2012 08 20

bernardinai.lt

bernardinai.lt

Vidutinis skaitymo laikas:

7 min

Seimo rinkimams artėjant. Andrius Navickas. Į kovą sugrįžta politikos veteranai

Tęsiu publikacijų ciklą apie politines partijas, kurios pasiryžusios dalyvauti Seimo rinkimuose. Šįsyk noriu atkreipti dėmesį į, regis, vienintelę rinkimuose dalyvausiančią koaliciją – Nacionalinį susivienijimą „Už Lietuvą Lietuvoje“. Tai vienas įdomiausių politinių darinių Lietuvoje. Jo išskirtinumas – įsitvirtinusiai politinei sistemai iššūkį meta politikos veteranai, aktyviai dalyvavę Sąjūdžio veikloje, Aukščiausiojoje Taryboje, o paskui kiek nutolę nuo politinio gyvenimo verpeto.

Antisisteminės koalicijos kūrimo sėkmės ir nesėkmės

Žinia, jog suformuotas Nacionalinis susivienijimas „Už Lietuvą Lietuvoje“ (NS) buvo pristatyta šių metų vasario 6 dieną. Pristatyme dalyvavo trijų nedaug įtakos turinčių politinių jėgų – Tautininkų sąjungos, Lietuvos socialdemokratų sąjungos ir Lietuvos centro partijos – pirmininkai. Jie paskelbė, kad naujas politinis susivienijimas kuriamas vertybiniu pagrindu,  jo dalyviai sutaria svarbiausiais klausimai, kartu išlaikydami autonomiją susivienijimo viduje. Taip pat paskelbta, kad motyvu kurti tokį susivienijimą tapo tai, kad Lietuva neleistinai nukrypo nuo Sąjūdžio projektuoto kurso. Pasak susivienijimo steigėjų, tik bendra politinė talka gali padėti į Seimą patekti tautos ir valstybės patriotams.

Lietuvos socialdemokratų sąjungos pirmininkas

Bernardinai.lt

Nedidelių partijų bendradarbiavimas – vienintelis jų išlikimo kelias. Štai Lietuvos socialdemokratų sąjunga, vadovaujama A. Akstinavičiaus, niekaip  nesugeba įtikinti Lietuvos žmonių, kad galima kitokia socialdemokratinė politika, nei ją įgyvendina LSDP. Tiek prieš 2004, tiek prieš 2008 metus konstatuota, kad LSDS yra pagarbos verta organizacija, tačiau ši pagarba taip ir neperaugo į tikrą rinkėjų paramą. Po to, kai Algirdas Butkevičius tapo LSDP pirmininku, pasirodė informacija apie tai, jog tikėtina, kad LSDS įsilies į LSDP gretas ir tai simbolizuos tikrą iš Komunistų partijos evoliucionavusios LSDP atsinaujinimą. Tačiau taip neįvyko ir šiandien LSDS išlieka viena nuosekliausių LSDP politikos kritikių.

Filosofas ir politikas Romualdas Ozolas buvo viena iš kertinių Sąjūdžio iniciatyvinės grupės figūrų, Centro sąjungos kūrėjas

Nuotraukos autorius Tomas Urbelionis/BFL
© Baltijos fotografijos linija

Kalbant apie pokyčius, verta pabrėžti vis didėjantį LSDS euroskepticizmą, kuris atvėrė galimybę glaudžiai bendradarbiauti kiek paradoksaliam (dešinės–centro–kairės) dariniui. E.Skrupskelio vadovaujama Lietuvos centro partija, kurios tikruoju lyderiu galima drąsiai vadinti Romualdą Ozolą, jau kuris laikas aktyviai ieškojo politinių partijų. Primenu, kad LCP pagrindą sudaro žmonės, kurie nepritarė kažkada pakankamai įtakingos Lietuvos centro sąjungos susijungimui su liberalais bei Moderniaisiais krikščionimis demokratais. R. Ozolas po itin tragiškai jo vadovaujamai partijai pasibaigusių 2000 metų Seimo rinkimų buvo pasitraukęs iš aktyvios politinės veiklos ir daugiausia reiškėsi, kaip euroskeptiškų pažiūrų politikos apžvalgininkas. Tačiau pastaraisiais metais jis vis aktyviau reiškėsi, kaip politikas, dalyvavo plačiai nuskambėjusiose nacionalistiškai nusiteikusio jaunimo Kovo 11-osios eitynėse.

Nuotraukos autorius Andrius Ufartas/BFL
© Baltijos fotografijos linija

Trečioji NS steigėja – Tautininkų sąjunga. Ji atsikūrė po to, kai nesėkme baigėsi politinis eksperimentas – integruoti tautininkus į Tėvynės sąjungą. Šis eksperimentas padėjo Gintarui Songailai patekti į Seimą, tačiau jo santykiai su TS-LKD vadovybę tapo vis prastesni. Galiausiai jis buvo pašalintas iš TS-LKD ir paskui save išsivedė nemažą dalį Tautininkų frakcijos šioje partijoje narių. Netrukus prie jų prisijungė kelios tautinės pakraipos visuomeninės organizacijos ir buvo atkurta Tautininkų sąjunga.

Realistiškai vertinant, nė viena iš šių politinių organizacijų pavieniui neturėjo galimybių sėkmingai dalyvauti Seimo rinkimuose, tad sprendimas vienyti jėgas atrodo logiškas. Tiesa, kiek nustebino pasirinktas bendros veiklos modelis, kai pabrėžtinai siekiama išlaikyti visų organizacijų autonomiją susivienijimo viduje. Galbūt tai padeda geriau išlaikyti visų NS dalyvių politinį savitumą, tačiau kyla abejonių dėl bendros tapatybės apibrėžtumo. Kitas dalykas – politinė koalicija daugiamandatėje apygardoje privalo surinkti ne mažiau kaip 7 procentus balsų (t.y. dviem procentais daugiau nei būtinas minimumas atskirai politinei partijai). Ar NS nariai nepervertina savo politinių galimybių? Tikėtina, jog dalis Lietuvos žmonių nesiryš balsuoti už NS vien dėl to, jog baiminsis „prarasti balsą“, netikės, kad NS gali surinkti daugiau nei 7 procentus balsų.

Logiška buvo tikėtis, kad prie koalicijos prisijungs ir S. Buškevičiaus vadovaujama „Jaunoji Lietuva“, kuri skelbia panašias politines idėjas, kaip ir tautininkai, tačiau ši politinė jėga apsisprendė rinkimuose dalyvauti savarankiškai. Kaip ir Neringos Venckienės vadovaujamas „Drąsos kelias“. NS nariai aktyviai siekė suvienyti jėgas per rinkimus su „Drąsos keliu“, tačiau tokios pastangos baigėsi nesėkme. Kaip ir siekis įtraukti į NS Dariaus Kuolio vadovaujamą „Lietuvos sąrašą“. Na, o tai, kad rugpjūčio pradžioje prie susivienijimo prisidėjo Algimanto Matulevičiaus vadovaujama Tėvynės vienybės sąjunga, didesnio politinio svorio vargu ar susivienijimui  pridėjo. Tiesa, tai, kad sugebama vienytis, kai kiti skaldosi, sveikintinas žingsnis. Tuo labiau kad NS pavyko į talką prisikviesti ir politikos veteranus – signatarus.

A. Matulevičiaus ir jo vadovaujamosminiatiūrinės partijos prisijungimas prie NS vargu ar realiai sustiprino koaliciją.

Nuotraukos autorius Redas Vilimas/BFL
© Baltijos fotografijos linija

Šiandien NS skelbiasi esanti pagrindine alternatyva esą ydingai dabartinei „sisteminei politikai“. Iš tiesų šio susivienijimo nariai aktyviai dalyvavo protesto renginiuose prieš Finansinių nusikaltimų tyrimų vadovybės nušalinimą, protestavo prieš valstybės vardu taikytą smurtą Garliavoje. Kita vertus, nepavykus bendro fronto su N. Venckiene ir D. Kuoliu kūrimui, NS rizikuoja ir per artėjančius rinkimus likti politinio gyvenimo paraštėse.

Nacionalinio susivienijimo vadovu išrinktas Gintaras Songaila yra pareiškęs, kad šiai politinei koalicijai per rinkimus pavyks įveikti 7 procentų barjerą ir būsimajame Seime turėti bent keliolika parlamentarų. Sociologinės apklausos tarsi nesuteikia pagrindo tokioms prognozėms. Jau rugpjūčio 23 dieną NS inicijuojamas Baltijos kelio pakartojimas parodys, kiek žmonių ši politinė koalicija sugeba mobilizuoti.

Jei per artimiausias savaites NS pavyktų įtraukti politinius konkurentus į diskusiją apie Lietuvos vaidmenį Europos sąjungoje, apie tautinės savigarbos svarbą, šios politinės koalicijos šansai didėtų. Tačiau labiau tikėtina, kad kitos partijos paprasčiausiai ignoruos NS ir šiai teks spręsti sunkiai įgyvendinamą uždavinį – kaip patraukti į savo pusę dabartiniais politiniais procesais nusivylusius žmones. NS pavyko suburti gana solidžią politikų kompaniją, tačiau solidumo šiuo atveju vargu ar pakanka. Labiausiai trūksta lyderio, galinčio tapti kovos su neteisinga sistema simboliu.

Susivienijimo kariauna

Signatarė Birutė Valionytė pastaraisiais metais buvo pasitraukusi iš aktyvios politinės veiklos.

Nuotraukos autorius Andrius Ufartas/BFL
© Baltijos fotografijos linija

Kiek netikėtai, sąrašo vedle buvo pasirinkta signatarų klubo prezidentė Birutė Valionytė. Tai rodo, jog Nacionalinio susivienijimo steigėjai suvokia, jog svarbiau ieškoti būdų patraukti kuo didesnį  rinkėjų skaičių, nei paprasčiausiai džiaugtis savo pavarde sąrašo priekyje. Kita vertus, prisiminkime, jog Lietuvos socialdemokratų sąjunga jau praėjusiose Seimo rinkimuose vesti sąrašą į priekį buvo patikėjusi politikos veteranui Bronislavui Genzeliui. Tai, deja, neatvėrė LSDS kelio į Seimą. Ar B. Valionytė šiuo atveju yra tikrai geriausias pasirinkimas?

Suprantu, kad Dalios Grybauskaitės populiarumas bei viešumoje itin dažnai linksniuojama Neringa Venckienė gali sudaryti įspūdį, kad Lietuvos žmonės palankiau vertina politikes nei politikus. Tačiau nepamirškime, kad B. Valionytė niekada nebuvo „pirmo ryškumo žvaigžde“ Lietuvos politiniame gyvenime, o pastaraisiais metais jos pavardę geriausiai žinojo tie, kurie džiaugėsi signatarės sudarytomis knygomis apie Didžiąją Lietuvą. B. Valionytės pakvietimas kiek išsklaido nuogąstavimus, jog Nacionalinis susivienijimas tai radikalų sąmbūris. Kita vertus, nelabai tikiu, kad B. Valionytė yra ta politinė figūra, kuri galėtų priversti suklusti politinėmis klišėmis maitinamą Lietuvos visuomenę. Jos pavardė praktiškai niekam nekelia neigiamų asociacijų, tačiau į kovotojos prieš sistemą simbolius ji tinka kur kas mažiau, nei, pavyzdžiui, Neringa Venckienė ar Nijolė Oželytė.

Antruoju NS sąraše įrašytas Sąjūdžio iniciatyvinės grupės narys, patarinėjęs nušalintam prezidentui R. Paksui, Alvydas Medalinskas.  1988 metais jis buvo vienas jauniausių Sąjūdžio iniciatyvinės grupės narių, aktyviai dirbo organizacinį darbą. Jo bendradarbiavimas su R. Paksu vargu ar tas laikotarpis, kuriuos pats A. Medalinskas šiandien norėtų didžiuotis. Tačiau po jo dar buvo bent keli darbo politiniu apžvalgininku metai, bendradarbiaujant su „Lietuvos žiniomis“, bei aktyvi visuomeninė veikla.

Trečiuoju sąraše įrašytas profesorius ekonomistas Antanas Buračas, taip pat dalyvavęs Sąjūdžio iniciatyvinės grupės veikloje, bet vėliau kiek atsitraukęs nuo politikos. Pirmajame dešimtuke dar matome ir kito su Sąjūdžiu politikon pakilusio ekonomisto Audriaus Rudžio, parlamentaro Kazimiero Uokos bei keturių susivienijimą sudarančių politinių organizacijų vadovų pavardes. Pakankamai apgalvotai sudarytą dešimtuką kiek netikėtai baigia dabartinis Seimo narys Gediminas Navaitis, į parlamentą patekęs kartu su Liberalų sąjūdžiu. Šis parlamentaras kadencijos metu labiausiai išgarsėjo paradoksaliais paaiškinimais, kam naudoja kanceliarinėms išlaidoms skirtas lėšas. Didesnių priešinimosi dabartinėms politinėms tendencijoms ženklų jo veikloje nelabai matėsi, todėl tikrai stebina NS apsisprendimas ne tik priimti G. Navaitį į sąrašą, bet ir suteikti jam aukštesnę vietą, nei, pavyzdžiui, signatarui Algirdui Endriukaičiui ar profesoriui Alvydui Butkui.

Psichologas G. Navaitis, būdamas Seimo nariu, labiausiai įsiminė keistais paaiškinimais, kaip leidžia kanceliarinėms reikmėms skirtas lėšas.

Nuotraukos autorius Šarūnas Mažeika/BFL
© Baltijos fotografijos linija

Rašant šį tekstą, nepavyko gauti viso NS kandidatų vienmandatėse apygardose sąrašo. Pasak G. Songailos, kandidatus NS kels daugumo apygardų. Tenka konstatuoti, jog nesėkme baigėsi ne tik NS derybos dėl bendro sąrašo su partija „Drąsos kelias“, bet ir kandidatų derinimas vienmandatėse apygardose. Jau dabar aišku, kad, pavyzdžiui, Vilniaus Senamiesčio apygardoje Nacionalinio susivienijimo iškeltas Gintaras Songaila varžysis su vienu iš partijos „Drąsos kelias“ lyderiu Audriumi Naku. Taip pat ir Kauno Centro apygardoje Nacionalinio susivienijimo keliama kandidatė Vaiva Žukienė turės konkuruoti ir su Kauno apskrities archyvų direktoriumi Gintaru Dručkumi, atstovausiančiu „Drąsos keliui“. Tokių minidvikovų yra ir daugiau, jos rodo, kad, svajojant apie maksimalų susitarimą, pritrūko abipusės geros valios ir kantrybės susitarti net ir dėl minimalaus.

Tai patvirtina ir pykčio ratilai pastarosiomis savaitėmis pasirodžiusiuose NS narių publikacijose, kur daugiausia kaltinimų išsakoma ne  dabartiniam politiniam „elitui“, bet žmonėms, su kurias dar neseniai kartu rengė protesto renginius: Dariui Kuoliui, Neringai Venckienei, Nagliui Puteikiui ir kt. Net jei šios publikacijos kyla iš nuoširdaus apmaudo dėl vienybės trūkumo, jos yra veiksminga savidestrukcijos priemonė, tirpdanti pačių publikacijų autorių autoritetą.

Lietuva Lietuvoje

Apie Nacionalinio susivienijimo programines nuostatas aiškiau galima bus kalbėti tik po rugsėjo 15 dieną planuojamos konferencijos, kurioje turėtų būti patvirtinta galutinė rinkimų programa. Akivaizdu, jog sąmoningai pasirinkta akcentuoti antisisteminį Nacionalinio susivienijimo pobūdį, remtis kandidatų autoritetu, o ne didžiausią dėmesį skirti programiniams ginčams. Tuo labiau kad vienas iš didžiausių iššūkių Nacionaliniam susivienijimui – kaip atkreipti žmonių dėmesį, įtaigiai paskelbti apie savo egzistavimą, nes dabartinis politinis elitas ir didžiausias auditorijas turinčios žiniasklaidos priemonės, nuolat skelbdamos informaciją apie „Drąsos kelio“ tikras ir tariamas blogybes, kartu populiarina šią politinę partiją, kaip pagrindinį tikros ar tariamos grėsmės šaltinį, o NS dažniausiai paprasčiausiai ignoruojamas.

NS žinia apie Lietuvą Lietuvoje skamba panašiai į nacionalistinį šūkį „Lietuva lietuviams“. Pasak NS atstovų, nederėtų painioti tautiškumo  su priešiškumu kitataučiams. Esą tik tada, kai lietuviai pradės gerbti save, tradicijas, nebekeliaklupsčiaus prieš svetimas įtakas, tada atsiras pagrindas ir tikrai tolerancijai.

Kita vertus, sekant atskirų NS politikų pareiškimus, susidaro įspūdis, kad jiems lengviau kalbėti apie sudėtingas grėsmes Lietuvių tautos išlikimui,nei siūlyti nuoseklius problemų sprendimo būdus. Kiek kelia nerimą ir baltiškosios bei krikščioniškosios kultūrų supriešinimas ar net atvirai antikrikščioniški motyvai, kurių netrūksta ypač Tautininkų sąjungos narių tekstuose. Tiesa, tiems, kurie NS įžvelgia radikalaus nacionalizmo grėsmę, siūlau veikiau susirūpinti aliuzijomis į nacistinį Trečiąjį Reichą partijos „Tvarka ir teisingumas“ programoje.

Nemanau, kad nepakantumo ar neteisybės Lietuvoje taptų daugiau, jei NS pavyktų prasiveržti į Seimą. Šios politinės koalicijos sėkmė rinkimuose būtų vienas didžiausių netikėtumų ir leistų kalbėti apie radikalius pokyčius Lietuvos žmonių politinėse nuostatuose. Vis gi labiau tikėtina, kad rudenį NS suburti veteranai turės pripažinti, jog jų politinis autoritetas reiškia mažiau nei jie tikėjosi. Nemanau, kad nesėkmė rinkimuose taptų mirties nuosprendžiu NS. Labai tikėtina, kad šios politinės koalicijos pagrindu susiformuos neblogų šansų Europarlamento rinkimuose turinti euroskeptikų politinė platforma.

Mūsų misija

Kurti krikščionišką pasaulėžiūrą atskleidžiantį, aktualų, viltingą ir išliekantį turinį.

Prisidėkite skirdami paramą.