Tapkite mūsų partneriais, padėkite išlaikyti visiems prieinamą, nemokamą ir kokybišką žiniasklaidą. Paremti
Paremkite ir tapkite mūsų partneriais.

2012 09 15

Monika Kalinauskaitė

bernardinai.lt

Vidutinis skaitymo laikas:

3 min.

José Saramago našlė Pilar del Río: „Iškeltos į dangų knygos – geriausia vėliava“

Rašytojas, Nobelio literatūros premijos laureatas José Saramago su žmona Pilar del Río 2009 m. EPA nuotrauka

Portugalų rašytojas, Nobelio literatūros premijos laureatas José Saramago (1922– 2010) į literatūrą atsigręžė būdamas jau brandaus amžiaus. Šešių lapų per dieną greičiu jis sukūrė knygas, kuriose magiškai realūs siužetai bei peizažai talpina visus žmogiško skausmo, aistros, džiugesio ir vilties sluoksnius. „Aklumo“, „Regėjimo“, „Baltazaro ir Blimundos“ autorius po savo mirties paliko ne tik daug puslapių, bet ir José Saramago fondą bei įspūdingą biblioteką Lanzarotėje.

Apie jo kūrybą, gyvenimą ir palikimą trumpai pasakoja Pilar del Río, ispanų žurnalistė, politinė aktyvistė, rašytojo našlė ir mylimoji.

Koks Jūsų asmeninis ryšys su José Saramago knygomis? Kaip Jūs jas skaitote ir suprantate, ką jose įžvelgiate?

Kaip bet kuris neskubantis skaitytojas. Skaitau pasakojimą, bet kartu kiekvienoje eilutėje, kiekvienoje situacijoje, kiekviename personaže įžvelgiu patį autorių. José Saramago knygose randu užuojautą, kurią jis jautė žmogui (arba dar tik ieškančiajam žmogiškumo), ir grožį, kurį gali sukurti toks garbingas, doras, protingas ir sąžiningas žmogus. José Saramago savo knygomis pasauliui suteikė gėrį ir grožį. Manau, kad jo idėjos, be to, padeda skaitytojams lavintis.

Kokį pėdsaką, Jūsų nuomone, José Saramago paliko literatūroje, kultūroje, žmonių širdyse ir mintyse? Ar sulaukiate įdomių reakcijų iš jo skaitytojų?

Kasdien per José Saramago fondą arba įvairius socialinius tinklus gauname skaitytojų atsiliepimų. Nesistebiu, kad yra tokių, kurie perskaitę Aklumą ir Regėjimą kalba apie šiuos kūrinius kaip „prieš“ ir „po“. Tai dvi viena kitą papildančios knygos, kuriose diagnozuojama pasaulio būklė. Nors jose ir nesiūlomi sprendimai, bet nušviečiami galimi keliai, kiekvieno piliečio, kiekvieno žmogaus drąsa. Žmogus yra didžiausias turtas, didesnis nei finansų ir ekonomikos centrai ar valdžios institucijos. Saramago buvo aukščiausios klasės humanistas ir tai atsispindi jo knygose.

Pakankamai gerai žinoma, kad José Saramago santykius su gimtąja Portugalija temdė įvairūs politiniai ir cenzūros klausimai. Kaip galėtumėte pakomentuoti šią situaciją? Kaip rašytojas pats į tai reagavo?

José Saramago santykiai su savo šalimi ir jos piliečiais buvo puikūs. Jo laidotuvėse buvo matyti netikėtų ir jaudinančių gedulo bei solidarumo apraiškų – tūkstančiai žmonių atsisveikino laikydami rankose Saramago knygas, iškėlę jas į viršų. Nėra geresnės vėliavos, geresnio atsisveikinimo nei tos iškeltos į dangų knygos… Saramago nesutarė tik su konkrečiomis Portugalijos vyriausybėmis, nes nepritarė, kad demokratiškoje šalyje veiktų cenzūra, primenanti diktatūros laikus. Cenzūrą bet kokiomis savo formomis Saramago laikė siaubingu reiškiniu. To jis negalėjo atleisti jokiai institucijai – nei vyriausybei, nei politinei partijai ar bažnyčiai. Jis turėjo tvirtus įsitikinimus, minties ir žodžio laisvė jam buvo neginčijamos vertybės. 

Savo knygose José Saramago piešia tragišką, pasmerktą ir atbulą, tačiau vis tiek turinčią nepaprastą grožio ir gerumo užtaisą žmoniją. Ar sutinkate su tokiu požiūriu? Kokios šiandienos pasaulio problemos, Jūsų nuomone, yra svarbiausios ir skausmingiausios?

Manau, kad pirmiausia patys bet kokios valstybės piliečiai turi prisiimti atsakomybę ir spręsti jiems svarbius klausimus. Mano nuomone, ekonomika negali priklausyti tik nuo ekonomistų, o politika tik nuo partijų. Partijos turi atstovauti daugybę piliečių, kurie dalyvautų, diskutuotų, didintų arba mažintų mokesčius ar pašalpas, nes vien pati sistema negali valdyti. Manau, kad mes, kaip piliečiai, turime sukurti moralią ekonomiką – mums nereikia aiškinti apie duonos kainos augimą ar mažėjimą, mes norime, kad būtų sukurta tokia socialinė sistema, kuri užtikrintų duoną visiems. Mums trūksta moralios ekonomikos, todėl pasaulis dabar skendi visiškame skurde – tiek Pirmasis pasaulis, tiek Trečiasis.

Kaip dėl José Saramago fondo (įkurtas 2007 m.) – ties kuo jis šiuo metu susitelkęs, kokie jūsų tikslai?

Būti socialinės dinamikos, minties, debatų šaltiniu. Fondą įkūrėme nenusiteikę pacifistiškai – padarėme tai norėdami aptarti mums svarbias idėjas ir jas skleisti. Norime prisidėti prie pasaulinio moralės augimo. Todėl organizuojame konferencijas, debatus, seminarus, parodas, leidžiame leidinius… Fondo buveinėje verda gyvenimas ir mes tai jaučiame. Manau, kad per du mėnesius netgi pakeitėme rajoną, kuriame esame įsikūrę.

 Kaip dėl Jūsų su José Saramago įkurtos bibliotekos Lanzarotėje – ar ji vis dar veikia? Ar ji atvira visiems lankytojams? Ar ten vyksta renginiai?

Biblioteka atvira lankytojams, joje vyksta kultūriniai renginiai, tačiau daugiausiai ją lanko į Lanzarotę atvykstantys turistai, kuriems įdomu, kur gyveno, dirbo ir mirė José Saramago. Man atrodo, kad šis kelias tampa nepamirštama patirtimi tiems, kurie juo praeina. Tai liudija ir jų palikti įrašai. Ten jaučiama Saramago dvasia.

Atsakymus iš ispanų k. vertė Giedrė Asin Marco.

Įdomu? Prenumeruokite naujienlaiškį ir skaitykite mus kasdien