2015 03 20

Sergio Rondinara

bernardinai.lt

Vidutinis skaitymo laikas:

6 min.

Žmogus ir gamta: koks santykis?

EPA nuotrauka

Jau nuo XVII amžiaus rusena diskusija apie teologijos ir gamtos mokslų santykį. Po radikalaus atskyrimo ir supriešinimo mūsų dienomis šios dvi pažinimo sritys ieško naujų dialogo būdų. Tikimasi, kad tarpdisciplininis pažinimas atvers naujų galimybių – teologijai ir gamtos mokslams užmezgus glaudesnį santykį, labiau nuskaidrės kosmoso ir jame gyvenančio žmogaus prasmė.

Katalikų Bažnyčioje nuo 1943 metų gyvuojantis tarptautinis Fokoliarų judėjimas, kurio įkūrėja Chiara Lubich (1920-2008) yra laikoma viena autoritetingiausių Katalikų Bažnyčios dvasinių autorių, jau keletą dešimtmečių plėtoja tarpdisciplininį mokslinį dialogą. Iniciatyva, prasidėjusi nuo grupės įvairių sričių mokslininkų bendrų tyrinėjimų, šiuo metu įgijo didesnės akademinės institucijos bruožų – jau keletą metų Italijoje veikia universitetinis institutas „Sophia“, kurio bendradarbis yra ir šio straipsnio autorius.

Sergio Rondinara yra branduolinės fizikos specialistas, gamtos filosofijos ir aplinkos etikos profesorius Grigaliaus universitete Romoje. „Bernardinai.lt“ skaitytojams siūlome santrauką teksto, kuriame analizuojama, koks turėtų būti žmogaus ir gamtos santykis krikščioniškoje perspektyvoje.

Savo analizėje autorius remiasi Chiaros Lubich dvasinėmis įžvalgomis kaip autentiška giliai krikščioniška patirtimi, padedančia geriau suprasti tradicinį Bažnyčios mokymą.

***

Žmonės visada buvo gamtos dalis, nors ta jų dalis yra specifinė dėl sugebėjimo samprotauti apie gamtą, įsiskverbti į jos paslaptis, kontempliuoti jos grožį ir darbu pritaikyti ją mūsų poreikiams. Iškelkime du klausimus apie žmogų (sukurtą pagal Dievo paveikslą ir panašumą) bei gamtą (visą mus supantį materialųjį pasaulį): koks santykis per amžius juos siejo? Koks jis turėtų būti dabar?

Pirminė harmonija ir natūrali pusiausvyra

Žmonės, gyvenę daugiau nei prieš 10 000 metų, paleolito laikotarpiu, buvo medžiotojai ir žemės duodamo derliaus surinkėjai – klajokliai, gyvenę mažomis grupėmis. Turėdami labai mažai žinių apie metų ciklus ir augalų bei gyvūnų gyvenimą, naudodami paprasčiausią jiems žinomą techniką (ugnį, kaulo panaudojimą, ragų ir titnago įrankiams pasigaminti), jie sugebėjo paimti iš žemės išteklių, būtinų jiems išlikti. Maža to, žmonės sukūrė kultūrinių ir meninių formų, kurių dalis išliko iki mūsų dienų. Tarp žmonių ir aplinkos vyravo natūrali pusiausvyra.

Neolito eroje (8 000–4000 m. pr. Kr.) žmonių populiacijos pradėjo skirtingai žiūrėti į gamtą. Plačiai naudodami ugnį, jie naikino miškus, kad jų didelius plotus panaudotų žemės ūkio reikmėms. Tam tikslui pasirinkdavo kelių rūšių augalus maistui ir gyvulių lauko darbams. Pamažu vystantis ganykliniam ir žemės ūkiui, atsirado ir labai svarbi technologijos sritis: puodininkystė.

Pradėjo formuotis pačios pirmosios pastovios gyvenvietės – trobiniai kaimai, o ryšiai tarp skirtingų gyvenviečių darėsi intensyvesni. Tai buvo požymis, kad atsirado visuomeninė struktūra. Kai dėl dirvožemio drėkinimo ir gyvulių prijaukinimo žemė tapo derlingesnė, išauginamas derlius smarkiai padidėjo, o tai laidavo didelį žmonių populiacijos pagausėjimą.

Susikūrė pirmieji miestai, o pažanga metalo apdirbimo srityje skatino neolito laikotarpio gyvenviečių plėtrą, po kurios sekė trys amžiai: bronzos, vario, geležies, taip pat susikūrė didžiosios Azijos ir Vidurio Rytų civilizacijos. Ryšys tarp žmogaus ir gamtos buvo harmoningas.

Pritaikydami natūralią aplinką žemės ūkiui, žmonės nedarė žalojančio poveikio gamtai. Aišku, sausų žemių drėkinimas ir pelkėtų plotų sausinimas sąlygojo tam tikrą aplinkos pasikeitimą, vis dėlto gyvūnų ir augalų paplitimo vietoms jis nedarė negrįžtamos žalos, nes tų transformacijų ritmas buvo gana lėtas. Šis periodas galėtų būti apibūdintas kaip bendradarbiavimas tarp žmogaus ir gamtos.

Pakitęs ir prarastas ryšys

Prasidėjus naujųjų amžių laikotarpiui (17 a.), kuriam būdingas antropocentrizmas ir gamtos mokslų atsiradimas, gamtos paslaptys, į kurias lig tol buvo žiūrima su pagarba ar net jos buvo laikomos dievybės šventove, dabar palaipsniui atskleidžiamos. Šiame naujos kultūros kontekste, kuriame vyrauja didelis pasitikėjimas žmogaus potencialu ir kurį suformavo žmogaus troškimas valdyti savo likimą, gamta tapo objektu, kurį reikia metodiškai pjaustyti į gabalus, mechanizmu, kurį reikia išardyti ir vėl surinkti tam, kad būtų galima sužinoti, kaip jis dirba ir kaip jis gali būti panaudotas.

Galiausiai industrinėje eroje, pradedant 19 a. antrąja puse, gamta galbūt nesąmoningai atsidūrė įnirtingų atakų taikinyje, lygiai kaip ir jos gebėjimas išlaikyti tikrą pusiausvyrą. Mokslo plėtra ir vis galingesnių ir sudėtingesnių technologijų paplitimas leidžia žmonėms kištis į natūralią aplinką su tokia destruktyvia ir tokia žalojančia jėga, kad gamta pradeda atsisukti prieš mus. Vienas to pavyzdys yra klimato pasikeitimas, kurį sukelia globalinis atšilimas. Ypač industrinių šalių žmonės naudoja savo galią kontroliuoti nuolat didėjantį gamtos reiškinių skaičių, manydami, kad jie yra visiški gamtos šeimininkai.

Tai žmonių viešpatavimo gamtai fazė. Šiuo laikotarpiu gamta žmonių rankose vis labiau tampa daiktu, kurį tyrinėja mokslas, o technika paverčia savo verge. Industrinių šalių krikščioniškos kilmės kultūrose gamta yra praradusi savo ryšį su Dievu Kūrėju, taip pat ji yra praradusi savo autonomiją tuose ryšiuose, kurie sieja ją su žmogumi. Šis reiškinys žinomas kaip gamtos dehumanizavimas; pirminis ryšys, kuris siejo žmogų su gamta yra pakitęs ir prarastas.

Yra dar vienas veiksnys: šiandien žmogus gyvena gerokai dirbtinesnėje aplinkoje ir gerokai mažesniame sąlytyje su gamta. Tai galėtume pavadinti žmogaus denatūralizacija. Santykis tarp žmogaus ir gamtos yra pasiekęs kritinį tašką, ir jis vis plačiau vertinamas kaip etinė problema.

Daug dalykų prisidėjo prie to. Tarp jų – urbanizacijos reiškinys: milijonai vyrų ir moterų visuose kraštuose paliko kaimą, kad gyventų miestuose, ir praleidžia savo gyvenimą aplinkoje, kuri vis labiau tampa dirbtinė. Su kiekviena nueinančia karta mes netgi praradome mūsų ryšio su gamta istorinę atmintį.

Į žalesnes ganyklas

Didėjantis ekologinės krizės suvokimas kelia sielvarto, rezignacijos, bejėgiškumo jausmų ir kartu skatina neigiamą daugelio žmonių reakciją į nesubalansuoto socialinio-ekonominio vystymosi pasekmes: suvokimas, kad atėjo momentas „valdyti žmonių viešpatavimą gamtai“, vis labiau plečiasi. Tačiau koks santykis tarp žmogaus ir gamtos galėtų išugdyti mums tikrą ekologinį sąmoningumą?

Gal turėtume puoselėti kontempliatyvų požiūrį į gamtos nepažeidžiamumą? Gal galėtume suteikti jai mito statusą? Gal reikėtų savo šalies teritorijoje įdiegti tuos kultūros modelius, kuriuos mums siūlo Naujojo Amžiaus religija ar kai kurios aplinkosaugos srovės? O gal mums tiesiog reikėtų priimti tą žmonijos viešpatavimo gamtai modelį, kurį siūlo industrinė visuomenė?

Gal turėtume puoselėti kontempliatyvų požiūrį į gamtos nepažeidžiamumą? O gal mums tiesiog reikėtų priimti tą žmonijos viešpatavimo gamtai modelį, kurį siūlo industrinė visuomenė?

Biblijos Pradžios knygoje skaitome: „Dievas juos palaimino, tardamas: „Būkite vaisingi ir dauginkitės, pripildykite žemę ir valdykite ją! Viešpataukite ir jūros žuvims, ir padangių paukščiams, ir visiems žemėje judantiems gyvūnams“ (Pr 1, 28).

Šiandien mokslininkai mano, kad žodžiai „valdykite ir viešpataukite“ nėra nei įsakymas, nei etinė pareiga. Juos derėtų suprasti pradinio Dievo palaiminimo šviesoje: kaip Dievo kvietimą vyrui ir moteriai atlikti savo darbus pasaulyje.

Šiame senoviniame bibliniame tekste žodis, kuris paprastai verčiamas „valdyti“, yra hebrajų kalbos žodis kabas, reiškiantis tapti duotos teritorijos savininku. Tokiu būdu Dievas laimina žmogaus gebėjimą kurti gyvybę bei daugintis ir kviečia visas tautas būti savo žemės savininkais.

Kitas žodis, kurio prasmė siejama su santykiu tarp žmogaus ir gyvūnų pasaulio ir kuris paprastai verčiamas kaip „viešpatauti“ yra hebrajų kalbos žodis rada, reiškiantis „ganyklą“ arba „vesti bandą į ganyklą“. Taigi žemė ir jos gyvūnai yra pavesti vyrų ir moterų globai. Šis pavedimas globoti ateina per dievišką palaiminimą ir suteikiamas žmogui kaip būtybei, sukurtai pagal Dievo atvaizdą ir panašumą.

Dievas, pavesdamas mums užduotį padaryti žemę tinkama gyventi ir gebančia patenkinti mūsų poreikius ir „ganyti bei vadovauti visiems kitiems tvariniams“, leidžia mums rūpintis visa kūrinija. Augalijos ir gyvūnijos atžvilgiu žmogaus uždavinys ganyti ir vadovauti nereiškia išnaudoti juos ir iš to išplaukiančio tokio gyvenimo pagrindų griovimo, koks jis vyksta mūsų dienomis. Priešingai, jis reiškia tvarkyti ir rūpintis žeme taip, kaip tai atliktų jos prižiūrėtojas, puikiai suprantantis, kad jis ne jos savininkas, bet tik tas asmuo, kuriam ji buvo pavesta prižiūrėti.

Jėzaus mokymas, Jo naujasis įsakymas atveria dar gilesnę prasmę: per jį Kūrinija atranda savo kelią į Dievą, o žmonija – savo tikrąjį veidą. Likusios kūrinijos atžvilgiu žmonės yra išskirti ne vien dėl savo sugebėjimo mąstyti, bet visų pirma dėl gebėjimo užmegzti santykius ir kurti „bendrystės įvykius“.

Gilus ekologinis sąmoningumas

Kai 1949 metais Chiara Lubich atvyko poilsiui į Tonadico kaimelį Italijos Dolomitų kalnuose, ji pajuto, jog yra Kažkas, kas palaiko visų dalykų buvimą nuo pačių pirmųjų jų atsiradimo akimirkų. „Susidarė įspūdis, – rašė ji tuo metu, – kad aš apčiuopiau, gal ypatingos Dievo malonės dėka, už visų dalykų slypintį Dievo buvimą. Tad, jei pušys spindėjo saulėje, jei upokšniai tekėjo į raibuliuojančius krioklius, jeigu ramunės, kitos gėlės ir dangus buvo pasidabinę vasariškais apdarais, dar ryškesnė buvo saulės, spindinčios po visa kūrinija, vizija. Manau, kad aš tam tikra prasme regėjau Dievą, kuris palaiko visų daiktų gyvybę.“

Per savo kontaktą su gamta Chiara suvokė, kad meilė yra imanentinis dėsnis, glūdintis pačioje gamtoje, tam tikras kokybinis faktorius, kuris reguliuoja santykius tarp gamtos elementų. Ji šią mintį išreiškė žodžiais: „Aš pajutau, kad buvau Dievo sukurta kaip dovana šalia manęs esančiam žmogui, o žmonės šalia manęs buvo Dievo sukurti kaip dovana man. Viską žemėje sieja meilės santykis su viskuo: kiekvieną daiktą su kiekvienu daiktu.“

Visi žmonės savo veikla (darbu, menine kūryba ir pan.) atlieka lemiamą vaidmenį, kuris apima gerokai daugiau nei vien tik aplinkos išsaugojimas.

Šiuo atžvilgiu žmonija yra tarsi kunigas, kadangi ji gali tarpininkauti tarp Dievo ir likusios kūrinijos. Tai gali vykti dėl to, jog pačiai gamtai būdingas natūralus poreikis būti puoselėjamai, o kad tai įvyktų, ji laukia žmogaus veiklos.

Įdomu? Prenumeruokite naujienlaiškį ir skaitykite mus kasdien

Kaip žmogui įgimtas dalyvavimas ryšyje tarp Dievo ir beasmenio pasaulio, taip būtų per siaura laikyti kiekvieną atskirą žmogų tiesiog pagarbiu prižiūrėtoju. Žvelgiant iš šios perspektyvos, visi žmonės savo veikla (darbu, menine kūryba ir pan.) atlieka lemiamą vaidmenį, kuris apima gerokai daugiau, nei vien tik išsaugoti aplinką. Jie yra pašaukti būti gamtos bendrakeleiviais, vedančiais ją Dievo link ir vadovaujantys jai kelyje į naują dangų ir naują žemę (žr. Iz 66, 22; 2Pt 3, 13; Apr 21, 1).

Išreikšdama savo gilų ekologinį sąmoningumą, Lubich taip aiškina kunigišką žmogaus bruožą: „Visus daiktus reikia mylėti tokia pačia meile, kokia Tėvas myli Sūnų. Kokią didelę širdį privalome turėti ir kokia Dievo šypsena turėtų nušvisti per mūsų akis pasauliui.“

Šiuo metu į gamtą ir žmogaus kūrybiškumą yra žvelgiama kaip į prieštaraujančius vienas kitam dalykus, nes kai žmogaus kūrybiškumui duodama valia, gamta nukenčia. Tai liudija destruktyvus poveikis aplinkai, kurį sukėlė nežabotas technikos vystymasis. Iš kitos pusės, jeigu gamtą reikia bet kokia kaina išsaugoti nuo žmogaus kišimosi, kas nors pareikš, kad yra varžomas žmogaus kūrybiškumas.

Šiandieniame kultūriniame klimate tai gali nutikti, nes žmogaus kūrybiškumas ne visada vadovaujasi meile ir dažnai jį lemia socialinis-ekonominis modelis, kurį domina vien pelnas.

Tačiau, anot Chiaros Lubich, šį konfliktą galima išspręsti, jeigu ryšys tarp žmogaus ir gamtos remiasi meile. Pasak jos, tai ne tiek gamtos apsaugojimo ar išsaugojimo klausimas – nors mes, be abejonės, turime tai daryti – bet klausimas, kaip padaryti ją gražesnę, vedant ją laikų pabaigos link pagal Dievo meilės planą, skirtą gamtos pasauliui ir mums.

Parengta pagal „Living City“

Iš anglų kalbos vertė Leonora Zapereckienė