2012 09 10

bernardinai.lt

bernardinai.lt

Vidutinis skaitymo laikas:

7 min.

Henrikas Gudavičius. Laiškai iš kaimo. Kažkur toli bitės neša viržių medų

Rugpjūčio 5-oji 

Keramikės Elvyros Petraitienės namai Maksimonių kaime pakvimpa džiovinamais grybais ir vaistažolėm.

Brolių Černiauskų nuotrauka

Rugpjūčio pradžioje pasirodė pirmieji baravykai, bet buvo labai kirmėlėti. Šiliniai dzūkai tokius prastus grybus moka gerai išdžiovinti, tiktai ne sau, o „ponams“. Tie „ponai“ gali būti ir Halės ar Kalvarijų turguje, ir labai toli, mat kai kurios grybų supirkimo firmos ima ir labai kirmėlėtus baravykus, ir labai pasenusius, vos savo habitusą beišlaikančius. Visą tą gyvą knibždalą greitai sušaldo, išveža, o ten, sako, išdžiovina ir sumala.

Geras specifinis baravyko kvapas išlieka, ir tokie grybų miltai gali būti svarbiausias kokių nors egzotiškų padažų ingredientas. Sakau egzotiškų, nes kai jie sugrįš į Lietuvą, jau bus papuošti šiuolaikinio dizaino etiketėmis. Užtat ir pabrangę dešimteriopai. O juk buvo ir Lietuvoje prieš karą grybų džiovinimo cechai, tą gali patvirtinti ir Merkinės senbuviai, ir Rudnios (prie Ūlos ) gyventojai.

Kaip gaila, kad naujieji mūsų verslininkai ir ūkininkai neturi laiko ir noro žvilgtelėti, kas gi buvo tarpukario Lietuvoje. Kas buvo tada toji truputį prieštaringai vertinama Mykolo Krupavičiaus žemės reforma. Šis klausimas labai dažnai supaprastinamas: atėmė iš dvarininkų žemę ir davė bežemiams. Iš tikrųjų buvo ne taip. Dvarai buvo labai nevienodi, kai kurie neberodė pažangesnio ūkininkavimo pavyzdžio, keisti jų statusą reikėjo, be to, valstybė dalį žemių išpirko ir sukaupė savo Žemės fondą. Šios reformos esmę geriausiai paaiškina Broniaus Povilaičio studija „Lietuvos žemės ūkis 1918 – 1940“, išleista Toronte 1988 m. (Antrasis leidimas Lietuvoje: Vilnius, Tėvynės sargas, 1997.) Autorius paaiškina, kaip svarbu tada buvo, kad mažas ir vidutinis ūkis galėjo duoti žmonėms darbą ir uždarbį, bet ne mažiau reikšminga, kad šitokiu būdu ūkininkas tapo savo šalies patriotu, nes matė, kaip valstybė savo piliečiais rūpinasi.

Šiandien gi, matant, kaip pusvelčiui iš Lietuvos išvežami miškų turtai, kaip visiškai be naudos prapuola mažesnių sodų derlius, galime prisiminti ir tai, kad tarpukariu veikė akcinė bendrovė „Sodyba“, kuri „užsibrėžė tikslą supirkti vaisius, grybus, vaistažoles, organizavo grybų džiovinimą Merkinėje.“ (Broniaus Povilaičio knygos antrasis leidimas, 193 p.)…

Žinoma, dabar patogiausia būtų galvoti, kad visa ta patirtis yra praeitas etapas, pasaulis jau nebe tas, yra tarptautiniai standartai ir naujoji higiena. Bet kai aklai paklūstame „tarptautiniams standartams“, turime pripažinti ir tokią nemalonią tiesą: visi tie spalvingi lietuviškų valgių receptai, visa ta europietiška tobulai serviruoto stalo estetika nebeturi nieko bendro su nacionaline virtuve ir senaisiais, tikrai lietuviškais valgiais. Šitaip teigia ne žurnalistai, o kulinarinio paveldo žinovai, ir jais turime tikėti. Praradimai yra didžiuliai, ir neužtenka ant kokio nors naujoviško produkto užrašyti magišką žodelį „retro“. 

Rugpjūčio 6-oji 

Krūčiaus upelis Liškiavos kaime.

Brolių Černiauskų nuotrauka

Dabar jau galima kalbėti apie tikrus, rudeniškus kvapus. Švelnius ramunėlių, levandų, leukonijų ir vakaručių aromatus jau galime pamiršti, kai netikėtai sustabdo stiprūs balzaminių skaistenių ar anyžinių lofantų kvapai. Ir tai gali būti net vidudienį. Ir labiausiai miške dabar visą dieną galima jausti polifonišką grybų, pūvančio medžio kelmo ir senos žolės dvelksmą. 

O čižylos jau kulia kanapes. O smilginiai strazdai jau vagia vynuoges. O vėžiai Krūčiuje, besislapstantys prie akmenų, ir juodalksnio šaknų, jau keičia savo apdarą – nebeturi kieto nugaros šarvo. Tai vis brandžios, jau nutolstančios vasaros ženklai. 

Marius Katiliškis buvo teisus – ruduo ateina miškais, bet ir pamiškėje, ir darže, ir prie upelio tas atėjimas kasdien vis aiškesnis. Po ilgesnės ir vėsesnės nakties ryto rūkas lomelėse pabūna ilgiau, ir būtent toji rūko drėgmė labiausiai kuria rudeniškus kvapus. 

Rugpjūčio 10-oji 

Švento Lauryno diena. Motiejus Valančius veikale „Žyvatai šventųjų“ rašo ir apie švento Lauryno kančias. Kankinimai tikrai baisūs, sunku ir patikėti. Kai skaitome, kaip užkariautojai europiečiai kankino Amerikos indėnus, kaip šie tuo pačiu atsilygindavo, sugavę savo priešą europietį, tai norisi praleisti tas eilutes, kur aprašomos žmogaus be skalpo dejonės. O „Šventųjų žyvatose“ ir „Gyvenime šventųjų Dievo“ Motiejus Valančius aprašo baisesnius kankinimus, bet šitos istorijos tarsi ir ne tokios šiurpios. Kodėl? Gal todėl, kad visa tai buvo labai seniai, o gal žemaitiška šnekta kažkokiu būdu sušvelnina tas žiaurias eilutes.

Važiuoju dviračiu keliukais, kurie jungia Liškiavos krašto kaimus, ir nejučia prisimenu Vladimiro Solouchino apybraižas „Vladimirskije prosiolki“. Prieš pusę amžiaus anuometinėje spaudoje tai buvo naujas žodis. „Prosiolok“ yra kelias, jungiantis kaimus. Tai ne vieškelis, ne laukkelis, ne takas, ne plentas, ne traktas. Tiesiog gaila, kad neturime tokio tikslaus lietuviško žodžio, nors imk ir pasiskolink iš ko nors… Vladimiras Solouchinas tada parodė, kad pirmiausia reikia pažinti tai, kas gyvuoja šalia tavęs.

Artimiausi tavo tėviškės kaimai ir turi būti tikrųjų atradimų žemė. Raštų vertė, žinoma, priklauso nuo talento ir nuo to ypatingo žiūrėjimo. Ir nuo atsitiktinumų, nuo staiga atsiradusios meilės kokiam mažmožiui, kuris paskui pasikartoja kaip svarbi metafora. Vladimiro srities kaimo kelių bei pakelių istorijos nepraranda aktualumo ir šiandien, nors parašytos tada, kai be duoklės vienintelės partijos ideologijai sunku buvo ką nors išspausdinti…

Betgi turime ką prisiminti ir iš lietuviškos publicistikos istorijos: Romo Sadausko apybraižos „Kelionė iš Baltašiškės į Kučiūnus“, o paskui ir atgal – „Kelionė iš Kučiūnų į Baltašiškę“ taip pat buvo šioks toks perversmas žurnalistikoje, tai anuo metu pripažino visi kritikai. Bet atrodo, kad niekas nei tada, nei vėliau neieškojo paralelės tarp šių dviejų autorių. Vladimiras Solouchinas rašo, kad kelionę Vladimiro krašto keliais pradėjo 1956 metais birželio 7 dieną. Romas Sadauskas tada tebebuvo prie gimtojo slenksčio, taigi aišku, kad vėliau iš tų rusiškų lyrinių apybraižų galėjo kažko pasimokyti. Tai, be abejo, tik prielaida, dėl kurios Romas Sadauskas tikriausiai nesupyks.

Kritiškai žvelgiant į anuometinį didelį kaimyną, reiktų prisiminti, ką apie visokias įtakas yra pasakęs vienas garsus, bet kartais supykstantis mūsų poetas: didelėje tautoje yra daugiau kvailių. O gal tas poetas nebaigė savo minties, gal didelėje tautoje ir išminčių yra daugiau… Kalbame, žinoma, apie tautą, ne apie valstybę, ne apie valstybės valdžios vyrus, kurie gali būti ne tiktai kvailiai, bet ir tironai.

Tokie istoriniai ekskursai švento Lauryno dieną, kai jau lyg ir nutolsta vasaros karščiai, kai dangus debesuotas ir permainingas, o gyvuliai bei žmonės aprimsta, labiau įsiklauso, ką gi čia dar žada mums toji  taip greitai prabėganti vasara.

Važiuodamas pro Žeimių vienkiemius pasigendu vienos kaliausės, kuri buvo gana etnografiška ir dar net nenufotografuota. Gaila. Todėl, kad kaliausė – aš tą seniai pastebėjau – ne tiktai „dzykus strošina“, bet ir paukštelius priglaudžia, labai patogu jiems nutūpti ant senos gelumbinės skrybėlės.

O viename Vilkiautinio vienkiemyje, kur jau senokai įsikūrė miestiečiai, atsirado keisti, rudai nudažyti stuobriai su skylėmis, matyt, kamanėms gyventi. Didelis kiemas skuste nuskustas, nė vieno laukinio žiedo nėra, o kamanės, matyk, turi čia atlėkti ir gyventi. Gal ir gyvena, reiktų ilgėliau pažiūrėti, bet žalia žalia veja joms tikrai nerūpi, būtinai reikia aukštesnių, žydinčių žolynų.

O Aušrinės senbuvis klausia, ką daryti su jaunais gandrais, kad jie kiekvieną rytą vaikšto po kiemą, nebijo nei žmogaus, nei šuns, nei katino, ir atrodo, kad taikosi būti nuolatiniais įnamiais, o ne laukiniais migruojančiais paukščiais. Į tokį klausimą – ką daryti? – neatsakytų dabar nė profesionalas zoologas, jis gal patartų šitaip: labai įdomu, stebėk toliau. Šitaip patarti nesunku, o ką žmogus darys, jei tie gandrynai niekur neišlėks, juk tada juos reikės šerti…

Važiuoju toliau ir matau, kad dideliame grikių lauke žydi… saulėgrąžos. Grikiai jau neblogai parudavę, jau bręsta, o saulėgrąžos ką tik pražydusios. Dabar ir aš kažkam galiu užduoti painų klausimą: kaip gera saulėgrąžos sėkla papuola į grikių aruodą? Juk Lietuvoje ši saulės gėlė žydi tik daržuose, sunokusios sėklos nepatenka į sandėlius. Gali būti, kad sėkliniai grikiai atkeliauja iš pietinių kraštų, kur ir saulėgrąžos auginamos kaip monokultūra. Ar pigu taip toli vežioti, jei ir čia, Lietuvoje, pribrendę grikiai tinka ir maistui, ir sėklai.

Ir dar vienas, nepalyginamai opesnis klausimas: kur papuola tie iškulti mūsų laukų rugiai, kuriuose prinoksta labai nuodingos raugių sėklos? Žemdirbiai skundžiasi, kad raugių, kitaip dar vadinamų kukalių, neišvalo nei kombaino sietai, nei arpai, nei fuchteliai, nes kukalio sėkla sveria tiek pat, kiek ir rugio grūdas, taigi į elevatorius keliauja rugiai su raugėmis. Šitokias pavojingas keliones, matyt, turėtų ir lydėti žurnalistinis tyrimas, tada gal mes sužinotume, kokią duoną valgome…

Kadaise rusų etnografas Sergejus Maksimovas parašė labai įdomią studiją „Kulj chleba į evo pochoždenija“ (Rugių maišas ir jo klajonės), ir atrodo, kad šis veikalas ir šiandien mus gali pamokyti tam tikro atidumo, aiškinantis paprasčiausius gyvenimo klausimus. Autorius paseka rugio kelionę nuo sėjos iki duonos kepalo, o iš Volgos žemupio stepių keliauja net iki Sankt Peterburgo. Labai sunkus, bet spalvingas buvo tada burliokų gyvenimas, nelengvas ir tas liepos plaušų maišas, turėjęs atskirą vardą – „kulj“. Įdomu, kad kūlis mūsų Kūlupėnuose ar Kretingoje yra lauko akmuo. O ta burliokų, tempiančių laivus prieš Volgos srovę, kasdienybė labai primena Česlovo Kudabos aprašytus pinčiukus, kurie plukdė Nemuno sielius. 

Rugpjūčio 28-oji 

Kai kasdien eini Gamtos takais, kokia nors maža naujiena gali pasirodyti kaip svarbus atradimas. Senatvėje Čarlzas Darvinas rašė, kad tikras gamtininkas per dieną gali nueiti pusę kilometro, ir to visiškai užtenka, jei viską tame kelyje sugebės pamatyti.

Šiandien ir pagalvojau, kad teisus buvo senukas Darvinas. Porą valandų tupinėjau prie būsimosios pievinių šalavijų rabatės, gyniau jaunus, iš sėklų sudygusius augalėlius nuo baltųjų šakniastiebių smilgų, dirvinių kiečių ir kitokių neprašytų žolelių, gi žiūriu – vaikšto visiškai nematytas vabzdys, nepaprastai gražus: lieknas lyg amofila, sparnai skaidrūs ir vos vos melsvi, o per pilvelį ir nugarą nupieštos dvi ryškiai geltonos juostos. Pasipuošęs lyg vapsvavoris. Bet nepanašus nei į vapsvą, nei į sfeksą, aiškiai jaučiu, kad šitokią keistenybę regiu pirmą kartą. Palieku jį šalia mažų šalavijų, bėgu prie įrankių namelio fotoaparato, o kai grįžtu – vabzdžio nebėra. Dingo. Bėgioja viena paklydusi skruzdė rudulė, daugiau nieko…

Vakare vartau spalvotus atlasus, ir atrodo, kad mano svečias galėjo būti gauruotoji skolija. Bet šiek tiek panašus ir į kažkurį bembeksą. Entomologas profesionalas mane čia galėtų sugėdinti: kaip šitaip šokinėji per šeimas, bembeksai taigi yra iš žiedvapsvių šeimos, o skolijos priklauso atskirai skolijų šeimai… Vis dėlto gal ir nėra gėda taip šokinėti ne tiktai per gentis, bet ir per šeimas, žinant, kad Lietuvoje gali būti net 15 tūkstančių vabzdžių rūšių. Paukščių mūsų šalyje yra tik trys šimtai rūšių, žinduolių nėra nė šimto, žuvų dar mažiau, taigi „visaėdis“ gamtininkas, neįlindęs į kokią nors siaurą ekologinę nišą, nešokinėja per šių gyvūnų šeimas, o vabzdžiai labai dažnai visiems užduoda neaiškių klausimų. Tik spėk stebėtis. Viena yra aišku: šitokį vabzdį išvydau pirmą kartą. 

Rugsėjo 2-oji 

Dzūkijos nacionalinio parko Drevinės bitininkystės take Musteikos kaime kuriamas gyvas muziejus, kuriame bites godoja Romas Norkūnas.

Brolių Černiauskų nuotrauka

Lyja. Žvelgiu pro langą ir ganau akimis mažąjį margąjį genį. Jis sraigtu kopia aukštyn obels kamienu, ir mikliai kaišioja snapą į žievės plyšius Pasiekęs lapiją, leidžiasi žemyn ant kito kamieno ir kartoja tą patį. Dirba visiškai taip pat, kaip bukutis. Vasarą šito mažo girios paukštelio sodyboje nebuvo, o štai dabar ir atlėkė. Tas rudens ženklas nėra nei labai ryškus, nei ką nors pranašaujantis, bet žvelgdamas į tą darbštuolį genelį ir į šlapius medžių kamienus, aš prisimenu, ką prieš savaitę radijo laidoje „Gamta – visų namai“ kalbėjo Romas Norkūnas iš Musteikos sodžiaus: šiluose dūzgia bitės, jos ima viržių medų…

Ir kaip toli man dabar tie šilinių dzūkų dūzgiantys šilai. Gal ne šilai toli, o toji žinia, toji giedra Musteikos krašte. Panemunėje tokių šilų su viržiais nėra, mums dabar gražiausiai atrodo dideli putinų krūmai – uogos jau visiškai raudonos, nors dar kietos, nevalgomos. Ir juodavaisės aronijos dabar labai spalvingos: trečdalis lapų ryškiai paraudo, kiti dar žali, o didelės uogų kekės juodos juodos. Rausta ir kaulenių, ir ievų lapai, nors tas tikrasis spalvingų lapų šnarėjimas dar toli. Dabar yra paukščių išskridimo metas, taip teigia akvarelinė Rimanto Budrio knyga „Liepsnelė – saulės spindulys“. Šiame girios novelių romane yra, beje, ir tokios eilutės: „Paskutinė vasaros dalia – pražydo viržiai“.

Rašytojas Rimantas Budrys savo vasaras leido Musteikoje, Marcelės ir Vinco Gaidžių namelyje, kurį vėliau nusipirko Romas Norkūnas. Ir vėl kalba apie bičių dūzgesį žydinčiuose viržynuose. Kartojasi tai, kas yra amžina…