2012 08 07

Kristina Urbaitytė

bernardinai.lt

Vidutinis skaitymo laikas:

4 min

Vėžiavimo ypatumai. Rainuotųjų vėžių gaudynės Balsio ežere

Pirmąjį rugpjūčio penktadienį Pavilnių  ir Verkių regioninių parkų direkcija bei Lietuvos gamtos fondas pakvietė į vėžių gaudynes.

Nerijaus Žitkevičiaus

nuotrauka

Temstant prie Vilniaus miesto pašonėje esančio Balsio ežero susirinko daugiau nei pusantro šimto vėžiautojų. Paklausę paskaitos apie Lietuvoje gyvenančius vėžius, jie pasidalijo komandomis ir pradėjo kurti vėžių gaudymo planus, nes karštos vasaros naktys – pats puikiausias metas žnypliuočiams iš vandens traukti ir į puodą su druska bei krapais mesti.

Nerijaus Žitkevičiaus nuotrauka

Paskaitoje buvo paaiškinta, kad Lietuvoje gyvena keturios vėžių rūšys. Plačiažnypliai ir siauražnypliai vėžiai laikomi dviem vietinėmis vėžių rūšimis, kurios, anot gamtosaugininkų, ilgainiui gali būti įtrauktos ir į Lietuvos raudonąją knygą: šių vėžių skaičius nuolat mažėja. Kitos dvi rūšys yra atkeliavusios iš Šiaurės Amerikos žemyno – žymėtieji vėžiai, kitaip vadinami signaliniais vėžiais, ir rainuotojų vėžių rūšis.

Kadangi skirtumai tarp šių keturių rūšių menki,  vėžiavimo nepatyrę ir su vėžiais nesusipažinę žmonės šia veikla turėtų užsiimti tik gerai išnagrinėję skirtumus ar pasitarę su specialistais. Antraip gali padaryti daugiau žalos nei naudos. Tiesa, Balsio ežere likę jau tik rainuotieji vėžiai. Taigi pavojaus, kad užsidegę gamtosaugininkų pagalbininkai sugaus retais laikomų vėžių, nebuvo.   

Rainuotieji vėžiai gamtosaugininkų vadinami „piktaisiais imigrantais“ – invazine rūšimi, kuri yra agresyvi, turi plačią ekologinę amplitudę, kas reiškia, jog šie vėžiai yra nereiklūs ir prisitaiko gyventi daugelyje aplinkų. Invazinės rūšys pasižymi ir labai lengvu ir greitu dauginimusi.

Rainuotasis vėžys

Nerijaus Žitkevičiaus nuotrauka

Rainuotieji vėžiai

Nerijaus Žitkevičiaus nuotrauka

Gamtos ir kultūros paveldo skyriaus vedėja Jolanta Radžiūnienė palygino šią vėžių rūšį su visiems gerai žinomimis invazinėmis augalų rūšimis: Sosnovskio barščiu, lubinu, uosialapiu klevu. „Jei įsikūrė Sosnovskio barštis, lubinas, uosialapis klevas, tai jokie kiti augalai neaugs. Lygiai ta pati situacija yra su rainuotoju vėžiu: jo įsikūrimas gresia biologinės įvairovės sumažėjimu“, – pasakojo J. Radžiūnienė.

Lietuvos gamtos fondo nuotrauka

Taigi visiems tiems, kurie nevėžiauja ir prisidengia argumentu, kad vėžiai yra nykstantys ir „šiaip mieli“ padarai, tai gali tapti vienu pagrindinių argumentų pradėti vėžiauti. Rainuotųjų vėžių gaudymas ir valgymas teikia naudą gamtai. Jų naikinimas prisideda prie galimybės išsaugoti lietuviškuosius vėžius – siauražnyplį ir plačiažnyplį.

Kaip paaiškėjo paskaitoje ant ežero kranto, rainuotieji – vėžių maro nešiotojai. Kai vėžių maro užkratą nešiojantis rainuotasis atsikrausto ar yra „gerųjų“ žmonių atkraustomas į kokį ežerą, tvenkinį ar upę, visi minėtieji plačiažnypliai ir siauražnypliai žūsta savaitei nepraėjus. Kadangi ligos užkrato nešiotojai patys vėžių maru neserga, jie nežūsta ir veisiasi toliau – kolonizuoja vandens telkinius.

Robertas Staponkus

Lietuvos gamtos fondo nuotrauka

Trumpai tariant, rainuotieji vėžiai atvykėliai sutarti su vietinėmis rūšimis nemoka, taigi jie nusipelno rūsčių vėžiautojų, apsiginklavusių samteliais, graibšteliais ir bučiukais, puodų.

Lietuvos gamtos fondo gamtosaugos specialistas Robertas Staponkus pasakojo, kad nuo seno vėžiautojai naudodavo graibštelius, tačiau ieškant graibštelio parduotuvėse, reikėtų atkreipti dėmesį į graibštelių lankus ir į tinklelius. Tinklelis neturėtų būti per gilus, o jo apvadas turėtų būti metalinis, nes braukiant per žoles ir gruntą, nenutrinamas tinklas.

Gamtosaugos specialistas sakė, kad samteliai žvejybos parduotuvėse – reta prekė, tačiau pora vėžiautojų atsinešė štai šiuos prietaisus, sakė, kad nuo seniau turi. 

Gamtosaugos specialistas taiso bučiuką

Nerijaus Žitkevičiaus nuotrauka

Dar viena priemonė vėžiams gaudyti – bučiukai, tačiau su jais vėžiavimas laikomas pasyvesniu užsiėmimu: bučiukai su jauku sumetami į vandenį, o po poros valandų vėžiautojas jau gali susirinkti laimikį.  

Ne visi prie Balsių ežero susirinkę vėžiautojai buvo patyrę ir turėjo reikiamus įrankius rainuotiesiems vėžiams iš ežero traukti, taigi šį užsiėmimą jie išbandė naudodamiesi pačiu paprasčiausiui ir mažiausiai laimikio atnešančiu vėžiavimo būdu: nusismailinę pagaliukus, rastas šakeles ir užmovę ant jų po smarkų kvapą skleidžiančią žuvį, apsmaigstė jais ežero dugną prie krantų ir laukė, kol masalas privilios vėžių. O tada – gaudė juos plikomis rankomis.

R. Staponkus pasakojo, kad vėžius reikia imti kaip įmanoma lėčiau (kad nepasibaidytų) iš uodegos pusės, nes vėžys dažniausiai sprunka atbulas: ten, kur akys nemato. Taip gaudant didesnė tikimybė, jog vėžys nepabėgs. Sučiupus jį už kiauto, reikia sparčiai prispausti prie žemės, o tada, patogiau pasiėmus,  mesti į laimikio kibirėlį.

Nerijaus Žitkevičiaus nuotrauka

Nerijaus Žitkevičiaus nuotrauka

Nerijaus Žitkevičiaus nuotrauka

Nerijaus Žitkevičiaus nuotrauka

Apsupę balsio ežerą su deglais, žibintuvėliais ir šakelėmis, bučiukais, samteliais ir graibšteliais, vėžiautojai apšvietė visus krantus ir surinko nežinia kiek vėžių, kurie keliavo į vieną didelį puodą ar į vėžiautojų namus.

Tie, kas po vėžiavimo liko prie puodo, aptarė vėžiavimo ypatumus, sprendė, kiek laiko verda vėžiai, aiškinosi, koks virimo būdas pats geriausias, po kurio – vėžiai skaniausi.

Išsivirę savo vėžius, vėžiautojai pakalbėjo, pasidalijo įspūdžiais ir išsiskirstė kas sau.