2012 08 13

bernardinai.lt

bernardinai.lt

Vidutinis skaitymo laikas:

5 min

Seimo rinkimams artėjant. Andrius Navickas. Nauja suknelė, bet ta pati mergelė?

Tęsiu tekstų ciklą apie Lietuvos partijas, kurios ketina dalyvauti rudenį vyksiančiuose Seimo rinkimuose. Šįsyk raginu įdėmiau pažvelgti į vieną iš naujai sukurtų partijų – Tėvynės atgimimas ir perspektyva (TAIP), kuriai vadovauja vienas žinomiausių Lietuvos politikų – Artūras Zuokas.

Jei svarbiausiu Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjungos rūpesčiu yra tai, kaip patraukti didesnių miestų gyventojus, tai Artūro Zuoko vadovaujamos partijos „TAIP“ galvos skausmas, kaip atrasti kelią į ne Vilniuje ar Kaune gyvenančių žmonių širdis.

Kas valdo Vilnių, tas valdo?..

Visuomeninis judėjimas – Tėvynės atgimimas ir perspektyva – buvo įkurtas kaip placdarmas Artūrui Zuokui sugrįžti į Vilniaus mero postą. Jau po to, kai kilo konfliktas Liberalų ir centro sąjungoje ir A.Zuokas nusprendė palikti ne tik šią poltinę jėgą, bet ir Seimą, tapo aišku, kad jis mes visas jėgas, idant sugrąžintų į savo rankas sostinės politinę kontrolę.

2011 metų Savivaldos rinkimai Vilniuje tapo sėkmės istorija A. Zuokui ir skaudžiu smūgiu liberalams (tiek LLS, tiek LiCS), kurių rinkėjus naujai įkurtas visuomeninis judėjimas sugebėjo persivilioti pas save. Priežastį atrasti ne taip ir sunku – net jei A.Zuoko rinkimų pažadus galima vadinti begėdišku populizmu, skirtingai nuo daugelio kitų sąrašų lyderių, jis elgėsi kaip žmogus, kuris tvirtai žino, ko nori. Jis atrodė visa galva politiškai aukštesnis už partijų, kurioms seniau priklausė ir net vadovavo, kolegas.

Tiesa, kurdamas visuomeninę organizaciją, A. Zuokas tvirtai teigė, kad jis nevirs partija. Tačiau paskui persigalvojo. Galima pajuokauti, jis suprato, kad marksistų tvirtinimas, jog negalima sėkmingai įgyvendinti revoliucijos tik vienoje valstybėje, nesirūpinant kas vyksta kitur, turi rimtą pagrindą. Pats A. Zuokas tvirtina, jog stengiasi būti lankstus ir įsižiūrėti į laiko ženklus. Tapęs meru esą jis dar kartą įsitikino, kaip suvaržyta Lietuvoje yra savivalda – norint turėti savo rankose visas galimybes padėti vilniečiams, būtina keisti visą politinę sistemą.

Kalbant su vilniečiais, neretai tenka girdėti sakant: „A. Zuokas atrodo gyvesnis nei dauguma kitų politikų. Susidaro įspūdis, kad jis turi kur kas daugiau energijos ir vaizduotės. Tiesa, jo pirštai tikrai lenkti į save ir dažniausiai jo siūlomi politiniai projektai jam pačiam pirmiausia teikia finansinę naudą, tačiau man atrodo, kad ir miestui iš jo veiklos daugiau naudos, nei iš buvusių merų.“ Panašu, kad A.Zuokas net džiaugiasi, kai yra vadinamas lietuviškuoju Ostapu Benderiu. Jis mato, kad nemaža dalis žmonių yra linkę nekreipti dėmesio ir į tai, kad A. Zuokas buvo teismo pripažintas kaltu, nes neteisėtomis priemonėmis siekė naudos sau. Jei kurio nors fakto negali paneigti, galima jį sumenkinti, paskelbus – „o kas šiandien be dėmės“.

Beje, tai, kad politikai teistumais pradeda didžiuotis kaip kariai randais, liudija, kaip skeptiškai žmonės vertina teismų sistemos darbą. Politikui pareiškus, kad nepalankus teismo nuosprendis tėra „politinis susidorojimas“, didesnė dalis žmonių yra linkę tuo tikėti ir į nuosprendį nekreipti dėmesio.

Kita vertus, A. Zuokas, prieš tapdamas Vilniaus meru, atrodė solidžiau nei dabar, prabėgus pirmiesiems vadovavimo sostinei metams. Visi vilniečiai prisimena, ką A. Zuokas žadėjo, dalyvaudamas rinkimuose, ir tai, kokias kainas praėjusią žiemą teko mokėti už šilumą. „Kryžiaus žygis“ prieš elgetas, siekis dar labiau centralizuoti Vilniaus valdymą, didelės miesto skolos ir TV technikos pirkimas, siekiant sukurti Vilniaus savivaldybėje propagandos ruporą, Gedimino prospekto grindinio skandalas – tai yra naujasis mero valdymo stilius. A. Zuoko vadovavimo Vilniuje simboliu kol kas yra Antakalnio smegduobėn įkliuvęs automobilis, o ne realus vilniečių gyvenimo pagerėjimas. Tad spėju, jei Savivaldos rinkimai Vilniuje vyktų dabar, „TAIP“ rėmėjų skaičius būtų gerokai sumažėjęs.

Krikščioniškas liberalizmas: nauja idėjinė srovė ar tik skambios deklaracijos?

Tai, kad A. Zuokas nuolat ieško sau politinės nišos, liudija ir partijos „TAIP“ programinės nuostatos. Pirmiausia, pasitelkiamas Vokietijos krikščionių demokratų sąjungos šūkis „Laisvė ir Atsakomybė“, kurį ilgą laiką naudojo ir Lietuvos krikščionys demokratai, tačiau, susijungę su konservatoriais, panašu, kiek primiršo. Pasak partijos „TAIP“, ne euras išgelbės Lietuvą, o kita, daug stipresnė ir stabilesnė – laisvės ir atsakomybės valiuta. Tokiam teiginiui tegalima paploti, kaip ir tai originaliai krikščioniško liberalizmo sampratai, kurią propaguoja A. Zuoko vadovaujama partija.

„TAIP“ teigia propaguojanti atsakingą liberalizmą, kuris esą išauga ant krikščionybės medžio. Nauji krikščioniški impulsai Lietuvos politiniame gyvenime ar tik dar vienas bandymas, siekiant politiniais tikslais mosuoti vertybių vėliavėle? Vienareikšmiškai atsakyti sudėtinga. Gerai pamenu, jog būtent A. Zuokas buvo tas politikas, kuris, kuriantis Liberalų ir centro sąjungai, demonstratyviai išnešė iš salės Rūpintojėlį, pavadinęs jį atgyvenusiu simboliu. Krikščioniškas dorybes sunku įžvelgti ir A. Zuoko vadovaujamos valdančiosios koalicijos Vilniuje veikloje. Na, o, drąsiai galima sakyti, – begėdiški pažadai prieš Savivaldos rinkimus kelia daug abejonių dėl to, ar tikrai „TAIP“ vertina atsakomybę.

Kita vertus, žinau ne vieną krikščionį, kuris dalyvauja „TAIP“ veikloje ir labai rimtai vertina krikščioniško liberalizmo sampratą.

Verta dėmesio tai, kad A. Zuokas akcentuoja, jog jo vadovaujama partija nėra idėjinis monolitas, bet vienija skirtingų pasaulėžiūrų žmones. Pagarbaus dialogo dvasios ypač trūksta Lietuvos politiniame gyvenime. Tiesa, nelabai suprantu, kaip ta pasaulėžiūrų įvairovė derinama su vis akcentuojamomis krikščioniškomis vertybėmis. Ar jos paprasčiausiai netampa skambiomis deklaracijomis? Pavyzdžiui, netgi galima suprasti A. Zuoko siekius, kai jis kriminalizuoja elgetavimą Vilniuje, tačiau tai iš esmės kertasi su krikščioniška veiklios meilės samprata. Lygiai kaip noras centralizuoti Vilniaus valdymą neturi nieko bendro nei su liberalizmu, nei su krikščionišku subsidiarumo principu.

Kukli politinės sistemos reforma

Pasak „TAIP“, dauguma Lietuvos partijų tapo saviškių interesų gynėjomis. Praktiškai neliko partijų, kurioms svarbi visuomeninė, o ne interesų politika. To padarinys – formuojasi dvi Lietuvos –valdžios ir žmonių, bet nyksta valstybė, kurią norėtume vadinti Tėvyne. Kai nebėra Tėvynės, ir emigruoti nesunku, ir grįžti nebėra dėl ko.

Sutinku su šia griežta diagnoze, tačiau neturiu pakankamai pagrindo tikėtis, kad „TAIP“ veiks kaip nors kitaip. Negi Vilniuje mes per šiuos metus išvydome kokybiškai naują politinio veikimo stilių?

Džiugu, kad ministro Raimundo Palaičio kovoje prieš Finansinių nusikaltimų tyrimų tarnybos vadovus „TAIP“ atstovai užėmė principingą poziciją, aktyviai dalyvavo parlamentinės komisijos veikloje. Turi nemažai pagrindo ir A. Zuoko bei jo bendražygių siūloma Seimo pertvarkos programa. Tikrai pribrendo laikas reformuoti svarbiausią Lietuvos politinę instituciją, kuriai populiarumo sugrąžinti nepavyko net ir patyrusiai Irenai Degutienei. Tačiau visa tai – tik kosmetinės politinės sistemos reformos, o A. Zuoko pažadai apie daug kartų didesnį minimalų atlyginimą Lietuvoje, deja, tėra V.Uspaskich politikavimo stiliaus atkartojimas.

Sociologinės apklausos nežada „TAIP“ lengvos sėkmės, bet suteikia vilčių – jei pavyktų pritraukti bent dalį žmonių, kurie dar neapsisprendę ar kol kas neketina apskritai balsuoti – įmanoma perlipti 5 procentų barjerą.

A. Zuokas turėjo neblogus šansus į Seimo rinkimus eiti kaip Don Kichotas, paskelbęs karą sistemos vėjo malūnui. Tačiau kovotojų prieš sistemą per pastaruosius metus pridygo kaip grybų po lietaus. Taip, A. Zuokas pranoksta kitus politinę patirtimi ir politinės komunikacijos talentu, panašu, jog turi išskirtinį savo idėjų sklaidos kanalą „Lietuvos ryte“, tačiau to per rinkimus gali ir nepakakti. Garliavos tragedija nukreipė visuomenės dėmesį į visai kitus klausimus ir A. Zuoko kosmetinės politinės sistemos reformos nebeatrodo įdomios.

Šią vasarą Vilniaus meras atrado kitą būdą patraukti žmonių dėmesį, viešai paskelbdamas, jog Daliai Grybauskaitei reikalinga alternatyva. A. Zuokas išmintingai nesisiūlė pats kandidatu į prezidento postą, bet (beje, nelabai korektiškai) priminė, kad esą tik jo palaikymas padėjo Valdo Adamkui tapti prezidentu. Tokiu būdu ne tik kuriam laikui A. Zuoko pavardė pradėjo intensyviau šmėžuoti žiniasklaidos priemonėse, bet ir žengtas svarbus žingsnis, tapatinantis su vis dar daug šalininkų turinčiu prezidentu V. Adamkumi.

Neabejoju, kad rugsėjį A. Zuokas mums pasiūlys dar ne vieną politinės komunikacijos triuką ir, bent jau „Lietuvos ryte“ šmėžuos dažniau nei kiti politikai. Tačiau abejoju, ar jis atras būdą, kaip savo pusėn patraukti mažesnių miestelių ir kaimo vietovių gyventojus. Kiek suprantu, partija „TAIP“ nesugebėjo sukurti visą Lietuvą apimančios struktūros, ir tai gali tapti jos Achilo kulnu.

Be to, Seimo rinkimai vyks spalį, kai jau žmonės pradės su nerimu laukti naujojo šildymo sezono. Tai A. Zuokui ir jo bendrapartiečiams itin neparanku, nes neįtikinamai skambės pažadai radikaliai sumažinti šilumos kainas. Mes, vilniečiai, jau matėme, kaip jos buvo „sumažintos“, A. Zuokui tapus Vilniaus meru.

Mūsų misija

Kurti krikščionišką pasaulėžiūrą atskleidžiantį, aktualų, viltingą ir išliekantį turinį.

Prisidėkite skirdami paramą.