Vidutinis skaitymo laikas:

2 min.

Bažnyčios mokytojai: šv. Robertas Belarminas

Vienoje trečiadienio bendrųjų audiencijų Benediktas XVI pristatė šv. Robertą Belarminą.

Šv. Robertas Belarminas. Anonimas. Italijos mokykla 16 a.

Šventasis Tėvas pirmiausia pažymėjo, jog Robertas Belarminas mus nukelia į skausmingus Vakarų schizmos laikus, kuomet dėl gilios politinės ir religinės krizės, ištisos tautos atsiskyrė nuo Apaštalų Sosto. 

Robertas Belarminas gimė 1542 m. Motepulciano mieste, centrinės Italijos Toskanos regione, ir buvo, iš motinos pusės, popiežiaus Marcelijaus II sūnėnas. Gavęs labai gerą humanistinį išsilavinimą 1560 m. jis įstojo į Jėzaus draugiją. Filosofiją ir teologiją studijavo Romos Kolegijoje, Paduvos ir Liuveno universitetuose. 1570 m. priėmęs kunigo šventimus, keletą metų dėstė Liuvene. Pakviestas į Romą, 1576-1586 m. vadovavo apologetikos katedrai Romos Kolegijoje.

Šiuo laikotarpiu paskaitoms rengtos medžiagos pagrindu vėliau jis paskelbė vieną garsiausių savo kūrinių – „Kontroversijas“. Buvo ką tik pasibaigęs Tridento Susirinkimas. Bažnyčia reformavosi ir stengėsi sutvirtinti savo tapatybę. Šiame kontekste darbavosi ir Robertas Belarminas.

1588 m. jis buvo paskirtas Romos Kolegijoje studijavusių jėzuitų dvasios tėvu. Šiuo laikotarpiu jam teko susipažinti ir su būsimu šventuoju Aloyzu Gonzaga. Vėliau Robertui Belarminui patikėtas ir vadovavimas Romos Kolegijai. Popiežius Klemensas VIII jį taip pat paskyrė savo teologu, 1599 m. – kardinolu, o 1602 m. – pietų Italijos Capua vyskupijos ordinaru. Tų metų balandžio 21 d. jis buvo konsekruotas vyskupu.

Po trejų metų vadovavimo vyskupijai, vėl atšauktas į Romą ir paskirtas Šventosios Oficijos ir kitų Romos Kurijos žinybų nariu. Taip pat buvo siunčiamas su diplomatinėmis misijomis į Venecijos Respubliką ir Angliją.

Senatvėje taip pat nemažai laiko skyrė kūrybai, parašė keletą krikščioniško dvasingumo vadovų, kurie ir šiandien naudojami dvasinėms pratyboms. Kardinolas Robertas Belarminas mirė 1621 m.; popiežius Pijus XI 1923 m. jį paskelbė palaimintuoju, 1930 m. – šventuoju ir 1931 m. – Bažnyčios mokytoju.

Šv. Roberto Belarmino vaidmuo Bažnyčios gyvenime šešioliktojo amžiaus paskutiniais dešimtmečiais ir septynioliktojo pradžioje buvo nepaprastai svarbus. Jo pagrindinis kūrinys – „Kontroversijos“ – buvo ir tebėra vienas svarbiausių katalikiškosios ekleziologijos traktatų, ypač kiek tai liečia mokymą apie Apreiškimą, Bažnyčios prigimtį, sakramentus ir teologinę antropologiją.

Tačiau kartu, – pabrėžė popiežius, – svarbi šv. Roberto Belarmino palikimo dalis yra jo požiūris į savo darbą. Jo vykdomos vienuoliškos, kunigiškos ir vyskupiškos pareigos, užimami atsakingi postai, jam nė kiek netrukdė siekti asmeninio šventumo. Jis buvo uolus sielų ganytojas ir aistringas pamokslininkas. Jo sukurti komentarai, pamokslai ir katechezės pasižymi šv. Ignaco mokyklai būdingu aiškumu. Visas dėmesys ir visos pastangos sutelktos į Viešpatį Jėzų, kurį turime pažinti, mylėti ir juo sekti.

Baigdamas katechezę popiežius pacitavo vieno šv. Roberto Belarmino kūrinio („De ascensione mentis in Deum“ – „Apie proto pakilimą iki Dievo“) ištrauką: „Išmintingas žmogus neturi nei ieškoti nei vengti nei laimingų nei nelaimingų nutikimų, nei turto nei skurdo, nei sveikatos nei ligos, nei šlovės nei pažeminimų, nei gyvenimo nei mirties. Geri ir siektini yra tie dalykai, kurie šlovina Dievą ir žada žmogui amžina laimę; blogi ir smerktini – kurie tam trukdo“.

Šie žodžiai, – sakė popiežius, – nepraranda aktualumo; ir šiandien reikia juos imti į širdį, kad padėtų mums keliauti per pasaulį.