Laiškai iš kaimo. Vaikystės vasaros buvo ilgos

Liepos 4-oji

Pažvelgęs į kalendorių aiškiai matai, kad visi metų laikai yra vienodi, ir pavasaris nei kiek ne ilgesnis už vasarą. Bet kodėl vasara prabėga taip greitai? Pavasaris eina kartais gerokai stabteldamas, o vasara visada bėgte prabėga. Ruduo atslenka pamažu, žiema dažniausiai užtrunka ilgai, o vasara tik įsibėgėja – ir jau nebėr. Žinoma, ne visi ir ne visada šitaip galvoja. Bet ir didžiausias melancholikas atvirumo valandėlę prisipažins: vaikystėje vasaros buvo ilgos. Kodėl toks reliatyvus yra bėgančio laiko jutimas?

Į šį klausimą aiškiausiai atsakė poetas Justinas Marcinkevičius: „Tai gražiai mane augino Laukas, pieva, kelias, upė / Tai gražiai už rankos vedė / Vasaros diena ilga.“ Tiktai keturios trumpos eilutės iš visiems žinomo eilėraščio – dainos, o kiek daug pasakyta… Merkiniškis Vitas Raugala, vaikystėje gyvenęs Netiesų kaimelyje prie Nemuno, prisimena viską taip pat labai aiškiai, ir šiandien besiklausant jo poringės, nesunku įsivaizduoti, koks įdomus buvo anuometinis vaikų gyvenimas prie didelės upės. Augo ir grūdinosi jie tarsi kokie kantruoliai augalai, o visokios išdaigos, pramogos ir pareigos buvo lyg vienas nesibaigiantis judėjimas nuo ryto iki vakaro. Karvės ir avys panemunėje ganėsi pačios, daug svarbiau buvo žūklė gera, savadarbe meškere, maudynės ir obuoliavimas kaimyno sode. Ir vaikų , ir suaugusių sodiečių gyvenimą paįvairino Netiesų dvaras.

Visiems rūpėjo nors paslapčia žvilgterėti, kas gi vyksta tame dvaro kieme, kur ir paprastą dieną dvarininkas, atvažiavęs iš Kauno, vaikšto baltu kostiumu pasirėdęs… Mokytoja ir kraštotyrininkė Marija Vydūnaitė-Grėbliūnienė iš Ricielių prisimena vaikystės vasaras gimtajame Veršių kaime, prie gražiausio Dzūkijos ežero Avirio: „…su Ona mes buvom vienmetės (Ona Alesiūtė-Bleizgienė, poetė ir kraštotyrininkė, gyvenanti Leipalingyje – H. G.), tai ganant karves ir buvo mūsų kraštotyrinės veiklos pradžia. Ir uogaujam, ir grybaujam, ir žaidžiam, ir dainuojam, bet kai vaidinam, tai – rimtai: ca, va, antys, o ta bala – Mateika, o šitas kalniukas tegu bus Paukščiakalnis, o ca tai Viksvė, o ca Riešutynas, Vilkabalė, jau ca tai neikim, ca striokai rodos… O žinokit, ten ir dabar Paukščiakalnis – ogi mes su Ona sugalvojom, pakrikštijom, mes gi viskų sugalvojom, ir ciej gyvulukai mūs netikri, an pagalukų, nu mūs tokia prigimcis buvo, mum ir skruzdėlukės gaila, o šitas kvietkutis gražus, tai gal ir namie augtų, o, būdavo, klausiam viena kitų, kap tavo vaikutis, ar labai rėkia, ar tu jį tikrai kopūstuose radai, mes gi ir mamas vaidinom. Mano tėvas žvejys buvo, valtį turėjo, o mes ganydamos tai sugalvojam ir an avukės paplaukc, oi, visko buvo…“

Gražūs, kartais graudžiai juokingi tie vaikystės vasarų prisiminimai. Bet yra ir susikaupimo, iškilmingumo. Užtenka įsivaizduoti, kaip eina sekmadienį palei Nemuną Pašilingės kaimo moterys su vaikais – ir visą laiką mato baltą Merkinės bažnyčią, iškylančią ant aukšto kalno. Izabelė Bakanauskienė iš Pašilingės kaimo prieš dvidešimt metų mums taip kalbėjo: „Jaunystėj mes basos ajom in Merkinį, bažnyčion. Panemunėm ajom, pro Česukus, buvo keltas per Merkį. Gražios buvo pievos vasarų – kap pažiūrai, viskas cik žydzi, vai kap gražu! O Merkinės bažnyčia iš tolo matosi… Praėjo jaunystėlė, kap gražu viskas buvo, kap miela…“. O Gailiūnų žmonės į Liškiavos bažnyčią irgi eidavo ne keliu, o takeliais palei Nemuną. Ir čia gražios buvo Nemuno pakrantės. O kai Liškiava jau nebetoli, būtinai išgirsi, kaip aname krante dainuoja Vieciūnų kaimo merginos, laukiančios, kol atplauks čaikos ir perkels jas į šį krantą… Bet buvo ir kitoks Nemunas.

Steponas Kolupaila knygoje „Nemunas“ (išleista Čikagoje 1950 m.) taip rašo apie baltarusių sielininkus: „Lietuvą sielininkai atsimena kaip dausas. Atvarę sielius į Kauną ar į Jurbarką, jie gaudavo iš pirklių atlyginimą, kurio nemažą dalį palikdavo smuklėse. Kartais, pragėrę visą uždarbį, pėsti grįždavo namo Nemuno krantais.“.

Kokie skirtingi šie pasakojimai, o vis tiek juos jungia vienas labai svarbus ano meto žmonių pojūtis – Gamtos artumas. Kas tu bebūtum, ką bedarytum, šalia tavęs yra Gamta, kurios nevaržo griežti įstatymai ir reglamentai.

Velnio akmuo. Degėsių kaimas 2004 m. Vykintas Vaitkevičius Degėsių kaime aprašo Velnio akmenį, o Henrikas Gudavičius tyrinėja paslaptingą augalų pasaulį, kantriai augantį buvusio karjero dugne. Brolių Černiauskų nuotrauka

Liepos 7-oji

Kaimynas pasakoja, kaip naminiai gyvuliai bijo griaustinio. Ne visi, bet kai kurie labai bijo, net drebėdami ,,lipa ant sienų“! Ir Kalpoko didelis šuva pradeda drebėti, vos tiktai sugriaudžia danguje, ir Markelevičiaus arklys pasiunta muistytis lyg spiečiaus aklių užpultas. Kodėl? Į šį klausimą neatsako joks zoopsichologijos vadovėlis. Prijaukintas gyvūnas turėtų pasitikėti šeimininku ir nebijoti pavojų, apie kuriuos pats jis mažai ką žino.

Gyvūnų prijaukinimo teorija aiškina, kad ne visi dabartiniai žmogaus pagalbininkai bei įnamiai yra vienodai prijaukinti. Bitė, pavyzdžiui, išsaugojo daug laukiniškų įpročių, ir todėl bitininkai dažnai ginčijasi, kiek galima tuos pirmykščius įpročius keisti, konstruojant naujus avilius. O arklį galutinai prijaukinti neužteko laiko, nes atsirado mašina. Gi šuva yra prijaukintas daug anksčiau už visus kitus, todėl jis mažiausiai ir turėtų bijoti griaustinio. Pasižiūrėk, šuneli, kad šeimininkas iškėlė žaibolaidį virš stogo (sako, žaibolaidžio įtaisymas dabar gali kainuoti ne mažiau kaip penkis tūkstančius litų) – ir būk ramus. Bet ne, vis tiek bijo griausmo ne tiktai susivėlęs kaimo lenciūginis, bet ir išpopintas miesto pudelis.

Liepos 14-oji

Turbūt gera buvo Moksleivių dainų šventė Vilniuje, jeigu ir po savaitės tolimame kaime vis dar aidi šie eilėraščio – dainos žodžiai: „Tai gražiai mane augino…“. Ataidi lyg senovinė tautosaka, net keista, kad Justinas Marcinkevičius juos parašė gal tik prieš kokius trisdešimt penkerius metus. Bet galvojant apie tai, kyla įtarimas, kad daugumai vaikų šie žodžiai jau nebeturi konkretaus turinio ir skamba tiktai kaip išmokta žodinė tautosaka. Todėl, kad bėgantis laikas nutolino vaiką nuo lauko, pievos, kelio, upės ir girios. Nutolino negailestingai, nepalikdamas galimybės sugrįžti, nes tada, kai jis pagaliau pradės galvoti apie sugrįžimą, bus jau nebe vaikas.

Galima sakyti, kad negailestingas laikas atima iš vaikų vaikystę, kai visos gražiausios vasaros dienos praeina tuose tėvų ar senelių kiemui priklausančiuose šešiuose aruose – su naminėmis gėlėmis, plynai nuskusta veja, plasmasiniu gandru alpinariume ir su baltu katinu. Kaip liūdnai dabar atrodo tos buvusios kolūkinės gyvenvietės, toji pati „virvelinė“ architektūra, kai visą aplinką vis dar reglamentuoja konkretūs ir griežti įstatymai. Kolūkių neliko, bet namai tebestovi, ir atvažiuoja į tuos namus anūkai, važiuoja tarsi į kaimą, bet iš čia tas tikrasis, senovinis kaimas taip pat toli, kaip ir iš Vilniaus. Viskas, žinoma, priklauso nuo mąstymo, betgi ir mąstymą susiaurino būtent šitaip: pirmiausia turi būti patogumas, saugumas, nauda ir skalsa, o tik paskui kažkokie ten vaikiški nuotykiai…

Skaitau estų klasiko Antono Hanseno Tammsaarės romaną „Tiesa ir teisingumas“ (išleido „Vaga“ 2009 m., iš estų kalbos vertė Danutė Sirijos Giraitė). Koks sunkus buvo esto valstiečio gyvenimas maždaug prieš 90 metų. Ir sunkus, ir pavojingas. Jautė tuos pavojus ir vaikai, kurių vargus bei džiaugsmus labai jautriai aprašo Tammsaarė. Bet kai suaugęs bernaitis ar mergina iškeliauja iš vargano, pelkių apsupto viensėdžio, visi pavojingi vasaros nuotykiai atrodo labai brangūs. O juk tie tikri senojo šiaurietiško kaimo pavojai niekaip neatsiejami nuo laisvės. Yra laisvė, sunkus darbas ir nuolatiniai pavojai (pelkių akivarai, nuodingos gyvatės, vilkai, pikti kaimyno šunys), tiktai nuobodulio ir kvailų atrakcijų nėra. Štai šitaip dabar, po daugelio metų galime ir palyginti, galime mąstyti, kurlink eina pasaulis. Galime prisiminti, ką rašė Henrikas Nagys: „O žeme mylima, kaip raudi tu po miestais, – po grindiniu, po plieno ratais, po akmens namais… Norėčiau grįžti į tave ir tavo juodą veidą liesti, o tu turėtum vilnyti javais prieš saulės šviesą ir mūsų pilkas pirkeles nešioti amžinai. (Eil. „Žemę praradęs žemdirbys“.)

Liškiavos bažnyčia ir vienuolynas nuo Vieciūnų pusės. Brolių Černiauskų nuotrauka (2008 m.)

Liepos 28-oji

Ir vasarą gerai dirba naujieji knygnešiai: visai netikėtai gavau antrąją Vykinto Vaitkevičiaus knygą apie Neries upę. (Vykintas Vaitkevičius, Neris, 2007 metų ekspedicija, Antra knyga, Vilnius, Mintis, 2012.) Knygos autorius vėl mus sugrąžina prie tos minties, kurią prieš 150 metų savo dienoraštyje akcentavo ir Konstantinas Tiškevičius: mažas senovinis paupio kaimelis nukelia žmogų į senovę ir dovanoja dvasios rimtį, o naujoviška gyvenvietė ar miestas siūlo pramogas, kurios nepriartina prie esminių, tautai ir valstybei svarbių klausimų.

Mažas ir jaukus Svierionėlių kaimas ir šių dienų mokslininkus labai domina, o Mykoliškių miestelis, nors ir prie didelio kelio, atrodo apytuštis. Atradimų bei netikėtumų ir šioje, antrojoje Neries ekspedicijos knygoje, tikrai daug. Ir viskas taip pat kruopščiai išmatuota, nufotografuota, užrašyta. O kas užrašyta, jau negali prapulti. Tegu ir tas paslaptingas užkalbėjimas nuo išgąsčio Mockų kaime, šitas dar daugeliui ir negirdėtas ligonio mastavimas. Maži Baltarusijos kaimai netoli Lietuvos (Mockai, Girios, Dubokas) dabar atrodo tarsi buvusio gražaus kraštovaizdžio skeveldros. Nebėra to kraštovaizdžio, ir senesnis gyventojas vos vienas kitas belikęs iš ano laiko, užtat kai kam gali net atrodyti, kad užkalbėjimas yra tik išmoktas ritualas, daugiau nieko. Bet reikia suprasti, kad pamatome ir išgirstame tik menką dalį to, kas buvo šitame kaime seniau, užtat taip ir atrodo neįtikėtina.

Vykinto Vaitkevičiaus ekspedicijos dalyviai labai pagarbiai į viską žiūri ir įsiklauso. Todėl skaitant knygą toji keliautojų pagarba jaučiama net tada, kai aprašoma ekspedicinio gyvenimo kasdienybė. Štai kelios eilutės, bene geriausiai iliustruojančios senųjų kaimo žmonių ir šiandieninių mokslininkų abipusį supratimą: „Šiandien Dubokas – nuošali, sunkiai pasiekiama ir retai gyvenama vietovė. Patrauklumo jai teikia tik vaizdinga Neries pakrantė ir praeitį menantys paminklai. Prieš apsilankydami Duboke apie jį nieko nežinojome, kas būtų vertę suklusti ar stebėtis. Nejučia prabėgo likusi ekspedicijos darbo dienos dalis ir iki šiol nelengva pasakyti, kodėl ta vieta giliai įsirėžė į atmintį, kas joje labiausiai įkvėpė mane ir bendražygius. Pirmiausia užkrėtė Duboke tvyranti ramybė. Tada apėmė atradimo džiaugsmas besigrožint medine kaimo koplyčia, jos architektūra ir aplinka. Po jo sekė nuostaba – netoliese augantis senolis ąžuolas stačiai pribloškė. Apie jį, regis, nežinojo nė bendražygiai iš Baltarusijos.“

Skaitant šias eilutes galima įsivaizduoti, kaip archeologai, net ir neturėdami ypatingų radinių ar kitokių įrodymų, kartais gali atspėti konkrečios vietos – lauko, kelio, pievos, upės – istoriškumą ir sakralumą. Rodos, apie tokį kraštovaizdžio ženklų skaitymą Vykintas Vaitkevičius yra ir anksčiau rašęs „Kultūros barų“ žurnale. Knygos „ašis”, žinoma, yra senoji upė. Neryje – ne tiktai žuvys, bet ir akmenys, rėvos bei slenksčiai. Visus tuos svarbius orientyrus ir poringes apie juos kruopščiai aprašė Vykintas Vaitkevičius, ir dabar jau tikrai žinosime, kad upėje velnių yra ne mažiau negu raistuose.

Kelionė Nerimi labai naujai atidengė nelabųjų jėgų veiklos sritį: sėdi velnias ant didelio upės akmens ir sakosi esąs siuvėjas. O juk yra Siuvėjo rėva ir Nemune prie Merkinės, ir Velnio tiltas prie Žemosios Panemunės, tarp Merkinės ir Krikštonių… Sielininkai turėjo ypač gerai žinoti kiekvieną tokią pavojingą vietą. Todėl ir tokių vietų vardai bendri, ir tų vardų prasmė visiems buvo žinoma. O Neries žvejai plaukiojo su lengvomis, bet pavojingomis valtimis, kurias slaviškai vadino ,,sielų žudikėmis“ – dušegubkomis. Tos greit skęstančios dušegubkos, pasirodo, dar nalabai seniai plukdė ir skandino būtent Neries žvejus. O Nemune ilgiau tarnavo skobtiniai luotai.

Vienaragio sodyba. Pirmasis degimas Džiugo pastatytoje keramikos degimo krosnyje naudojant raugo techniką. Brolių Černiauskų nuotrauka (2011 m.)

Rugpjūčio 2-oji

Baigėsi Viešosios įstaigos „Vienaragių šilas“ stovykla, kurią organizavo Laima ir Džiugas Petraičiai iš Maksimonių kaimo. Moksleiviai stropiai mokėsi įvairiausių senųjų amatų, ieškojo valgomų laukinių augalų, maudėsi Liškiavio ežere, stebėjosi, kaip geiniu į storą pušį kopia Dzūkijos nacionalinio parko amatų meistras Romas Norkūnas. Ir visur visur jaunieji stovyklautojai važiavo dviračiais. Bet kelionė į paslaptingąją Kiškeliuškės griovą ir mokiniams, ir mokytojams turbūt padarė didžiausią įspūdį.

Visai netoli Merkinės glūdi ši beveik šiaurietiškai rūsti erozinė raguva, kur net ir karščiausią dieną galima pajusti srūvančių šaltinių gaivumą, kur stačiausių šlaitų nuošliaužos apnuogina šimtamečių eglių inkarines šaknis ir sukuria tokius erdvius grotus, kokių niekur kitur Lietuvoje nepamatysi. Subačiaus vidurinės mokyklos moksleiviai tikrai nesitikėjo Dzūkijoje pamatyti tokio kraštovaizdžio, bet ir merkiniškiams Krėvės gimnazijos devintokams šita Kibyšių sengirėje besislepianti Kiškeliuškė buvo tikras atradimas. Pabuvus tokioje gilioje pavėsingoje raguvoje, Merkinės botaninio draustinio smiltpievės su vaistiniais smidrais, melsvosiomis kelerijomis ir šilinėmis perkūnropėmis atrodo tarsi visai kitas pasaulis…

Šitokie mūsų krašto kontrastai labiausiai ir išryškėja tvankią vasaros dieną, tik reikia nebijoti pakeliauti ir būtinai dviračiais. Gali būti, kad šitaip visai atsitiktinai pamatysi nepamirštamą saulėlydį arba išgirsi labai reto paukščio giesmę. Ilgą, permainingą vasaros dieną ne tiktai gili raguva, ne tiktai Nemuno smiltpievės, bet ir visiems vėjams atviras piliakalnis gali pasirodyti kaip gyvas, vis dar mūsų kraštą tebesaugantis paminklas. O kur, jeigu ne prie restauruoto pilies kuoro, geriausia paklausti devintokų: tikriausiai žinot, kuriais gi metais, kurį mėnėsį ir kurią dieną įvyko lemtingasis Žalgirio mūšis…