Michaela Rak: „Turime hospisą – eutanazija nereikalinga“

Jau kitą mėnesį savo veiklą pradėti ir nepagydomai sergančius žmones pas save priimti tikisi palaimintojo kunigo Mykolo Sopočkos garbei pavadintas paliatyvios slaugos hospisas (hospisas – tarptautinis terminas, apibūdinatis pagal specifinius principus dirbančia įstaigą, kurioje iki natūralios mirties prižiūrimi nepagydomai sergantys žmonės. Norminėje kalboje dar nepripažintas, tačiau tiksliausiai apibūdinantis objektą). Jis įsikūrė Vilniuje, Rasų gatvėje, ir tapo pirmąja tokia įstaiga Lietuvoje. Jame sunkiai sergantys ligoniai galės oriai baigti savo gyvenimą. Apie paliatyvios slaugos principus ir vertybes, užsienio šalių patirtį, ne žodinį, bet realių veiksmų atsaką eutanazijai ir žmogiškąjį orumą pasakoja Michaela Rak – Gailestingojo Jėzaus seserų kongregacijos Vilniuje vyresnioji ir naujojo hospiso direktorė.

Kiek seserų kartu su Jumis tarnauja Vilniuje?

Dabar esame septynios seserys iš Lietuvos, Lenkijos ir Ukrainos. Skaičius kartais keičiasi, vienos sesutės išvažiuoja, kitos atvažiuoja.

Pavasarį gana karštai buvo svarstomas eutanazijos įteisinimo Lietuvoje klausimas, tuo tarpu jūs, palaikomos J. E. kardinolo Audrio Juozo Bačkio, įkūrėte hospisą. Kodėl krikščionys sako „ne“ eutanazijai ir „taip“ paliatyviai slaugai?

Sudėtingas klausimas dėl eutanazijos. Penkiolika metų Lenkijoje dirbau hospise, ir daugelis žmonių mirė ant mano rankų. Per šį laikotarpį niekas nepaprašė eutanazijos – visi norėjo gyventi iki galo. Atvirkščiai – ten, kur buvo suteiktos paslaugos su meile, kada ligonis, nors ir nepagydomai sirgdamas, jautė žmonių artumą ir pagalbą, jo akyse seserys matydavo klausimą: kiek aš dar pagyvensiu? Norėjo gyventi kuo ilgiau.

Lietuvoje, nuo tada, kai prieš ketverius metus čia atvažiavau ir pradėjau slaugyti ligonius jų namuose, jau buvo pora atvejų, kada sergantys žmonės klausė, ar galima paskubinti jų išėjimą ir šio pasaulio. Tie du pavyzdžiai rodo, jog eutanazijos klausimas iškyla būtent dėl ligonio beviltiškumo, kai jis yra prislėgtas savo kančios ir nemato kitos išeities, o aplinkui nėra žmonių, kurie padėtų ir suteiktų papildomos vilties būti žmogumi iki galo. Jis prislėgtas savo ligos ir prašydamas eutanazijos nori išsigelbėti iš kančios, kurios savarankiškai jau negali ištverti. Šis nepagydomo ligonio troškimas pabėgti turi būti sąžinės priekaištas visai visuomenei, kuri palieka tokį žmogų. Iš tikrųjų eutanazijos prašymas nėra noras mirti, bet pasąmoningas prašymas: „Padėk man, aš esu vienišas, pats nebesugebu savimi pasirūpinti.“ Hospisas yra vieta, kur žmogui rodoma, kad jis nėra vienas, jog mes esame kartu ir padėsime išgyventi, nešti kartu tą didelę jo išgyvenamą kančią, kol žmogus oriai paliks šį pasaulį.

Taigi, jeigu kažkurioje šalyje įkuriamas toks hospisas, tai kaip sinonimas, kad ta šalis sako „ne“ eutanazijai, nes suteikiama alternatyva. Žmogus turi gyventi iki galo oriai. Manau, kad Lietuvos Seime neturėtų būti svarstomi įstatymo projektai dėl eutanazijos, bet atvirkščiai: politikai turėtų svarstyti, kaip gauti lėšų ir įkurti daugiau tokių hospisų. Reikia galvoti ir apie paramą toms šeimoms, kuriose atsitinka nelaimė ir gyvena sunkiai sergantis žmogus. Tada eutanazijos klausimas pats atkris.

Galiu pateikti Olandijos pavyzdį. Prieš 10 metų Olandija buvo pirmoji šalis, įteisinusi eutanaziją. Po 8 metų ta pati sveikatos apsaugos ministrė, patvirtinusi leidimą, pripažino, kad tai buvo klaida: reikėjo pradėti nuo paliatyvios slaugos. Kai Olandijoje pradėjo kurtis slaugos namai, pirmajame mieste, kuriame jie atsirado, eutanazijos prašymų neliko. Niekas nenori mirti, jeigu tik yra galimybė oriai gyventi iki galo.

Kokia yra Lenkijos paliatyvios slaugos patirtis, kurią norėtumėte perduoti Lietuvai?

Lenkų patirtis yra labai solidi, ilga ir siekia net 1967 metus, kada pirmieji hospisai atsirado Londone, Anglijoje.

Pirmojo hospiso įkūrėja anglė sesuo Cicely Saunders sukūrė tarptautinį paliatyvios slaugos namų standartą, kurio principų dabar paisoma visame pasaulyje. Egzistuoja trys esminės taisyklės. Pirmiausia – visam personalui prioritetas yra slaugos namuose gyvenantis nepagydomai sergantis žmogus ir jo norai, kuriuos bandoma išpildyti. Lenkijoje buvo atvejis, kada hospise gyveno 12-metis berniukas. Jis labai norėjo prieš mirtį šokti su parašiutu. Nuvežėme berniuką į aerodromą, kur su instruktoriumi jis iššoko ir išpildė savo svajonę. Jis buvo laimingas, o jau kitą dieną mirė.

Kai žmogus sužino, kad turi nepagydomą navikinę ligą, kenčia ne tik jo kūnas, bet ir jo sąmonė, pasąmonė, psichika. Kartu kenčia ir aplinkiniai žmonės, šeimos nariai. Susiduriame su didele kančia. Hospiso pagrindinis uždavinys yra įeiti į platų kančios lauką ir parodyti šiam žmogui bei jo šeimos nariams, kad mes esame kartu su jais ir padėsime pakelti šitą skausmą. Bet iniciatyva kyla iš kenčiančio žmogaus ir jo šeimos. Jie kreipiasi į hospiso savanorius ir darbuotojus. Mes nesiveržiame į žmogaus gyvenimą, įeiname tiek, kiek jis įsileidžia, per jėgą niekas nieko nedaro. Tai žmogaus laisvės idėja.

Kitas paliatyvios slaugos principas – visos paslaugos suteikiamos nemokamai. Ne tik gydymas, bet viskas, kas susiję su slauga, suteikiama nemokamai, iš širdies kaip dovana. Idėja ta, kad mes, sveiki žmonės, padedame sergančiajam, dovanojame jam pačius save.

Trečia idėja – šalia laisvės ir nemokamų paslaugų – yra lygybė. Hospisas nepripažįsta jokių padalijimų, žmonių skirstymo pagal politinius, tautinius, religinius įsitikinimus ar vartojamą kalbą. Į visa tai nekreipiama dėmesio. Čia svarbiausias yra kenčiantis žmogus. Niekas jo neklausia, koks tavo socialinis statusas, kokios tu tautybės ar kokią religiją išpažįsti.

Tuos tris principus pirmoji sukūrė sesutė C. Saunders, ir dabar tarptautinis judėjimas laikosi šių taisyklių. Į pačią Lenkiją tokių hospisų idėja pirmą kartą atkeliavo 1981 metais. Dabar Lenkijoje yra jau pora šimtų šių įstaigų. Yra tokių miestų, kuriuose ne vienas, bet daug hospisų. Juose atsiranda ir specializacija: yra hospisų tik vaikams, tik suaugusiesiems, stacionarūs ir naminiai. Neseniai atsirado hospisai net sergantiesiems AIDS liga. Ten, žinoma, kiti reikalavimai ir standartai, bet jie taip pat yra mirštantys žmonės. Hospisas nėra gydymo įstaiga ar slaugos ligoninė, bet namai, kuriuose yra medikų, psichologų, dvasininkų ir net juristų personalas, suteikiantis visapusišką paramą sergančiajam. Tokiu būdu bus plečiama paliatyvios slaugos idėja ir Lietuvoje.

Kas Lenkijoje išlaiko hospisus?

Lenkijoje hospisai išlaikomi skirtingais būdais. Dalį išlaiko nevyriausybinės organizacijos, Bažnyčia (nebūtinai katalikų, bet ir protestantų, stačiatikių), dalį – privatūs asmenys. Finansavimas sudėtingas, iš dalies per ligonių kasas remia vyriausybė, prisideda savivaldybės, kuriose veikia konkretūs hospisai, rengiamos labdaros akcijos, kad dalis lėšų būtų gauta iš papildomų šaltinių, nes valdiškų nepakanka. Svarbu tai, kad, kai Lenkijoje buvo įkurti hospisai, universitetuose atsirado paliatyvios medicinos specializacija. Gydytojai, pasirinkę šią kryptį, porą metų specializuojasi, kad galėtų dirbti paliatyvios slaugos srityje. Išsivystė atskira mokslų kryptis.

Kiek žmonių galės vienu metu gyventi jūsų hospise? Kaip vykdysite atranką, jei minėjote, kad nei finansinė padėtis, nei religiniai įsitikinimai, nei kiti kriterijai jums nesvarbūs?

Neseniai Europos Sąjungos taryba priėmė standartą, kokiam žmonių skaičiui ir kiek turėtų būti skirta paliatyvios medicinos lovų. Jei norėtume šio standarto laikytis Lietuvoje, Vilniuje reikėtų bent septyniasdešimties tokių lovų. Mūsų stacionare pradžioje, deja, bus tik 14 lovų. Šalia šių stacionarių vietų bus apie 20 namie slaugomų ligonių. Tie sergantys žmonės gyvens savo namuose, bet gaus lygiai tokią pat medicininę, dvasinę ir slaugos pagalbą. Jie bet kuriuo metu galės paskambinti, kad ir naktį, ir budintis gydytojas iškart išvažiuos bei suteiks visą reikalingą pagalbą. Mūsų slaugos namai prižiūrės tik nepagydomai vėžiu sergančius žmones.

Ar jau sulaukėte daug prašymų priimti į hospisą?

Kadangi namine slauga Vilniuje užsiimame maždaug trejus metus, apie šimtą žmonių jau per šį laikotarpį gavo pagalbą. Deja, dauguma jų jau iškeliavo iš šio pasaulio. Dabar keliolika žmonių globojami namie, o stacionare kol kas nėra ligonių, nes dar tvarkome licenciją, laukiame, kol galėsime oficialiai pradėti dirbti kaip gydymo įstaiga.

Jūsų siekis yra teikti slaugą nemokamai. Tuo tarpu vienas iš argumentų už eutanaziją yra tas, kad valstybei neapsimoka išlaikyti labai brangiai kainuojančių slaugos namų, kadangi šiems ligoniams reikia nuolatinės gydytojų priežiūros ir slaugymo. Kaip ketinate išlaikyti Pal. Mykolo Sopočkos hospisą?

Į pirmą klausimo dalį apie tai, kad paliatyvi medicina neapsimoka ir yra per brangi, galiu atsakyti, jog istorijoje jau buvo pavyzdžių, kai įvairūs totalitariniai režimai taip pat sakė, kad neįgalūs žmonės yra nevisaverčiai, ir tiesiog juos žudė. Istoriškai jau perėjome šį etapą. Dabar bandoma šias senas kalbas atgaivinti nauju pavidalu. Tų idėjų skleidėjams, bandantiems tokiu būdu įteisinti eutanaziją, užkabinčiau ant švarko ordiną su Hitlerio atvaizdu ir pasakyčiau: „Apgailestauju dėl jūsų žmogiškųjų vertybių degradacijos.“

Mes apskritai neturime mąstyti per apsimokėjimo ar neapsimokėjimo prizmę. Turime žvelgti iš kitų vertybių pusės. Kai tinkamai sudėliosime savo vertybes, tik tada galėsime pradėti galvoti, kaip jas įgyvendinti ir iš kur gauti lėšų puoselėti šias vertybes.

Ligonių, kurie nepagydomai serga, neišgydysime, bet tokiu būdu išgydysime visuomenę, šeimos narių ir kitų žmonių požiūrį rodant, jog galima ne atsikratyti žmogaus, bet būti su juo iki galo.

O dėl finansų jau esame susitarę su Vilniaus teritorinės ligonių kasos direktoriumi Vytautu Mockumi, kad kai gausime licenciją, teiksime paraišką ir gausime dalį finansavimo. Žinoma, bendradarbiaujame ir su Vilniaus miesto bei Vilniaus rajono savivaldybėmis, kad per įvairius projektus ir geranorišką paramą gautume lėšų veiklai.

Be kardinolo palaikymo šio hospiso apskritai nebūtų. Būtent jis prieš ketverius metus pakvietė mane į Lietuvą, kad su sesėmis įkurtume tokius namus. Dabar ganytojas pažadėjo skirti 50 000 Lt hospiso veiklos pradžiai.

Taip pat viliamės ir geros valios žmonių atvirumu, kad galbūt kai kurie, perskaitę šį pokalbį, pajus paraginimą prisidėti prie šio judėjimo. Kiekvienas gali padėti, kviečiame bendradarbiauti. Žinoma, bandysime užmegzti ryšius ir su įmonėmis, veikiančiomis Vilniuje, kurios galbūt norės paremti šią idėją. Pagrindinė taisyklė – gėris kuriamas mažais trupinėliais. Daugybės žmonių dėka, kurie net mažomis aukomis mus parėmė, susikaupė gana didelės sumos ir, padarę remontą, įrengėme šį hospisą. Ateityje kviesime žmones skirti 2 proc. pajamų mokesčio hospisui paremti.

Pal. Mykolo Sopočkos hospisas yra visų vilniečių. Tai mūsų visų namai, niekas nežino, kas kiekvienam gali atsitikti, ir gal prireiks šių slaugos namų paslaugų.

Ar čia su seserimis dirbs tik profesionalai medikai, ar laukiate ir savanorių?

Hospise dirbs profesionali komanda, jau įdarbinti gydytojai, seselės ir slaugytojai. Žinoma, bus ir savanorių. Be savanorių tikrai neišjudėtume iš vietos. Jiems bus suteikta galimybė išklausyti kursus, išvažiuoti pasimokyti į kitus užsienyje veikiančius namus. Priimant savanorius, vienintelis kriterijus yra tas, kad jie turi būti pilnamečiai.

Savanorius dalinsime į skirtingas veiklas. Dalis jų teiks medicininę pagalbą, kiti rengs įvairias paramos akcijas, o dar kiti užsiims slaugos namų viešinimu, reklama.

Tame mieste, kuriame 15 metų dirbau tokiame pat hospise, man išvykstant į veiklą jau buvo įsitraukę per 3000 savanorių.

Su kaimyninių Vilniaus pataisos namų vadovybe pasirašėme sutartį, kad savanoriais galės būti ir nuteistieji. Jie jau talkino namų įrengimo darbams, tvarkė teritoriją.

Kaip manote, kas labiausiai nori, kad ligonis išeitų iš gyvenimo eutanazijos būdu? Ar pats žmogus, ar jo artimieji, ar politikai?

Eutanazijos klausimas daugiausia keliamas dėl politikų savireklamos poreikio. Normaliai mąstantis žmogus niekada nenori mirti, artimieji taip pat nenori, kad jis mirtų greičiau. Kaip jau minėjome, net formuluodamas tą klausimą ligonis klausia: „Kaip tu galėtumei man padėti?“ Eutanazija nėra išeitis ir visuomenės ateitis net kalbant vien apie žemiškus dalykus, o ką jau kalbėti apie nežemiškus, tikėjimo sritį. Tai visiškai nepriimtina. Pal. Jonas Paulius II sakė, kad tauta, kuri žudo savo vaikus, yra pasmerkta savižudybei ir kuria mirties civilizaciją.

Politikai sunkiai nusižengia, kai tų ligotų žmonių vardu pasisako, jog reikalinga eutanazija. Netgi jeigu žmogus, prislėgtas kančios ir beviltiškumo, pasakys, jog nebenori gyventi, pradėjus jį kalbinti ir paklausus, kodėl, jis tikrai pradės bendrauti, išpasakos visą savo kančią ir po kurio laiko atsisakys tos minties. Tereikia būti šalia jo, o ne suskubti įvykdyti tą prašymą.

Bendravo Monika Midverytė