rugsėjį nužudyta Rusijos žurnalistė Ana Politkovskaja (1958–2006) šiandien tapo tikra XXI a. ikona, simbolizuojanti tiesų žodį ir bekompromisę laikyseną prievartos, žudynių bei karų pasaulyje. Pradėjusi rašyti Rusijos valdžiai itin nepatogiomis Čečėnijos karo temomis, ji nepabūgo valstybės grasinimų ir pilietiškai drąsiais straipsniais toliau plėšė melo šydą nuogrobuoniškos Putino Rusijos, prisidengusios karo prieš te­rorizmą mitu. Rašė tol, kol jos nepakirto samdyto žudiko kulka…

Neseniai leidykla „Kitos knygos“ išleido Anos Politkovskojos knygą „Tik tiesa, nieko daugiau“, kurioje surinkti geriausi ir aktualiausi A. Politkovskajos straipsniai, 1999–2006 m. publikuoti laikraštyje „Novaja gazeta“. Šiose publikacijose žurnalistė preciziškai užfiksavo itin žiaurų civilių Čečėnijos gyventojų kankinimą ir žudynes, drąsiai aprašė įkaitais paimtų „Nord-West“ miuziklo žiūrovų dramą bei ne mažiau žiauresnę įkaitų tragediją Beslane. Daug dėmesio savo rašiniuose skirdama valdžios korupcijai ir savivalei, žurnalistė pelnė daugybę apdovanojimų už svarų indėlį į tiriamąją žurnalistiką bei kovą už žmogaus teises.

Skelbiame ištrauką iš Anos Politkovskojos knygos „Tik tiesa, nieko daugiau“.

Šis straipsnis buvo rastas Anos Politkovskajos kompiuteryje po jos mirties ir skirtas užsienio skaitytojams. Publikuota specialiame ,,Sojuz žurnalistov“ leidinyje, 2006 m. spalio 26 d.

,,Kavernyj“ – tai senų laikų Rusijos klounas, kuris privalėdavo juokinti publiką, kol cirko arenoje būdavo keičiamos dekoracijos. Jeigu jam nepavykdavo publikos prajuokinti, ponios ir ponai rėkdavo klykdavo, o valdytojas duodavo jam pylos.

Beveik visa šiuolaikinė Rusijos žurnalistų karta ir iki šių dienų išlikusios informacijos priemonės yra tokio tipo klounai, aukščiausios rūšies ,,kavernyj“, kurių darbas – linksminti publiką, o jeigu jau tenka rašyti apie ką nors rimta, tai privalo visiems ir kiekvienam skyrium išaiškinti, kokia nuostabi yra Valdžios Piramidė visomis savo apraiškomis. Valdžios Piramidė yra kažkas tokio, ką prezidentas Putinas uoliai kūrė paskutiniuosius penkerius metus, o visi šios piramidės valdininkai – nuo pat viršūnės smaigalio iki biurokratinės hierarchijos apačios – yra paskirti jo paties arba jo statytinių. Tai valstybinė santvarka, užtikrinanti, kad bet kuris savarankiškai mąstantis individas artimiausio tiesioginio viršininko bus nedelsiant pašalintas iš tarnybos. Rusijoje tokie paskirtieji į pareigas vadinami Putino prezidentine administracija ir efektyviai valdo šalį kaip ,,saviškiai“. Bet kuris žmogus, nepriklausantis ,,saviškiams“, yra priešas. Didžioji dauguma tokių paskirtųjų į postus palaiko žiniasklaidos dualizmą. Jie savo straipsniuose smulkiai aiškina, kokie geri yra ,,saviškiai“, ir smerkia niekingą priešų prigimtį. Priešai – tai liberalių pažiūrų politikai, žmogaus teisių gynimo aktyvistai ir ,,priešiški“ demokratai, paprastai apibūdinami kaip Vakarams parsidavę politikai. ,,Saviškio“ demokrato pavyzdys yra, savaime suprantama, pats prezidentas Putinas. Laikraščiai ir televizija labai uoliai ir detaliai ,,atskleidžia“, kokią tikslinę finansinę paramą tie ,,priešai“ už savo veiklą gauna iš Vakarų.

Žurnalistai ir televizijos laidų vedėjai entuziastingai ėmėsi jiems primesto naujo vaidmens cirko arenoje. Kova už teisę perteikti nešališką informaciją, o ne būti prezidentinės administracijos tarnais, jau praeity. Profesijoje, kuriai ir pati priklausau, vyrauja intelektinės ir moralinės stagnacijos atmosfera, ir aš privalau pasakyti, kad daugumos mano draugų žurnalistų per daug nejaudina šis sugrįžimas iš žurnalistikos į valdančiųjų jėgų propagandą. Jie atvirai prisipažįsta, kad informaciją apie ,,priešus“ jiems pateikia Prezidento administracijos nariai ir nurodo, ką reikia aprašyti, o ką visiškai ištrinti.

Kas atsitinka žurnalistams, kurie nenori veikti kaip ,,kavernyje“ cirko arenoje? Jie tampa parijais. Aš neperdedu.

Paskutinė mano komandiruotė į Čečėniją, Ingušiją ir Dagestaną buvo 2006 m. rugpjūčio mėnesį. Aš norėjau susitikti su aukšto rango Čečėnijos pareigūnu. Interviu tema – pasipriešinimo kovotojų amnestija, kurią paskelbė FST [Federalinė saugumo tarnyba] vadovas.

Brūkštelėjau adresą Grozne: sugriautas privatus namas su apgadinta tvora miesto pakrašty, ir įbrukau tą raštelį jam nieko daugiau neaiškindama. Maskvoje mes tarėmės, kad atvyksiu interviu. Kitą dieną jis atsiuntė į tą vietą kažkokį žmogų, kuris paslaptingai pasakė:

– Manęs prašė pasakyti jums, kad viskas yra gerai.

Tai reiškė, kad tas pareigūnas susitiks su manimi arba, dar tiksliau, – užsuks nešinas regztuku – atrodydamas taip, lyg išėjo nusipirkti kepaliuką duonos.

Jo suteikta informacija buvo neįkainojama ir visiškai paneigė oficialias amnestijos ataskaitas. Kalbėjomės dviejų kvadratinių metrų ploto kambaryje su mažyčiu užuolaidomis užtrauktu langeliu. Prieš karą čia buvo pašiūrė, bet, kai namas buvo susprogdintas, pašiūrė tapo ir virtuve, ir miegamuoju, ir vonios kambariu. Šeimininkai, nors akivaizdžiai nerimaudami, leido ja pasinaudoti, nes buvo seni mano draugai. Apie tos šeimos nelaimes rašiau prieš kelerius metus, kai buvo pagrobtas jų sūnus.

Kodėl tas pareigūnas ir aš tam ryžomės? Gal mes išprotėjome arba mėginame šiek tiek paįvairinti savo gyvenimą jauduliu? Toli gražu ne. Atvira draugystė tarp manęs arba bet kurio kito mano kolegos iš ,,Novaja gazeta“ laikraščio, t. y. opoziciškai nusiteikusio informacijos rinkėjo, ir ,,saviškio“ vyriausybės pareigūno galėjo blogai baigtis mums abiem.

Tas pat aukštas pareigūnas vėliau atvesdavo į tą buvusią pašiūrę pasipriešinimo kovotojų, kurie norėjo padėti ginklus, bet nenorėjo dalyvauti vyriausybės cirko vaidinime. Jie pateikė daug įdomios informacijos apie tai, kodėl niekas iš kovotojų nenori pasiduoti režimui: jie mano, kad Vyriausybei rūpi tik propaganda ir ja negalima tikėti.

,,Niekas nenori pasiduoti!“ ,,Žinovams“ sunku tuo patikėti. Rusijos televizija keturias savaites rodė gudriaveidžius individus, teigiančius, kad jie noriai sutinka su amnestijos terminais, kad jie ,,tiki Ramzanu“. Ramzanas Kadyrovas yra prezidento Putino favoritas Čečėnijoje, jį Putinas paskyrė ministru pirmininku neatsižvelgdamas į tą faktą, kad paskirtasis yra visiškas idiotas, neturi jokio išsilavinimo, smegenų ir jokių talentų, išskyrus polinkį į smurtą ir vagystes.

Į šias nelabas sueigas surinko pulkus klounų-žurnalistų (aš nebuvau pakviesta). Jie stropiai užsirašydavo viską į bloknotus, fotografuodavo, rašydavo ataskaitas visiškai iškreipdami realybę. Tačiau jų sukurtas vaizdas tenkino tuos, kurie paskelbė amnestiją.

Prie to negali priprasti, bet išmoksti gyventi to nepaisydamas. Taip aš dirbau per visą antrąjį karą Šiaurės Kaukaze. Pradėkim nuo to, kad slapsčiausi nuo Rusijos federalinių karinių pajėgų, bet galėjau slapta susisiekti su žmonėmis per patikimus tarpininkus, todėl generolai negalėjo demaskuoti mano informatorių. Kai Putino čečėnizacijos planas (priversti ,,gerus“, Kremliui lojalius čečėnus žudyti ,,blogus“, opoziciškai nusiteikusius čečėnus) pavyko, ta pati gudrybė buvo taikoma ir ,,geriems“ čečėnų valdininkams skatinti. Tokia pat padėtis ir Maskvoje, Kabardoje-Balkarijoje arba Ingušijoje. Šis virusas plačiai pasklidęs.

Cirko vaidinimas netrunka ilgai, o režimas, kuris naudojasi žurnalistų-klounų paslaugomis, išgyvens ne ilgiau nei pūvantis grybas. Žinių valymas padėjo valdininkams režisuoti melą, skirtą reklamuoti ,,teisingam Putino valdomos Rusijos įvaizdžiui“. Netgi dabar tai sukelia tragedijas, su kuriomis režimas negali susidoroti ir kurios gali paskandinti ir didžiausių aukštumų pasiekusias karjeras. Mažame Karelijos miestelyje Kondopogoje prie Suomijos sienos apgirtę nuo degtinės gyventojai sukėlė antikaukazietiškas riaušes, ten žuvo keli žmonės. Nacionalistiniai ,,patriotų“ paradai ir rasistiniai užpuolimai yra tiesioginė režimo patologinio melavimo ir realaus dialogo tarp valdžios ir rusų liaudies nebuvimo pasekmė. Valstybė nenori matyti, kad dauguma mūsų gyventojų gyvena skurde ir kad realus gyvenimo lygis už Maskvos ribų yra žymiai žemesnis nei teigiama. Korupcija Putino Valdžios Piramidėje viršija anksčiau pasiektas aukštumas, o jaunesnioji karta dėl skurdo auga ir prastai išsilavinusi, ir karinga.

Man šleikšti dabartinė ideologija, kuri skirsto žmones į ,,mūsiškių“, ,,ne mūsiškių“ arba netgi ,,neteisingųjų“ grupes. Jeigu žurnalistas yra ,,mūsų“ pusėje, jis gaus apdovanojimų bei garbės vardų ir, galimas daiktas, jam bus pasiūlyta tapti Dūmos deputatu. Ne galimybė būti išrinktam, atkreipkite į tai dėmesį, o tapti. Pas mus jau nebėra parlamentinių rinkimų tradicine šių žodžių prasme – su rinkimų kampanija, manifestų publikavimu, debatais. Rusijoje Kremlius sutelkia tuos, kurie yra neabejotinai reikiamoje pusėje, kurie saliutuoja reikiamu metu, yra „Vieningosios Rusijos“ partijos gretose ir prie viso to ištakų.

Šiandien žurnalistas, kuris nėra ,,mūsiškis“, yra atstumtasis. Niekada nesiekiau savo dabartinio parijaus statuso ir todėl jaučiuosi kaip į krantą išmestas delfinas. Aš nesu politinė kovotoja.

Aš daugiau nebenoriu nuodų, areštų, grasinimų paštu ir internetu, telefono skambučių su grasinimais nužudyti. Man svarbiausia tęsti savo darbą, atvaizduoti gyvenimą tokį, kokį jį matau, kiekvieną dieną priimti lankytojus, kuriems nėra daugiau kur kreiptis su savo bėdomis, nes, Kremliaus nuomone, jų istorijos yra neskelbtinos. Vienintelė vieta, kur jas gali paviešinti, yra mūsų laikraštis ,,Novaja gazeta“.

Tai kuo aš kalta? Papasakojau tik tai, ką pati mačiau, tik tiesą ir nieko daugiau.