Vidutinis skaitymo laikas:

5 min.

Zita Vasiliauskaitė. Socialinė tinginystė, arba Nieko nedarymo psichologija

Tekstas skelbtas žurnalo šeimai „Artuma“ 2012 m. liepos-rugpjūčio numeryje.

Vargu ar daug atsirastų žmonių, nerimaujančių dėl pernelyg didelio socialinio lietuvių aktyvumo. Net jei ir susiburiama kovai už teisybę, idėją, tai greičiau yra nebūdingas, iš nusistovėjusio lietuviško gyvenimo iškrentantis reiškinys. Todėl daugelis į tokius „išsišokėlius“ žiūri įtariai, o neretai net smerkia, nors protu suvokia, kad kova už teisybę ne visada yra patraukli, joje dalyvauja labai marga publika, kad tai kraštutinių priemonių taikymas tada, kai buvo viskas išbandyta ir t. t. Todėl jei reikėtų mums save apibūdinti socialinio aktyvumo aspektu, neabejotinai pavadintume save greičiau pasyviais, o ne aktyviais piliečiais. Socialinis aktyvumas mums tebėra nemaža problema.

Kodėl žmonės būna pasyvūs?

Nepaisant bendros tendencijos būti pasyviems, žmonės dažniausiai kaltina vieni kitus dėl neveiklaus santykio su socialine aplinka bei savo gyvenimu apskritai. Juk dažnai girdime, pvz.: „Na kaip galima nieko nedaryti – arba tu nutrauki santykius su ja, arba ją vedi!“; „Reikėjo viršininkui tiesiai į akis ir pasakyti, o per tokius kaip tu dabar jis su mumis visais elgiasi kaip nori!“; „Dėl tokios pasyvios pozicijos tau dar ilgai teks laukti paaukštinimo“ ir pan.

Tačiau ar tokie dažni priekaištai vieni kitiems tikrai reiškia, kad priekaištaujantis yra pakankamai aktyvus savo gyvenime? Juk pasyvumu kaltinamas žmogus vis dėlto pats priima sprendimus. Todėl kyla klausimas, ar būti pasyviam naudinga? Atrodytų, tikrai nenaudinga, tad kodėl dauguma žmonių yra būtent tokie? Tikroji problema yra ne žmogaus neveiklumas, o tai, kad jis nesijaučia atsakingas už savo elgesio rezultatus.

Užmaskuotas pasyvumas

Jei praleidote progą susipažinti su patraukliu priešingos lyties asmeniu, jūs pasielgėte akivaizdžiai pasyviai. Tačiau jei išdrįsote atsiliepti į jo prašymą susipažinti ir išgerti puodelį kavos, bet ta pažintis neturėjo, jūsų apgailestavimui, jokio tęsinio, dažniausiai sau sakote: „Štai dar vienas žmogus neįvertino mano gilaus vidinio pasaulio!“ Tai juk irgi pasyvumas, tačiau užmaskuotas, nelabai matomas.

Tikroji problema yra ne žmogaus neveiklumas, o tai, kad jis nesijaučia atsakingas už savo elgesio rezultatus.

Tas pats būtų, jei viršininko paprašytumėte padidinti atlyginimą, tačiau tai padarytumėte taip, kad jo ne tik nepadidintų, bet netgi sumažintų. Tuomet kaltu juk laikytume viršininką, o ne save. Bet jei pasistengtume sąžiningai pažvelgti į situaciją, tai labai dar didelis klausimas, kas lėmė tokį viršininko elgesį – ar jo charakterio bjaurumas, ar mano nesugebėjimas prašymo suformuluoti taip, kad viršininkas ne tik jį išgirstų, bet ir priimtų norimą sprendimą.

Aišku, dažnam žmogui būna labai sunku pripažinti savo ribotumus, todėl jis, „gindamas“ savo orumą, neretai atsiduria tokioje padėtyje, kaip lapė pasakėčioje. Mat ši, ilgai šokinėjusi apie vynuogienoją ir nepasiekusi uogų, galiausiai numojo į jas ranka guosdamasi, kad jos vis tiek dar žalios.

Pasyvumo „nauda“

Kokių tik saviapgaulės būdų kartais nesigriebia žmogus, kad pateisintų savo neveiklumą. Štai viena klientė gavo labai viliojantį pasiūlymą dalyvauti tarptautinio projekto veikloje. Tam reikėtų pusmečiui išvažiuoti į kitą šalį ir pasisemti patirties. Aišku, tai sukeltų šiokių tokių nepatogumų: reikėtų paprašyti draugų pasaugoti šunį (ji nebuvo sukūrusi šeimos), kaimynų – palaistyti kambarines gėles ir t. t.

Tačiau ji nesivargino pasinaudoti puikia proga ir patobulinti savo profesinę kompetenciją stažuotėje, o paprasčiausiai ėmė ir „supasavo“ – visų bendradarbių nuostabai atsisakė viliojančio pasiūlymo ir liko saugioje savo gyvenimo rutinoje. Vietoj jos išvažiavusi kolegė turėjo puikią progą ne tik pasisemti reikalingos patirties, bet ir užsirekomendavo užsienio partneriams kaip veikli ir perspektyvi darbuotoja, todėl gavo puikų pasiūlymą pakilti keliais karjeros laiptais tarptautinėje erdvėje ir kaipmat juo pasinaudojo.

O kaip ta klientė, kuri dėl visai nereikšmingų argumentų atsisakė pasiūlymo (neva šuo patirtų stiprų stresą ir pan.)? Ji, šiek tiek padūsavusi psichologinės pagalbos kabinete, galiausiai nusiramino: „Ai, tikriausia taip reikėjo, toks jau mano likimas!“ Taigi, kai kuriems žmonėms iš pirmo žvilgsnio „naudinga“ būti pasyviems. Jie gyvena savo įprastame kasdienio gyvenimo kiaute, kur viskas aišku, „saugu“. Juk išeiti iš to kiauto, kaip minėtame pavyzdyje, rizikinga, nes gali būti, kad nepateisinsi į tave dedamų vilčių, kad tau nepasiseks stažuotė ir susvyruos pasitikėjimas savimi bei savo profesine kompetencija ir t. t.

Pasyvumas gyvenimą daro beskonį

Tiek profesinis, tiek žmogaus asmenybės brendimas yra neatsiejamas nuo rizikos. Kiekvieną kartą atsidurdami naujoje erdvėje, mes rizikuojame: vaikas rizikuoja pradėdamas lankyti darželį, vėliau mokyklą, suaugęs – pradėdamas mokytis aukštojoje mokykloje, vėliau pradėdamas dirbti profesinėje srityje (dažnas žinome, kaip nejauku buvo pirmąsias darbo dienas, kai dar neturėjome darbo patirties ir teko remtis įgytomis teorinėmis žiniomis); vėliau žmogus rizikuoja sukurti šeimą, net matydamas, kiek aplinkui yra nelaimingų sutuoktinių, rizikuoja tapti tėvais ir pan.

Be mūsų aktyvumo ir rizikos gyventume netikrą, „užkonservuotą“ gyvenimėlį, kuris nebūtų vaisingas kitiems žmonėms, o mums patiems neteiktų džiaugsmo.

Be mūsų aktyvumo ir rizikos gyventume netikrą, „užkonservuotą“ gyvenimėlį, kuris nebūtų vaisingas kitiems žmonėms, o mums patiems neteiktų džiaugsmo. Savo pasyvumu apsisaugodami nuo rizikos ir nesėkmių, mes apsisaugome ir nuo tikro gyvenimo skonio, tikro būties džiaugsmo išgyvenimo.

Be abejo, kiekvieno žmogaus gyvenime būna tokių laikotarpių, kai būtinas atokvėpis, pauzė, ypač tose situacijose, kai reikia susigrąžinti jėgas ar priimti svarbų sprendimą gyvenimo kryžkelėje. Tik vėl, kaip patvirtina gyvenimo patirtis, inercija yra didžiulė jėga: užsibuvę pauzėje rizikuojame pernelyg prisirišti prie neveiklumo ir melagingo saugumo.

Socialinė tinginystė

Psichologijoje žmonių pasyvumu susidomėta kone prieš šimtą metų. Tada paaiškėjo, kad nepakankamas veiklumas gali kilti ne tik iš paties žmogaus pasirenkamos laikysenos savo gyvenimo atžvilgiu (tai aptarėme anksčiau), bet ir iš aplinkos.

1927 m. buvo atliktas eksperimentas, kurio rezultatus šiandien retai prisimename. Paprastiems žmonėms buvo pasiūlyta pakelti tokį svorį, kokį tik kiekvienas pajėgia. Tarkime, žmogus pakėlė 100 kg. Paskui žmonės buvo sujungti į poras ir jiems reikėjo kelti svorį kartu. Jei vienas žmogus pakėlė 100 kg, logiška, kad du žmonės turėtų pakelti 200 kg, o gal ir daugiau. Jau tais laikais buvo gajus mitas, kad susibūrimas į grupes labiau nei pavienio asmens pastangos padeda pasiekti geresnių rezultatų.

Beje, šis mitas sovietinio kolektyvizmo laikais buvo aktyviai palaikomas, o neretai gajus ir šiandien („kuo daugiau darbuotojų organizacijoje, tuo daugiau joje nuveikiama“ arba „kuo daugiau galvų, tuo geresni sprendimai surandami“ ir t. t.).

Sveikas individualizmas yra ne tik efektyvesnio darbo sąlyga, bet ir galimybė žmogui prisiimti atsakomybę už savo veiklos rezultatus.

Tačiau minėto eksperimento rezultatai tyrėjus nustebino. Paaiškėjo, kad jei du žmonės kelia svorį, šis sudaro 93 proc. individualių gebėjimų sumos, o jei svorį kelia 8 žmonės, jis sudaro tik 49 proc. šios sumos. Toks reiškinys buvo pavadintas socialine tinginyste. Taip atsitinka todėl, kad rezultatą skaičiuojant bendrai kiekvienas žmogus yra linkęs pataupyti jėgas ir sumažinti savo indėlį į jį.

Čia kaip toje pasakoje, kai į kaimo šventę žmonės susitarė atsinešti nuo kiekvienos šeimos po ąsotį vyno ir jį supilti į tą pačią statinaitę. Paragavus paaiškėjo, kad statinaitėje tik nudažytas uogiene vanduo – mat kiekvienas manė, kad jo ąsotis vandens nebus pastebėtas vyno statinaitėje. Taigi, žmogus yra linkęs prisidengti bendru rezultatu, taip pataupydamas savo indėlį į jį.

Prisiimti atsakomybę

Kad ir kaip socialinė tinginystė yra nepageidaujamas reiškinys, kovoti su juo nelengva. Kai kurie vadovai jau žino, kad darbas bus atliekamas tuo geriau, kuo tiksliau bus išmatuojamas kiekvieno žmogaus asmeninis indėlis. Todėl jie paprastai stengiasi darbą suskaidyti į atskiras grandis, kad būtų akivaizdūs toje grandyje atlikto konkretaus žmogaus darbo rezultatai.

Sveikas individualizmas yra ne tik efektyvesnio darbo sąlyga, bet ir galimybė žmogui prisiimti atsakomybę už savo veiklos rezultatus. Šiandien net komandiniame sporte yra sugalvota, kaip apskaičiuoti kiekvieno žaidėjo asmeninį indėlį į rungtynių rezultatą, net jei jis nepasiekė įvarčio ar neįmetė daug taškų; pvz., apskaičiuojama, kiek perimta ar perduota kamuolių, kiek padaryta klaidų ir pan.

Taigi, žmogaus pasyvumas, iš esmės negatyvus reiškinys, turi savo „logiką“. Mums svarbu nepatekti į jos pinkles ir netapti jos įkaitais. Kad ir kaip banaliai skambėtų, tikrasis žmogaus gyvenimas yra neatsiejamas nuo aktyvių pastangų bei rizikos.