2012 10 03

bernardinai.lt

bernardinai.lt

Vidutinis skaitymo laikas:

8 min

Andrius Navickas. Šališkos pastabos apie kovas vienmandatėse apygardose (I)

Pirmiausia atsiprašau, kad neįvykdžiau pažado įdėmiau pažvelgti į kovas vienmandatėse apygardose. Nepakako jėgų. Pradėjau analizuoti situaciją keliose apygardose ir supratau, jog reikia labai daug laiko norint atlikti išsamią analizę.

Kita vertus, jau seniai nebuvo tokių nenuspėjamų rinkimų. Tarsi turime atskaitos tašką – praėjusius Seimo rinkimus, dar galima pasitelkti savivaldos rinkimų duomenis, tačiau nuo to laiko įvyko daugybė pokyčių. Daug žmonių emigravo, kiti nusivylė savo tradiciniais politiniais pasirinkimais. Be to, partinėje sistemoje vyko intensyvi migracija.

Manau, kad atkreipėte dėmesį, kokie skirtingi sociologinių apklausų duomenys. Galbūt iš dalies tai susiję ir su tuo, jog daugumoje apklausų klausimai formuluojami taip, kad būtų pasiektas reikiamas rezultatas.

Kitas dalykas – žmonės blaškosi, yra neapsisprendę ar net nenori viešai išsakyti savo pozicijos.

Įtakingiausias partijas aptarnaujanti žiniasklaida mums atkakliai  bando išaiškinti, kas yra „geriečiai“, o kas „blogiečiai“. Remiamasi prielaida, kad svarbu net ne pateikiamos informacijos pagrįstumas, bet jos pateikimo intensyvumas. Tačiau nenustebčiau, jei tokia propaganda duotų priešingą rezultatą.

Nacionalinė tabako ir alkoholio kontrolės koalicija paskelbė dabartinių Seimo narių reitingą, kurį sudarė pagal tai, kaip šie elgėsi kvaišalų kontrolės ir prevencijos požiūriu. Vertas dėmesio dokumentas. Taip pat prieš renkantis, už kurį kandidatą balsuoti vienmandatėje apygardoje, verta pažiūrėti ir į balsavimą dėl LR Konstitucijos 38 straipsnio patikslinimo, kuris atskleidė politikų požiūrį į šeimos sampratą. Yra daug kitų svarbių sričių, kur Seimo narių pozicija svarbi apsisprendžiant, ar norėtume, kad jis ir toliau mums atstovautų. Internete nėra sunku atrasti informacijos, kaip kiekvienas Seimo narys balsavo dėl vieno ar kito klausimo. Tik reikia apsispręsti, kas mums patiems svarbu.

Sunkiau įvertinamas dalykas – kiek Seimo narys turėjo noro įsiklausyti į savo rinkėjų lūkesčius, kiek bandė būti tikru atstovu. Viena didžiausių problemų šiandien – tai, kad politikai nori ne tarnauti politinei bendruomenei, kuriai atstovauja, bet valdyti, ir reikalauja sau privilegijos būti ypatingo kalibro piliečiai, su išskirtinėmis teisėmis ir galiomis. Į tai atkreipia dėmesį nemaža dalis politikos naujokų, kurie esą trokšta permainų ne tik politinių sprendimų turinyje, bet ir politikų santykyje su politine bendruomene. Sunku pasakyti, kaip šie naujokai, jei bus išrinkti, atlaikys išbandymą galia. Jau dabar nemaža dalis apie permainas kalbančių politikų tvirtai įsitikinę, kad jie yra tie riteriai, kurie gali įveikti politinių ydų drakoną. Jei tai nėra vien rinkimų retorikos riktas, tai nežada nieko gero, nes mums šiandien labiausiai reikalingi politikai, kurie būtų pasiryžę kurti pilietinės valdžios kontrolės mechanizmus, kovotų už tai, kad Konstitucijos pamatinė tezė, jog visas suverenitetas priklauso tautai, būtų daugiau nei retorinė figūra.

Vietoj išsamios situacijos vienmandatėse apygardose analizės tegaliu pasiūlyti subjektyvias pastabas. Siūlau toliau skaityti tik tiems, kuriems mano nuomonė bent kiek įdomi. Kitiems siūlau geriau nesierzinti.

Šioje publikacijoje rašau tik apie penkias Vilniaus apygardas, apie kitas  vienmandates – kiek vėliau (labai tikiuosi, kad bent šį pažadą pavyks įgyvendinti).

 Nr. 1 – Naujamiesčio apygarda

Čia du kartus iš eilės laimėjo dabartinė Seimo pirmininkė Irena Degutienė. Ji šiuo metu antra pagal populiarumą politikė Lietuvoje. Laimėti jau pirmajame ture jai veikiausiai nepavyks, tačiau jei ji pirmuoju numeriu nepatektų į antrąjį turą, būtų didelis netikėtumas. Tiesa, kelis pastaruoju mėnesius mane nuoširdžiai stebina tai, kad I. Degutienė keistai baiminasi Neringos Venckienės konkurencijos.  Nebent Seimo pirmininkė ir jos aplinka turi kokių nors slaptų gyventojų nuotaikų tyrimų? Kadangi aš jokių tyrimų neturiu, tai man atrodo, jog „Drąsos kelio“ partijos lyderei laimėti šioje apygardoje neįmanoma, nors kartu esu įsitikinęs, kad ji būtų laimėjusi Kauno rajone.

Suprantu, kad N. Venckienė apsisprendė kandidatuoti būtent čia, nes tikėjosi stipraus užsienio lietuvių palaikymo. Jų balsas svarbus, tačiau nemanau, kad lemiamas, nes, labai tikėtina, jog I. Degutienę parems net daugiau užsienio lietuvių nei N. Venckienę. Tiesa, jei šios abi moterys patektų į antrą turą, intriga įsiliepsnotų, nes būtų kur kas sunkiau taikyti dabartinę strategiją – paniekinamai marginalizuoti eksteisėją.

Į antrąjį turą šioje apygardoje dar pretenduoja liberalcentristas Vytautas Bogušis ir socialdemokratas Faustas Latėnas. Tegaliu pasakyti taip – geriau jau šios apygardos rinkėjams tegu atstovauja moteris. Nors man labai nepatinka tas propagandinis karas, kurį politinį elitą aptarnaujanti žiniasklaida kovoja prieš N. Venckienę, nors mane labai nuvylė Seimo pirmininkės laikysena Garliavos šturmo atžvilgiu, tačiau vis vien tikiu, kad ji verta šioje apygardoje nugalėti ir trečiąjį kartą.

 Mano pasirinkimas: Irena Degutienė. Seimo pirmininkė išlieka viena solidžiausių TS-LKD atstovų. Galbūt jai kiek trūksta tvirtybės atsikalikyti prieš politinius vėjus, tačiau ji tikrai nėra kabinetinė politikė, nežinanti, kaip žmonės gyvena už kabineto durų.

Tiems, kas tiek nusivylė Tėvynės sąjunga, jog nenori balsuoti už jų vicepirmininkę, galiu pasiūlyti rinktis N. Venckienę. (Turiu galvoje teisininkę, kurią labai vertino ir gerbė kolegos, kuri garsėjo sąžiningumu ir nepaperkamu, kuri ryžosi globoti brolio dukterį, nors tai tikrai nebuvo patogaus gyvenimo kelias, kuri šiandien teisiama ne už vagystę, korupciją, apgavystes, bet už galią turinčiųjų ir ją demonstruojančiųjų įžeidimą, o ne tą karikatūrą, kurią karštligiškai lipdo „Lietuvos ryto“, „Delfi“ ar A. Siaurusevičiaus propagandistai.) I. Degutienė už N. Venckienę, mano įsitikinimu, pranašesnė įdirbiu Naujamiesčio apygardoje ir politine patirtimi, taip pat žinau, kad ši politikė yra atlaikiusi įvairių išbandymų ir yra kur kas įvairiapusiškesnė, nei matome per pastaruosius pusę metų.

 Nr. 2 – Senamiesčio apygarda

Pats esu šios apygardos gyventojas ir galiausiai teks pasirinkti. Tačiau net į namiškių klausimus, ką patarčiau rinktis, galiu tik gūžtelėti pečiais. Kiek daugiau nei prieš mėnesį net atkakliai kalbinau „Lietuvos sąrašo“ partijos pirmininką Darių Kuolį, gyvenantį Vilniaus senamiestyje, kelti savo kandidatūrą. Tikrai būčiau balsavęs už jį. O dabar situacija tokia, kad dalies kandidatų nepažįstu, o partijos, kurioms jie atstovauja, neįkvepia. Už kitus nesinori balsuoti, nes jie mažiau ar daugiau nuvylė.

Pavyzdžiui, pažvelkime į Liberalų sąjūdžio atstovą Petrą Auštrevičių. Politikas balsavo už alkoholio reklamos draudimo atšaukimą, prieš tai, kad Konstitucijoje būtų patikslinta šeimos samprata, palaiko Europos federacijos idėją. Visa tai man nepriimtina, kaip ir tai, ką Liberalų sąjūdžio ministras (partijos kolegoms, kiek suprantu, pritariant) daro su švietimo klausimais. Be to, pernelyg aiškiai prisimenu P. Auštrevičiaus laikyseną prieš referendumą dėl stojimo į Europos Sąjungą. Jis tvirtino, jog turime sutikti su visomis ES sąlygomis, ir nepadarė visko, kas, mano įsitikinimu, buvo įmanoma padaryti, kad mums nebūtų reikėję taip skubotai uždaryti Ignalinos AE.

Man nepriimtinas Tautininkų partijos pirmininko Gintaro Songailos nacionalistinis aršumas (tikrai pranokstantis sveiką patriotizmą), tačiau, atlikęs www.manoseimas.lt siūlomą testą, buvau nustebintas, kad būtent šis Seimo narys balsavo Seime arčiau mano nuostatų nei jo konkurentai šioje apygardoje.

Tikrai žinau, kad be socialdemokratės Aušrinės Marijos Pavilonienės Seimo darbas nebūtų prastesnis. Jos neapykanta santuoka grįstai šeimai ir krikščioniškoms vertybėms apskritai kelia gailestį, akivaizdu, jog Seime ši profesorė tampa sulig kiekvienais metais vis aršesnė. Tai gal metas grįžti į akademinę sferą?

Tėvynės sąjungos kandidatas Arvydas Anušauskas praėjusiuose Seimo rinkimuose kandidatavo Anykščių – Kupiškio vienmandatėje apygardoje. Kodėl jis buvo perkeltas į Senamiestį, nelabai suprantu. Tiesa, tai sužinojęs pradžioje apsidžiaugiau, nes praėjusiose rinkimuose jis buvo vienas iš penkių Tėvynės sąjungos sąrašo narių, kuriuos reitingavau (taip, balsavau būtent už Tėvynės sąjungą). Kai istorikas, KGB veiklos ir metodų tyrinėtojas tapo Nacionalinio saugumo komiteto pirmininku, maniau, jog dabar jis nuosekliai imsis įgyvendinti parlamentinę VSD kontrolę. Tačiau, prisipažįstu, lieku nusivylęs tiek šio komiteto, tiek jo pirmininko veikla. Nežinau, ar per „minkštas“ charakteris, ar politinės patirties stoka, o gal nenoras būti Don Kichotu sąlygojo tai, kad šiandien, ne mažiau kaip prieš ketvertą metų, VSD yra valstybė valstybėje ir  ne tiek tarnauja politinei bendruomenei, kiek bando tapti Didžiuoju Broliu. Mano galva, A. Anušauskas – geresnis istorikas nei politikas. Tiesa, tarp kitų šios apygardos kandidatų jis atrodo gana solidžiai.

Prieš ketverius metus šioje apygardoje kandidatavo Artūras Zuokas, dabar jis užleido vietą žmonai Agnei. Numatė, jog po absurdiško eksperimento viešojo transporto srityje ir po pranešimų apie Vilniaus energijos astronominį pelną jam geriau rečiau rodytis vilniečių akyse. Žmona tarsi už vyrą neatsako, ar ne? Kiek daugiau man kelia nerimą tai, kad A. Zuokienė buvo viena iš aktyviausių dirbtinio apvaisinimo mėgintuvėlyje įteisinimo šalininkių. Diskusijoje apie krikščionišką gyvybės sampratą ji išsakė daug dalykų, kurie mane verčia itin atsargiai galvoti apie galimybę balsuoti už šią politikę. Tiesa, ne vienoje srityje ši politikė dirba tikrai svarbių darbų.

Mano pasirinkimas: negaliu nė vienam kandidatui teikti pirmenybės. Tiesa, labai nusivilčiau, jei į antrą turą patektų „Darbo partijos“, Lenkų rinkimų akcijos, „Tvarkos ir teisingumo“, Liberalų ir centro sąjungos ar Socialdemokratų partijos kandidatai. Labiausiai linkiu, kad antrame ture varžytųsi kandidatai iš šios trijulės: G. Songaila, A. Anušauskas, A. Zuokienė.

 Nr. 3 – Antakalnio apygarda

Prieš ketverius metus čia gana užtikrintai nugalėjo Andrius Kubilius. Tačiau tada jis buvo neblogus reitingus turintis opozicijos lyderis, o ne vienas nemėgstamiausių Lietuvos politikų. Tikėtina, kad ir per šiuos rinkimus jis pateks į antrą turą, nes turi svarbų pranašumą prieš kitus – nuolat šmėžuoja televizoriaus ekrane. Tačiau netikiu, kad gali pasikartoti praėjusių rinkimų antrasis turas, kuriame jis varžėsi su liberalcentristu Gintaru Babravičiumi.

Daug ambicijų turi ir daug jėgų rinkimams skiria LSDP kandidatas Juras Požėla. Tiesa, iki šiol daugumai žmonių jis asocijuojasi su šėliojimu lėktuve ir keistais juokeliais apie padėtą bombą.

Labai gerbiu teisininko diplomą turintį kultūrininką Tomą Bakučionį, kuris antrus rinkimus iš eilės čia atstovauja nedidukei Lietuvos socialdemokratų sąjungai. Tomas vis laukia, jog ateis ir šios partijos valanda. Visgi esu linkęs abejoti, ar per šiuos rinkimus jis gali tikėtis geresnio rezultato nei prieš ketverius metus.

Jei būčiau Antakalnio apygardos gyventojas, man apsispręsti tikrai nebūtų sunku. Čia kandidatuoja politikė, kurią gerai pažįstu ir kuria pasitikiu, – Aurelija Stancikienė. Jos ryžtas mesti iššūkį partijos, kuriai daug metų priklausė, pirmininkui kiek donkichotiškas, tačiau  man suprantamas, žinant, kad viena svarbiausių priežasčių, dėl kurios Aurelija paliko Tėvynės sąjungą, buvo A. Kubiliaus vadovaujamos Vyriausybės požiūris į nelegalias statybas Kuršių nerijoje.

A. Stancikienė net padavė Vyriausybę į teismą, bandydama priminti, jog visi, net ir aukščiausias pareigas einantys politikai, privalo vykdyti teismo nutartis. Deja, kol kas Lietuvoje galioja principas, kas privaloma politinei bendruomenei, neprivaloma galią turintiesiems. Tad A. Kubiliaus ir A. Stancikienės dvikova turėtų atsakyti, kokioje Lietuvoje nori gyventi antakalniečiai. Tiesa, ši dvikova primena Dovydo ir Galijoto kovą, nes vienas iš kandidatų disponuoja didžiuliais finansiniais ištekliais, į jį nukreiptas medijų dėmesys, o A. Stancikienė gali kliautis nebent iš lūpų į lūpas plintančią agitacija.

Mano pasirinkimas: „Drąsos keliui“ šiuose rinkimuose atstovaujanti Aurelija Stancikienė. Jei dėl kokių nors priežasčių – pavyzdžiui, griežto nusiteikimo prieš „Drąsos kelią“ – negalite balsuoti už A. Stancikienę, siūlau rinktis LSDS kandidatą Tomą Bakučionį.

 Nr. 4 – Žirmūnų apygarda

Prieš ketverius metus čia laimėjo Tėvynės sąjungos kandidatė Vilija Aleknaitė-Abramikienė. Kiek žinau, ji tikisi pakartoti šį pasiekimą, tačiau nesinorėtų, kad jai pasisektų. Nors prieš ketverius metus džiaugiausi, jog ji sugebėjo įveikti LSDP kandidatą Vytenį Andriukaitį, šiandien jau net nebežinau, kuris iš jų geriau. V. Abramikienė garsiai deklaruoja krikščioniškas vertybes, dalyvauja religiniuose renginiuose, tačiau šiuo atveju man norisi kartoti Šventojo Rašto eilutę, kad ne tas pateks į Dangaus Karalystę, kuris garsiai kartos „Viešpatie“, bet tas, kuris vykdys Dievo valią. Kitaip sakant, kuris kasdieniu savo darbu tarnaus artimo meilės principui, statys tiltus, o ne barikadas, ne tik garsiai demaskuos tikrus ir tariamus priešus, bet pasilenks prie tų, kuriems šiandien sunku.

Tiesa, tiek V. Andriukaitis, tiek V. Abramikienė yra geriau už liberalcentristų lyderį Algį Čapliką. Labai norėčiau, kad nė vieno liberalcentristo nebūtų kitos kadencijos Seime. Šios partijos atstovų pasisakymai per FNTT skandalą, veiklą Sveikatos apsaugos, Vidaus reikalų ir Aplinkos ministerijose, Arūno Valinsko benefisas Seimo pirmininko poste – gal jau gana?

Jei būčiau šios apygardos gyventojas, nesvyruodamas balsuočiau už poetą, visuomenininką Liudviką Jakimavičių, kurį iškėlė „Lietuvos sąrašas“. Sutinku, kad Liudvikas neprimena įprasto Lietuvai politiko įvaizdžio, tačiau aš asmeniškai pavargau nuo respektabilių šypsenų Seime, kurias lydi tarpusavio rietenos ir tarnystė nežinia kam. Bent jau tvirtai žinau, kad L. Jakimavičius neparsiduos, o tai šiandien man kur kas svarbiau nei kompetencija ekonomikos ar užsienio reikalų srityse.

Mano pasirinkimas: Liudvikas Jakimavičius. Deja, bet alternatyvaus pasirinkimo šioje apygardoje nematau., nors pripažįstu, kad Liudviko pergalė ar net išėjimas į antrą turą vargu ar įmanoma misija.

 Nr. 5 – Fabijoniškių apygarda

Kelis kartus perskaičiau kandidatų sąrašą ir pajutau, kad pirmiausia galvoju apie tuos, kurių jokiu būdu nenorėčiau matyti Seime. Pavyzdžiui, Socialistinio liaudies fronto, K. Brazauskienės vadovaujamos Demokratinės darbo ir vienybės partijos atstovų, net nesigilindamas, kas jie tokie. Taip pat visiems gerai žinomo Artūro Paulausko, kadaise į šipulius bandžiusio sumalti Viktorą Uspaskichą, o dabar kartu su juo bandančiu grįžti į politinį elitą. Kritiškai vertinu ir „tvarkiečio“ Dalio Alfonso Barakausko kandidatūrą, taip pat nieko gero nesitikiu iš liberalcentristo Raimondo Šukio – negi jums patinka tai, kas vyksta sveikatos apsaugos sistemoje? Esu labai nusivylęs ir liberale Dalia Kuodyte, kuri man imponavo kaip Genocido ir rezistencijos tyrimų centro vadovė. Deja, Seime ji tapo viena aršiausių kovotojų prieš santuoka grįstą šeimos sampratą, prieš alkoholio reklamos draudimą, prieš bandymus saugoti nacionalinius parkus. Nemanau, kad kitoje kadencijoje ji pasikeistų, tad verčiau jau tegu grįžta prie svarbių tyrimų, kuriuos kadaise kuravo.

Nevienareikšmiškai vertinu Tėvynės sąjungos atstovą Dainių Kreivį. Labai palaikiau eksministrą, kai „Lietuvos rytas“ puolė jį dėl sąsajų su Opus Dei. Tačiau šios sąsajos, net nežinau, kiek išlikusios, regis, ir yra geriausia jo veikloje. Pernelyg daug pasakojimų prisiklausiau apie tai, kaip realiai (ne)veikia D. Kreivio išgirtoji paramos verslui sistema. Taip pat turiu pažįstamų vidurio Lietuvoje, kur nemaža dalis žmonių su kartėliu prisimena įmonių, su kuriomis buvo susijęs D. Kreivys, keistus bankrotus. Tiesa, esu girdėjęs ir gerų atsiliepimų apie patį D. Kreivį – kaip žmogų, ne kaip politiką. Todėl ir sakau, kad man, jei gyvenčiau šioje apygardoje, būtų sunku apsispręsti dėl šio kandidato.

Kaip ir dėl „Drąsos kelio“ atstovo Daugardo Gruodžio. Biografijos faktai įkvepia pagarbą, tačiau tik tai apie šį kandidatą težinau.

Daugiau žinau apie A. Zuoko vadovaujamos partijos kandidatą Žilviną Šilgalį. Šis politikas mane maloniai nustebino per FNTT skandalą, kai užėmė principingą ir politiškai nepatogią poziciją. Ar tai buvo atsitiktinė politinės drąsos apraiška, ar ta jo asmenybės pusė, kurios iki tol vengė demonstruoti, nežinia.

„Pažaliavusių“ valstiečių atstovams Joanai Tamkevičiūtei ir LSDS kandidatui Jonui Valatkai šiuose rinkimuose teks statistų vaidmuo. Vargu ar jie gali būti vertinami kaip rimti pretendentai nugalėti.

Mano pasirinkimas: negaliu išskirti vieno kandidato. Jei man tektų rinktis, veikiausiai rinkčiausi tarp D. Gruodžio, D. Kreivio ir Ž. Šilgalio tokia tvarka, kuria juos surašiau. Tačiau tikėtina, jei turėčiau laiko labiau įsigilinti į šioje apygardoje vykstančius debatus, pasirinkimas kažkiek keistųsi, tačiau ne tiek, kad siūlyčiau rinktis A. Paulauską ar D. Kuodytę.

 Bernardinai.lt

Mūsų misija

Kurti krikščionišką pasaulėžiūrą atskleidžiantį, aktualų, viltingą ir išliekantį turinį.

Prisidėkite skirdami paramą.