2012 09 26

bernardinai.lt

bernardinai.lt

Vidutinis skaitymo laikas:

4 min

Leonidas Donskis: Lietuvos užsienio politikoje nebeliko kūrybingumo

Šią savaitę Europos žiniasklaidoje dėmesio Baltarusijai tikrai netrūko. Po, deja, nieko nenustebinusių parlamento rinkimų rezultatų paskelbimo ir ESBO stebėtojų pranešimų apie rinkimų pažeidimus, Europos Sąjungos šalių ambasadoriai 50-mečio proga pasveikino įkalintą Baltarusijos kovotoją už žmogaus teises ir organizacijos „Vesna“ vadovą Alesių Beliackį, o Europos Parlamento nariai pranešė jį nominavę prestižinei A. Saharovo premijai.

Apie šių simbolinių, bet svarbių žingsnių reikšmę bei tai, koks vaidmuo tenka Lietuvai bandant ES lygiu nusistatyti santykių su Aleksandro Lukašenkos režimu formatą, „Bernardinai.lt“ kalbėjosi su europarlamentaru Leonidu Donskiu.

Aktyviai palaikėte A. Beliackio kandidatūrą į A. Sacharovo premijos nominantus. Kodėl būtent šis žmogus nusipelnė tokio Jūsų dėmesio?

Mintis nominuoti Alesių Beliackį A. Sacharovo premijai tikrai nebuvo nauja, ir faktas, kad apie tai oficialiai pranešta kaip tik praėjus dienai po rinkimų, tėra paprasčiausias sutapimas.

A. Beliackis yra tokia iškili asmenybė, turinti didžiulių nuopelnų žmogaus teisių gynimo srityje, kad man jo kandidatūros tinkamumas nekėlė jokių abejonių, todėl šiais metais, kaip savo grupės koordinatorius, iškėliau jo kandidatūrą ir jį nominanavau. Tačiau mano grupė (ALDE grupė Europos Parlamente – red.past.) – nusprendė pasirinkti kitus kandidatus – du Irano aktyvistus. Tuo tarpu aš likau prie savo pasiūlymo, jo neišsižadėjau ir pasirašiau nominacijai teikimą, kurį įteikė mano kolega Europos Parlamente, lenkų politikas Jacekas Saryuszas-Wolskis, atstovaujantis Europos liaudies partijai, taip pat Krikščionių demokratų frakcijos viceprezidentas. Privalomas parašų skaičius, kad žmogus būtų nuominuotas premijai, – 40. Tuo tarpu mums labai lengvai pavyko surinkti net 82.

Prieš dvejus metus palaikiau šio politiko iniciatyvą dėl Sergejaus Kovaliovo kandidatūros A. Sacharovo premijai. Kaip tik tada jis ir buvo išrinktas laureatu.

Tiesą pasakius, net jei A. Beliackis ir negautų A. Sacharovo premijos, vien pati nominacija yra labai svarbus faktas, kuris siunčia aiškią žinią A. Lukašenkai. Tuo atvirai pasakoma, kad žmogus, kurį jis laiko savo asmeniniu priešu ir kuris yra šiuo metu ilgiausiai  kalinamas disidentas, yra tikras ES herojus. Visų Europos žmogaus teisių gynėjų herojus, žmogus, kurį mes gerbiame ir tikime, jog jis yra Baltarusijos ateitis.

Kaip apibūdintumėte pastaruoju metu ES vykdomą politiką Baltarusijos atžvilgiu? Kartais ji atrodo tokia nenuspėjama ir iki galo neaiški, kad ne tik politikai, bet ir analitikai svarbiausiuose Europos moksliniuose centruose nežino, kaip iš tiesų būtų tikslingiausia elgtis su A. Lukašenkos režimu.

Sunku vienareikšmiškai pasakyti, nes kalbame apie autoritarinį režimą. Su diktatūromis yra išties sunku, todėl, kad bet kuri metodika, kiekvienas pasirinktas kelias yra labai ribotas ir turi minusų.

Galima mėginti deligitimuoti ir diskredituoti režimą, tačiau jei režimas į tai nereguoja, be to, nėra susaistytais tvirtais ekonominiais saitais, tokia taktika gali neveikti. Baltarusija yra glaudžiai susijusi su Rusijos ekonomine erdve, ir bet kuris ES ekonominis embargas, apribojimai ar sankcijos nors yra skausmingos, bet, deja, nėra lemtingos. Tai žaidimas vadinamąja „Rusijos korta“. Rusija net ir nemėgdama Baltarusijos, juk Vladimiras Putinas asmeniškai negali pakęsti A.Lukašenkos, visada žais tam tikrą žaidimą, siekdama, kad Baltarusija taptų Rusijos satelite. O A. Lukašenka nori būti ne Rusijos gubernatoriumi, bet nepriklausomos šalies prezidentu, todėl, nepaisydamas savo baisaus režimo, jis visaip saugo Baltarusiją nuo virtimo Rusijos gubernija.

Sakyčiau iš Europos pusės vyksta rimbo ir meduolio politikos kaitaliojimas. Klausimas tik, kuriuo metu kuris akcentas dominuoja. Ilgą laiką dominavo meduolis, buvo mėginama vienaip ar kitaip sugundyti ir suvilioti A. Lukašenką. Kai kada buvo mėginimų imtis ir griežtesnių veiksmų, taikyti rimbo politiką, bet rezultatas tebuvo tas, kad šalis dar labiau priartėdavo prie Rusijos, o paprastų Baltarusijos žmonių padėtis nė kiek nesikeitė.

Man atrodo, kad situacija iš esmės gali pradėti keistis tik sutapus trims svarbiems veiksniams: turi įvykti tikras opozicijos susivienijimas ir visuotinis, nacionalinis pakilimas prieš diktatorių; turi būti ryžtingas Europos palaikymas; Rusija turi sutikti su tuo, kad režimas neturi ateities, ir liautis jį remti. Jei šie trys veiksniai suveiktų vienu metu, režimui ateitų galas. Kol šie veiksniai, deja, nesutampa, režimas gali gyvuoti, kol bus gyvas A. Lukašenka.

Koks šioje situacijoje Lietuvos vaidmuo? Ar dabartinė mūsų užsienio politika gali prisidėti prie realių permainų kaimyninėje šalyje?

Su liūdesiu turiu pasakyti, kad mūsų užsienio politika prarado kūrybingumą. Prieš gerus penkerius ar septynerius metus ji tikrai buvo gerokai rafinuotesnė, intelektualesnė ir kūrybingesnė. Buvo galima ginčytis dėl scenarijų, dėl kai kurių „iškabų“, dėl, tarkime, regioninės lyderystės koncepcijos ar kitų dalykų, bet bent jau buvo rimtų, idomių pastangų, kurias pripažino Vakarų Europa, Amerika, kitos šalys, nes matė, kad Lietuvos diplomatija bei politika yra lanksti ir nepaprastai veiksminga. Visų pirma todėl, kad Lietuva, kalbėdama Europos vardu, tuo pat metu gali atlikti ir meduolio funkciją. Kitaip tariant, jei rimbu tampa pati ES ar Amerika, tai būdama sąjungininke Lietuva sugebėdavo atlikti tokio, pavadinkime, gerojo tardytojo vaidmenį. Reikiamu momentu pabūna geresnė ir taip pelno dalį pasitikėjimo bei palankumo. Suprantama, tokia politika privalo būti glaudžiai koordinuojama ir iš anksto derinama su Briuseliu ar Vašingtonu, nes tikrai nebūtų galima staiga pradėti, pavyzdžiui, koketuoti su A. Lukašenka, nesuderinus to su Europa.

Vis dėlto manau, kad Lietuva turėjo būti daug principingesnė, mėgindama dirbti su Baltarusijos pilietine visuomene, su disidentais. Didelį smūgį čia sudavė A. Beliackio perdavimas – ta baisi lenkų ir lietuvių nuodėmė. Nežinau, kas tai iš tiesų tai buvo: naivumo ir nusikalstomo neapdairumo, o gal blogos valios ir naivumo derinys, bet ir lenkai, ir lietuviai čia suklydo vienodai. Šis veiksmas buvo ne tik tikra dovana A. Lukašenkai, bet ir spjūvis Vakarams ir Europai į veidą.

Tai rodo, kad mes nebuvome įsigilinę, neanalizavome kitamanystės Baltarusijoje. Jei mes būtume tai darę, tokių klaidų paptasčiausiai būtų išvengta. Mes pasikliovėme oficialiais tarpvyriausybiniais ir tarpprezidentiniais santykiais pamiršę, kad tokį sudėtingą ir painų kaimyną reikia studijuoti ir visai kitu požiūriu – domėtis ir žinoti, kas vyksta visuomenėje. Reikėjo aiškintis, koks tos visuomenės jaunimas, ką ir kaip jis mąsto, reikėjo labiau naudotis Europos humanitariniu universitetu ir jo rezidavimo Lietuvoje teikiamais privalumais, taip pat ir pačiais baltarusių intelektualais, ypač tais, kurie išvaryti iš šalies ir gyvena užsienyje.

Šito darbo mes neatlikome, todėl tikėtis sėkmės tokiomis aplinkybėmis labai sunku.

Kalbėjosi Lina Valantiejūtė

Mūsų misija

Kurti krikščionišką pasaulėžiūrą atskleidžiantį, aktualų, viltingą ir išliekantį turinį.

Prisidėkite skirdami paramą.