Gintaras Grajauskas atsako į Vilniaus šv. Kristoforo gimnazijos klausimyną

Su jomis išleidęs šešis albumus. Yra dirbęs radijo ir televizijos redakcijose,  dienraštyje „Klaipėda“, to paties dienraščio literatūriniame leidinyje „Gintaro lašai“. Dabar jis – Klaipėdos dramos teatro literatūrinės dalies vedėjas, kasmetinio Lietuvos poetų sambūrio „Placdarmas“ organizatorius.

Debiutavo 1993 m. eilėraščių knyga „Tatuiruotė“, už kurią paskirta Zigmo Gėlės premija. Jo „Kaulinė dūdelė“ apdovanota „Poezijos pavasario“ ir I. Simonaitytės premijomis. Lietuvoje G. Grajauskas yra išleidęs šešias eilėraščių, dvi eseistikos knygas, romaną bei pjesių rinkinį. Jo knygos išleistos šešiose šalyse, eilėraščiai išversti į anglų, vokiečių, švedų, olandų, korėjiečių, suomių, lenkų, latvių, estų, rusų ir kt. kalbas, publikuoti tų šalių periodikoje bei antologijose. O pats G. Grajauskas – Lietuvos kultūros ministerijos premijos (2003) laureatas, Klaipėdos miesto Kultūros magistras (2004), apdovanotas Auksiniu scenos kryžiumi (2008) už geriausią Nacionalinės dramaturgijos kūrinį „Mergaitė, kurios bijojo Dievas“.

Kaip atradote savo pašaukimą? Ar daug ieškojote, klydote, abejojote?

Truputį abejoju tuo gražiu žodžiu – pašaukimas. Iš tiesų niekas tau nešaukia: „Ei, tu, – dabar eik ir būk rašytoju“. Tiesiog – pasaulyje yra visokiausių dalykų, be kurių gali išsiversti, ir be kurių ne visai. Jei jauti, kad turi ką pasakyti, jei tau tai knieti, niežti po oda, tai imi ir rašai. Nes negali kitaip. Kartais gal ir paburbėdamas, ir pakeiksnodamas. Nes dažnai turi sakyti nemalonius dalykus ir nervinti artimą savo nelyg koks pranašas Jona. J Ir niekur nedingsi, kiekvienas žmogus pasaulyje turi savo paskirtį.

Kas yra Jūsų autoritetai? Ką laikote savo mokytojais? Kodėl?

Gal keistai nuskambės, bet visų pirma – Kristus. Esu prastas krikščionis, bet geras skaitytojas. Kai supranti, kokio masto perversmo žmonių galvose jis ėmėsi, kvapą gniaužia. Kita istorija, kiek jam tai pavyko… Mokytojai – o, jų daugybė. Gyvi ir mirę rašytojai. Muzikantai. Atsitiktiniai praeiviai. Facebooko pažįstami. Iš bet kurio, net ir iš paties kvailiausio galima daug ko išmokti – reikia tik stebėti ir imtis domėn.

Kas Jus įkvepia? Kokios knygos, muzika, filmai ir/ar kita?

Be abejo – knygos, muzika, geri filmai. Jų daugybė, visų neišvardyčiau. Bet dar svarbiau – va tas „ir kita“. Įsižiūrėjimai. Iš pažiūros lyg ir nereikšmingos detalės, per kurias atsiskleidžia visuma. Žmonės: su visomis savo juokingomis ydomis, ypatinga kalbos maniera, gestikuliacijomis. Gamta: medžiai, upės, akmenys. Tik vaikščiok, žiūrėk ir džiaukis.

Ką galvojate apie mus, šiuolaikinį jaunimą?

Labai gerai galvoju. Jauni, protingi, imlūs. Ir – skirtingai nuo mūsų kartos – netraumuoti. Ne tokie įsibauginę, mažiau susirūpinę dėl ateities. Ne tokie godūs, mažiau kaupikai. Sveikai skeptiški, mažiau besivaikantys blizgučių. Normalūs laisvi žmonės. Žinoma, kalbu apie šviesiąją dalį – kita dalis tėra pilka minia, niekuo nesiskirianti nuo anų laikų pilkos minios. Bet tai normalu.

Kaip informacinės technologijos keičia mūsų visuomenę? Ar naudojatės socialiniais tinklais?

Keičia smarkiau nei įsivaizduojame. Visų pirma – dingsta geografinė distancija, pasaulis tampa vientisesnis. Dar ne taip seniai, gyvendamas Lietuvos kaime, būtum visiškai izoliuotas, tiesiog tremtyje. Dabar, turėdamas internetą, gali gyventi vienkiemyje pasaulio pakraštyje ir dirbti firmai, esančiai Berlyne ar Niujorke. Kartu atsiranda supratimas, jog mes nesame patys sau, kad visi gyvename, aplipę tą patį žemės rutulį. Bendrame skruzdėlyne – kuriame viskas susieta, visi priklauso nuo visų.

Socialiniais tinklais naudojuosi. Gana intensyviai, kartais gal net per daug. Apskritai esu smalsus žmogus, domiuosi naujovėmis. Sakyčiau, gal net šioks toks technologijų maniakas. Kartais, kai prireikia, sutvarkau kokiam bičiuliui kompiuterį. Jei ką, be darbo nelikčiau.

Kodėl svarbu išlaikyti tautinę tapatybę? Ką Jums reiškia ištikimybė Lietuvai?

Tą tautinę tapatybę visų pirma reikėtų gerai sufokusuoti – išsiaiškinti, koks gi iš tiesų tas lietuviškasis mentalitetas, kuo jis skiriasi nuo kaimynų. Tada jau bus galima imtis žygių išlaikyti tautinę tapatybę. Nes tas dabartinis lietuvis man atrodo gerokai šizofreniškas padaras. Panašu, kad jis pats dar nelabai žino, kas jis toks, kas jo tauta ir kas jo valstybė. Jo tapatybė pasibaigia maždaug ties kiemo vartais.

Ištikimybė visada reiškia tą patį. Neišduoti, nepasiduoti gundymams, mylėti. Džiaugsme ir varge.

Kokie dalykai Jums svarbiausi bendraujant su kitu žmogumi?

Tikrumas. Negaliu pakęsti žmonių, kurie ne bendrauja, o reprezentuoja save patį. Prieina, atkiša ranką ir sako: laba diena, aš esu toks ir anoks, rašytojas. Labai juokinga. Tokie paklydę personažai iš spektaklio, kurio nėra. Ir klaidžioja kaip vėlės be vietos.

Kokie yra Jūsų ryškiausi vaikystės ir mokyklos metų atsiminimai?

Atskiri vaizdai, tokios savotiškos atminties nuotraukos, kurios bet kuriam kitam žmogui nieko nereiškia. Saulėta žiemos diena, žaižaruojantys varvekliai, mažas berniukas mutono kailinukais. Kuris žiūri į viršų, ir jam taip nenusakomai gražu.

Ar tikite pasirinkimo laisve? Ar matote gamtoje harmoniją, grožį, ar tik  atsitiktinumų grandinę?

 Taip. Pasirinkimo laisvė, o tiksliau – tie esminiai, lūžiniai gyvenimo momentai, kuriuose nuo tavo pasirinkimo priklauso, ar išlaikysi didįjį egzaminą, ar liksi kartoti kursą. Ar sugebėsi paliudyti savo buvimo tikrumą? Įrodyti, kad iš tiesų esi tas, kuriuo save laikai. O gal esi tiesiog apsimelavęs niekelis.

Atsitiktinumų gamtoje nėra. Visi atsitiktinumai anaiptol ne atsitiktiniai. Viskas susieta; ir viskas gerose rankose.

Ar tikite likimu, Apvaizda? Ar yra tekę kreiptis pagalbos į Išganytoją?

Tikiu Paskirtimi. Kreiptis yra tekę. Stengiuosi tuo nepiktnaudžiauti.