Apie mūsų gyvenvietes

Rašyta, kad Biržuvėnai – labai sena Žemaitijos vietovė. Pirmą kartą jie paminėti 1253 m. kryžiuočių kronikose. XV a. Biržuvėnuose buvo karaliaus dvaras – seniūnijos centras… Pietinėje sodybos pusėje driekiasi užžėlęs malūno tvenkinys. Tvenkinio krantu vingiuoja senasis Šiaulių – Tešių pašto kelias, dabar tapęs apylinkės kaimus jungiančiu keliu. Nors ištrauka apie gyvenvietę buvo viliojanti, šis seniūnijos centras dabar stovėjo tarp plačių arimų, pasiekiamas tik vietinių gyventojų nurodytais molingais kaimo keliukais. Vos neįklimpę purvynuose, pasiekėme gyvenvietę, kurioje, šalia kelių sodybų ir traktorių išrausto slėnio, stovėjo jaukus medinis dvarelis, apsuptas parko, Virvytės upės vingių ir tvenkinių. Mus pasitiko lojantis šuo, senukas, sėdintis ant arkliu traukiamo vežimo, ramybė ir purškiantis lietus. Koks gyvenimas čia kadaise virė? Kokios pašto karietos kursavo, kiek karčiamų ūžė, o pasiuntiniai su svarbiomis žiniomis skubėdavo į karaliaus dvarą? Kiek mediniai dvarelio sienojai atlaikė žiemų, o grindinys – šokių ir trypimo? Kodėl visa tai nugrimzdo į užmarštį ir Biržuvėnai iš seniūnijos centro tapo beveik nežinomu kaimuku?

Istorija keičiasi, keisdama šalies žemėlapį. Gyventojai migruoja, sukurdami naujus centrus ir periferijas. Centrai traukia, žavi, siūlo naujų galimybių ir varo iš proto gyvenimo greičiu. Periferija žada ramybę, kartais – vientavę, izoliaciją. Kas žmogui patrauklesnis – miestas, kaimas ar mažas miestelis? Tai klausimai, į kuriuos niekada nerasime vienareikšmių atsakymų.

Mūsų šalies periferijoje esama daug mažų erdvių, kurios žavi jaukumu, istoriškumu. Išties tai ne periferija, ne paribiai, o veikiau maži ir unikalūs kultūrinio, istorinio, socialinio pobūdžio centriukai su išvystyta savivaldos sistema, sveikatos apsaugos, paslaugų ir kitomis sferomis. Nors esu vilnietė, niekada nesilioviau žavėtis savo senelių miestų ir miestelių jaukumu: Pasvalys, Biržai, Joniškėlis ir aplink juos išsibarsčiusios mažesnės gyvenvietės su savo centrinėmis aikštukėmis, gėlynais, knygynėliais ir parkais… Su savo šventoriais, rožančių būreliais, tautodailės ir meno erdvėm… O tokių miestelių mūsų šalyje – daugybė. Gaila, kad maži miesteliai yra nepelnytai užmiršti ir nuvertinti.

Kuo didmiestis patrauklesnis už kaimą ar mažą miestelį? Mažoje erdvėje žmogus patiria laukinės gamtos apsuptį, vienumą, siaubą. Stichijos yra taip arti, kad, rodos, žmogus tarsi prisimena tuos laikus, kai jo gyvybė ir išlikimas buvo visiškai priklausomi nuo gamtos malonės. Mažose erdvėse per daug ramybės: kuo daugiau tylos, tuo arčiau savęs esame. Kas mus baigina? Beprasmybės gaudesys?.. Kad ir kaip bebūtų, civilizacijos gimimas siejamas su miestų augimu. Kuo didesnė bendruomenė, tuo tvirtesni miesto mūrai, kuo daugiau išvystyta amatų, tuo tobuliau galima sukurti savo buitį. Kuo didesnis darbo pasidalinimas, tuo mažiau dirbama fizinio darbo, tuo daugiau laiko lieka mokslui ir menui.

Taigi, miestas nuo seno žmogui siūlė daugiau galimybių. Miestas suteikė saugumo jausmą. Miesto šurmulys nutildė vienatvės gaudesį. Tačiau kartais vis pajuokaujama, kad, skirtingai nei kitose išsivysčiusiose šalyse, paskutiniais metais vis dažniau stebimas atvirkštinis procesas: lietuvis gan noriai miesto šaligatvius, betoną ir stiklą iškeičia į medinę sodybą kaime, su pirtimi, dobiliena ir žiogų čirpimu. Posovietinėje Lietuvoje vykusi Vilniaus urbanizacija ir karštligiškas bėgimas iš mažesnių miestelių į sostinę, rodos, jau baigėsi. Galbūt šiuo metu vyksta atvirkštinis procesas – bėgimas į gamtą? Informacija, pasaulinis interneto tinklas žmogų pasiekia ne tik miesto dangoraižyje, bet ir mažuose miesteliuose ar kaimuose, tad, kitavertus, kodėlgi negyvenus tose dobilienose, tame žiogų čirpime?

Pabaigai norėčiau pridurti, kad, mano manymu, ne vienas miestas ir ne vienas kaimas yra mūsų namai. Žvelkime plačiau: juk mūsų namai yra visa mūsų graži šalis, kurios kiekvienas kampelis, keliukas ar dvarelis neša laimę, pasigėrėjimą, tačiau už kurios kiekvieną lopinėlį mes turime būti atsakingi. Kadangi šiuo metu gilinuosi į Č. Milošo veikalus, manau, šis autorius pasakytų dar daugiau, kosmopolitiškiau: mūsų namai – tai visa  Gimtoji Europa.

Esė skaityta 2012 kovą LR „Mažosios studijos“ radijo laidoje