Tapkite mūsų partneriais, padėkite išlaikyti visiems prieinamą, nemokamą ir kokybišką žiniasklaidą. Paremti
Paremkite ir tapkite mūsų partneriais.

2012 09 13

bernardinai.lt

bernardinai.lt

Vidutinis skaitymo laikas:

3 min.

Rūta Kazlauskaitė. Kinoautomatas: demokratiško kino idėja

Kinoautomatas

Rugsėjo 6–8 dienomis kino teatre „Forum Cinemas Vingis“ buvo rodomas pirmasis pasaulyje interaktyvus filmas „Kinoautomatas“. Nors salė toli gražu nesprogo nuo susidomėjusių entuziastų minios (turbūt dėl 25 litus kainavusio bilieto), tačiau dalyvauti unikaliame kino seanse pasiryžusiųjų tikrai netrūko. Čia būta ne tik tarimosi balsu, besirenkant filmo scenos variantą, bet ir juoko, plojimų.

O viskas buvo taip. Prieš įžengiant į salę, brangiau už bilietą mokėjusiems asmenims į rankas buvo įduoti pulteliai su dviem dideliais žalios ir raudonos spalvos mygtukais, o tie, kurie už bilietą mokėjo mažiau, žinojo, jog šį seansą galės stebėti kaip kad įprastą, nes mygtukų spaudyti jie galimybės neturės. Prieš prasidedant filmui, ekrane pasirodo kasdieniškai apsirengusi moteris ir pradeda pasakoti apie „Kinoautomato“ istoriją. Pasirodo, ši kino juosta buvo sukurta dar 1967 metais tuometinėje Čekoslovakijoje. Režisierius Radušas Činčera šią keistą idėją sugalvojo savo šalies paviljonui „Expo“ parodoje Monrealyje. Tačiau po peržiūros nemažai Holivudo studijų norėjo įsigyti licencijas ir pačios pradėti gaminti interaktyvų kiną. Vis dėlto tuometinė komunistų valdžia tam įvykti neleido ir paaiškino, kad tai šalies turtas, kuris ir turi likti joje.

Taigi grįžtant prie filmo siužeto ir koncepto, jau minėta puikiai angliškai kalbanti moteriškė pradeda ilgą ir nuoseklų interaktyvaus filmo esmės ir naudojimosi pulteliu aiškinimą. Kadangi tai anaiptol nepasirodė sudėtinga, publika greitai perprato sistemą: filmas sustoja devynis sykius, ir šiose vietose reikia spausti žalią arba raudoną mygtuką. Balsų dauguma nusprendžia tolesnę istorijos eigą. Šiandien tai labai modernu ir patogu, tačiau XX amžiaus antrojoje pusėje vietoj pultelio buvo įtaisyti mygtukai prie sėdynių. Tad tam, kad būtų parodytas interaktyvus Radušo Činčeros filmas, teko gaminti 127 specialias sėdynes.

Galiausiai prasidėjo filmas. Pirmoji scena – daugiabučio namo gaisras. Užkadrinis balsas pasakoja apie kiekvieną kaimyną, tačiau visai ne dramatiškai, o atvirkščiai, su humoru. Į įvykio vietą atskuba vidutinio amžiaus vyras ir išsigandęs tyliai sau sušnibžda: „Tai aš kaltas.“ Tuomet filmas sustoja, ir ekrane atsiranda ta pati seanso „vedėja“ ir išsamiai papasakoja, kad nuo šiol veiksmas vyks dar prieš įsiliepsnojus daugiabučiui, ir taip bus bandoma išsiaiškinti, ar ši nelaimė iš tiesų yra pagrindinio veikėjo kaltė. Tačiau jau šioje seanso dalyje mažumėle pradėjo erzinti itin dažni ir ilgai trunkantys šios moters pasirodymai. Juk norisi, kad paties filmo veiksmas ir istorija rutuliotųsi greičiau.

Pirmasis filmo eigą keičiantis pasirinkimas laviravo tarp to, ar pagrindiniam veikėjui įleisti pusnuogę kaimynę, užsitrenkus jos namų durims, tačiau žinant, jog jo paties žmona netrukus grįš namo, ar palikti ją stovėti prie buto durų. Kadangi pirmasis variantas akivaizdžiai intriguoja labiau nei antrasis, bene absoliuti dauguma renkasi pirmąjį variantą ir spaudžia žalią pulto mygtuką.

Taigi pagal tokį varianto iš dviejų pasirinkimo principą vyko valandą trunkantis, tačiau kone dvigubai ilgiau užtrunkantis filmas. Iš viso čia žiūrovui tenka spręsti dilemą devynis kartus, o skirtingų istorijos variantų egzistuoja per trisdešimt.

Filmo pabaigoje klausiama žiūrovų: ar vis dėlto kaltas pagrindinis veikėjas, ar ne? Nors dauguma balsavusiųjų spaudė raudoną mygtuką, reiškiantį variantą „Kaltas“, galiausiai pasakoma, kad gaisras būtų įsiplieskęs bet kuriuo atveju, ir tai nėra pagrindinio veikėjo kaltė. Tuo bene bandyta pasakyti, kad lemties pakeisti negali…

Ši unikali kino juosta – tai savotiška demokratijos satyra, pasirinkimo laisvės, įvykių eigos kontroliavimo pašiepimas. Pagrindinė jos idėja yra determinizmo pajuoka, tai, kad filme, kaip ir žmogaus gyvenime, gali keisti detales, tačiau likimo nepakeisi. Tai juosta apie gyvenimo įvairovę, jo sudėtingumą ir detalių reikšmingumą.

Ar verta žiūrėti „Kinoautomatą“? Žinoma, kadangi tai ne tik puiki idėja smagiai praleisti vakarą, bet ir pamąstyti apie pasirinkimo laisvės tam tikrose meno kryptyse privalumus, trūkumus, jo reikalingumą ir reikšmingumą bei demokratijos įtaką kūrybai. Apmaudu, kad „Kinoautomatas“ Vilniuje buvo rodomas tik tris dienas, tačiau net neabejoju, kad atgaivinus interaktyvaus kino idėją atsiras dar ne vienas „Radušas Činčera“, kuris sukurs galbūt net kai ką drąsesnio ir unikalesnio.