A. Holland „Tamsoje“ – kai salė tyli

Festivalyje rodomas ir daugiau nei milijono žiūrovų vien Lenkijoje sulaukęs Agnieszkos Holland filmas „Tamsoje“ (2011), šiemet nominuotas „Oskarui“, sulaukęs net devynių Gdynės lenkų filmų festivalio apdovanojimų.

Filmas pasakoja apie lenką Leopoldą Sochą, Antrojo pasaulinio karo metu dirbusį kanalizacijos tikrintoju, kuris Lvovo kanalizacijos kanaluose keturiolika mėnesių slėpė iš geto pabėgusius žydus. Iš viso 21 žmogų. Režisierė ir scenaristė A. Holland rugsėjo 19 dieną planuoja atvykti į Vilnių ir po paskutinio „Tamsos“ seanso susitikti su Lietuvos žiūrovais.

Pirmasis „Tamsos“ seansas jau įvyko, tad norėtųsi brūkštelėti keletą pirmųjų, spontaniškai kilusių įspūdžių. Būna filmų, per kuriuos salėje nenutyla bruzdesys, kažkas šen bei ten šnibždasi, tikrina telefoną, ar niekas neparašė naujos žinutės, užkandžiauja. Tai tinka kalbant ne tik apie „filmus visai šeimai“, bet ir „rimtas“ kino juostas, kurios vis dėlto nepriverčia žiūrovo užsimiršti.

A. Holland filmo metu „Skalvijoje“ ištisas dvi su puse valandos salėje tvyrojo visiška tyla. Per vieną mizanesceną, kai herojams iškilo mirtinas pavojus (tiksliau, mirtinesnis nei kiti), salėje nuskamba „o ne“, blemba, „kam jis jai pasakė“, „jėzau“. Tūlas šią akimirką gali pajusti visą kino jėgą, kurios teatrui, su visa pagarba jam, niekad nepavyksta pasiekti – visišką įtrauktumą.

Lenkų kritikai vadina šią juostą drąsia. Iš tiesų joje yra spalvų, kurių paprastai filmuose apie Holokaustą vengiama. „Tamsoje“ aukos ne tik solidarizuojasi nelaimėje, bet taip pat dėl išlikimo pasiryžusios viena kitai perkąsti gerkles, iš įtampos viešai tenkina savo seksualinį instinktą, o gelbėtojai žūstantiesiems padeda ne idealistinių norų vedami, tačiau dėl pinigų.

Viename savo interviu A. Holland yra išsakiusi pavojus, kylančius režiseriui statančiam filmą apie Holokaustą: „Tapti moralizuojančiu, tapti sentimentaliu, ieškoti tam tikrų pozityvių pamokų išplaukiančių iš šios patirties (…). Iš visų žydų padaryti beveidžius angelus. Sukurti jį juodą ir baltą. Kaltinti. Dar kartą atkurti visiems gerai žinomas klišes“.

Šiame filme, kur veiksmas vyksta daugiausia Lvovo kanalizacijos požemiuose, besislapstantys žmonių ir jiems padedančių charakteriai – nenugludinti, neišgryninti, žmogiški. Tūlas pamiršti, kad tai filmo herojai, atrodo, lyg ant tavo galvos byrėtų rupi žemė. Ir lenkiški, rusiški, lenkiški keiksmai čia skamba ne dirbtinai, bet iš visos širdies, kaip ir dera tokiose situacijose.

Nedaug būna filmų (kalbėkim apie istorinius), kuriems priekabus žiūrovas neturėtų ko prikišti. Kitą kartą būna, žiūri ir matai: uniforma per graži tokiomis sąlygomis, per inteligentiškai kalba savo sluoksniui, ginklai ne iš to laiko, vaizduoja, kad sproginėja bombos, tačiau matai, jog tai – tik „chlapuškės“, o čia štai – kyšo konjunktūros uodegėlė – dėl žiūrovų pamokymo, kalba lozungais.

Žmonės turi malonią privilegiją lyginti. Dažniausiai „lygina“ tai, kas tavo šalyje pasiekta, kokie klausimai kine (jei kalbama apie) keliami, kaip vaidinama. Turbūt daugelis, matę šį ar kitą lenkų istorinį filmą, sutiks, kad mūsų, lietuvių, kinematografijai, kol kas tai nepasiekiamos aukštumos. Ir tikrai ne vien su pinigais tai susiję, o kūrėjų idėjomis, empatija ir drąsa.

Aš didžiuojuosi lenkų [istoriniu] kinu. Būdamas lietuvis, didžiuojuosi, kad mūsų kaimynai lenkai (į kuriuos esame daug kuo panašūs, vis dėlto bendra istorija… ) turi tokį kiną. Svarstau, kad, nesant kokybiškos kino produkcijos istorine tematika Lietuvoje, šią spragą bent iš dalies man užpildo lenkai. Gamtovaizdis, istorija, problematika, charakteriai – daug panašumų.

Neradau „Tamsoje“ jokių spragų, tačiau galiu surašyti daug komplimentų. Tai vienas iš tų filmų, po kurio norisi keistis: tapti atidesniam, atsparesniam, dėkingesniam, netgi savitai silpnesniam, tai filmas, kai grįžęs namo nori stipriau apkabinti savo artimuosius. Nežinau, ar vaidybinė kino juosta gali padaryti didesnį poveikį nei šis, ar jis turi rimtesnių priedermių.

Lvovą išvadavus Raudonajai armijai, kai miesto kanalizacijoje slapstęsi žydai gali išlipti (tiksliau – būti ištraukti, nes neturėjo jėgų) į dienos šviesą, Socha, apsvaigęs iš laimės ir pasididžiavimo, šaukia aplinkiniams žiopliams: „To jest moje zydzi, to jest moje zydzi, ją ich uratowalem.“ Ir žiūrovas nusišypso: toks naivus, tikras ir beribis šio teisuolio džiaugsmas.

O Leopoldas Socha iš tiesų buvo, jis gimė 1909 metais Lvove, tuometinėje Austrijos–Vengrijos imperijoje. Slapstyti Lvovo kanalizacijoje žydus jam padėjo kartu dirbęs Stefanas Wroblewskis. L. Socha žuvo 1946 metų gegužę nuo nevaldomo Raudonosios armijos sunkvežimio gelbėdamas savo dukrą. Savo dviračiu jis taranavo dukros dviratį, pats žūdamas.