Vidutinis skaitymo laikas:

8 min.

Algimantas Mikuta. Knygius, laisvės žmogus

Prozininkas Vitas Žvirdauskas su Algimantu Mikuta apie 1970 m. Nidoje. Romualdo Rakausko fotografija

Mes vadinome jį Knygiumi, nors jis visiems prisistatinėjo Algiu Antanu. Daug kas Lietuvoje turi du vardus, bet antrojo paprastai nevartoja, leidžia jam pelyti pase. Tik ne Algis Antanas Ignatavičius Knygius, Nijolės Tallat Kelpšaitės vyras.

Be abejo, visus jo vardus, titulus ir pareigas aš sužinojau ne iš sykio, o pamažu, gal per kokius metus. Su Knygiumi mane supažindino Juozas Marcinkevičius, tada dar studentas biofizikas ir jaunas poetas. Dėl pravardės reikia pasakyti šit ką – taip jis buvo pramintas visiškai ne dėl to, kad daug knygelių skaitė, o todėl, kad dirbo knygyne, ir ne bet kur, o pačiuose jo viduriuose – sandėlyje, kasdien nešiojo, skirstė, sklaidė knygas. Jos tiesiogine to žodžio prasme griuvo jam ant galvos. Tais laikais, kai knygos, ypač naujos, buvo didelis deficitas, mums, rašytojams, toks žmogus atrodė kaip likimo dovana. Juolab kad tada jis savo išmanymu, ko gera, buvo pranašesnis už visus Kauno knygų prekybininkus, išskyrus nebent Centrinio knygyno vedėją Landmoną, bet šis netrukus emigravo į Izraelį. Antikvariatas, suprantama, kita teritorija, kita kalba, ten ir žinovai kiti. Įvardyti jį sandėlininku, kad ir knygų, liežuvis neapsiverčia, mažų mažiausiai reikėtų vadinti dispečeriu. Nežinau, kiek tai priklausė nuo knygyno vedėjos, kiek nuo jo, bet dalis knygų, ypač atkeliavusių iš Maskvos ir Kijevo leidyklų, ant prekystalio nepatekdavo, būdavo bemat paskirstomos. Mediciniškos – daktarams, dailės albumai – dailininkams, o mums, rašytojams, tarkime, prancūzų šiuolaikinės poezijos vertimai. Algis Antanas griežtai laikėsi tvarkos ir subordinacijos. Kartą, pamenu, atėmė iš manęs pasirinktą knygą apie Le Corbusier, paaiškinęs, kad Kaune yra žmonių, kuriems ji reikalingesnė. Teko sutikti. Knygų sandėlis, kuriame jis šeimininkavo, buvo tarsi klubas. Užsukdavau tenai dažnokai, kartą per savaitę tai tikrai. Ne visada jis įsileisdavo, kartais būdavo labai užsiėmęs, priiminėdavo iš bazės atvežtas knygas, derėdavosi su revizoriais, bet kitąsyk rasdavai jį ne vieną, pasinėrusį į karštą ginčą su kokiu nors aktoriumi, dailininku ar kitu meno brolijos atstovu. Galinio kambariuko kampe stovėjo sena pliušu traukta sofa, kurią buvo galima pasiekti peržengus kelias knygų rietuves. Čia vykdavo mūsų diskusijos, meninės ir politinės, bet trukdavo neilgai. Kiekvienas gavęs įvyniotą ar portfeliukan įgrūstą jam skirtą knygelę greit dingdavo, nes ir vietos tenai nebuvo, ir didelės lankytojų kompanijos Algis Antanas vengė. Kas be ko, pasitaikydavo ir mėgėjų kokį leidinėlį nugvelbti. Tiesa, nepasakiau, kad tasai ketvirtasis knygynas buvo Laisvės alėjoje prie pat soboro. O šalia teatro name su memorialine lenta Tallat Kelpšai Knygius gyveno. Žodžiu, Laisvės žmogus. Žinojo viską, kas dedasi teatruose, restoranuose, centro gatvėse. Tokios informacijos galėjai gauti ant alėjos suoliuko, pro buto langą, nemažai jos suplaukdavo ir į knygyną, esantį puikioje strateginėje vietoje. Taigi iš jo galėjai sužinoti ką nors nauja apie neoficialų centro gyvenimą. Sandėlis taip pat atrodė įdomus, bent jau žiūrint iš atstumo, iš šių dienų. Tai ne vientisa patalpa su stelažais, jame buvo visokiausių užkaborių, kamarėlių, su durimis ir be jų. Vienas toks užkampis vadinosi raudonasis kampelis. Aišku, ten dulkėjo propagandinė literatūra, partinių bonzų raštai, kuriuos Algis Antanas mėgdavo pavartyti ir paskui linksmai mums, vengiantiems tokių skaitinių, cituodavo. Šviesdavo ir stebėdavosi, kad mes tokie apolitiški, pagaulūs tiktai politiniams anekdotams, už kuriuos, tiesą sakant, aštuntame dešimtmetyje jau nebesodino. Beje, ką tai reiškia – pasėdėti Mordovijos lageriuose kartu su rusų disidentais – Knygius žinojo ne iš pasakojimų, tačiau apie tai vėliau. Keista, kartą ir mes, jauni literatai, pasinaudojome raudonuoju kampeliu. Tiksliai nežinau dėl ko, bet tuo metu sovietijoje kilo smarkus triukšmas prieš prancūzų komunistą Roger Garaudy. Gal netgi dėl jo propaguojamo „realizmo be krantų“, kuris soclageryje buvo smagiai aptarinėjamas. Vieną gražią dieną R. Garaudy Kremliaus ideologų buvo paskelbtas pavojingu revizionistu ir pagal tų laikų papročius visus jo kūrinius privalėta likviduoti. Ką tokiais atvejais darydavo bibliotekos, jau esame skaitę. O kaip pasielgė Algis Antanas? Raudonajame kampelyje neišpirkto R. Garaudy „Marksistinio humanizmo“ buvo, matyt, nemažai, nes po egzempliorių gavome visi jo draugai ir klientai. Tik be titulinio puslapio. Buvo tokia tvarka – knygynas uždraustų knygų negalėjo pardavinėti, privalėjo sunaikinti, o aktą apie sunaikinimą su prisegtais prie jo tituliniais puslapiais pristatyti valdžiai, tikriausiai Glavlitui. Pastabėlė jaunimui – jeigu pas ką nors rasite šią knygą be titulinio puslapio, žinokit, savininkas jos nepirko, išgelbėjo nuo ugnies ar peilių. Tarp kitko, tasai R. Garaudy įdomi persona – atstumtas mylimų marksistų, aštuntame dešimetyje perėjo į islamą, ėmė neigti holokaustą ir užsitraukė jau ne vien komunistų, bet ir pasaulio žydų rūstybę, jam apie šimtas metų, tebėra gyvas.

Negaliu girtis, kad buvau dažnas svečias jųdviejų su Nijole namuose, bet retkarčiais užsukdavau. Galų gale ir jie netupėjo savo lizde: Nijolė nuolat gastrolėse, Knygius savo sandėly. O kai Nijolė vakarais dainuodavo Kauno restoranuose, Algis Antanas ten ją lydėdavo ir netgi talkindavo kaip garso operatorius. Porą kartų į tas restoranines programas nusivedė ir mane, bet ne itin sėkmingai, nes jos prasidėdavo labai vėlai, taigi jų laukdamas aš gerokai užkaušdavau ir sunkiai galėdavau įvertinti meninį programų lygį. Smagiau buvo juos susitikti vasarą gastroliuojančius kur nors Palangoje, Liepojoje ar Druskininkuose. O kartą jie mane nusivežė į Minską, į Duke’o Ellingtono koncertą. Tiesiog Filharmonijos autobuse atsirado vieta ir atliekamas bilietas, ir aš su muzikantų kompanija gavau progą išvysti žymiausią Amerikos džiazo meistrą. Dabar snobelių kompanijoje tuomi net pasigiriu.

Iš knygyno sandėlio Algis Antanas po kelerių metų persikraustė į kitą knyginę teritoriją, įsidarbino „Vagos“ leidyklos Kauno skyriuje. Vėl teko tampytis su knygomis, jo pareigos vadinosi – išleidėjas. Taigi jis nuolat siuvo tarp trijų objektų: leidyklos, spaustuvės, knygų bazės. Jau daug vėliau, dirbdamas „Nemuno“ redaktoriumi, todėl verčiamas nuolat lankytis spaustuvėse, mačiau, kokius bitučių šokius priversti šokti leidyklų išleidėjai, idant spaustuvės laiku atiduotų korektūras, išspausdintų tiražą, kad ko nors nepridirbtų, tarkime, nesumaišytų popieriaus. Žodžiu, darbas ne kabinetinis, judrus, reikalaujantis bendravimo su įvairaus rango žmonėmis gudrybių. Vėlgi dėl Knygos. Aišku, mums, jo bičiuliams, apsirūpinti deficitinėmis knygomis tapo sunkiau, bet užtat informaciją turėjome kuo patikimiausią, žinojome, kokia leidykla kurią dieną kokią knygą išsivežė iš spaustuvės. Atsimenu, per Algio Antano ryšius vienu metu knygas gaudavau tiesiai iš knygų bazikės Donelaičio gatvėje. Tuo būtų galima ir užbaigti kalbą apie knyginius, taigi dalykinius, nors ir neoficialius mūsų santykius. Tačiau juk užsiminiau apie Mordoviją, atidėjęs šneką vėlesniam laikui, ničnieko nepasakiau apie kūrybos reikalus, nieko ir apie žvejybą. O be tų dalykų Algio Antano paveikslas, glūdintis mano sąmonėje, liktų gana sausas, fanerinis.

Kad Algis Antanas yra aistringas žvejys, supratau iš to, jog užsukęs pas jį su alaus ar vyno buteliu užkandai gaudavau džiovintų žuvelių. Jų jis turėjo visada, kartais pasiūlydavo ir ką nors rimtesnio, tarkime, keptą žiobrį. Sudarėme tarsi sąjungą, aš turėjau žiguliuką, mėgau lankytis nematytose vietose, o jam magėjo išbandyti įvairius ežerus kaip žvejui. Paprastai jis žvejybos vietoje įsikurdavo visam savaitgaliui, aš nakčiai grįždavau namo. Gal tik porą kartų likau su juo per naktį, sykį, pamenu, pramiegojau mašinoje, o rytą ant savojo „šniūrelio“ radau prikibusias tris vėgėles. Dar sykį kartu su Knygiumi prasėdėjau Kauno marių pakrantėje prie nedidelio lauželio visą naktį. Algis Antanas pakrantėje buvo išrikiavęs kelias dugnines meškeres su skambalėliais ir laukė karšių antpuolio. Karšiai kažkodėl neskambino, ir mudu ramiai šnekučiavome. Neprisimenu, kaip ir kodėl, bet Algis Antanas patyliukais ėmė deklamuoti rusiškus eilėraščius. Niekaip nesupratau, kas jų autorius, bet turėjo būti lietuvis arba gerai Lietuvą pažįstantis žmogus. Po kokio pusvalandžio, pakurstęs lauželį, tiesiai paklausiau, ką jis čia skaitė. „Manai, kad tu vienas eiles rašai?“ – tarė. Aš, savaime aišku, pasidomėjau, kodėl rusiškai. Atsakė, kad Mordovijos kaliniai kitaip nebūtų supratę. Tada jis glaustai, be emocijų (nors šiaip kaip visi aukštaičiai buvo gana emocingas vaikinas) papasakojo, jog trejus metus už antitarybinę propagandą atsėdėjo Mordovijos lageryje, ten baigė rusišką mokyklą, ten pradėjo rašyti rusiškus eilėraščius, o 1962 m. grįžęs Lietuvon su šiuo atestatu nebuvo priimtas į jokią aukštąją mokyklą. Detaliau nieko nepasakojo. Kaip toji jo „antitarybinė propaganda“ atrodė, nežinau. Išgirdau, kad Algį Antaną paėmė iš mokyklos kartu su keliais moksladraugiais, nors, kaip supratau, nuteisė jį vieną. Tie, kurie 1958 m. mokėsi Kauno Komjaunimo vidurinėje mokykloje (dabar „Aušros“ gimnazija), matyt, galėtų išsamiau papasakoti apie šį įvykį, už kokius veiksmus, už kokius lapelius į saugumo nagus įkliuvo Algis Antanas. Aš smulkiai neklausinėjau, tokių žmonių pažinojau nemažai ir žinojau, kad bet koks kamantinėjimas jiems nemalonus, primena tardymą. Todėl visada laikiausi taktikos – kiek tau papasakoja, tiek ir gerai. Tikiuosi, ši istorija dar bus atskleista plačiau. O aš žinau tik tiek. Dar girdėjau, bet čia jau iš Nijolės, kad paleistas iš lagerio Algis Antanas sugebėjo išnešti rūkomajame popieriuje surašytą kažkokio rusų disidento rankraštį, kuris vėliau buvo išleistas atskira knyga. Aišku, Brežnevo laikais apie tokį savo poelgį Knygius niekam neprasižiojo. Rašė Algis Antanas ir lietuviškai, esu skaitęs vieną mokyklinį sąsiuvinėlį jo eilių. Porą pagyriau, kitus siūliau pataisinėti, bent jau padoriai perrašyti. Aš tada dirbau redakcijoje ir nemėgau tokių pribraukytų priraizgytų rankraščių. Daugiau savo eilėraščių jis man nerodė, kiek žinau, rodė Juozui Marcinkevičiui. Įtariu, kad yra prikišęs ranką prie kai kurių N. Tallat Kelpšaitės dainų tekstų. Ką jau ką, bet literatūrinį skonį turėjo puikų. Vėliau, kai jis dirbo leidykloje, vasaromis vis važiuodavome prie Aiseto, kur „Vaga“ turėjo vasarnamį. Ten Algis Antanas net įniko į povandeninę žvejybą, plaukiojo naktimis su šautuvu, prie galvos prisirišęs prožektorių. Mano akyse kartą parvilko kokių penkių kilogramų sazaną. Žinoma, literatūrines aktualijas ir personalijas su juo nuolatos aptarinėjome, kartais ir politines.

Na, o vienas mudviejų susitikimas man iki šiol tebėra mįslingas. Taigi, 1972 m. gegužės vidurys, sekmadienis. Iš kažkur parvykę mudu su šešiamečiu sūnumi Dariumi pastatėme automobilį nuomojamame garaže Kęstučio gatvėje, o patys nusprendėme Laisvės alėja grįžti namo. Deja, kažkokie jauni vyrai neleidžia mudviem praeiti pro Muzikinį teatrą į Laisvę, nei pro vieną pusę, nei pro kitą. Mėginu klausti, kodėl negalima. Vieni sako – negalima ir tiek, bet atsiranda ir toks, kuris paaiškina: „Vyksta filmavimas.“ Filmavimas tai filmavimas, tais laikais Kaune dažnai filmuodavo, ypač rusai, vaizduodami Vakarų Europos miestus. Bet mudviem, ypač mano berniukui, rūpi ką ten filmuoja. Truputį paėjėję pirmyn Maironio gatve įsukame į Laisvės alėją. O joje minios žmonių, tiek čionai nebuvau niekada matęs. Prisipažįstu, nesupratau, kas vyksta. Laisvės alėja jau tada buvo pėsčiųjų gatvė, tačiau ja paleistas transportas, važiuoja nuo senamiesčio virtinės automobilių, tarp jų – kas penkta vandens laistymo mašina, purškia ant žmonių vandenį. Kažkoks jaunuolis iškėlęs baltą lazdelę, taigi apsimetęs neregiu, eina per gatvę, mašinos stabteli, pulkas žmonių puola Muzikinio teatro link, dar po akimirkos tas pats jaunuolis su ta pačia lazdele grįžta atgal vėl sustabdydamas eismą. Kad prieš porą dienų tame sodelyje susidegino devyniolikmetis jaunuolis, aš, aišku, žinojau, bet kad dėl to Kauno jaunimas gali suruošti tokį pasipriešinimo sovietų valdžiai maištą, nenujaučiau. Taigi einu aš tvirtai už rankos vesdamasis sūnaitį, idant anas nepasimestų minioje. Maždaug toje vietoje, kur šiandien stovi Vytauto paminklas, išvystu Algį Antaną. Akiniai blykčioja, išsišiepęs iki ausų. „Kas čia vyksta?“ – klausiu jo, už mane aukštesnio ir dar ištempusio kaklą, bandančio kažką įžiūrėti už Muzikinio teatro sodo medžių. Knygiaus atsakymas, kurį prisimenu ligi šiol: „Tai, kas vieną sykį turėjo įvykti.“ Paskui pasilenkė prie ausies ir jau tyliau paaiškino man, žiopliui: „Sukilimas.“ – „O man sakė, kad filmavimas.“ „Filmavimas taip pat, jeigu norit nusifilmuoti, eikit link teatro. Bet tu su vaiku. Ne, geriau neikit. Apskritai judviem čia nėra kas veikti. Keliaukit namo“, – pasakė jau rūsčiai, o truputį pagalvojęs pridūrė: „Aš jus palydėsiu. Ir man čia nėra kas veikti.“ Ir mes trise, šešiametis Darius vidury, stumdamiesi pro minią iki pat „Tulpės“ pėsti pasiekėme mano buveinę prie Geležinkelio stoties. Grįžę ėmėme pasakoti, kas vyksta Kaune, mano žmona netiki, palieka mudviem prižiūrėti dar ir mažiuką, metų nesulaukusį Vilių ir išvažiuoja įsitikinti, kokį triukšmą sukėlė R. Kalantos susideginimas. Po valandos grįžta guosdamasi, kad į Laisvę prasibrauti jai nepavyko, nors ir aiškino, kad einanti pas draugę būtinu reikalu – pasiskolinti kūdikiui čiulptuko, – draugė iš tikrųjų gyveno bemaž priešais teatro sodelį. Bandė eiti Sapiegos (tada Tolstojaus) gatve, mėgino per kiemus iš Donelaičio gatvės, bandė iš senamiesčio pusės, niekaip. Visur kordonai, užstumti skersai gatvių autobusai, taip ir grįžo nieko nepamačiusi. Algis Antanas džiūgavo, nusileido į pirmą aukštą, parnešė iš gastronomo butelį gero vyno. Namo, į triukšmingąją Laisvę, išėjo tik gerokai po vidurnakčio, prieš tai kažkam, matyt, kaimynui, paskambinęs ir išklausinėjęs jo, kas dedasi gatvėje. Iki šiol vis galvoju, kad, matyt, turėjo rimtą priežastį baimintis.

Įdomu? Prenumeruokite naujienlaiškį ir skaitykite mus kasdien

Tuo epizodu turbūt ir turėčiau pasakojimą baigti, nes po „Vagos“ Knygius pakeitė amplua, jiedu su Nijole keleriems metams persikėlė į Vilnių ir buvęs Knygius tapo Administratoriumi, važinėjo su lengvosios muzikos ansambliais ir pavieniais atlikėjais po Lietuvėlę bei kaimyninius kraštus. Sako, buvo puikus administratorius, vienas geriausių Lietuvos filharmonijoje. Bet apie tai tegul pasakoja kiti, tai išmanantys liudininkai. Sutikdavau Algį Antaną ir paskutiniaisiais jo gyvenimo metais, jau XXI a. Kaip senais laikais vis tempdavo didžiulį portfelį, bet ar jis vis tebebuvo prigrūstas knygų, nežinau. Jis eidamas dusdavo, aš klibinkščiavau. Sustoję gatvėje pasikalbėdavome. Jiedu su Nijole buvo sugrįžę gyventi į Kauną, abu įstoję į Socialdemokratų partiją. Tad ir pasakodavo man Algis Antanas Ignatavičius ne apie knygas, ne apie dainas, o apie partijų programas, rinkiminę taktiką ir panašius dalykus, kurie nuo manęs lyg nuo žąsies vanduo… Kai jis mirė, atsimenu, Nijolė pasakė: „Ant jo laikėsi mūsų namai. Aš net nežinau, kaip mokami komunaliniai mokesčiai, nė karto nesu to dariusi.“

2010-11-30