2012 09 05

Mindaugas Radušis

bernardinai.lt

Vidutinis skaitymo laikas:

4 min.

Ar esame dėkingi ir turime kam dėkoti?

Iš Bernardinai.lt archyvų

Paskutinį vasaros sekmadienį Kauno arkivyskupo Sigito Tamkevičiaus vedami žygiavome į Šiluvą. Piligriminė kelionė buvo skirta padėkai už Tėvynės laisvę ir Lietuvos krikštą. Nors kasmet organizuojamas žygis šiais metais buvo neeilinis (jo metu pašventinti kryžiai, paženklinantys dar sovietmečiu „pramintą“ piligrimystės taką), jame dalyvavęs žmonių būrys nebuvo itin gausus. Tiesa, kai jis įsiliejo į kaimyninių vyskupysčių ganytojų atlydėtas piligrimų gretas, Šiluvos Mergelei Marijai meldėsi jau pilna bazilika.

Kadangi pats gana atsitiktinai tapau šio sambūrio dalyviu, negalėčiau jo palyginti su ankstesnių metų renginiais. Tačiau mano dėmesį patraukė pats pavadinimas – padėkos už Tėvynės laisvę žygis. Galbūt antroji piligriminės kelionės intencija, padėka už Lietuvos krikštą, ir nėra svarbi daliai tautiečių (juk kai kurie netgi pasišovę reikalauti, kad popiežius viešai atsiprašytų už Žemaitijos priėmimą į krikščioniškųjų kraštų tarpą), tačiau nepriklausomybės atgavimas, be jokios abejonės, palietė visus Lietuvos gyventojus.

Nieko naujo nepasakysiu primindamas, kad nemažai lietuvių nejaučia dėkingumo už tai, ką jiems suteikė laisvė. Priešingai, nuolat girdimi balsai, su nostalgija minintys sovietinius laikus, kai ir darbas visiems buvo garantuotas, ir stogas virš galvos atsirasdavęs, o ir tokie svarbūs skysčiai kaip benzinas ar degtinė būdavę pigesni. Jeigu tik įmanytų, nemaža dalis Lietuvos gyventojų pasuktų laiko ratą atgalios. Dėl jų nevilties nemažą atsakomybę turėtų prisiimti ir visos mums jau nepriklausomoje valstybėje vadovavusios valdžios. Jų sprendimai lėmė, kad daugelis tautiečių nesijaučia ne tik gimtojo krašto, bet ir savo gyvenimo šeimininkais. Susiklosčiusios situacijos kaltininkų ratą galime plėsti ir toliau baksnodami į sovietmetį, kuris išaugino asmeninės iniciatyvos netekusius, vergo ir šeimininko santykyje įpratintus gyventi asmenis.

Tad iš dalies galime suprasti galą su galu sunkiai besuduriančių žmonių nedėkingumą, kurie, nesulaukdami malonių iš žemiškos valdžios, nebeadresuoja savo pagalbos prašymų ir dangiškosioms instancijoms (nors dar kartais iš seno papratimo vartoja tokios pasakymus kaip „Jėzau – Marija“ ar „Dieve, mano“). Viskuo nusivylę jie priversti rinktis tokius gyvenimo scenarijus kaip paguodos ieškojimas svaigaluose, emigracija, vegetacija iš socialinių pašalpų ar sukimasis ekonomikos šešėlyje. Valstybės pamiršti, jie nesąmoningai prisideda prie tos pačios valstybės silpninimo (patys to tikriausiai visai nenorėdami).

Tačiau tarp likimo nuskriaustųjų galime sutikti ir nepraradusių tikėjimo žmonių. Su Dievo pagalba jie oriai neša savo gyvenimo kryžių, kad ir koks sunkus jis atrodytų. Žemiškos sėkmės matais besivadovaujantiems keista išgirsti jų liudijimus, kuriuose nuskamba ir padėkos žodžiai už patirtus vargus, nuoskaudas, neteisybes. Padėkos, kuri pirmiausia yra skirta Dievui.

Ir daug sunkiau suprasti tokius bendrapiliečius, kurių prototipai padėkos žygio į Šiluvą metu skriejo pro šalį plentu prabangiais automobiliais, kartais net nelėtindami greičio prasilenkdami su piligrimų kolona. Juk atrodytų, kad pasiturintys žmonės turėtų degte degti dėkingumu už Lietuvos laisvę, nes tik ji suteikė sąlygas tautiečiams persėsti iš „žiguliukų“ ar „moskvičiukų“ į užsieninių markių limuzinus. Tiktai nepriklausomoje Lietuvoje atsivėrė plačios galimybės prisijaukinti turtus nešančius aitvarus, nesibaiminant, kad būsi išbuožintas ar teisiamas už spekuliavimą.

Tačiau ir tarp turtingųjų dėkingumo neretai tenka su žiburiu paieškoti. Dažniau išgirsi giriantis, kad apsukruolis pats viską susikūrė nuosavu protu ir rankomis. Tarsi jam visai nereikėjo nei kitų žmonių pagalbos, nei triūso (kartais taip menkai vertinamo), o ką jau bekalbėti apie Aukščiausiojo užtarimą.

Nejaučiame dėkingumo ir tiems žmonėms, kurių dėka šiandien galime gardžiuotis laisvės vaisiais. Jų auka tarsi nublanko, nebesukelia tokių ypatingų emocijų kaip Sąjūdžio laikais. Virš jų nesitaikstymo su neteisybe šiandien lyg sovietiniais laikais vėl iškeliame savo prisitaikėliškumą ir „mokėjimą gyventi“ (nesvarbu, kad kitų gerovės sąskaita).

Tačiau jei vadovautumėmės vien tik jausmais, mūsų dėkingumas pasidarytų labai jau nepastovus, nuolat svyruojantis nuo besikeičiančios nuotaikos. Juk ryte atsikėlęs iš lovos ne ta koja neįgyju teisės visą dieną būti surūgęs ir atšiaurus su kitais žmonėmis. Panašu, kad tikras dėkingumas neatsiejamas nuo pagarbios, nuolankios laikysenos, nuolatinių pastangų atsižvelgti ne tik į save, bet ir į aplinkinius. Vadinasi, jam atsirasti reikia ir tam tikro įsisąmoninimo (už ką ir kam turėčiau būti dėkingas), ir valios parodyti dėkingumą (kaip išreikšti savąjį „Ačiū!“). Tikriausiai neklysta teigiantieji, kad dėkingumas turi būti ugdomas nuo mažens ir nuolat puoselėjamas. Priešingu atveju padėkos žodžius pasidaro daug sunkiau ištarti, o ir jie patys tampa ne tokie nuoširdūs.

O juk gerai pagalvojus visuomet galima atrasti tai, už ką būtų galima padėkoti.

Praėjusią gavėnią teko dalyvauti kunigo Virgilijaus Poškaus vedamose rekolekcijose, kuriose per penkis pojūčius mėginome įsisąmoninti tuos dalykus, už kuriuos turėtume būti dėkingi Viešpačiui. Tad kelias valandas skyrėme vien tam, kad prisimintume, ką gražaus ir nuostabaus savo gyvenime esame pamatę. Po to atminties kloduose ieškojome to, ką malonaus per savo amžių teko išgirsti. Vėliau gilinomės į tai, prie ko buvome švelniai prisilietę. Dar vėliau mėgavomės atminimu to, ką kvapnaus ir gardaus užuodėme. Galų gale įsisąmoninome ir tai, ką skanaus savo liežuviu bei gomuriu esame ragavę. Jei tik būtumėte matę veidus tų žmonių, kurie per tas rekolekcijas patyrė jiems išlietų dovanų gausą ir įvairovę. Ir nesuvaidintą dėkingumą, nukreiptą į visų malonių šaltinį – Dievą. Tai nereiškia, kad panašaus patyrimo pagimdytas jausmas išlieka amžiams, tačiau jo išgyvenimas tikrai primena tuos įsisąmonintus dalykus, už kuriuos negalime nedėkoti (net jeigu tuo momentu to visai nesinori).

Šioje vietoje leisiu sau pereiti prie antrosios minčių apie dėkingumą dalies.

Iš jau aprašytų pavyzdžių buvo galima suprasti, jog sunkiausia yra žmogui, nebematančiam, kam aplinkui jis gali būti dėkingas. Ir ne tiek svarbu, ar jis jaučiasi įvarytas į kampą blogos valdžios, negailestingo likimo, ar pučiasi viską pasiekęs savomis rankomis. Visais atvejais per didelis susirūpinimas savuoju „aš“ nustelbia gležnus dėkingumo daigus.

Tad atrodytų, kad savo dėkingumo subjektą paprasčiausia surasti tikintiems žmonėms. Juk jie nuolat raginami Aukščiausiajam adresuoti ne tik savo pagalbos prašymus, bet ir padėkas. Bet sutikite, jog daug lengviau Dievą prisiminti bėdoje, o nuoširdžiausios maldos tarsi savaime liejasi ko nors nepritekliuje maldaujant. Ir daug sunkiau džiaugsmo, ramybės ar pilnatvės akimirką surasti laiko pasakyti nuoširdų „Ačiū!“ visa ko Kūrėjui.

Tikėjimą atmetantys žmonės pasirenka neturėti didžiausio ir galutinio savo dėkingumo adresato. Galbūt dėl to jų dėkingumas yra labiau veikiamas nepastovumo ir žemiško laiko ribų (jo simboliu galėtų būti apleisti kapai ir į užmarštį pasitraukę vardai).

Tačiau nuolat puoselėjamas dėkingumas net ir netikintį žmogų įgalina pažvelgti daug plačiau ir giliau. Išreikšdami savo padėką tėvams, nejučia atrandame dieviškąją gyvybės dovaną. Dėkodami už Lietuvos laisvę, dar sykį išgyvename Aukščiausiojo rankos lemtą išlaisvinimo iš vergijos stebuklą. O ištardami nuoširdų „Ačiū!“ šalia esančiam žmogui, vieno Tėvo danguje akivaizdoje atpažįstame jame brolį.