2012 08 09

bernardinai.lt

bernardinai.lt

Vidutinis skaitymo laikas:

12 min

Žilvinas Beliauskas. Tomo Balkelio „Modernios Lietuvos kūrimo“ recenzija

Tomas Balkelis. Moderniosios Lietuvos kūrimas. – Vilnius: Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas, 2012, 254 p.

Užbėgdamas už akių, turiu pabrėžti, kad apie Tomo Balkelio knygą „Modernios Lietuvos kūrimas“ negaliu kalbėti kaip profesionalus istorikas, nes toks nesu, bet kaip vertėjas.Mėginsiu pateikti įspūdį, kurį, tikiuosi, šis darbas padarys daugeliui skaitytojų, neabejingų lietuviškojo valstybingumo ir etninės – kultūrinės tapatybės formavimosi ypatybėms. Kai kurie istorikai jau spėjo susipažinti su šiuo darbu dar originalo (anglų) kalba, o dr. Vytautas Berenis 2009 m. lapkričio mėn. Kultūros baruose paskelbė puikią recenziją, kurios čia pasistengsiu nekartoti, bet nuoširdžiai raginčiau ją perskaityti. Manau, kad T. Balkelio knygą ir joje pateiktas įžvalgas galima vertinti ne tik iš istoriko, bet ir iš kultūrologinių pozicijų, tikintis, kad tai galiausiai suvaidins juntamą vaidmenį šiandieninėje tautinės tapatybės savivokoje ir jos turtinime, o taip pat inspiruos tolesnius tyrinėjimus.

Pradėkime nuo bendresnio lietuviško knygos recepcijos konteksto. Būsiu ne pirmas, bandantis grubiai nusakyti ar priminti, kokį Lietuvos istorijos vaizdą turėjo susidaręs eilinis sovietinių laikų vidutiniškai arba gerai besimokęs abiturientas, kuris vėliau įgijo ir aukštojo mokslo diplomą ir gal net nebuvo laikęs rankose, tarkim, A. Šapokos „Lietuvos istorijos“. Nelieskime profesionalių istorikų ar filologų, o taip pat slapta disidentuojančių inteligentų, kurių įgyta vizija ir numanomi kiti prieinami savišvietos šaltiniai – ekspedicijos, bendravimas, savilaidos leidiniai – juos gerokai skyrė iš bendro fono. Taigi, ką turėjome: šlovingą Viduramžių praeitį, kur viską vainikavo Vytautas Didysis, Žalgirio mūšis ir garsusis žirgų girdymas Juodojoje jūroje, tarsi dangaus kraštas ribojusioje Didžiąją Lietuvos Kunigaikštystę, kur mūsų netironišku ir humanišku valdymu džiaugėsi gudai, rusėnai ir ukrainiečiai. Prieš tai sekė daug kitų šlovingų, nors ir ne taip gerai išgarsintų, Mindaugo, Gedimino, Traidenio, Daumanto ir kt. kunigaikščių žygių. Dar žinojome arba buvome girdėję, kad ir iš Justino Marcinkevičiaus Mažvydo lūpų, kad kalbame viena seniausių pasaulio kalbų. Iš A. Poškos per kelintas lūpas nugirdome, kad galėtumėm veik susikalbėti su sanskritakalbiais, o Baltistane gyvena mūsų tolimi dėdės ar pusbroliai, liudijantys mūsų šįkart ne Palemono romėnišką, bet prie gilių išmintingų sanskrito šaknų prigludusią indoeuropietišką kilmę. Jei savo metu Algirdas Julius Greimas solidžiai pademonstravo, kad senoji lietuviška mitologija ir tikėjimas niekuo neprastesni už plačiai žinomus europietiškuosius bei pasaulinius, kad jie tyrinėtini lygiai taip pat kaip ir viso pasaulio reikšmingi, formuojantys visuomeninę sąmonę, mitai. O sovietiniam užspeistume daug kam tai buvo pasididžiavimą keliantis nušvitimas. Įsivaizduokite, Sorbonos profesorius apie mus ir mūsų kultūrinius bei dvasinius pagrindus kalba kaip apie lygius ar net ypatingus visų laisvų ir didžiųjų tautų plejadoje. Sąjūdžio eroje neabejingų žinojimą „turtino“ iš pogrindžio išėjusių dažnu atveju šios srities savamokslių veikalai gana laisvai interpretuojantys ir idealizuojantys ilgiausiai išlaikytą Europoje pagonybę, „iššifruojantys“ mūsų naudai dar neatskleistų paslaptingų užrašų reikšmę (žinoma, baltišką) darantys netikėtus mūsų kilmės „atradimus“ ir pan. Pamenu pranešimą, skaitytą mokslinėje „Ikikrikščioniškosios Lietuvos kultūros“ konferencijoje, vykusioje Lietuvos Kultūros ir meno institute 1992 m., kur gana plačiai visuomenėje žinomas prelegentas rimtu veidu mandagiai klausančiai auditorijai dėstė apie tai, kad mes, baltai, iš niekur į čia neatkeliavome ir esame susiję arba kilę iš girios, kuri sietina su gėriu, gerumu, t.y. viskuo, kas gera, ir jokiu būdu ne su mišku, kuris sietinas su sąmyšiu, t.y. su tuo, kas sumišęs, sumyšta ir pan. Dar daugiau, ta mūsų kilmės giria yra tobulybę įkūnijančio ovalo formos, dengiančios dabartinę Lietuvos teritoriją ir „ovaluojančią“ į visą baltų genčių gyventas vietas Dabartinėje Latvijoje, Rusijoje, Gudijoje, Ukrainoje. Deja, kaip paminėjo pranešėjas, archeologai ne visada gali patvirtinti ovalinės baltų girios faktą, taigi, jie čia turėtų „pasitvarkyti“. Panašios „įžvalgos“ rasdavo vietą populiarumą turinčiuose spausdintiniuose leidiniuose.

Paminėsiu, kad kserokso būdu padarytos Česlovo Gedgaudo „Mūsų praeities beieškant“ kopijos jau buvo pasirodę, o Jūratės Statukutės de Rosales veikalai tada dar laukė savo valandos. Panašūs, iškylantys į viešą erdvę ir sulaukiantys neblogos recepcijos tekstai, po truputį formavo lyg ir gražų įtikėjimą, kad mūsų ilgiausiai ginta pagoniška religija buvo aukščiausios moralinės prabos ir tinkamai pureno dirvą nemenkesnės prabos krikščionybei, tuo pagrindu sužydėjusioje čia gražiausiomis „Marijos Žemės“, „Kryžių ir rūpintojėlių“, o taip pat „Dainų ir artojų“ spalvomis. Nesvarbu, kad senieji dievai vietomis buvo garbinami iki pat XIX a. Tik kiek vėliau profesoriai Edvardas Gudavičius su Alfredu Bumblausku paleido iš žydrųjų ekranų šaltą dušą, kad Viduramžiais buvome žiaurūs plėšikai kaip ir visi kiti aplinkui. Vienas iš šių profesorių privačiam pokalbyje po kolegos disertacijos gynimo man yra teigęs, kad jis tai žino, jog Vytautas Didysis turėjo haremą, bet dėl tikėtinos žmonių reakcijos negali visuomenei to atskleisti. Ar tai neliudija apie idealizuotai mitologizuotos visuomeninės sąmonės netiesiogiai daromą spaudimą viešajam istoriniam diskursui? Gintaras Beresnevičius ir kiti folkloro tyrinėtojai prasitardavo, kad ne taip viskas idiliška senojoj pagoniškoj protėvynėj ir tai šokiruodavo tam tikrą visuomenės dalį, o labiausiai idiliškos kilmės bei tobulo baltiško mentaliteto apologetus. Visus moksliškumo kriterijus atitinkantys istorijos tyrinėjimai, tokie kaip Gintauto Česnio „Liet

uvių etninės paleontologijos pagrindai“ (1990) ir kitos studijos, iš kurių aiškėja, kad dabartinių gyventojų protėviai čia įsikūrė prieš 7 tūkstančius metų, tikrai netrukdė, bet, regis, ir niekaip reikšmingai nekatalizavo romantizuotos mitologizacijos vyksmo, kurio, vienok, laukė ir sulaukė didesni, globalizacijos ir kitokie iššūkiai.

O kas abituriento supratimu darėsi po Žalgirio mūšio? Panašu, kad nieko gero. Kažkokios unijos su Lenkija, Žečpospolita, kažkoks Žygimantas Augustas, besiblaškantis po Kauno dramos teatro sceną ir liejantis ašaras dėl gražuolės Barboros Radvilaitės. Vyksta kažkokie neaiškūs ermydeliai seimuose ir seimeliuose, veikia Radvilos, Goštautai, Sapiegos, Pacai, Šv. Kazimieras. Lietuvos padalinimai, carizmas, baudžiava, Simonas Daukantas, Simonas Stanevičius, Dionizas Poška, Motiejus Valančius, sukilimai, uždraustas raštas, daraktoriai, knygnešiai, taigi, tautinis atgimimas, Vincas Kudirka, Dr. Jonas Basanavičius, bet ir Vincas Mickevičius-Kapsukas su Tarybų valdžia, bet paskui Vasario 16-toji ir Nepriklausomybė su vaisingu tarpukariu, trumpai džiaugiantis laisve, karai, okupacijos, tremtys, sovietizmas, Romas Kalanta ir disidentai, Sąjūdis ir Kovo 11-ta. Šiuos punktyrus, kurių galėtų būti nepalyginamai daugiau arba dar mažiau, sužymėjau su dingstim, kad visuomenės istorinėje sąmonėje egzistavo tam tikras tęstinumas, tam tikra gija siejanti senąjį valstybingumą “iki Juodosios jūros” ir veik dabartinius laikus, ar tai būtų buvęs sovietmetis ar atgauta Nepriklausomybė. Žinoma, galiu kalbėti daugmaž apie savąją kartą, kuri vargiai aprėpia toliau savo senelių, ateinančių iš prieškario kartos, ir dabartinės jauniausios, išsilavinimą atgautos Nepriklausomybės metais gavusios kartos. Kita vertus, tai nėra taip mažai, nes veik aprėpia abi Nepriklausomybes ir tą tautos evoliucionavimo stadiją, kurioje jau funkcionuoja atitinkama tapatybė ir vienoks ar kitoks valstybingumo jausmas su sovietiniu to jausmo kastracijos periodu. Tačiau, svarbiausia, kad absoliuti dauguma mūsų vaizdavosi, kad gyvenome šimtmečiais savo valstybėje, kuri, nors patyrė priespaudas ir okupacijas, rusinimą, kalbos draudimą ar polonizaciją ir sovietizaciją, nors niekada lietuvių kalba nebuvo valstybinė, nors emigrantai JAV imigracijos tarnyboms XIX a. pabaigoje savo tautybę dažnai rašydavo kaip “Rassiejos Lietuva”, gana lengvai atbudo iš carinės Rusijos priespaudos letargo, nes tereikėjo “pažadinti protėvių dvasią” ir savanoriai su ginklu narsiai kovėsi už tik ką valstybingumą paskelbusią respubliką. Tas užspaustas tęstinumo jausmas nesiliovė sovietmečiu, ir apie tai daug pasakyta ne tik Sąjūdžio mitinguose. Apie ką aš čia, ir kuo čia dėta Tomo Balkelio knyga? Ogi tuo, kad ši istorinė studija regis esanti pirmoji taip akivaizdžiai pakertanti šią palyginti nuoseklaus evoliucionavimo per išbandymus viziją, atvedusią mus į šiandieninį žiūros tašką. Be abejonės, profesionaliems istorikams ar humanitarams, savarankiškai tyrinėjusiems LDK istoriją ir Lietuvos gyvenimą Rusijos imperijos sudėtyje, Nepriklausomos Lietuvos Respublikos radimasis 1918 m. ir prieš tai vykęs lietuvių tautinis sąjūdis toli gražu neatrodė paprasti procesai, bet eiliniam piliečiui, kad ir su humanitariniais polinkiais, sunku įsivaizduoti tų dramatiškų pokyčių visuomeninėj politinėj sąmonėj mąstą ir, galima teigti, tam tikrą akcidentalumą, kuris „atsitiko“ neišvengiamai platesnių geopolitinių procesų kontekste. Neteko girdėti apie veikalą, kuris, veiksmingai naudodamas mokslinius istorinio tyrimo metodus taip akivaizdžiai pademonstruotų tą mitologizacijos laipsnį, su kuriuo buvome susigyvenę, vaizduodamiesi gyvendami toje pačioje Mindaugo, Gedimino, Vytauto, Žygimanto Augusto ir kitų ikonų Lietuvoj ir Lietuvos valstybėj, kurią buvo tik prislopinę ir pristabdę ilgas ir niūrus svetimųjų priespaudos šimtmetis, o paskui dar pusė amžiaus.

Sunku įsivaizduoti, kad XIX a. kilome iš visiškų pelenų, o gal tepradėjome kurtis apskritai. Tam neprieštarauja lingvistiniai duomenys apie kalbos archajiškumą arba gilios archainės etninės sąmonės klodus, sužybsinčius ne tik folkloro skiautėse, bet archetipais funkcionuojančius ir moderniosios sąmonės raiškoje. Mes žinojome, kad Jonas Jablonskis yra literatūrinės kalbos tėvas, bet iš kokio „Babilono“ jis sukūrė ir įskiepijo bendrinės kalbos struktūrą, gerai težino kalbininkai arba kalbos istorikai. Eiliniam šiandieninės kalbos vartotojui sunku įsivaizduoti, koks kliuvinys tautos ir valstybės vystymuisi buvo tai, kad ši kalba buvo atsidūrusi civilizacijos paribiuose ir teskambėjo sodžiuose, vos ne nuo kaimo prie kaimo keisdama dialektą, nekalbant apie tarmes. Mokytojo Vytauto Toleikio manymu, lietuviai ir žydai su Jonu Jablonskiu ir Eliezeriu Ben-Jahuda yra visiškai unikalūs pasaulyje, sugebėję atgaivinti ant išmirimo slenksčio vegetuojančias kalbas, suteikti joms naujo gyvybingumo ir pakelti iki šiuolaikinių valstybinių kalbų statuso.

Nepaisant to, kad numanomas lietuvių tautos ir valstybės tęstinumo įsivaizdavimas istorikų ir eilinių piliečių galvose gerokai skiriasi pagal gilesnį ir detalesnį pirmųjų žinojimą apie pakilimus, nuosmukius, lūžius bei išbandymus, Dr. Vytautas Berenis savo 2009 m. T. Balkelio knygos „Modernios Lietuvos kūrimas“ recenzijoje Kultūros baruose pažymi: „Prisipažinsiu, senokai neskaičiau tokios originalios knygos apie Lietuvos istoriją. Praeitis tuo ir įdomi bei paradoksali, kad kitos kartos ją naujai „pamato“ ir supranta, o jauni mokslininkai kelia jai vis naujus klausimus…“. Lieka tik pasidžiaugti, kad tie nauji „pamatymai“ šiuo atveju kyla būtent dėl jaunų mokslininkų naujai keliamų klausimų, o ne todėl, kad dažnai, kaip užsimena ir Česlovas Milošas (Czesław Miłosz) savo knygoje „Pakelės šunytis“ (2000), istorija tėra nuolatinė šiandieninių jėgų kovos arena.

Eilinį skaitytoją, tokį kaip kuklus šių eilučių autorius, T. Balkelio knyga pirmiausia suglumina minėto įsivaizduojamo istorinio tolydumo modernios Lietuvos tapsmo procese sulaužymu. Analizuodamas tautinio lietuvių sąjūdžio šaknis ir išryškindamas daugelį iki šiol menkai paliestų jo aspektų, autorius pademonstruoja, kokiu plonu ledu judėjo į priekį tapatybės užuomazgos ir kokiuose istoriniuose verpetuose jos, regis, galėjo išlinkti į daugelį kitų trajektorijų, nei mes matome šiandien, atsigręžę į praeitį. Tų galimų trajektorijų sąraše galbūt nemaža tokių, kurių kreivės būtų ryškiai pasvirę žemyn, ir turimas XX a. pirmos pusės, o taip pat šiandieninis „modernumo“ rezultatas (kuriuo nepaliaujame skųstis ir kritikuoti) galbūt traktuotinas vos ne kaip stebuklinė sėkmės istorija, ne tik džiuginusi, bet ir gluminusi ar net erzinusi daugelį amžininkų kaip „litvomaniška“ beprotybė. Veik nueinanti į legendų ir pasakų pasaulį, tereikalinga sykiais tik savo herojinių bajoriškos kilmės šaknų genealogijai, kažkokiomis likimo užgaidomis ir nepramintais takeliais ši „beprotybė“ visgi įsispraudė ir užėmė savo vietą ant pasaulinio choro pakylos laiptelio.

XIX a. kaimuose, tarsi nuo miesto kultūros ir apskritai kultūros atskirtuose rezervatuose, Rusijos imperijos periferijoje, kažkaip dar gyvavo margasermėgė lietuvybė, besilaikiusi natūralia gyvenimo eiga, folkloru, užsispyrimu ir neaiškiomis viltingomis perspektyvomis. Apie jas kalba knygnešystė ir daraktorių judėjimas, lėmęs, kad, nepaisant spaudos draudimo ir pakankamai neentuziastingo požiūrio į rusiškas mokyklas, lietuviai išlaikė pakankamai aukštą raštingumo rodiklį Rusijos imperijoje. Tai rodo 1897 m. gyventojų surašymas. „Nors aukščiausias raštingumas buvo tarp protestantiškų grupių – tokių kaip suomiai ir estai (daugiau kaip 90%) – bei žydų (50%), dvi svarbiausios katalikiškos imperijos grupės – lietuviai ir lenkai – turėjo atitinkamai 48% ir 42% raštingų gyventojų. Tai buvo daug daugiau nei rusų (29%), kurių vidurkis buvo artimas bendram imperijos“ (p. 39). Galbūt ir tai buvo vienas iš faktorių, kad prakutę valstiečiai tėvai sugebėjo ir matė prasmę pradėti leisti vaikus į mokslus ne vien kunigystės įgijimui. Tai lėmė, kad jų atžalos grįžo savotišku studentišku lietuvybės ir kultūriniu desantu iš Petrapilio (Sankt-Peterburgo), Maskvos ir kitų miestų. Svarbu ir įdomu tai, kad be profesionalių žinių ir dažnai revoliucingų idėjų, į tuos megapolius sklidusių iš Vakarų Europos, studentai importavo atgal į Lietuvą naujos brandos tapatybės modelio daigus, užsimezgusius ir prasikalusius būtent tų miestų lietuviškose studentiškose draugijose. Pasirodo, carinė ekonominė ir kultūrinė priespauda tokioje periferijoje kaip Lietuva šių užuomazgų suvešėjimui kūrė neblogą dirvą.

Lietuviškų leidinių, tokių kaip Aušra ir Varpas, knygnešių ir pogrindinių keliaujančių mokytojų (daraktorių) istorija ir reikšmė minėtam stropesniam statistiniam abiturientui gal kiek geriau žinoma. Todėl, nors knygoje šioms temoms skirta deramai dėmesio, mes akcentuokime tai, kas mažiau dėmesio gaudavo arba buvo visai nutylima vadovėlių puslapiuose. Pamenu, kai Sąjūdžio mitinge prof. Vytautas Landsbergis paminėjo, kad Vilnius niekada nebuvo toks lietuviškas, daug kam iš nemalonaus nustebimo susiraukšlėjo kaktos. Kaip tai? Gedimino miestas nebuvo lietuviškas? To paties 1897 m. gyventojų surašymo duomenimis Lietuvoje mažiau nei du procentai lietuvių gyveno miestuose, kuriuose ryškiai dominavo lenkai, žydai ir rusai. Iš Rusijos miestų grįžę po mokslų lietuviai, ėmė formuoti inteligentijos branduolį suvokė ir suformulavo sau, regis, gana sunkų uždavinį. Šiandienine leksika tai būtų – „okupuok miestą“. Jie dėl pakitusių vertybių, poreikių, manierų ir elgesio kodo jau sunkiai begalėjo derintis prie savo buvusios aplinkos. Kaip rašė T. Balkelio cituojama Žemaitė: „[studentas] skiriasi nuo saviškių, nesutinka pažiūrose. Sodiečių papročiai jam atrodo žiaurūs, nemandagūs, žodžiai šiurkštūs, trobos nuskurę, valgis nešvarus, viskas rodosi nebe taip“ (p. 68). Profesinės ir kultūrinės aplinkybės juos savaime vijo jei ne į dvarus, tai į miestus, o sąmonėjantis tautinis judėjimas užčiuopė miesto erdvės atsikovojimo lietuvybei būtinumą. Tiesa, prieš tai reikėjo peržengti demonizuotą „miesto žabangų“, kurios grėsė visomis moralinėmis prapultimis, barjerą. Stebina tas pagreitis ir entuziazmas su kuriuo mieste tvėrėsi naujos lietuviškos draugijos ir organizacijos, kaip plito paslaptingumo ir konspiracijos skraiste gaubiamos lietuviškos vakaronės ir susibūrimai. T. Balkelis rašo apie vieną iš dalyvių, kuris prisimena, kaip jis su tėvu į vieną iš tokių vakarėlių buvo įleistas tik iškilmingai prisiekęs: „Pati Vileišienė atidariusi duris ir čia pat liepusi atsiklaupti, sudėjus rankas prisiekti, jog niekam nepasakos, ką tuose namuose bus matęs, girdėjęs ir sutikęs.“ (p. 99). Tai buvęs gana įsimintini ritualai tarsi slaptame masonų susirinkime arba religinėje ceremonijoje. Slaptumo ryšiai tarp dalyvių stiprino subtilaus grupinio solidarumo jausmą. Palaipsniui buvo išsikovotos lietuviškų mišių, choro giedojimo teisės, sukurtas savarankiškas įvairių patriotinių, labdaringų ir švietėjiškų draugijų tinklas, kuris sustiprino lietuvių pozicijas mieste. Taip XX a. pradžioje „Vilna“ pradėjo transformuotis į „Vilnių“ – pagrindinį lietuvių judėjimo centrą. Būsimasis Lietuvos prezidentas Grinius šiuos pokyčius mini kaip „intensyvią lietuvių agresiją į Vilnių“, kur dėl savo ateities neužtikrinti valstiečių kilmės universitetų absolventai darėsi aktyviai tautos kūrime dalyvaujančiais viduriniosios klasės miestiečiais. Ypatingas personalinis vaidmuo čia teko inžinieriui Petrui Vileišiui, jo įkurtoms Vilniaus žinioms, spaustuvei, fabrikui, davusiam darbo daugeliui lietuvių, ir rengiamiems lietuviškiems sambūriams.

Istorinę netolygumo iliuziją sklaido ir tai, kokių pastangų prireikė ir kaip nelengva buvo prasidėjusiam lietuvių tautiniam judėjimui identifikuoti tuos visuomenės segmentus, kurie palaikytų ir suteiktų ne tik elitinį ir teorinį, bet konkretų ir platų palaikymą jų idėjoms, kaip sunku buvo megzti abipusius saitus, įtikinti ir mobilizuoti. Geriausiai tai atsispindėjo Lietuvių susivažiavime, vykusiame 1905 m. lapkričio 21-22 d. Vilniuje. Įprastinėje istoriografijoje, kaip pripažįsta apie tai kalbantys istorikai ir tarsi skelbia lentelė prie Vilniaus filharmonijos rūmų, kur vyko šis renginys, tai buvusi vos ne vieningai įtvirtinta kelrodė Nepriklausomybės kryptimi. Autorius nušviečia visą situacijos sudėtingumą ir trapumą, kai susirinkę tautos atstovai ne kartą buvo per plauką nuo visiško Didžiojo Vilniaus Seimo, kaip jis reikšmingumo dėlei buvo pavadintas vėliau, žlugimo ir išsivaikščiojimo kas sau.. Vienaip ar kitaip šis suvažiavimas tapo lūžiu lietuvių sąmonėje, kuriame Lietuvoje tautinis judėjimas transformavosi iš elitinio į masinį sąjūdį. Svarbų vaidmenį suvaidino 1905 m. revoliucijos kontekstas ir ankstyvojo lietuvių nacionalizmo savybės, kurios turėjo modernų, besiformuojantį, nors dažnai atsitiktinį pobūdį. Ypač svarbu buvo tai, kad šių veiksnių dėka masės iki tol neregėtu mastu įžengė į politiką.

Ieškant platesnės tautinio judėjimo paramos, atsiskleidė ir charakteringi bandymų bendradarbiauti su kitomis tautinėmis grupėmis bei jų elitais aspektai. Politinio spektro nuo socialistų iki radikalių krikščionių-demokratų fone buvo įvairių mėginimų ir raginimų ieškoti sąlyčio taškų, bendradarbiauti, tarkim, tarp lietuvių, lenkų (PPS) ir žydų socialistų (Bund‘as), o taip pat lietuvių liberalų ir lenkų-lietuvių regionalistų (krajowcy). Jei kairiajame politinių jėgų sparne dar galima buvo užčiuopti daugiau bendrumo galimybių, tai krypstant per centrą į dešinę, teigiama, kad jų mažėjo. Įdomios buvo regionalistų sueigos, kuriose dalyvavo grupė iškilių Lenkijos – Lietuvos bajorų ir intelektualų, tokių kaip M. Römer‘is, T. Wróblewski‘s, L. Abramowicz‘us, B. Krzyzanowski‘s, D. Rymkievicz‘ius ir kiti. Čia buvo daug intelektualinių pajėgų ir elitistinių siekių, tačiau labai stigo, kad ir valstietijos palaikymo. T. Balkelis rašo, kad „visi regionalistai priklausė panašiems socialiniams sluoksniams, kalbėjo ta pačia kalba ir gyveno kaip miesto buržua. Nuostabiausi šių bendrų sueigų bruožai buvo jų daugiatautiškumas ir demokratiška atmosfera: juose lankėsi lietuviai liberalai, socialistai, konservatyvūs kunigai, lenkų regionalistai, kai kurie lenkų tautiniai demokratai ir kiti“ (p. 129). Politinio spektro dešinėje priešiškumas tautiniu pagrindu tik didėjo ir suma sumarum konstatuojama, kad „politinės ideologijos, grindžiamos elitistiniais ir tradiciniais politinio bei pilietinio lojalumo istoriniais modeliais, nesugebėjo žengti koja kojon su tokiomis galingomis ir homogenizuojančiomis moderniosios masinės politikos srovėmis kaip nacionalizmas ir socializmas“ (p. 132).

Gal pirmą kartą į lietuvių tautinį judėjimą pažvelgiama ir pro lyčių vaidmens prizmę, tuo primenant, kad jame veikė gyvi žmonės, vedami mums visiems bendrų potroškių ir instinktų, kurių ignoravimas mokslinį tyrimą nederamai redukuotų iki posausio politinio schematizavimo, toli gražu nepadedančio susivokti, kokią kainą mokėjo inteligencijos elitas už aktualią mūsų tapatybę, šiandien funkcionuojančią ir veikiančią natūraliai kaip oras, nors patiriančią tolesnes transformacijas ar evoliuciją. Rusijos universitetuose XIX a. pabaigoje užsimezgusio lietuviško elito branduolį su stipriomis tautinėmis aspiracijomis sudarė vyrai, kuriems nutolimas nuo savo valstietiškos terpės kėlė sunkią nuotakų radimo dilemą, verčiančią rinktis tarp beraštės lietuvaitės ir išsimokslinusios lenkiškos kultūros bajoraitės. Ir vienu, ir kitu atveju tautiškai apsisprendusio inteligento jaunikio laukė sunkūs uždaviniai – arba išsimokslinti sau nuotaką iš bemokslės sodietės, arba įkalbėti bajoraitę drauge su vyru atsidėti lietuviškam („litvomaniškam“) reikalui. Žinoma, buvo galima rinktis trečiąjį kelią kaip Vincas Kudirka – susižadėti ir likti ištikimam mylimai nuotakai tėvynei. Buvo galima kaip Dr. Jonas Basanavičius – vesti užsienietę. Visos šios alternatyvos grėsė daugeliu asmeninių tragedijų, konfliktų, iširimų ir frustracijų, kurias teko patirti ne vienai inteligentų šeimai. XXI amžiuje gal būtų kiek juokinga skaityti apie karštus debatus Varpe ir kituose leidiniuose apie vedybines lietuvio inteligento strategijas ieškant „tautinių nuotakų“, jei autoriaus pagalba nesuvoktumėm to dienų realijų. Reikia pažymėti, kad visuose inteligentijos kūrimosi frontuose buvo ne tik laimima ar įgyjama, bet daug ir prarandama – universitetų absolventų pasilikimas dirbti ir gyventi Rusijos ar Lenkijos miestuose, prapultis „miesto žabangose“, o taip pat ir vedybinėse partijose ne lietuvių inteligentų naudai.

Moterims inteligentai siekė emancipacijos, bet daugiausia ją pakeliant iki romantizuoto motinystės kulto, kur lietuvė valstietė paverčiama tautinės dvasios ir etninių tradicijų sergėtoja bei puoselėtoja. Petro Rimšos (1881 – 1961) skulptūra „Lietuviška mokykla“, kurioje vaizduojama prie verpimo ratelio sėdinti valstietė, apkabinusi vaiką, ant kelių laikantį lietuvių kalbos elementorių, 1906 metais geriausiai įkūnijo to meto moters idealą ir viziją kaip „tautos motinos“, atsakingos už kultūrinę etninės bendruomenės reprodukciją. Tačiau būta ir moterų, aktyviai atlikusių viešą moters – patriotės vaidmenį. Vienos iškiliausių buvo Žemaitė, Lazdynų Pelėda, Bortkevičienė, Pleirytė-Puidienė, Petkevičaitė-Bitė, Didžiulienė-Žmona, Griniuvienė, Kymantaitė-Čiurlionienė ir keletas kitų. Į naują lygį moterų judėjimas pakilo 1905 m. rugsėjį, kai įsikūrė Lietuvių moterų sąjunga (LMS) – pirmoji pasaulietinė moterų organizacija Lietuvoje, o savo apogėjų pasiekė per Pirmąjį lietuvių moterų kongresą (PLMK), kuris įvyko Kaune 1907 m. spalio 6-7 dienomis.

Kitas svarus knygos autoriaus iškeltas veiksnys, lėmęs tapatybės gravitaciją link dar didesnės savivokos ir apsisprendimo, vedusio į Vasario 16-tąją, buvo Pirmojo pasaulinio karo lietuvių pabėgėliai, kai tarp 1915 m. ir 1918 m. daugiau kaip pusė milijono (jų tarpe apie 250 000 etninių lietuvių) buvo išstumti iš savo lietuviškų gubernijų į centrinę Rusiją. T. Balkelis nuosekliai grindžia požiūrį, kad iki šiol dauguma tautos kūrimo naratyvų nepakankamai įvertino procesų, vykusių lietuvių pabėgėlių tarpe, svarbą „lietuviškam reikalui“. Jo manymu, būtent tada elitui pavyko pralaužti savo socialinę izoliaciją, kai tautinis judėjimas buvo perkeltas į masinio dalyvavimo fazę. Būtent Rusijoje suverenios Lietuvos idėja sulakė tokios didelės visuomeninės paramos. Turėjo reikšmės lietuvių kolonijų patiriama reakcija iš carinės administracijos ir vietinių Rusijos gyventojų pusės. Lietuviškos gimnazijos, kitos švietimo ir kultūros įstaigos bei organizacijos, Lietuvių draugija nukentėjusiems nuo karo šelpti (LDNKŠ), lietuvių inteligentai ir šviesuoliai Voroneže, kur susikūrė tam tikra „valstybė valstybėje“, Sankt-Peterburge, Saratove, Samaroj, Jakaterinoslavlyje, Jaroslavlyje, Charkove, Odesoj, Nižnij Novgorode, Simbirske, Tobolske ir kitur nuveikė milžinišką darbą, vienydami tautiečius, skleisdami ir palaikydami tautines valstybingumo idėjas, nors atvirai jų nebuvo galima deklaruoti. Taip jie ruošė diasporą ir klojo pamatus, atėjus metui, realizuoti Nepriklausomybę Lietuvoje. Autorius neneigia procesų vykusių tuo metu Lietuvoje, JAV ir Vakarų Europos lietuvių bendruomenių tarpe svarbos, kur apie valstybingumą buvo galima diskutuoti be užuolankų, tačiau teigia, kad be sugrįžusių po Pirmo pasaulinio karo pabėgėlių iš Rusijos šių tikslų įgyvendinimas būtų kur kas labiau komplikuotas ir iki šiol nebuvo deramai įvertintas.

Taigi T. Balkelio knyga patraukli daugeliu naujų iškeltų matymo kampų, kurie ne tik esmingai praturtina mūsų tautos savikūros paveikslą laikmečio kontekste, bet ir daro jį kur kas labiau įdomų pažinti, artina prie skaitytojo, pavadinkim, žmogiškojo faktoriaus išryškinimu, leidžia pajusti kaip neseniai vykusį, spalvingą, kartais tragišką, bet tuo pačiu artimą ir savą. Tai ir kartų konfliktas, jaunuoliams atsisakant kunigystės ir siekiant kitų profesijų, minėtos moterų vaidmens ir vedybinių reikalų, santykių su tautinėmis mažumomis, pabėgėlių išgyvenimų ir kitos temos. Visa tai puikiai dera ir įvilkta į pavyzdinį mokslinį stilių, kuriam nediktuoja mitai ar emocijos. Pagrindiniu modeliu naudojama Miroslav Hroch‘o trijų tautos formavimosi fazių periodizacija, o mokslinis pagrindimas ir argumentacija preciziškai palaikomi gausiomis nuorodomis į šaltinius. Gal nedera labai girti autoriaus už tai, kad jis tiesiog sąžiningai ir profesionaliai dirba su nagrinėjama medžiaga, nes tai tarsi jo pareiga, tačiau mūsų viešojoje tiek mokslinio populiarinimo, tiek ir besikėsinančioje į profesionalumą humanitarinėje viešojoje erdvėje dar kursuoja nemaža aukščiau minėtų „ovalinės baltų girios“ ir panašių diskursų, stengiamasi nutylėti simpatijoms nepalankių dalykų, tokių kaip Vytauto Didžiojo haremas ar lietuvių dalyvavimas Holokauste, kad T. Balkelio veikalas randasi kaip blaivinantis, sektinas, meistriškai atliktas, originalus ir tikrai naudingas mums visiems žinių šaltinis. Tokių darbų galime palinkėti ir visiems plunksnos besiimantiems kolegoms.

Versta iš Tomas Balkelis, The Making of Modern Lithuania. BASEES/Routledge Series on Russian and East European Studies. London & New York: Routledge, 2009, xxviii, 178 pp.)