2012 09 21

bernardinai.lt

bernardinai.lt

Vidutinis skaitymo laikas:

5 min.

Markas Zingeris atsako į Vilniaus šv. Kristoforo gimnazijos klausimyną

Markas Zingeris (gim. 1947 01 02 Prienuose) – lietuvių rašytojas, poetas,publicistas, vertėjas. 1971 m. Vilniaus universitete baigė žurnalistiką. 1971–1977 m. dėstė filosofiją Kauno aukštosiose mokyklose. Dirbo LŽŪU, apžvalgininku dienraštyje „Laikinoji sostinė“, Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto lektoriumi, Tarptautinės komisijos nacių ir sovietinio okupacinių režimų nusikaltimams Lietuvoje įvertinti direktoriumi. Nuo 2005 m. Valstybinio Vilniaus Gaono žydų muziejaus direktorius. Lietuvos rašytojų sąjungos, PEN lietuvių centro narys. Yra išleidęs apie dešimtį poezijos ir prozos knygų, jo paties kūryba versta į vokiečių, prancūzų, anglų, danų, rusų, jidiš, suomių, lenkų, vengrų kalbas. 2001 m. jo knyga „Iliuzionas“ pripažinta geriausia metų knyga. Išvertė knygų iš rusų ir anglų kalbų. 2003 m. apdovanotas pakvietimo į NATO proga atminimo ženklu. Neretai svetur viešintis, Vilniuje įsikūręs kaunietis.

Kaip atradote savo pašaukimą?

Pirmąjį savo „kūrinį“ parašiau būdamas dvylikos, matyt, paveiktas Main Rido arba Žiulio Verno egzotiškų romanų. Romanus skaičiau nuo šešerių, tai liudija namų bibliotekoje išlikusių knygų dovanojimo datos mano gimtadienių proga. Tačiau, kiek pamenu, paauglystėje norėjau būti ne rašytoju, o tolimojo plaukiojimo šturmanu. Būtinai šturmanu ir būtinai tolimojo plaukiojimo, abu žodžiai šaukė į tolius. Bandžiau stoti į jūreivystės aukštąją Leningrade (dabartinis Sankt Peterburgas), nepriėmė, galbūt dėl to, kad buvau įtartinos „nacionalnostj“. Pirmuosius eilėraščius parašiau gana vėlai, vieno iš jų susidėliojimo galvoje aplinkybes prisimenu. Kiūtinau sveikinti tetos su Moters diena, negrabiai nešdamas gėlių vazoną saulės blyškiai nušviesta gatve  ir susigriebiau, kad man galvoje kažkas dėliojasi ir skamba. Tai, beje, nieko bendra neturėjo su mano teta, kuri, beje, buvo tikra mano vaikystės Merė Popins. Jai emigravus į Niujorką, iš meilės jai parašiau apsakymą „Mano vargšė vargšė teta Rozalija“. Tačiau nuogąstavau, kol buvo gyva, kad jį perskaitys. Apsakymas buvo su geroka doze humoro. Supratau, kad esu rašytojas, kai susivokiau, jog nešiojuosi pasaulį ir pasaulėvaizdį, kokio neturi kiti amžininkai.

Kas yra Jūsų autoritetai? Ką laikote savo mokytojais? Kodėl?

Mokytojais laikau ištisą plejadą Rusijos „sidabrinio amžiaus“ epochos puikių  rašytojų ir poetų, taip pat Levą Tolstojų, Vladimirą Nabokovą, žydų rašytoją Šolom Aleichemą, Hemingvėjų ir Remarką. Mane veikė Iljos Erenburgo memuarai, jų įsimenančiomis detalėmis ir išmintingu daug patyrusio autoriaus skepsiu (kurio, beje, jis mokėsi savo ruožtu iš renesansinio prancūzų autoriaus Montenio). Manau, kad man įtakos turėjo ir Aizekas Baševis Zingeris (Isaac Bashevis Singer), bendrapavardis, o gal ir labai tolimas giminė. Aš prieš keliolika metų išverčiau „Vagos“ Nobelio laureatų serijai jo apsakymų rinktinę, kurią pavadinau „Kavinė Brodvėjuje“. Peizažo  pateikimui mano prozoje, manau, įtakos turėjo modernistinė tapyba.

Rusų rašytojai mane žavėjo aristokratiška ironija ir šaunia, atsainiai mesta fraze, Hemingvėjus – nutylėjimais ir sugestija, Remarkas, kiek pamenu,  realizmu ir sarkazmu. Iš Tolstojaus mokiausi ir tebesimokau kompozicijos, realizmo, ištikimybės vidinei žmogaus gyvenimo tiesai. Manau, manyje rado atskambio ir Šolom Aleichemo intonacijos. O Vladimiras Nabokovas yra tiek paveikus, kad netgi pavojingas – jis tirštas kaip esencija, kurios negalima grynos gerti. Aš turiu galvoje jo stilių. Mokiausi, kaip minėjau, ir iš rusų vadinamosios akmeistinės poezijos – sugestijų, detalių, nuotaikos kūrimo per detales, ritmo ir intonacijų.

Kas Jus įkvepia? Kokios knygos, muzika, filmai ir/ar kita?

Mane įkvepia visa, kas talentinga. Tai skatina kurti. Nenoriu čia sąrašais vardyti rekomenduotinos literatūros ar filmų, nors, beje, Frederiką Felinį arba italų dar ankstenį,  penktojo dešimtmečio realizmą čia galėčiau paminėti. Čaplinas buvo melodramatiškas, bet ir nuostabus. Ko verta paskutinioji aklos ir pagijusios gėlininkės frazė „Didžiojo miesto žiburiuose“ – „Taip, dabar aš matau…“ Šiuolaikiniai amerikiečiai turi puikų kiną, čia tokios priešingybės kaip režisieriai Coppolla ir Woodis Allenas ir Martinas Scorcese ir pan. Tačiau mane pirmiausia „įkvepia“ įvairių sutiktų žmonių pasakojimai, jų gyvenimo detalės ir tai, ką pastebiu ir apmąstau pats.

Ką galvojate apie mus, šiuolaikinį jaunimą?

Neprotauju abstrakčiomis kategorijomis—„jaunimas“! Sukaupus šiokios tokios gyvenimo patirties, mąstyti primestomis kategorijomis tai tas pat, kas laižyti tuščią lėkštę. Matau ir šaunaus jaunimo, nuostabaus jaunimo, ir kone beviltiško jaunimo. Matau kovo 11-ąją gatvėje skinhedų ir tuo pat metu regiu jaunuolių, universiteto auditorijose apmąstančių Česlovo Milošo tekstus. Tai du skirtingi ir netgi priešingi  jaunimai. Šiuo metu vadovauju Lietuvos žydų muziejui. Pasikviečiau nacionalistų vadus, palyginti jaunus žmones, kad pažinčiau juos iš arčiau. Viską aprodžiau ir pasiūliau diskusiją. Nors daug nesitikėjau, jų išprusimas, akiračiai mane dar labiau nuvylė.

Kaip informacinės technologijos keičia mūsų visuomenę? Ar naudojatės socialiniais tinklais?

Tas pliurpalas, kuris sklinda online žiniasklaidos pavidalu, pagraužia kaip rūdys kanonines literatūros formas, nekalbant apie pasibaisėtiną ten rašančiųjų neraštingumą, neskoningumą, lėkštą protavimą. Antra vertus, išsilavinusius žmones, kurie išsiugdė skonį bei nuovoką ir žino, ko ieško, internetas gali nepaprastai praturtinti. Šiuolaikinis amerikiečių rašytojas, priskirtinas prie jaunesniųjų kartos, Jonathanas Franzenas pataria, rašant romaną, užklijuoti kompiuteryje interneto portalus. Aš su juo sutinku. Šiuo gyvenimo laikotarpiu man daug svarbiau pabūti su savimi, negu facebooke, taigi, socialiniais tinklais nesinaudoju..

Kodėl svarbu išlaikyti tautinę tapatybę? Ką Jums reiškia ištikimybė Lietuvai?

Jūsų klausimas primeta atsakymą, tai nekorektiška. Vietoje „kodėl“, manau, derėtų rašyti „ar“. Ką reiškia „tautinė“? Kokie jos požymiai? Kas yra „lietuvis“ arba „prancūzas“, arba „žydas“? Kadaise tai atrodė akivaizdu, dabar – nebe. Tokios tapatybės, kokią teigia šaukiantys „Lietuva – lietuviams“, aš nenorėčiau išlaikyti. Tai medinė tapatybė, man primenanti sovietmečio medinukus – Palangos Juzę, Sėjėją, Artoją, parduodamus turistams kombinato „Dailė“ parduotuvėse. Tikroji Lietuva daug didesnė, samprata „lietuvis“ daug talpesnė.  Be to, tautinė tapatybė tai tik viena iš daugelio tapatybių, apibūdinančių individą. Yra ir socialinė arba klasinė tapatybė, yra profesionali ir lytinė tapatybė, yra religinė tapatybė. Jos pačios turi sudėtinių dalių. Ką reiškia „ištikimybė Lietuvai“? Tai ištikimybė sau.

Kokie dalykai Jums svarbiausi bendraujant su kitu žmogumi?

Intelektas. Humoras ir, beje, sugebėjimas šyptelti iš savęs ir šių visų savybių, santykis su jo fizine išvaizda, jų tarpusavio dinamika. Jo kūno kalba. Jo atvirumas ir nuoširdi raiška, visa tai, kas vadinama autentiškumu. Jo gyvenimiška patirtis ir jos artikuliavimas.

Kokie yra Jūsų ryškiausi vaikystės ir mokyklos metų atsiminimai?

Vaikystės sapnas, kai neriu į vandenų gelmę, noriu iškilti, o kažin kaip, apimant siaubui, nuneriu vis giliau, bet – op— išneriu savo lovon į saulėtą rytą. Dar. Buvo tokia diena, berods, bobų vasarą, kai per keturias pamokas surinkau gražų penketą  tokių riebių raudonų penketų (tai buvo aukščiausias pažymys, rašomas raudonu pieštuku, kaip ir, beje, žemiausias pažymys, dvejetas arba kuolas), parlėkiau namo kaip ant sparnų ir virtuvėje, man srebiant barščius, namiškiai lingavo galvas ir šypsojosi, ir kilnojo antakius. Pirmąsyk pasijutau genijum. Kiemo fontanas, šaunantis ligi dangaus, tai kitas ryškus prisiminimas. Bet ir vežiko negyvai nuplaktas arklys mano kiemo tarpuvartėje. Ir žiurkių nuodais apnuodytas benamis kačiukas, tąsomas traukulių prie siuvyklos, esančios kieme, slenksčio. Ir mano suvėžintas šuniukas, kurio niekas nėjo su manimi atsinešti nuo grindinio iš mašinų srauto. Audringi salės plojimai, man – šešiamečiui – perskaičius atmintinai visą poemą, išleistą atskira knyga, nuo scenos Kauno Karininkų ramovėje. Nemuno žaliuojantys šlaitai pavasarį, kur mus nuvarydavo per fizinį, svaidyti „granatų“, sportinės ieties arba disko. Kaip man dvelkdavo laisve ir vasara ošianti Nemuno srovė!

Ar tikite pasirinkimo laisve? Ar matote gamtoje harmoniją, grožį ar tik atsitiktinumų grandinę?

Gamtą, kaip ir visa kita, suvokiu ne atsietu išprotavimu, o manuoju emociniu intelektu, kur jausmai ir pojūčiai neatskiriami nuo minčių. Gamtoje randu save, savo nuotaikų ir minčių atspindžius. Ji taip pat randasi mano akiratyje kaip mano nuotaikų priešingybė, kas dar įdomiau. Gamtą vertinti mane išmokė tapyba, kuria domėjausi, ir pažįstami tapytojai. Taip, tikiu pasirinkimo laisve.

 Ar tikite likimu, Apvaizda? Ar yra tekę kreiptis pagalbos į Išganytoją?

Manau, kad likimu tikima pasijutus ilgos įvykių grandinės ir ilgainiui susiklosčiusių aplinkybių auka. Taip sakant, post factum. Šia tema nuo senų senovės ginčijasi filosofai – tai vadinamasis deterministų ginčas su tikinčiais laisva valia. Tačiau laisvė apibrėžiama per nelaisvę, nepriklausomybė – per priklausomybę. Gyvenimas ir jo rezultatai, manau, yra laisvės ir priklausomybės nuo aplinkybių susipynimas. Kūrybos veiksmas, žinoma, visados yra laisvės išraiška. Kaip tik dėl to jis gali pasireiškia kaip išsivadavimas nuo nevilties ir priklausomybės.

Nesu tikintysis. Greičiau esu tai, kas vadinama skeptikas ir agnostikas. Tačiau buvau atsidūręs padėtyje, kai gresia baisiausi dalykai, nežinai, ko tikėtis,  tad nejučia teko kreiptis siela ir mintimis į Aukštesniąsias jėgas. Taip atsitiko gyvenime kokius du kartus, ir abu kartus išsigelbėjau. Išvada: žinau, kad manyje egzistuoja kažkas, be visos mano išsilavinusios, racionalios asmenybės – tai vaikas, atgailaujantis, jei ką bloga padaręs. Ir žmogelis, nuogas ir vargšas, ir suklupęs, kuriam reikia Tėvo globos. Deja, taip yra. O gal ir ačiū Dievui, kad taip yra.