2012 09 26

bernardinai.lt

bernardinai.lt

Vidutinis skaitymo laikas:

6 min

Liudvikas Jakimavičius. Prie lovio

Redakcijos prierašas: Skelbiame anketą, kurią gavome elektroniniu paštu. Pastaruoju metu gerokai suintensyvojo norinčiųjų paskelbti savo mintis „Bernardinai. lt“ skaitytojams. Pavyzdžiui, Mantas Adomėnas pasiūlė įžvalgas apie drąsą, Liudvikas Jakimavičius pasiūlė savo atsakymus į M. Matulevičiaus klausimus. Atsirinkti nėra paprasta, nes nesinori peržengti ribos tarp tarnystės skaitytojų teisei gauti kuo daugiau išsamios informacijos apie tai, kas vyksta politiniame gyvenime ir politinės propagandos. Sau esame taip apsibrėžę, kuo informacija skiriasi nuo propagandos. Informacijos  tikslas – įgalinti skaitytoją sėkmingiau susigaudyti situacijoje, skatinti mąstyti, propagandos – pateikti gatavus atsakymus, skatinti deleguoti pareigą atsakingai priimti sprendimus kam nors kitam.

Finansiniu požiūriu tarsi ir neturėtume džiaugtis tuo, kad per šią rinkimų kampaniją negavome ir nesiruošiame gauti nė lito už politinę reklamą, Pinigų turinčios politinės organizacijos parinko kitus žinaisklaidos kanalus savo reklaminiams šūkiams ir įtikinėjimui. Na, o mes bandome kurti alternatyvią diskusijų erdvę, kurioje varžosi idėjos, o ne pinigai. Mielai laukiame politikų, politologų, kuriems tokios diskusijos tinka, tekstų. Tiesa,  Redakcija palieka sau teisę nespausdinti tų tekstų, kuriuose propaganda užgožia norą diskutuoti.

1. Liudvikai, pats esi rašytojas, tad kodėl nusprendei tapti politiku? Ar užteks kompetencijos rengti įstatymus, diskutuoti socialinėmis, ekonomikos bei teisėtvarkos temomis? Ar negąsdins pikti anoniminiai komentarai, sakysiantys – „ir Liudvikas Jakimavičius veržiasi prie lovio“?

Visų pirma išsiaiškinkime sąvokas, kurios Lietuvoje dažnai reiškia visai ne tą, ką turėtų reikšti. Man keistai skamba, kai koks nors Pinokis, patekęs į Seimą (kartais per partinį sąrašą), žiūrėk, jau ima puikuotis: „Aš politikas“. Marksizmo-leninizmo ir mokslinio komunizmo dėstytojai, visokio plauko propagandistai bei „politrukai“ atkurtoje Nepriklausomoje Lietuvoje visu ruimu persikrikštijo į politologus – makaronų kabinimo fiesta tęsiasi. Tokiu politiku aš nenusprendžiau tapti ir, kiek pats save pažįstu, niekados netapsiu.

Didžiojoje Karalystėje į politiko vardą pretenduoti gali tik žmogus, baigęs politikos mokslus Oksbridže  (sudurtinis žodis – Oksforde ir Kembridže), ir to dar negana, tavo tėvas, senelis, o gal ir tolesnės kartos protėviai turėjo suktis politikos ratuose, pats turėtum būti užaugęs tame politikos lauke, nuo vaikystės kvėpavęs tuo oru, atmintinai žinantis politinės elgsenos taisykles ir veikimo būdus, ir dar – sąžiningas valstybės pilietis ir patriotas. Lietuvoje tokių kol kas nėra ir ilgokai dar teks palaukti, kol pirmieji pradės rastis.

Jei per okupacijas nebūtume patyrę politinio elito genocido, dabar tikrai turėtume tikrų europinio lygio politikų, gal  kitaip sektųsi tvarkytis savo kieme ir pasaulyje.  Taigi, į politiko vaidmenį, net jei gvieščiausi, negalėčiau pretenduoti, nors mano senelis Jonas Jakimavičius nuo Vilniaus Konferencijos (1917 m.) iki pat sovietų okupacijos buvo Lietuvos politinio elito žmogus ir daugiametis nepartinis Seimo narys.

Ir Sąjūdžio, ir dabartiniai politinio lauko veikėjai yra savamoksliai, kiekvienas savaip suprantantis savo vaidmenį ir priedermes toje scenoje, kurią pavydesni vadina „prie lovio“. Aš, kaip rašytojas ir publicistas, esu tik šioks toks mūsų gyvenamos tikrovės tyrinėtojas. Ta tikrovė yra tarytum scena, kurioje vyksta tikros nesuvaidintos dramos, verda aistros arba vaidinamos muilo operos ir sacharininės operetės. Yra ir užkulisiai, kur strateguojami scenarijai su antspaudu „visiškai slaptai“. Tyrinėtojo uždavinys ir yra pamėginti iššifruoti, kas tuose užkulisiuose vyksta, kas pasislėpęs iš tamsos valdo tą regimąją apšviestą marionečių teatro avansceną, kodėl scenarijuose ima trūkinėti grandys, pradingsta elementari veiksmų logika ir motyvai. 

Jei likimas lemtų ketveriems metams patekti į Seimo belangę, iš anksto pasižadu nediskutuoti tomis temomis, kurių neišmanau. Jei elgčiausi kaip koks visų galų meistras Petras Gražulis, Algis Čaplikas ar Vytenis Andriukaitis, atrodyčiau tragikomiškai. Niekas diskutuoti klausimais, kurių neišmanau, manęs neprivers, o ir neturiu puikybės gražbyliauti. Šiek tiek nutuokiu kultūros ir žiniasklaidos lauke, kur problemų tikrai ne mažiau nei energetikoje. Tose srityse, lygiai kaip ir kitiems kitose, tektų „rengti įstatymus, diskutuoti socialinėmis, ekonomikos bei teisėtvarkos temomis“ bei spręsti.

Kitas veiklos dirvonas būtų tas, apie kurį dabar valdžios žmonės ir ypač teisininkai vengia šnekėti. Jie patys sau yra susikūrę klaninę, medinę metakalbą, kuri be teisininko išaiškinimo paprastam žmogui yra nesuprantama, ir pilietis, patekęs į bėdą, pats vienas be išmanančio kazuistikos vingrybes teisininko yra bejėgis ją suprasti ir apsiginti. Teisininkų klanas tos kalbos kodus saugo kaip akies vyzdį, nes per juos plaukuota ranka lenda į paprasto žmogaus kišenę. Mūsų teisynų ir kodeksų diskursą būtina išversti į žmonių kalbą. Jei to darbo nepadarysime, teisingumas ir jo vykdymas taip ir pasiliks manipuliatorių privilegija. Kaip rašytojas ir kelis dešimtmečius dirbęs redaktoriumi mūsų teisėkūrininkams tikrai turiu ką patarti, kad žmogui būtų lengviau orientuotis mūsų teisiniame šabakštyne.

Suprantama, kad visiems geras nebūsi ir kai kam nelabai patiksi. Ilgainiui pripranti ir prie pačių pikčiausių ir bjauriausių komentarų. Tiesą pasakius, iš pradžių apkalbos nervindavo, bet ilgainiui užsiauginau storesnę skūrą ir dabar į visokias kliautis nebekreipiu dėmesio. Jei ten Seime yra kažkoks lovys, pilnas jovalo, tegul visi prie to lovio ir eina. Visai nepavydu.

2. Vilniaus Žirmūnų apygardoje teks grumtis prieš lietuvių politikos veteranus – Vytenį Andriukaitį, Algį Čapliką, Viliją Aleknaitę-Abramikienę. Bandysi rungtis ir su kairiųjų, ir su centristų, ir su dešiniųjų atstovais. Kodėl Tau, kaip „Lietuvos sąrašo“ atstovui neįtinka visos politinės kryptys?

Man atrodo, kad tarp Jūsų išvardytų pretendentų pažiūrų nėra apčiuopiamos takoskyros. Visi trys yra to paties lizdo paukščiai – sisteminiai, kurių partijos finansuojamos iš mokesčių mokėtojų pinigų. Jie gali sudarinėti neįtikinamiausias koalicijas, nesiremiančias nei į programas, nei į principus, nei į moralę.

 „Lietuvos sąrašas“ šiuo atžvilgiu nėra tradicinė partija. Ji labiau panaši į visuomeninį sambūrį, kuris ir siūlo alternatyvą, kitą pasirinkimą. Paradoksaliai skamba, bet „Lietuvos sąrašas“ pasisako prieš partinius sąrašus tiek savivaldoje, tiek ir į Seimą. Rinkimai turėtų vykti tik vienmandatėse apygardose. Juose turėtų lemti ne pinigai, kuriuos mokesčių pavidalu iš mūsų paima valdantieji, kad vėl juos išrinktume, o asmenybės, kuriomis rinkėjas pasitiki.

Įsivaizduokite tokį olimpinį vaizdelį. Maratonas. Ties starto linija sustatomi bėgikai. Vieni aprengti puikiu sportiniu inventorium, už valdiškus (mūsų) pinigus ištreniruoti atletai, o kiti basi, už anų sportbačius ir treniruotes sumokėję iš savo kišenių bėdžiai. Lygiomis teisėmis ir sąlygomis toksai „maratonas“ tikrai nekvepia. Taigi tie politiniai dariniai ir politinės kryptys, kurios pačios sau nustato  patogias maratono taisykles, finansuojamas iš konkurentų kišenių, man nepatinka ir neįtinka. Jei jau lošiam lošimą, tai loškim jį visiškai sąžiningai, šviesiai ir lygiomis sąlygomis, neturėdami valdiškos kozirinės kortos rankovėje. Rinkėjas turėtų tas nelygios kovos taisykles perprasti, pamatęs glamūrinius nupudruotus sistemininkų veidus už reklaminių stendų ir TV ekranų stiklo. Už jų rinkimų šou juk mes ir sumokėjome, o ne kas kitas.   

3. Tavo rinkimų programoje dominuoja gana radikalūs siūlymai reformuoti savivaldą bei teisėtvarką. Ką konkrečiai siūlytum pirmiausia keisti mūsų valstybėje?

Nieko labai radikalaus aš nesiūlau, paprasčiausiai persukti valstybės valdymo vektorių, kad jis remtųsi į bendrijas ir bendruomenes, o šios savo norus ir galias deleguotų pačių išrinktiems žmonėms, kuriuos turėtų teisę atšaukti, jei matytų, kad deleguotas aukštyn pareigūnas įpareigojimų nevykdo ar nesugeba vykdyti. Tai ir būtų pats tikriausias valstybės demokratijos pamatas bei garantas, laiduojantis visuomenei galias savo kieme, kaime, mieste ir valstybėje būti šeimininku.

4. Ar neatrodytų, jog paprastam žmogui aktualesnės socialinės problemos – kaip išgyventi iš pensijos ar nedidelio atlyginimo, kaip atlaikyti skausmingą šildymo sezoną, kaip sustabdyti bėgančius iš Lietuvos žmones, ne abstrakčios teisėtvarkos ir savivaldos temos?

Valstybėje nėra kokių nors atskirų šildymo, kuro kainų, nedarbo, socialinių ar emigracijos problemų. Kiekviena jų yra to paties konteksto sudedamoji. Kažkada per radiją išgirdau vieno išmintingo žmogaus komentarą. Jis sakė: „ Jei kibiras kiauras, pilk į jį kiek nori vandens, vis viena jis bus tuščias.“ Panašiai ir su mūsų valstybe. Premjeras tikina, kad eksporto rodikliai vos ne geriausi Europoje, ekonomika keliasi, o kai kalba pakrypsta į minimalios algos ar pragyvenimo minimumo pakėlimą, atsakymas vienas: „Nėra iš ko“. Kaži kaip galas su galu nesueina.

Nesu ekonomistas, bet savo bityne privalau juo būti. Bitėms makaronų nepakabinsi – vasarą jos tau neša medų, o rudenį būk malonus, pamaitink jas ir avilius apšiltink, kad neišmirtų. Beje ir kalbėkis su bitėmis jautriai kaip sugebi, o ne grūmodamas vėzdu. Taip pat ir su žmonėmis. Baudžiavoj niekas nenori gyventi ir negyvens. Sukurta begalės popierinių programų, iššvaistyti milijonai mūsų pinigų, tarytum siekiant stabdyti emigraciją, susigrąžinti Lietuvon savo piliečius. Vėjų vėjai, emigracijos srautas neslūgsta, o popierinės programos kaip keliavusios, taip ir keliauja į stalčius. Mano programoje yra paprasta tezė: „Atleiskim trejiems metams nuo pelno mokesčių pradedamą šeimos, smulkųjį bei vidutinį verslą, ir koks trečdalis mūsų ekonominių emigrantų su savo uždirbtu kapitalu ir idėjomis tikrai sugrįš į Lietuvą steigti savo versliukus, kurti darbo vietas čia, o ne kur nors Londono priemiesčiuose.“ Bet čia niekam to nereikia. Manoma, kad sugrįžėliai sukels dar didesnį slėgį darbo rinkoje. Jei nieko nekeisim, gal ir sukels, todėl naudingiau yra už gerus pinigus kurti popierinius projektus į stalčius.

5. Didieji Lietuvos žiniasklaidos kanalai, atrodytų, nusprendė ignoruoti Tavo atstovaujamos partijos „Lietuvos sąrašas“ visuomeninius veiksmus. Žmogui iš šalies nebeaišku, kodėl vis tebestovite Daukanto aikštėje. Kodėl varginate visuomenę niūriomis problemomis, kurias interneto portalai, TV laidos bei spaudos leidiniai stengiasi pamiršti?

Atsakysiu kaip indėnas į klausimą klausimu. O kodėl apdairūs funkcionieriai turėtų kasti sau duobę ar pjauti šaką, ant kurios patys sėdi? Tiesos ieškojimas ir galima sumaištis visuomenėje ją apčiuopus nėra jų verslo plano dalis. Jie labai logiškai mąsto ir sprendžia, kokius  „netvarkos“ židinius reikia ignoruoti, nutildyti, o per kuriuos gal ir iš peties kirsti. Ten dirba ne visai buki viešųjų ryšių technologai, tik mūsų bėda, kad tos jų technologijos dažniausiai yra juodesnės už juodas. Nieko nepadarysi, tokį ne perlais klotą kelią pasirinkome. Tenka juo eiti ir šypsotis.

6. Vilija Aleknaitė-Abramikienė savo rinkiminiame laikraštyje rinkėjams skelbia penkis principus. „Meilė yra būties pagrindas“, – teigia jos pirmasis šūkis. Nejaugi prieštarautum tokiai svarbiai tiesai?

„Meilė, viltis ir tikėjimas“, bet Vilijai geranoriškai norėčiau pasiūlyti nespekuliuoti meile politiniuose Gariūnuose.

Mūsų misija

Kurti krikščionišką pasaulėžiūrą atskleidžiantį, aktualų, viltingą ir išliekantį turinį.

Prisidėkite skirdami paramą.