2012 08 28

bernardinai.lt

bernardinai.lt

Vidutinis skaitymo laikas:

7 min

Kęstutis Danielius Rimkevičius. Apsisprendžiau Dovydo kovai su Galijotu

Tęsiame pokalbius su žiniasklaidos srityje dirbančiais žmonėmis, pasiryžusiais pakovoti dėl Seimo nario mandato. Kalbinome apžvalgininką Tomą Vilucką, kuris ryžosi kandidatuoti kartu su partija „Drąsos kelias“, o dabar siūlome pokalbį su mėnraščio „Apžvalga“ redaktoriumi, Tėvynės sąjungos – Lietuvos krikščionių demokratų partijos nariu  Kęstučiu Danieliumi Rinkevičiumi.

Kęstuti, pastaraisiais metais buvai mėnraščio „Apžvalga“ redaktorius, taip pat stengeisi Lietuvoje populiarinti socialinės rinkos ekonomiką. Dabar gi apsisprendei dalyvauti Seimo rinkimuose, itin sudėtingoje apygardoje, kur didžiulę įtaką turi Viktoras Uspakichas. Gal galėtum pakomentuoti savo apsisprendimą?

 Kaip jaunas politikas, pirmą kartą dalyvaujantis Seimo rinkimuose, ir negalėjau tikėtis „paprastos“ apygardos. Juk, kas yra kas, geriausiai atsiskleidžia sudėtingomis sąlygomis. Tad į šį kandidatavimą žiūriu ir kaip į savęs išmėginimą. Kita vertus, eidamas į rinkimus atvira širdimi noriu Kėdainių krašto žmonėms parodyti, kad man, kaip kandidatui ir kaip piliečiui, nepriimtina nuostata, jog šiame, kaip yra sakoma, Darbo partijos „fortposte“ esą nieko negalima pakeisti. Norėčiau, kad rinkėjai suprastų, jog būtent jie yra savos valstybės šeimininkai ir jie gali nesileisti mulkinami visokių politinių pažadukų.

Kėdainių situacija yra tarsi atvira žaizda, ant kurios nuolat pilama druska ir pipirai – pagalvokit, kokią reakciją daugumai žmonių sukeltų paminėjimas, kad kandidatuoji Kėdainiuose. Tik juoką ar užjaučiančią šypseną – esą linksminies, sportuoji, nemokamų ledų ar pigių agurkų užsigeidei. Kaip jaustis kėdainiškiams, kai į jų kraštą visa Lietuva žiūri kaip į „prarastą“, kažkokių neaiškių jėgų valdomą kunigaikštystę. O juk Kėdainių krašte gyvena puikūs žmonės, tik norėtųsi, kad jie labiau pasitikėtų savo, kaip rinkėjo, kaip piliečio, galiomis, pajustų didesnę savivertę ir orumą. Tada gal ir balsavimo rezultatai pasikeistų.

Pokyčiai vyksta lėtai, bet visiems pokyčiams reikia mažų žingsnelių, iniciatyvų. Jei šis mano kandidatavimas bus tas mažas žingsnelis į didelius pokyčius, būsių labai laimingas. Jau pirmame susitikime su kėdainiškiais pasakiau, kad savo kandidatavimą matau kaip Dovydo kovą su Galijotu. Bet visi žinome, kaip ta kova pasibaigė. Tad ištreniruoti politiniai raumenys ar administracinių išteklių ginklai, ar didžiuliai pinigai nereiškia garantuotos pergalės. Karšta širdis gali kur kas daugiau…

Ko šiandien labiausiai trūksta parlamentarų veikloje, jog Seimas nebūtų viena iš prasčiausiai visuomenės vertinamų politinių institucijų?

Gal pasakysiu ir griežtai, bet, mano įsitikinimu, daugiau problemų yra ne parlamentarų veikloje, o vertinančiųjų nuostatose. Kad ir kokia valdžia būtų, ji visada bus bloga – nors patys rinkome, patys balsavome… Žinoma, yra tų trūkumų. Tai dialogo tarp rinkėjų ir išrinktųjų stoka – vieni nuvertina, kiti jaučiasi nuvertinti. Toks gaunasi užburtas ratas.

Kitas dalykas – tai nerealistiniai politikų pažadai, sukeliantys nerealistinius piliečių lūkesčius. Todėl rinkėjai beveik visada pasmerkti nusivilti ir galvoti, kad Seimo nariai nieko panašaus neįgyvendina, ką buvo prisižadėję. Kita vertus, ar teisinga kaltinti Seimo narį, kad jis neatvyksta į savo apygardą idant užlopytų kiaurą mokyklos stogą. Manau, dažnai žmonės painioja, kur yra savivaldos, o kur Seimo kompetencijos. O tie kandidatai, kurie pasižada „apipilti“ rinkėjus didžiulėmis algomis ar vienu rankos mostelėjimu (suprask – „tvirtu kumščiu“) padaryti ekonominius stebuklus, turbūt yra pagrindiniai Seimo reitingų duobkasiai. Žinoma, melo kojos trumpos.

Dar didelį šešėlį meta ir tas nuolatinis Seimo narių riejimasis, tuščiažodžiavimas, noras per rėkimą ir pastovų kokių nors politinių klišių kartojimą krautis politinį kapitalą. Kaip gali pilietis teigiamai vertinti parlamentarą, jei mato, kad šis bet kokią problemą, bet kokį visuomenės skaudulį išnaudos tik savo žinomumui didinti, politiniams balams rinktis, o ne tam, kad tas problemas realiai spręstų. O tie parlamentarai, kurie tiesiog ramiai, nuoširdžiai dirba, tos partijos, kurios siekia įgyvendinti strategiškai svarbius sprendimus, dažniausiai tampa tų „populiariųjų“ politikų kritikos taikiniu. Juk lengviausia kaltinti tuos, kurie dirba ir kuria, o patiems, po medžiu ar spaudos konferencijų salėse sėdint, kritikos akmenis ar supuvusius obuolius laidyti. Liaudis tokius teisuolius yra gerai apibūdinusi: kuo pats kvepia, tuo kitą tepa. Žinoma, kiekvienam neprošal šią išmintį prisitaikyti, tad jau baigiu kritikuoti…

 Esi Tėvynės sąjungos kandidatas rinkimuose ir, be abejonės, teks priimti ir visas dabartinės valdžios link lekiančias kritikos strėles. Pavyzdžiui, buvo žadėta, jog tikrai sužinosime tiesą apie Vytauto Pociūno žūtį, vėliau žadėta rimta pertvarka FNTT,  reikalauta gilesnio Garliavos šturmo tyrimo.. Kritikai šiandien teigia, kad pačioje Tėvynės sąjungoje nugalėjo nomenklatūrinė laikysena ir trūksta drąsos kelti skaudžius klausimus. Kaip pats matai ir vertini situaciją?

 Pirmiausia norėčiau patikslinti Jūsų klausimą tuo, kad esu Tėvynės sąjungos-Lietuvos krikščionių demokratų kandidatas. Krikdemiškasis dėmuo mūsų partijoje yra tiek pat svarbus, kiek ir konservatoriškas. 2008 metais susijungus dviem partijoms – Tėvynės sąjungai ir Lietuvos krikščionims demokratams – gimė visiškai naujos kokybės politinis darinys.

 Jūsų klausimas atskleidžia, kad tiek TS-LKD, tiek visa permainų koalicija susiduria su dideliais išmėginimais, iššūkiais. Gal jiems įveikti reikia daugiau laiko, gal tvirtesnės politinės valios… Žinoma, buvo nemažai nuveikta, išjudinta. Prisiminkim savalaikius veiksmus ir tvirtą laikyseną, kai valstybei teko išgyventi „Snoro“ banko bankrotą. Manau, kad visos bankinės sistemos krizės išvengta ir dėl to, kad laiku buvo pakeistas Lietuvos banko vadovas. Priminčiau tvirtą TS-LKD poziciją ir per FNTT skandalą. Net rizikuojant susipykti su koalicijos partneriais ir su Prezidente, sugebėta išlaikyti aiškias ir tvirtas pozicijas.

Kita vertus, žvelgdamas į Garliavos tragediją iš šiandienos perspektyvos, vis atkreipiu dėmesį, kaip greitai visų rūpestis mergaite užgeso, prasidėjus rinkimų karštinei. Tada man kyla daug klausimų: ar nenueis visi pastarojo laikmečio skaudūs įvykiai užmarštin – iki kitų rinkimų? Ar kartais nepražiūrim tikrųjų bėdų per „dūmų užsklandą“? Sunkūs klausimai paprastai neturi greito atsakymo. Neabejotinai Jūsų išvardinti dalykai man, kaip ir bet kuriam piliečiui, skauda ir slegia. Noriu žinoti tiesą. Visgi šiuo atveju nesu tikras, ar tai, ką noriu žinoti, yra tiesa. Ar nėra taip, kad mano ausys nori girdėti tik tą tiesą, kuri man priimtina.

Vėlgi, atsakydamas į Jūsų klausimą, priminčiau ir valdžių padalijimo, atskyrimo principą. Esu įsitikinęs, kad šiandien daug įsiaudrinusių žmonių klaidingai įsivaizduoja, kad Prezidento ar Seimo, ar Vyriausybės tiesioginis uždavinys yra gaudyti nusikaltėlius. Nežinau, kodėl Lietuvoje toks gajus „kieto kumščio“ ar „teisingojo caro“ mitas? Esą išrinksim štai „teisingą“ Seimą, tai visi Seimo nariai užims prokurorų vietas ir imsis spręsti sudėtingas bylas. Kas tada leis įstatymus?.. Tad Jūsų minimos kritikos strėlės dažnai lekia netiksliu adresu. Pagalvokim, kas darbuojasi teisinėje sistemoje. Turbūt daug šaunių, išsilavinusių žmonių. Tačiau turime ir daug daug sovietinio paveldo. Kur visų akys buvo tuos 10, 15, 20 nepriklausomybės metų?.. Laikėme iki šiol sovietizmo šmėklą savo teismų ar vidaus reikalų sistemose ir šiandien turime tai, ką turime. Patys dabar išsigandome to, ką užsiauginome. Ir dabartinės Seimo kadencijos, matyt, neužteko, rimtesniems pokyčiams įgyvendinti, ir ne vienos kadencijos tikriausiai dar prireiks…

Žinoma, emociškai dabar Lietuva yra prislėgta. Ekonominiai sunkumai, teisinės sistemos bėdos, įvairios didžiojo kaimyno įtakos ir intrigos, didžiulis žmonių susipriešinimas ir, iš kitos pusės, abuojumas viskam. Kartais atrodo, jog reikia stebuklo, kad iš šio liūno išliptumėm. Čia aš visada guodžiuos, kad Viešpaties keliai nežinomi. Jei kiekvienas padarysime dėl savo šalies, ką galime, jei nebūsime abejingi tam, kas valstybėje vyksta, manau, ir Dievas mums padės.

Tavo vertinimu, kaip Tėvynės sąjungai sekėsi vykdyti prieš rinkimus duotus įsipareigojimus rinkėjams. Kokius svarbiausius nuveiktus darbus akcentuotum?

Mano nuomone, duotus įsipareigojimus rinkėjams TS-LKD sekėsi vykdyti tiek, kiek tai leido daryti objektyvios aplinkybės. Tai, kad koalicinei vyriausybei pavyko išvairuoti valstybės laivą per pasaulinės ekonomikos krizės audrą, mano įsitikinimu, yra pats tikriausias įsipareigojimo rinkėjams įvykdymas. Šiandien neturime tokių valstybės gyvybinius interesus žeidžiančių bėdų, su kokiomis susiduria graikai, italai ar ispanai.

Atkreipčiau dėmesį ir į tai, kad daugiausia Jūsų minimų įsipareigojimų buvo įgyvendinta tose srityse, kurias kuravo būtent TS-LKD ministrai – socialinėje politikoje, energetikoje, gynyboje, žemės ūkyje… Tikriausiai nepaneigsim, kad parama šeimai ir bendruomeniškumui buvo šios kadencijos socialinės politikos leitmotyvas. Padėtas pamatas strateginiams energetiniams projektams. Įgyvendinta kariuomenės reforma ir gynybinės sistemos integracija į NATO. Turbūt nesuklysiu teigdamas, kad Kazys Starkevičius – vienas geriausių visų laikų Lietuvos žemės ūkio ministrų. Jei netikite, paklauskite vis labiau stiprėjančių ūkininkų. Yra daug nuveikta ir tose srityse, kuriose darbavosi mūsų partijos Seimo komitetų pirmininkai. Pavyzdžiui, pagaliau imtąsi iš esmės sukurti ir įgyvendinti aukštojo mokslo reformą. O kur dar neabejotinas premjero Andriaus Kubiliaus nuopelnas – į Lietuvą pritrauktos didelės užsienio investicijos, imtąsi valstybės valdomų įmonių pertvarkos, kad valstybės turtas būtų valdomas skaidriai ir racionaliai.

 Kokių politinių veiksmų derėtų imtis, idant Lietuvoje būtų daugiau socialinio teisingumo?

 Šiandien Lietuvoje – gal tai ir pasaulinės tendencijos – pastebimas vis didėjantis atotrūkis tarp vargingųjų ir turtingųjų. Tai jokiu būdu nekelia jokio socialinio teisingumo jausmo. Norint, kad socialinio teisingumo būtų daugiau, reikia siekti, jog kiekvienam piliečiui apsimokėtų dirbti, o ne laukti pašalpų. Žinoma, tas supratimas turi būti tarp piliečių ir valdžios abipusis. Vieniem reikėtų suprasti, kad valstybė – tai mes patys. Ką ir kiek sukursime, tai ir turėsime. Valdantiems reikia nuolat pasitikrinti, ar priimant socialiai jautrius sprendimus, svarbiausiuoju tikslu matoma žmogaus gerovė… ar tik gražūs skaičiai ir ekonominiai rodikliai.

Manau, daug padėtų didesnis tarimasis su žmonėmis, kuriems reikia pagalbos, jų pačių iniciatyvos skatinimas. Taip galima ir sutaupyti, nešvaistant ten, kur nereikia, o pradedant padėti būtent ten, kur reikia. Lietuvoje nenoriai gimsta dialogas. Turbūt visiems visuomeninio gyvenimo dalyviams derėtų suprasti, kad geriausia žaisti atviromis kortomis: valstybė pasako, kiek ko turi, o piliečiai – ką su tiek norėtų padaryti.

Galima būtų kalbėti ir apie tokius, rodos, visiems suprantamus, bet kažkodėl sunkiai įgyvendinamus dalykus, kaip, pavyzdžiui, pozityvaus požiūrio į neįgaliuosius formavimas. Kartais trūksta tiesiog elementarios pagarbos ir padėties supratimo. Kartais tie patogumai, kurie mums atodytų kaip smuklmenos – pavyzdžiui, patogesnis įlipimas į liftą – kitam yra svarbus kriterijus suvokiant savo valstybę, kaip socialiai teisingą. Manau, ir politikoje dažnai pritrūksta tokio atidumo svarbioms smulkmenoms, o politikų atidumą skatintų didesnis pačių žmonių įsitraukimas.

Socialinio teisingumo jausmas atsiranda, kai stipresnis, turtingesnis padeda silpnesniam. Kai valstybė ir pilietis tampa kuriančiais bendradarbiais, o ne vienas į kitą šnairuojančiais konkurentais. Kai bendruomeniškumas ir socialinė atsakomybė persveria uždarumą ir laukinį kapitalizmą. To, kuo daliniesi, visada atsiranda tik daugiau. Apie tai liudija evangelinis duonos padauginimas. Tik ar visi, kurie Evangelijos klausosi, turi ausis ir girdi?..

Socialinis teisingumas neturėtų remtis tik noru viską perdalyti. Ilgus dešimtmečius kauptas nusivylimas tais, kurie turi daugiau (esą „prisivogę iš mūsų“) pasikeistų į supratimą, kad tas, kas turi daugiau, užsidirbo. Kad dėl to, jog jis turi daugiau, ir man gali būti geriau, nes jis dalinasi. Viskas turėtų prasidėti, pavyzdžiui, jau mokyklose, kur geriau besimokantieji turėtų būti skatinami mokyti tuos, kuriem sekasi prasčiau. Gal kur nors tai jau vyksta. Kaip didelį laimėjimą vertinu ir daugiau nei prieš metus primtą Savanoriškos veiklos įstatymą, nes būtent jis leido sukurti palankesnę aplinką tokiai pagalbai skleistis.

Dar paminėčiau socialinių pašalpų paradoksą. Kai pasirinktose savivaldybėse imta labiau kontroliuoti, kas tas pašalpas gauna, įdonių dalykų pamatėme… Beje, šį kartą reforma buvo išbandyta, o ne nuleista iš viršaus žiūrint, ar visos Lietuvos mastu pasiteisins. Toks neskubėjimas, išmėginimas, pripažinimas, kad gali klysti tie, kurie priima sprendimus, irgi pamažu kuria pasitikėjimo erdvę. Stiprus ne tas, kuris neklysta, o kuris mokosi iš klaidų.

Kaip įsivaizduoji politinę situaciją po rinkimų? Tėvynės sąjungos vadovybė teigia, kad tikisi dalyvauti formuojant naują valdančią koaliciją. Kas galėtų būti realiausi partneriai?

 Kaip liaudis sako: pažiūrėsim, kai dugną dėsim. Turbūt visi, kurie eina į rinkimus, tikisi ar bent svajoja, kad dalyvaus formuojant valdančią koaliciją. Manau, valstybei geriausia būtų, jei rinkėjai patikėtų tęsti pradėtus darbus dabartinei koalicijai. Strateginiai energetikos projektai, pradėtos valstybės valdymo ir sisteminės reformos turi tęstis, jei norime realių rezultatų. Jei per rinkimus vėl viską nubrauksim ir pradėsim iš pradžių, tai bus kaip toje pasakoje be galo: užkliuvo už varčios ir vėl iš pradžios. Ar mes maži vaikai, kad mums dar reikia tokių pasakų?

Jau 22 nepriklausomybės metus nugyvenome, laikas mesti, kas buvo vaikiška.

Kalbino Andrius Navickas 

 

Mūsų misija

Kurti krikščionišką pasaulėžiūrą atskleidžiantį, aktualų, viltingą ir išliekantį turinį.

Prisidėkite skirdami paramą.