Vidutinis skaitymo laikas:

5 min.

Vygantas Malinauskas. Iššūkiai jaunajai ateitininkų kartai

Kiekviena karta turi uždavinį, kurio negali už ją atlikti kitos kartos. Kam teko pakeliauti po Europą, negalėjo nepastebėti didingų, iškilmingų, puošnių katedrų. Nors jos tebestovi, tačiau dažniausiai pagrindiniai ir gausiausi jų lankytojai yra ne pamaldūs tikintieji, bet smalsūs turistai.

Kodėl taip atsitiko, kad vėlesnės kartos apleido tai, kam tiek pastangų skyrė jų protėviai? Dažnai tokį Europos atšalimą nuo savo protėvių, sukūrusių ne tik katedras, bet ir visą Vakarų krikščioniškąją kultūrą, tikėjimo bandoma aiškinti tuo, kad su protėvių tikėjimu kažkas buvo ne visai tvarka. Suprask, jei būtų buvusi tvarka, katedros dabar nebūtų tuščios. Šis argumentas šiek tiek primena madingą polinkį dėl savo nesėkmių kaltinti tėvų trūkumus, ydas, auklėjimo spragas. Tačiau lengvai savo nesėkmes priskirdami tėvams, pamirštame, kad žmogus yra laisvas. Esame laisvi kūriniai, pajėgūs priimti moralinę vertę turinčius sprendimus. Niekas negali už mus pasirinkti gėrio ar blogio. Geri tėvai nėra garantija, kad jų vaikai taip pat bus geri. Ir atvirkščiai – blogų tėvų vaikai nebūtinai yra blogi.

Jei būtų priešingai – pasaulis būtų ne tik mažiau teisingas, bet ir žmogaus laisvė pačiam rinktis gėrį ar blogį neturėtų prasmės. Parafrazuodami popiežiaus Benedikto XVI enciklikos Spe Salvi mintis apie žmonijos pažangą, turime pripažinti, jog žmonijos moralinė ir kultūrinė pažanga nevyksta iPhon‘o principu, kai kiekvienas naujesnis iPhone‘as yra gražesnis, galingesnis, išmanesnis. Kadangi kiekviena karta yra laisva pasirinkti gėrį ar blogį, tad ankstesniųjų kartų moraliniai ir kultūriniai pasiekimai automatiškai nesikaupia vėlesnėse kartose. Pasak Šventojo Tėvo, visa, kas ankstesniųjų kartų gero ir gražaus buvo sukurta bei įgyvendinta, naujajai kartai tėra tik pavyzdys, iššūkis ir galimybė. Nauja karta gali iš ankstesnių kartų perimti šį moralinį bei kultūrinį lobyną, tačiau lygiai taip pat yra laisva jį atmesti. Galimas daiktas, kad katedras pastačiusios praeities krikščionių kartos nebuvo nepriekaištingos. Tačiau net jeigu jų tikėjimas ir gyvenimas būtų buvęs tobulas, tai negalėjo vėlesnėms kartoms sutrukdyti to tikėjimo išsižadėti. Juk Judas Jėzaus išsižadėjo ne todėl, kad Jėzus per menkai jį mylėjo ar padarė kokių nors auklėjimo klaidų.

Bet gal katedros šiandien yra tuščios ne todėl, kad dabartinei kartai tikėjimas nustojo svarbos? Gal jos tuščios todėl, kad šiais laikais tikėjimui labiau rūpi kiti dalykai, pavyzdžiui, vargšai ir socialinis teisingumas? Nepriklausomybės pradžioje vienas kunigas, kritikuodamas naujų, didelių bažnyčių statybą, pastebėjo, kad katedrų laikai praėjo. Iš tiesų, regis, puošnių katedrų laikai praėjo. Atėjo laikai, kai bažnyčios labiau primena erdvų garažą su prie stogo pritvirtintu kryžiumi arba kultūros namus. Tačiau ar toks dabartinės kartos pasirinkimas yra pranašesnis už senųjų laikų tikinčiųjų pasirinkimą gražiausiu ir didingiausiu miesto statiniu padaryti tą, kuris pašvęstas Dievui, o ne, pavyzdžiui, prekybai? Senaisiais laikais vargšai galėjo lankytis katedrose ir jų grožis bei puošnumas buvo lygiai taip pat skirtas jiems, kaip ir to meto turtingiesiems. Moderniųjų laikų vargšai gali lankytis akropoliuose ir gėrėtis daugybe gražių dalykų. Tačiau čia gražūs dalykai daugiausiai skirti ne jiems, bet turtingiesiems.

Visa, kas ankstesniųjų kartų buvo gera ir gražaus sukurta bei nuveikta, gali tapti mūsų gyvenimo dalimi tik tada, jeigu mes patys laisvai apsisprendžiame tai perimti. Nuomonė, kad katedrų laikai jau praėjo, nesutrukdė moderniaisiais laikais architektui Antonio Gaudi suprojektuoti ir pradėti statyti didingą ir puošnią Šventosios šeimos katedrą Barselonoje. Vargu ar šis nuostabus projektas būtų pavykęs, jei Gaudi nebūtų pažinęs ir suvokęs senovės katedrų grožio, gimusio iš autentiško to meto žmonių tikėjimo.

Iš meilės Dievui ir Tėvynei ankstesniųjų kartų nuveikti gražūs ir geri darbai yra kvietimas ir iššūkis. Kvietimas ir iššūkis dabartinei kartai kurti Lietuvą, kurioje būtų gera ir gražu gyventi. Kurdami gražią ir pasigėrėjimo vertą Lietuvą, galime bandyti remtis vien tik savo žinojimu ir supratimu. Arba pasinaudoti visu ankstesniųjų kartų sukauptu moraliniu ir kultūriniu lobynu. tokiu būdu padidindami galimybes, kad Lietuva, kurią sukursime, bus labiau panaši į Gaudi katedrą, o ne į sovietinius kultūros namus.

Tačiau pažinti tikrąjį ankstesniųjų kartų sukauptą gėrio ir grožio lobyną šiais laikais nėra visai paprasta. Nėra paprasta todėl, kad dalis Žoržo Orvelo (George Orwell) „1984 metų“ vizijų mūsų laikais jau yra įgyvendintos. Anot Orvelo fantazijos, 1984 metais pasaulyje turėjo egzistuoti santvarka, pagrįsta šūkiu – „kas valdo dabartį, valdo praeitį. Kas valdo praeitį – valdo ateitį.“ Orvelo valstybėje tai būdavo įgyvendinama perrašant knygas, perspausdinant laikraščius, perkuriant kronikas, pakeičiant jose esančius faktus pagal tironiškos valstybės poreikius. Toks orveliškas istorijos perrašymas nėra tik fantastika. Tai vyksta ir realiame mūsų pasaulyje.

Šiandien civilizacijos ir tautos istorija perrašinėjama istoriniuose kino filmuose, vadovėliuose, grožinės literatūros kūriniuose, interneto portaluose. Ir toks istorijos perrašymo projektas duoda vaisių. Dažnas nūdienos krikščionis yra įsitikinęs, kad praeityje krikščionybė pridarė daugybę nesąmonių ar net nusikaltimų. O Vakarų civilizacijos pažanga tapo įmanoma tik išsilaisvinus iš krikščionybės įtakos ir nukirtus tradicijos ryšius su krikščioniškąja praeitimi. Dažnas krikščionis, paklaustas, kuo pasižymėjo krikščionybė praeityje, greičiausiai prisimins inkviziciją, kryžiaus karus ir indulgencijas. Ir tik retas kuris ką nors žinos apie tai, kaip krikščionybė prisidėjo prie civilizacijos pažangos. Paradoksas, tačiau, norėdami kurti ateitį, pirmiausia turime susigrąžinti savo praeitį. Susigrąžinti ir pažinti visa, kas praeityje buvo iš tiesų gera ir gražaus. Ateitininkai pareigą pažinti savo tautos istoriją tradiciškai sieja su tautiškumo principu. Šiandien istorijos pažinimas įgyja naują prasmę. Turime pažinti ne tik savo tautos ir organizacijos, bet taip pat ir Dievo tautos – Bažnyčios istoriją ir kultūrą. Pažinti ne tam, kad savo atmintį praturtintume vadovėliniais faktais, bet tam, kad mokėtume kritiškai skaityti ne tik populiarius istorinius romanus, bet ir mokyklinius ar universitetinius istorijos vadovėlius.

Geresnės ir gražesnės Lietuvos kūryba yra projektas, kuriam reikia viso kartos potencialo. Tačiau kodėl šios pastangos kol kas tokios vangios? Kas šiandien krikščionims trukdo imtis rimtų bendrojo gėrio kūrybos projektų? Priežasčių galima rasti įvairių. Ko gero, viena jų – dabartinėje krikščionių kartoje paplitęs susižavėjimas savo ir kitų žmogišku silpnumu.

Liepos mėnesį Bažnyčios liturgijoje buvo skaitomas skaitinys apie tai, kaip Dievo galybė apsireiškia silpnumu. Iš tiesų, pažvelgę į šiandieninį pasaulį ir Lietuvą, galime aptikti daugybę krikščionių silpnumo apraiškų. Jau senokai krikščionys nebeturi lemiamos įtakos šiuolaikinei visuomenei ir kultūrai. Vis mažiau krikščionių randa savyje vidinės stiprybės laikytis Bažnyčios moralinių reikalavimų, ypač lyčių santykiuose. Vis mažiau jaunuolių savyje randa vidinės stiprybės pasirinkti kunigystės ar vienuolinio pašaukimo kelią. Vis mažiau krikščionių viešumoje prisipažįsta esą krikščionys, o dar mažiau atsiranda tokių, kurie viešai gintų krikščionišką požiūrį. Silpnumas tarp nūdienos krikščionių ne tik praktikuojamas. Jis tapo modernia krikščioniška dorybe. Regis, geresnės dirvos apsireikšti Dievo galybei ir negalėtum sugalvoti, juolab kad ir pati visuomenė tampa vis labiau tolerantiška žmogiškam silpnumui. Šiandien atsidavimas savo paties silpnybėms yra laikomas autentiškos asmenybės bruožu, o vis dar retkarčiais pasitaikančios stipraus charakterio asmenybės kelia įtarimų apie kokius nors paslėptus kompleksus ar nerealizuotus poreikius.

Kodėl šiandieniniame pasaulyje , kuriame tiek daug silpnų krikščionių, tiek mažai regimų Dievo galybės apraiškų? Galbūt problema yra tai, kad Dievo galybei apsireikšti reikalingas kitokio tipo silpnumas. Juk silpnumas ir stiprybė yra santykinės kategorijos. Kūdikis suaugusiesiems atrodo silpnas ir gležnas, tačiau žvelgiant iš skruzdės perspektyvos jis atrodys tikras galiūnas. Tapti silpnam galima dviem būdais. Viena vertus, galima tiesiog pasiduoti savo baimėms, neveiklumui, tingumui. Antra vertus, galima imtis kokio nors didelio uždavinio, kuriam gali net mūsų visų jėgų nepakakti. Tereikia pabandyti įgyvendinti kokį nors didelį, tačiau nelengvai pasiekiamą gėrį, ir turėsi progą pajusti, ką reiškia būti silpnam. Kažkodėl jaučiu, kad būtent Dievo galybės apsireiškimui mumyse labiau reikalingas būtent tokio tipo silpnumas. Žinoma, tai nereiškia, kad pabandęs rankomis išjudinti Puntuką staiga būsi pripildytas Dievo malonės. Dievo malonė ir galybė ateina ne šiaip sunkumus kilnojant, bet atliekant sunkius tikėjimo darbus.

Kiekviena karta, jei nori, kad joje pasireikštų Dievo galybė, turi imtis tikėjimo darbų. Ne tik tuomet, kai tam turi laiko arba kada tai yra patogu ir lengva. Tikro silpnumo nepatirsi, jei nebandysi panaudoti visų savo jėgų. O jėgos, kurių reikia tikėjimo darbams, yra mūsų dorybės. Paradoksalu, bet sąlyga išgyventi tikrą savo silpnumą yra rimta dorybių praktika. Partizanai buvo per silpni laimėti karą prieš Sovietų Sąjungą. Tačiau tam, kad taptum ir išliktum partizanu, reikėjo didelės moralinės jėgos. Ir didelių dorybių.

Kurti Kristuje atnaujintą Lietuvą yra iššūkis, kuriam dabartinė ateitininkų karta yra per silpna ir per silpna ateitininkų organizacija. Bet gal tai ir yra tas sunkus tikėjimo darbas, suteikiantis progą mumyse apsireikšti Dievo galybei?

Svarbu!

Įsivaizduokite, vieną dieną Jus pasiekia tokia žinia –
dėl finansinių sunkumų „Bernardinai.lt“ stabdo savo veiklą.

Darome viską, kad taip neatsitiktų, bet mums reikia Jūsų pagalbos.
Paremkite dabar, kad galėtumėte skaityti „Bernardinai.lt“ ir rytoj.