2012 09 16

bernardinai.lt

bernardinai.lt

Vidutinis skaitymo laikas:

11 min

Arvydas Šliogeris atsako į Vilniaus šv. Kristoforo gimnazijos klausimyną

Arvydas Šliogeris (g. 1944 m. rugsėjo 12 d. Panevėžyje) – labiausiai žinomas Lietuvos filosofas, vokiečių egzistencializmo tyrinėtojas, puikus filosofinių tekstų vertėjas, eseistas, ilgametis Vilniaus universiteto profesorius, Lietuvos mokslų akademijos tikrasis narys. 1962–1967 m. studijavo Kauno politechnikos institute Cheminės technologijos fakultete. 1973 m. Vilniaus universiteto Filosofijos katedroje studijavo aspirantūroje.

Nuo 1973 m. iki 2012 m. dėstė filosofiją VU. Arvydas Šliogeris yra parašęs (ar bendraautoris) apie dvidešimt knygų, išvertęs K.. Poperio, M. Heidegerio, G. Hegelio, A. Šopenhauerio, F. Nyčės, H. Arendt, A. Kamiu, K. Markso veikalų.

1992 m.  Arvydui Šliogeriui suteikta Lietuvos nacionalinė kultūros ir meno premija; 2010 m. – Lietuvos mokslo premija, už darbų ciklą „Negatyvumo problema filosofijoje (1996–2009)“. Arvydas Šliogeris išlieka ir kaip vienas laisviausiai mąstančių Lietuvos žmonių, nekreipiantis ypatingo dėmesio į bet kokių  ideologijų siūlomus politinio korektiškumo ar modernumo apynasrius. Aštriais pasisakymais gąsdinantis minias, bet iš tiesų  šiltas pašnekovas, mylintis Lietuvos žmones ir jos gamtą.

 Kaip atradote savo pašaukimą? Ar daug ieškojote, klydote, abejojote?

 Savojo pašaukimo teko laukti daug metų, kadangi pradėjau taip, kaip ir kiekvienas jaunas žmogus – nuo migloto savo galimybių, orientacijų, savo vietos kalboje ir pasaulyje nežinojimo ar veikiau nuo kūdikiško aklumo, kuris, beje, man atrodo, visai natūralus į gyvenimo chaosą įmestam to paties gyvenimo pradinukui.

Vaikystėje pašaukimo klausimas nekilo ir net negalėjo kilti – tiesiog siurbiau į savo sielą neišsenkančias pasaulio dovanas, nesirinkdamas ir negalvodamas. Tai, kas vadinama „pašaukimu“, kaip sąmoningas klausimas, pirmąkart iškilo jaunystėje, baigus vidurinę mokyklą. Ir aš, manau, lygiai kaip ir dauguma, iškart šoviau pro šalį ir, kaip man atrodė, pasirinkau, kelią, man labiausiai tiksiantį: kadangi buvau prisiekęs knygius, maniau, kad man maloniausia būti mokslininku, todėl įstojau į VU Chemijos fakultetą, taigi, ruošiausi būti chemiku, juolab kad anuo metu (1961 m.) chemija buvo labai madinga, o be to, oficialioji ideologija skelbė, kad būtent chemija išgelbės pasaulį. Tačiau jau po kelerių studijų metų supratau, jog chemija ir apskritai vadinamieji tikslieji mokslai – ne man ir pasinėriau į filosofijos studijas.

Kodėl būtent į filosofijos, negalėčiau pasakyti nė dabar – juk mūsų gyvenimą valdo Jo Didenybė Atsitiktinumas, arba, jei norite kito žodžio, – Likimas.  Šitaip tapau tuo, ką iš bėdos galima pavadinti „profesionaliu filosofu“, nors daug vėliau supratau, jog tikroji filosofija negali būti profesija. Kad ir kaip būtų, praėjau visus akademinės karjeros laiptelius ir „filosofijos mokslininko” kelią baigiau (turiu galvoje tai, kad dabar jau esu pensijoje) kaip universiteto profesorius ir akademikas. Matyt, būtent filosofiją turėčiau laikyti savo pašaukimu: bent jau mano geriausi draugai apie mane galvoja būtent taip, gal ir ne be pagrindo, kadangi apie žmogų visada sprendžiame pagal išorinius jo gyvenimo rezultatus, o mano rezultatai – apie dvidešimt filosofijos žanrui priskiriamų knygų, be to, dešimtys didžiųjų Vakarų mąstytojų veikalų vertimų, krūvos straipsnių ir t.t.

Tačiau vadinamasis „pašaukimas“ – kaip žvakė: iš pradžių dega, po to – smilksta, o galiausiai užgęsta ir galiausiai supranti, kad galutinis mūsų pašaukimas – padoriai nueiti trumpą mirtingojo kelią iki galo, kur visų „pašaukimai“ susilygina ir lieka pelenų krūvelė.

Kas yra Jūsų autoritetai? Ką laikote savo mokytojais? Kodėl?

 Mano galva, be autoriteto negali gyventi joks žmogus, ypač turintis imlią sielą ir gana aukštą intelektą. Aš – ne išimtis. Bėda tik ta, kad autoritetų panteone man tikriausiai nelabai pavyko, kadangi beveik visi galimi autoritetai mano jaunystės metais kamavosi arba bolševikų konclageriuose, arba emigracijoje, todėl gyvų autoritetų ar gyvų mokytojų, galima sakyti, neturėjau.

Visi mano autoritetai buvo „knyginiai“. Nuo pat vaikystės tėvas tiesiog įmetė mane į antikos kultūrą, todėl tikrasis mano autoritetų panteonas buvo didieji Senovės Graikijos ir Romos vyrai – politikai, karvedžiai arba rašytojai. Tiesą sakant, netgi dabar nelabai kas pasikeitė; mano autoritetai pirmiausia yra Plutarcho herojai – Periklis, Epameinondas, Fokionas, Katonas, Aleksandras Makedonas, Gajus Julijus Cezaris, na ir dar vienas kitas. Jie buvo ir liko man aukščiausiojo žmogiškumo, taurumo, vyriškumo, trumpai tarus, aukšto rango egzistencinės laikysenos pavyzdžiais.

Deja, negalėčiau paminėti nė vieno tikro autoriteto iš kitų didžiųjų kultūrų, neišskiriant nė negraikiškosios Europos. Teisybė, lemtingais jaunystės metais turėjau ir vieną „gyvą“ autoritetą – Joną Trinkūną – senameldžių religijos apologetą, o šiuo metu Lietuvos Krivių Krivaitį. Būtent Jonas Trinkūnas man tarsi sugrąžino „kaimiškąjį“ žvilgsnį į pasaulį ir pirmiausia į gamtą. Mat savo orientacijomis esu technologinės-mašininės civilizacijos priešininkas, „antimodernistas“ ir vėlgi, manau, kad vis dėlto pavyzdinis žmogaus egzistencinis tipas šioje žemėje yra valstietis, todėl ir save laikau tik pasiklydusiu valstiečiu. Manęs nežavi nei „pasaulio keitimas“, nei „civilizacijos laimėjimai“, nei „aukštosios civilizacijos“, nes manau ir matau, jog būtent civilizacija, ypač technologinė, labai daug naikina, ir kad kiekvienas civilizacijos „laimėjimas“ kartu yra ir barbarybės laimėjimas: visi didieji statiniai ar „kūriniai“ pastatyti ant žmonių kaulų, jau nekalbant apie sunaikintą nežmogiškąją gamtą. Matyt, todėl neturiu nė vieno autoriteto „kūrėjo“, kad ir kas jis būtų.

Todėl jeigu apibendrinčiau, galėčiau pasakyti, kad mano pavyzdinis autoritetas yra žemdirbys, valstietis, sugebantis gyventi sandoroje su gamta. Jeigu tektų pradėti gyvenimą iš naujo, tapčiau žemdirbiu arba sodininku. Beje, senatvėje autoritetų skaičius irgi katastrofiškai mažėja. Man lieka tik paminėti antikos vyrai, nė vieno „kūrėjo“, du trys filosofai, keletas rašytojų, ir tai beveik viskas. Šiuo metu mano didžiausias autoritetas yra balandžio mėnesį sprogstantis medis, upeliai ir dangaus debesys. Savo mokytojais laikau didžiuosius graikus ir romėnus, Joną Trinkūną, Herakleitą, Platoną, Williamą Faulknerį ir Jeaną Baudrillardą.

 Kas Jus įkvepia? Kokios knygos, muzika, filmai ir/ar kita?

 Tiesą sakant, niekada nežinojau ir dabar nežinau, kas būtų tas vadinamasis „įkvėpimas“, apie kurį dažniausiai kalba menininkai ir… pienburniai. Jeigu turimas galvoje, pavyzdžiui, rašomas tekstas – juk aš šioks toks rašytojas, nors ir ne visai konvencine prasme – man labiau patiktų sportininkų terminas „gera forma“, kai tekstas liejasi tarsi savaime, bet nedera užmiršti, kad toji gera forma atsiranda po daugelio dienų, savaičių, mėnesių ar net metų monotoniško, ramaus, paprasto, atkaklaus darbo su mąstytojų, poetų, istorikų ar kitokiais tekstais, po diskusijų su bičiuliais, pokalbių partneriais ir sykiu – o tai gal net svarbiausia – po kuo intensyvesnio bendravimo su pasauliu, su gamta, žodžiu po intensyviausio „gyvenimo“.

Knygos, muzika, filmai sudaro labai nedidelę pasirengimo įgyti „gerą formą“ dalį, nors nesakau, kad ji nereikšminga. Jeigu turima galvoje apskritai intensyvumo – o kartu su juo džiugesio, ramybės, susitaikymo su pasauliu akimirkos, nebūtinai iškart virstančios „kūriniu“, jas lemia, matyt, tie patys dalykai, kaip ir gerą produktyvumo formą. Svarbiausia – maksimali gyvenimo pilnatvė, kurios netgi negali siekti sąmoningai, ji tarsi kažkieno dovanojama. Jei tos pilnatvės akimirkų pakankamai daug, tada viskas gerai, jeigu ne, užvaldo tuštumos ir beprasmybės pojūtis, o tada nebelieka nei „įkvėpimo“, nei geros formos.

Ką galvojate apie mus, šiuolaikinį jaunimą?

Pasakysiu atvirai: apie „jaunimą“ aš negalvoju nieko, kadangi man jokio abstraktaus „jaunimo“ išvis nėra, nors visą gyvenimą darbavausi universitete ir, atrodytų, nuolat bendravau su „jaunimu. Jei turite galvoje jaunų žmonių sambūrį ar masę – pavyzdžiui, klausytojus auditorijoje – aš jų išvis nematau ir išėjęs iš auditorijos jau nebežinau, ar, pavyzdžiui, kieme susibūrusi studentų grupė tik ką išėjo iš auditorijos, kur aš jiems skaičiau paskaitą, ar tai visai kiti studentai.

O apie masinius sambūrius kur nors kitur apskritai nenoriu net šnekėti, nes nieko negaliu pasakyti. Prisipažinsiu, kad nemėgstu bet kokios masės, ir visai nesvarbu, ar tai senių ar „jaunimo“ masė. Jaunimo apskritai nėra; man egzistavo ir egzistuoja tik pavieniai, individualūs, konkretūs, pažįstami, dažniausiai originalūs ir talentingi jaunuoliai, kuriuos pastebiu net auditorijos masėje, tarsi razinas pyrage. Galiu pasigirti, kad sulaukęs senatvės turiu keletą jaunuolių, kuriuos ramiausiai galiu pavadinti savo draugais, todėl ir bendraudamas su jais dažniausiai užmirštu, kad esu senis, o štai tas mano bičiulis priskirtinas kažkokio mistinio „jaunimo“ kategorijai. Man jis yra visiškai lygiavertis bendravimo partneris, nesijaučiu nei mokytoju, nei mentoriumi, nei juolab kokiu mahatma ar guru.

Kažkada mano bičiulis, amžiną atilsį Sigitas Geda, išsitarė maždaug taip: „Vis kalbama ir kalbama apie „kartas“, „kartų konfliktą“ ir panašiai. Bet kas gi yra realiai yra toji „karta“?” Ir pats atsakė: „Karta – tai trys keturi išskirtiniai žmonės.“ Žinoma, Sigitas pirmiausia turėjo galvoje poetus, bet juk šitas jo pasakymas, mano galva, tinka visiems.  Kiekvienoje „kartoje“ aš galiu realiai turėti savo akiratyje tik keletą ar daugių daugiausia keliolika žmonių, nesvarbu kokio amžiaus. Visi kiti tėra abstraktus fonas, prie kurio man, kaip baigtinei būtybei, nelemta net priartėti. „Jaunimo“ problema galbūt egzistuoja ponui Dievui, arba jo įgaliotiniams šioje žemėje – sociologams, ideologams, demagogams, politikams ir kitokiems personažams, manipuliuojantiems abstrakcijomis. Aš toks nebuvau ir nesu, todėl man realiai egzistuoja ne „jaunimas“, o štai šitas jaunuolis, vardu Justas, Naglis, Jonas ar Marytė. Štai kodėl šimtų ar net tūkstančių personažų kompiuterinėje „draugystėje“ man esama kažko monstriško ar net išsigimėliško.

Baigsiu klausimu: o kada ir kur tas Jūsų “jaunimas” buvo “nešiuolaikinis”, beje, lygiai kaip ir “nejaunimas”? Ir dar vienu: ar “būti šiuolaikiniam” yra kažkoks privalumas? O gal medalis? Juk visi žmonės visada ir visur nublokšti į savo laiką, todėl net ir labai norėdami negalėtų būti “nešiuolaikiniais”.

Kaip informacinės technologijos keičia mūsų visuomenę? Ar naudojatės socialiniais tinklais?

Mano galva, per visą žmonijos istoriją nebūta tokio radikalaus smūgio visuomenės egzistavimui, kaip 19 a. industrinė revoliucija ir ypač jos nuoseklus tęsinys, informacinės technologijos, radikalizavusios technologinės visuomenės egzistavimo būdą ir ypač pakeitusios pavienio individo – o kartu, žinoma ir visuomenės –  jauseną šioje planetoje. Būtent informacinės technologijos iki galo įvykdo vadinamąją globalizaciją ir sukuria visiškai ypatingą situaciją: Ekrano fantomų valdomas individas, irgi pirmą kartą žmonijos istorijoje, tarsi perplėšiamas pusiau: jis pradeda „gyventi“ iškart dviejose vietose – lokalinėje vietovėje (kaip baigtinė ir kūniška būtybė) ir beribėje Ekrano fantomų erdvėje – kaip „mąstanti“ ir „kalbanti“ būtybė. Jo kūnas tarsi atsiskiria nuo jo sąmonės, jo buvimas čia ir dabar atitrūksta nuo buvimo visur ir niekur.

Ekrano fantomai, įžvalgiausių Vakarų mąstytojų vadinami „simuliakrais“, pradeda daryti didžiulį poveikį individo mąstysenai ir laikysenai. Maža to, Ekrano fantomai gali daryti individo laikysenai, jo poelgiams ir veiksmams netgi didesnį poveikį, negu tiesioginė, lokali aplinka. Baigtinei būtybei, kurios matymo horizontas yra labai siauras, Ekrano poveikis – vadinamasis „globalus mąstymas“ – gali būti netgi labai destruktyvus, tačiau apie to poveikio padarinius dar beveik nieko negalima nei žinoti, nei pasakyti, nes kaip masinis reiškinys vadinamosios informacinės technologijos įsigalėjo visiškai neseniai, maždaug prieš dešimt ar penkiolika metų.

Mano nuomone, baigtinės būtybės susidūrimas su begaline Ekrano erdve negali būti pozityvus: akivaizdžios begalybės akivaizdoje baigtinė būtybė negali jaustis jaukiai ir pamatinė jausena, nors ir retai iškylanti į paviršių, gali būti tik viena – baimė. Taigi, matyt, galima sakyti, kad informacinės technologijos sukuria baimės visuomenę ir baimės valdomą individą, o tai vargu ar galima laikyti pozityviu reiškiniu, nes jo padariniai gali būti katastrofiški, nors dar sykį kartoju, kad šiuo metu juos numatyti labai sunku.

Esame pasmerkti gyventi nejaukiame pasaulyje. Kuo daugiau vadinamosios „informacijos“, tuo nejaukiau individui, tuo daugiau jame glūdinčios baimės. Pridursiu, kad, mano galva, ankstesnių visuomenių žmogus šiame pasaulyje jautėsi jaukiau, kadangi dažniausiai susidurdavo su jo egzistencijos mastus atitinkančiais baigtiniais dydžiais – mažas mažo akivaizdoje. Sąmoningai vengiu naudotis socialiniais tinklais ir stengiuosi kiek įmanydamas vengti iš Ekrano plūstančio informacijos srauto, kuris dažniausiai sugadina nuotaiką, kadangi tame sraute vyrauja negatyvūs dirgikliai ir fantomai, kurie visiškai nepavaldūs net menkiausiam mano norui ar pastangai kažkaip juos supozityvinti ar prisijaukinti.

Kodėl svarbu išlaikyti tautinę tapatybę? Ką Jums reiškia ištikimybė Lietuvai?

Mano atsakymas į šį klausimą jau glūdi ankstesniajame. Tautinė tapatybė, gimtoji kalba, mylimi peizažai, artimi žmonės, ištikimybė savo gimtajai žemei, o sykiu ištikimybė Lietuvai padeda šiek tiek atsilaikyti prieš globalistinį ekraninį terorą, jo keliamą baimę ir bejėgiškumo jausmą.

Lietuva man nėra abstrakcija: ji įkūnyta konkrečiuose kraštovaizdžiuose, pažįstamose žmonėse, artimuosiuose, todėl dovanoja man ramybę, pasitikėjimą savo buvimu ir galimybę reikštis kaip štai šitam konkrečiam individui. Tik kaip lietuvis, prisirišęs prie pažinties  (ne pažinimo) lauko, aš jaučiuosi pakankamai stiprus, kad galėčiau pats, savo jėgomis, ką nors apsaugoti arba – jeigu reikia – netgi pakeisti. Šiaip ar taip, mirtingasis, kaip ir paukštis, privalo turėti savo lizdą, savo namus, kur jam būtų gera ir jauku, kur jo nekamuotų baimė globalinių fantomų akivaizdoje. Aš negaliu gyventi abstrakcijose ir abstrakcijomis (Europoje, Planetoje Žemėje, Saulės sistemoje, Galaktikoje, Visatoje), juolab kad šios abstrakcijos baigtinei būtybei visiškai nesuprantamos ar net beprasmės: juk žmogus gali suprasti tik tai, ką gali pamatyti tiesiogiai, savo mažo kūno mažomis akimis.

Nors esu šioks toks filosofas, priešingai negu galvoja dauguma, mėgstantis abstrakcijas, aš jų nemėgstu, o kartais netgi nekenčiu; svabiausias mano santykis su aplinka visada buvo ir dabar yra tiesioginis konkrečių juslinių daiktų, vietovių ar pažįstamų žmonių matymas. Kaip tik todėl „pažinties“ sąvoka man nepalyginamai svarbesnė už „pažinimo“, nukreipto į neregimybę ir antjuslumą sąvoką, o galimybę įeiti į pažinties lauką man duoda ne Ekranas, o būtent realios „lietuviškos“ duotys. Todėl manau, kad esu lietuvis iki kaulų gelmių, o ne tik formaliai, pagal užrašą pase – „Tautybė: lietuvis“. Man nereikia būti „ištikimam Lietuvai“, kadangi į jos žemę ir dangų esu įaugęs kaip medis arba kaip tas tiek apšnekėtas „runkelis“. Esu įsitikinęs, kad tarp individo ir jo tėvynės esama paslaptingo, bet fatališko ir lemtingo, ryšio, nors jo ir negalima aprašyti matematiškai ar dar kaip nors. Lygiai taip pat esu įaugęs į gimtąją kalbą, kuri man yra tas pats jaukus lizdas kaip ir Lietuvos kraštovaizdžiai ar žmonės.

 Kokie dalykai Jums svarbiausi bendraujant su kitu žmogumi?

 Ramus abipusis pasitikėjimas, kuriame nesama įtarumo, smulkių, bet atvirai neišsakomų, savanaudiškų kėslų, bet kokį pokalbį paverčiančių veidmainišku, nenuoširdžiu, o sykiu ne kuriančių, o nutraukiančių komunikaciją tarp pokalbio partnerių.

Labai svarbus pokalbio konkretumas, nesvarbu, apie ką būtų kalbamasi – apie karalius ar apie kopūstus. Labiausiai mėgstu pokalbius tarp partnerių, turinčių bendrą pasaulio patirtį, nes tik tokiu atveju užsimezga vaisingas, įdomus ir intriguojantis dialogas. Mėgstu ir tokius pokalbius, kuriuose mano pokalbio patirtis ne tik panaši, bet kartu ir skirtinga, lyginant su partnerio patirtimi: tokiu atveju pokalbis praturtina mano paties intelektualinį, o kartais netgi egzistencinį akiratį.

Vengiu vadinamųjų ƒ„viešųjų“ diskusijų, pavyzdžiui, visokiausių seminarų, konferencijų, „apskritų“ ar „kvadratinių“ stalų, kai vienas pokalbio dalyvis sėdi viename, o kitas kitame viešosios patalpos kampe ir tenka rėkti, kad vienas kitą išgirstum. Apskritai, jei pokalbyje dalyvauja daugiau negu trys partneriai, jaučiuosi nejaukiai, kadangi man priimtiniausias pokalbis „akis į akį“, taigi geriausia, jei pokalbyje man tenka bendrauti tik su vienu partneriu, blogiausiu atveju – su dviem. Nesu sokratiškojo dialogo šalininkas, kurio partneriai labai skiriasi savo patirtimi ir bent jau vienam tenka griebtis ironijos. Nesvarbu, su kokio amžiaus partneriu (pavyzdžiui, su jaunuoliu) bendraučiau, gerame pokalbyje laikau jį lygiaverčiu pačiam sau. Bet labiausiai mėgstu pokalbius su gerais draugais, su kuriais bendrauju daugybę metų.

Kokie yra Jūsų ryškiausi vaikystės ir mokyklos metų atsiminimai?

Ryškiausių, galima sakyti, neišdildomų įspūdžių ir prisiminimų man dovanojo vaikystė, ir didžioji dalis šių įspūdžių ir prisiminimų susiję su senuoju, dabar jau išnykusiu, Lietuvos kaimu, kuriame praleisdavau vasaras. Pirmiausia tai toks Alksniupių kaimas Radviliškio rajone, kur savo ūkelyje gyveno močiutė, kurią mes vadindavome „babyte“. Augau, mokiausi ir gyvenau Panevėžyje, kurio pačiame pakraštyje tėvai turėjo nedidelę sodybą, o ji irgi buvo grynai kaimiška, kadangi tuojau pat už tvoros driekėsi javų ir bulvių laukai, daržų plotai, žodžiu, kraštovaizdis, kuriame nebuvo jokių moderniosios, technologinės, civilizacijos pėdsakų. Tėvai laikė karvutę, paršelį, kurių priežiūra tekdavo užsiimti ir man. Taigi net gyvendamas šiokiame tokiame mieste – o anuomet veikiau miestelyje – gyvendavau kaimiškoje aplinkoje. Gal todėl per visas mano knygas pereina kaimo ir gamtos tema, neabejotinai centrinė ir supriešinta su technologine civilizacija.

Gal todėl, kaip minėjau, laikau save ne „intelektualu“ ir net ne filosofu (t.y. kalbos žmogumi), o pasiklydusiu valstiečiu; gal todėl technologinė civilizacija man svetima; gal todėl esu Mašinos priešas ir gamtinės gyvybės garbintojas. Gal pasirodys keista, bet pasakysiu, kad jaunystės metai man paliko ir nedaug įspūdžių, ir dar mažiau prisiminimų. Nuo to laiko, kai baigiau vidurinę mokyklą – beje, irgi nepalikusią ryškių įspūdžių – ir pradėjau studijuoti universitete, gyvenimas tapo kažkokiu konvejeriu, nuobodokai atgabenusiu mane iki pat senatvės. Daugeliui jaunuolių tokie reikšmingi ar net lemtingi „amūriniai“ reikalai man visada buvo kažkur antrame plane. Apskritai dar pridursiu, kad prisimindamas jaunystę, nejaučiu jokių sentimentų, ir visai nenorėčiau, kad ji „pasikartotų“; gal todėl, kad kaip tik jaunystėje atsirado keistas svetimumo „šiuolaikiniam“ pasauliui jausmas, išlikęs iki dabar, o gal todėl, kad būtent jaunystė pirmąkart ir jau visam laikui mane atplėšė nuo kaimo ir gamtos ir privertė gyventi „tikrame“ mieste ar net didmiestyje (juk Vilnius man atrodė tikras didmiestis), įbrukusiame mane į mano nemėgstamos technologinės civilizacijos mašiną.

Ar tikite pasirinkimo laisve? Ar matote gamtoje harmoniją, grožį, ar tik  atsitiktinumų grandinę?

Vadinamoji pasirinkimo laisvė įmanoma tik labai siaurose ribose, kuriose vyrauja sąmonė, sutampanti su tuo, kas vadinama „artikuliuota kalba“. Kiek žmogus yra kalbanti būtybė, jis gali pasirinkti savo kalbėsenos ir elgsenos būdą, tačiau netgi sąmoningame pasirinkime slapčia dalyvauja gilesnis žmogaus idealybės sluoksnis, dažnai vadinamas „pasąmone“, bet kadangi šis pavadinimas man nepriimtinas, tą sluoksnį, kuris apriboja ar kreipia sąmoningą pasirinkimą, aš vadinu „siela“ – tai bekalbis ir kartu sąmonės nekontroliuojamas žmogaus metafizinis branduolys. Be to, mūsų pasirinkimus valdo – irgi nepastebimai – mūsų kūnas su savo „neidealiais“ motyvais, poreikiais, impulsais ir būtinybėmis. Kaip sielos ir kūno „subjektai“ negalime pasirinkti visiškai savavališkai ir nevaržomai. Galų gale galima pasakyti, kad mano pasirinkimus valdo mano charakteris, diktuojantis savo ypatumus sąmonei- kalbai. Todėl pasakyčiau taip: nors – kaip sąmonės subjektai –  esame laisvi, bet kaip sielos ir kūno subjektai esame apriboti ir sąlygojami. Apie išorines aplinkybes aš nekalbu – tai būtų atskira tema.

Dėl gamtos grožio pasakysiu taip: kadangi tik gamta ir jos daiktai yra gyvi, mano galva, tik gamta  gali būti iš tikrųjų graži, nes man gražu pirmiausia tai, kas gyva, o gamta visa, nuo gelmės iki paviršiaus, yra gyva, todėl savaime gali būti pavadinta tikrojo grožio karalyste. Harmonija, kaip grožio būdas, irgi kyla iš gamtos, tačiau kadangi gamta dažnai negailestinga žmogui ir jam priešinasi, žmogus linkęs priskirti jai ir chaosą, o sykiu su juo – bjaurastį. Žmogaus sukurtas grožis – dirbtinis, nė iš tolo negali lygintis su gamtos gyvojo daikto grožiu: joks statinys, joks paveikslas, jokia dirbtinė muzika negali prilygti, pavyzdžiui, ąžuolui, paukščiui, upokšniui arba karietaitės čiulbėjimui. Esama tik vienos srities, kur žmogus gali sukurti negyvą grožį, galimas daiktas, retkarčiais nenusileidžianį gamtos grožiui – tai kalbos kūriniai, pirmiausia poezija plačiąja šio žodžio prasme. Tačiau kalbos srityje sukurto grožio negalima net lyginti su gamtos daiktų grožiu, kadangi gamta bekalbė, kaip ir gamtiniai daiktai. Taigi žmogui esama dviejų lygiagrečių grožio bei harmonijos sričių – bekalbės gamtos ir kalbos darinių grožio, ir tos sritys beveik savarankiškos, nors kažkokiuose paslaptinguose taškuose ir susisiekia.

Ar tikite likimu, Apvaizda? Ar yra tekę kreiptis pagalbos į Išganytoją?

Aš, kaip kalbanti būtybė, 99 nuošimčius žinių gaunati iš Kitų kalbos, apskritai negaliu netikėti. Dar Platonas sakė, kad tikėjimas yra žinojimas, gaunamas ne iš tiesioginio patyrimo, o iš anonimiškos kalbos. Pavyzdžiui, koks nors žmogus arba knyga, arba Ekranas sako,  kad Afrikoje, Nilo upėje, veisiasi krokodilai. Kadangi Afrikoje aš nebuvau, pats nemačiau nei Nilo, nei krokodilo, man belieka vien tikėti. Štai kodėl tikėjimas sudaro pagrindinę mano žinojimo, o kartu ir laikysenos dalį, o ta dalis, kurią gaunu iš savo patirties, yra labai menka, nes, kaip jau sakiau ne kartą, žmogaus kaip baigtinės būtybės tiesioginio patyrimo akiratis labai ribotas ir menkas. Šiuo požiūriu žmogų apskritai galima pavadinti tikinčia būtybe: tai tas pat, kas pasakyti, kad žmogus yra kalbanti ir kalba tikinti būtybė. 

Todėl ir aš negaliu būti netikintis, juolab kad gyvenu informacijos sraute ir pertekliuje, juolab kad negaliu apsiseiti be Ekrano, kurio fantomais galiu vien tik tikėti. Apskritai pridursiu, kad kartu su masinėmis medijomis tikėjimo sritis neišmatuojamai išsiplėtė: ikitechnologinis žmogus tikėjo daug mažiau, užtat daug daugiau patirdavo pats. Likimas man sutampa su nežinojimu, kurio erdvė begalinė, o kadangi mano žinojimo ribos labai siauros, tiesiog negaliu netikėti likimu, kurį, galimas daiktas, galima pavadinti net Apvaizda.

Kai dėl tikėjimo siaurąja, religine prasme, mano nuostata visiškai kitokia: nesu nė vienos tradicinės religijos adeptas, visos religijos man svetimos ir, tiesą sakant, nebūtinos. Iki senatvės apsiėjau be Išganytojų, kad ir kas jie būtų, nors nemanau esąs ateistas: tikiu tuo, ką mano mėgstamas autorius Williamas Faulkneris vadina Senuoju Šeimininku. Gal tai tik likimo vardas, nežinau. Intensyviai jaučiu gamtos sakralumą ir joje glūdinčią paslaptį, o tokį jausmą gal irgi galima būtų pavadinti „tikėjimu“.

Mūsų misija

Kurti krikščionišką pasaulėžiūrą atskleidžiantį, aktualų, viltingą ir išliekantį turinį.

Prisidėkite skirdami paramą.