Tapkite mūsų partneriais, padėkite išlaikyti visiems prieinamą, nemokamą ir kokybišką žiniasklaidą. Paremti
Paremkite ir tapkite mūsų partneriais.

2012 09 21

Antanas Šimkus

bernardinai.lt

Vidutinis skaitymo laikas:

5 min.

Maestro Donatas Katkus: „Kultūra yra keistas dalykas, ji niekada nenusibosta“

Maestro Donatas Katkus. Sauliaus Žiūros / „Fotobanko“ nuotrauka

Rugsėjo 21 dieną maestro DONATAS KATKUS švenčia 70-ies metų jubiliejų. Šio žymaus kultūros ir meno veikėjo,altisto, dirigento, pedagogo, muzikologo ir dar gausybę amplua turinčio žmogaus veikos ir nuopelnų surašymas užpildytų ne vieną jaučio odą. Iš svarbesniųjų faktų paminėtina, kad profesorius 1965 m. yra įkūręs „Vilniaus kvartetą“ ir 1994 m. Šv. Kristoforo kamerinį orkestrą, o nuo 1995 m. pradėjo rengti kasmetinį Šv. Kristoforo vasaros muzikos festivalį. Nuo 1968 m. dėsto Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje. Yra išleidęs mokslinių veikalų.

Taip pat Donatas Katkus yra daug bendradarbiavęs su kino kūrėjais, jį dažnai gali išvysti ir televizijos šou laidose.

„Bernardinai.lt“ paklausinėtas maestro papasakojo apie tam tikrus pasirinkimus gyvenime, pomėgį organizuoti, apie festivalių reikalus, skaitomas knygas ir kitus su nūdiena susijusius reikalus. Už tai Jam dėkojame ir dar kartą sveikiname gimtadienio proga!

Kuo Jus paviliojo muzikos sritis?

Niekas manęs nepaviliojo. Pats nenusprendžiau, mane mama nuvedė į muzikos mokyklą. Viskas buvo nuspręsta. Iš pradžių mokina kaip beždžioniuką jį tiesiog dresiruoja, ir tiek – nelabai ką ten suvoki. Juk muzikos mokyti pradeda labai anksti. Tik paskiau jau reikia apsispręsti, kai jau atsiranda sąmoningumas.

Bet pasipriešinimo tai sričiai irgi nejautėte?

Gal mano charakteris kaltas, bet niekad nekėliau klausimo, kad galiu būti kur nors kitur. Kur pastūmė, ten ir privalau eiti. Tačiau vis dėlto nebuvo net priežasties, kodėl ten neturėčiau eiti, kad sakyčiau: „Oi, ne, aš ne ten pakliuvau.“

Tiesa, dėl vieno dalyko man teko rinktis: mane labai stipriai traukė teatras. Tai paveldėta iš mamos, kuris buvo itin didelė teatro mėgėja. Ypač operos. Mama mane nuo dvejų–trejų metų vedžiojosi į visus spektaklius Kaune. Nelabai ką iš to laiko pamenu, tik kad labai sužavėjau visas ponias teatre, kai Indrai dainuojant Lenskio ariją pradėjau labai garsiai verkti, nes man pasidarė labai graudu. (Šypsosi) Pomėgis teatrui augo ir per jo aplinką. Mano patys didžiausi draugai buvo aktoriai, kurie man atrodė kaip pateptieji – jie skaitydavo knygas, jie mąstydavo apie prasmę, tai mane tiesiog hipnotizuodavo. Tokie žmonės buvo Zenonas Buožis, Gintas Žilys, Michailas Jevdokimovas, Vladimiras Jefremovas, Jonas Pakulis ir kiti.

Dirigentas Donatas Katkus. Asmeninio archyvo nuotrauka

negi nenorėjote į aktorinį stoti?

Mane ten tempė. Aš nuo jaunų dienų labai mėgdavau organizuoti ką nors – rengdavom įvairiausius vakarus su vaidinimais ir panašius renginius. Vienu momentu, kai jau buvau trečiame kurse, (maestro studijavo alto klasę Lietuvos valstybinėje konservatorijoje – red.), Aktoriaus meistriškumo katedros vedėja Irena Vaišytė pradėjo kalbinti į aktorinį net be egzaminų. Tačiau mano specialybės – alto – dėstytojas Jurgis Fledžinskas sakė: „Tu durnas!? Tu gerai groji, esi geras altistas, kur tu eisi, tiek mokeisi, kažką pasiekei, ir viską mesi?“ Jis mane ir atkalbėjo.

Tačiau paskui, kas tik pakviesdavo į kiną, tai ir eidavau. Buvau kaip ir mama – toks mėgėjas aktorius. Dėl to atssidurdavau ir dabar dažnai atsiduriu televizijose, kur galima pasimaivyti truputį, neva sukurti kokį vaidmenį. Tai šių dalykų neatsisakau. Man dažnai prikiša: „Toks rimtas profesorius, o kur eini?“ O aš net nemoku apsakyti, kaip visa tai mane traukia! Pasijuntu visai kitokioje atmosferoje. Esu suskaičiavęs bent 12 epizodinių vaidmenų visokiuose filmuose.

Grįžtant prie muzikos ir jos organizavimo – nuo 1965 metų vis vadovaujate muzikiniams kolektyvams…

Ne. Aš niekad nebuvau toooks vadovas… Tiesiog mėgau organizuoti, buvau daugiau organizatorius. Jūsų minimais metais baigiau Konservatoriją – ir ką veikti toliau? Tuo metu buvo tokia situacija: Filharmonija jaunųjų atlikėjų koncertų nerengdavo. O talentingų žmonių buvo… Tad suorganizavau „Jaunųjų atlikėjų sekciją prie Lietuvos teatro draugijos Aktorių namų“… (šypsosi) Ten susibūrė pučiamųjų kvintetas, vadovaujamas Algirdo Budrio, vėliau tapęs Filharmonijos. Paskiau su Jonu Aleksa įkūrėme Kamerinį orkestrą, kuris pragyveno trejus metus. Ir tenai 1965 metais subūriau kvartetą, kuris dabar vadinasi Vilniaus kvartetu. Taip viskas prasidėjo ir tęsėsi.

Pakalbėkim apie dar vieną organizacinį aspektą. Jau įvyko XVIII Šv. Kristoforo vasaros festivalių, prie kurių rengimo prisidėjote. Jau turbūt mąstote ir apie XIX. Iš kur semiatės energijos, jėgų?

Kultūra yra keistas dalykas, ji niekada nenusibosta. Čia kaip knygos skaitymas – atrodo, vieną knygą perskaitei, o kam kitą skaityti. Bet skaitai, rupūže, ir viskas! (šypsosi) Taip ir su šia sritimi. Yra vis kiti atlikėjai, naujos programos. Visa tai nepaprastai įdomu.

Iš to įdomumo ir festivalis atsirado?

Tai buvo paprasta idėja. Po Nepriklausomybės atgavimo Vilnius buvo toks sovietinis miestas: vasara, nėra kur nueiti, restoranų trūksta, pradėjo į jį važiuoti žmonės iš svetur, ką jiems parodysi… O aš žinojau, kad vasaromis vyksta Helsinkio, Stokholmo, Berlyno festivaliai – tai miesto šventės. Ir aš pamaniau, kad mūsų miestas bus suinteresuotas taip pat turėti tokią kultūrinę infrastruktūrą ir vasarą. Kai pasakiau, kad vasarą rengiu festivalį, visi klausinėjo: „O kas ten ateis? Juk visi Palangoje.“ O per festivalį buvo pilnos salės. Aš vienas suorganizavau 40 koncertų. Niekad nepamiršiu, kaip vienam mandolinininkui iš JAV iš savo vasaros algos sumokėjau 500 litų honoraro.

O Filharmonija pardavinėjo bilietus – nemačiau nei tų bilietų, nei tų pinigų. Tokia buvo pradžia…

Paskui paaiškėjo, kad žmonėms tokio festivalio reikia – Vilniuje pasilieka gyventojų. Ir ėmiausi vėl rengti festivalį laikydamasis dviejų pamatinių principų. Pirmasis: programoje turi būti daug mūsų atlikėjų, nes mes turime reprezentuoti save; ir jei mes gauname kažkokį pinigą, tai jį reikia atiduoti mūsų atlikėjui, kad jis mūsų klausytojui surengtų koncertą. Nors ir dabar festivalio programoje yra labai daug nemokamų koncertų, bet kitų jau nebegalime daryti labai pigių. Per tą laiką užauginome ir savo publiką. Vis dėlto šis festivalis suteikia pakankamai galimybių visą vasarą vaikščioti į jo renginius ir sunkiau besiverčiantiems.

Nors festivalių šiuo metų laiku ir daugėja, bet vis tiek išliekame didžiausias festivalis, surengiantis 60 koncertų per du mėnesius. Tiesa, ne visi koncertas tik Vilniuje – aplankome ir Bistrampolio, ir Šešuolėlius dvarus, kitas vietoves. Tiesa, sostinėje dėl prastėjančio klimato nebegalime rengti koncertų Vilniaus kiemuose, tenka vis Šv. Kotrynos bažnyčioje groti… (šypsosi)

O ar po tokių organizavimo maratonų nereikia atsigauti?

Aš nebedarau visko vienas. Turime stiprią komandą. Tad šiais metais „Nachališkai“ trims savaitėms išvažiavau į kaimą ir manęs nerado… (juokiasi)

Galbūt ir knygai laiko atrandate? Kokią literatūrą mėgstate skaityti?

Šiuo metu skaitinėju Algio Mickūno „Estetiką“. Labai gera filosofinė knyga. Tokią lektūrą nuolat skaitau. Man ji patinka. Kuo nesuprantamiau, tuo geriau.

Dar esu didelis poezijos fanatikas – visas miegamasis užgrūstas eilėraščių knygomis. Šiaip grožinę literatūrą skaitau labai keistai: Roberto Musilio „Žmogus be savybių“ skaičiau turbūt pusę metų – paskaitai 5, 10 ar 20 puslapių, o po savaitės vėl grįžti prie to paties – nes truputėlį primiršti… Bet kai taip darai pusę metų, tu augi, tu skaitai kitaip – kadangi atsiranda visumos pojūtis. Tai viena mano keistenybė. O kita keistenybė – aš visą poeziją skaitau balsu.

Net ir verlibru rašytą?

Visą. Kaip tik paskaitoje studentams šiandien sakiau, kad „prasmę suteikia garsas, o ne logiškai tvarkingas sakinys“. Daug ką noriu įtikinti, kad poeziją verta skaityti balsu. Nes kas gi yra garsas? Tai – ryšys su Dievu. Jį reikia maitinti giedojimu. Kai skaitai balsu, tu aiškiai interpretuoji tai, ką skaitai. Jeigu skaitai ir pajunti, kad kažkas ne taip, tu prie to grįžti, ir ieškai žodžio, kuris yra tikslus.

Skaitymo ypatybes nupasakojote. O muzikos savo malonumui neklausote?

Aš visą dieną būnu muzikoje. Daug jos klausausi. Neišvengiamai. Kai ruošiuosi, prieš kūrinio atlikimą neklausau, kaip kiti jį jau yra interpretavę. Aš jų klausausi po to, kai jau pats būnu atlikęs.

Dirigentas, pedagogas, muzikologas… Katra iš šių pareigų mieliausia?

Visos vienodai mielos. Aš nuolat skaitau muzikologinę, muzikinę literatūrą. Esu priverstas būti su ta literatūros rūšimi. Tai – jau tenka dėl profesijos domėtis. Nėra to malonumo kaip, pavyzdžiui, pasiimi kokį nors Gadamerį ir sau skaitinėji be įsipareigojimų.

Kokiais rūpesčiais ir džiaugsmais gyvenate pastaruoju metu?

Nelengvas laikas – prieš keletą dienų kartu atlikome Broniaus Kutavičiaus „Metus“ pagal Kristijono Donelaičio kūrinį. Premjeriniai koncertai gana sudėtingi – daug atlikėjų, koncertavome kartu su choru Vilniuje ir Klaipėdoje.

Dabar kuriu savo jubiliejinio koncerto programą. Kadangi 30 metų grojau kvartete, tai pasirinkau kvartetinę muziką, kurią perdirbau orkestrui. Man sako: „Maestro, yra tokios puikios muzikos orkestrui, kam jūs imate tą kvartetą?!“ O aš nieko neatsakau, negi dabar atskleisi savo baisų egoizmą… (šypsosi)

Ar galėtumėte patikslinti, kur ir kada į Jūsų jubiliejinį koncertą galima pakviesti „Bernardinai.lt“ skaitytojus?

Maloniai kviečiu atvykti į koncertą rugsėjo 26 dieną Nacionalinėje filharmonijoje, Vilniuje, arba rugsėjo 28-ąją į Kauno filharmoniją.

Ačiū, būtent ten ir pakviesime!

Įdomu? Prenumeruokite naujienlaiškį ir skaitykite mus kasdien

Kas yra „bernardinai“?

Arba kodėl „Bernardinai.lt“ yra nemokama žiniasklaida ir kodėl kviečiame tapti partneriais paremiant.