2012 10 04

bernardinai.lt

bernardinai.lt

Vidutinis skaitymo laikas:

3 min.

Česlovas Šimkevičius. Dar kartą apie universitetų reitingus

Rugsėjo mėnesį buvo paskelbtas firmos „Quacquarelli Symonds“ (QS) pasaulio universitetų reitingas. Paaiškėjo, kad pagal šį reitingą į pasaulio universitetų 700-tuką pateko net trys Lietuvos universitetai –Vilniaus universitetas (VU) užima 501–550 vietą, o Vytauto Didžiojo universitetas (VDU) ir Vilniaus Gedimino technikos universitetas (VGTU) dalijasi 601–700 vietą.

Iš karto prasidėjo triukšminga kampanija: „didžiulis pasiekimas“, „vykdomos mokslo ir studijų reformos efektyvumo įrodymas“, „Lietuvos universitetai eina teisinga kryptimi“ ir pan.

Jei pažvelgtume į kaimyninių šalių rezultatus, tai pamatytume, kad Maskvos Lomonosovo universitetas (MLU) jame yra 116 vietoje, Jogailos universitetas (JU) – 401–450 vietoje, Tartu ir Baltarusijos (!!!) universitetai – 501–550 vietose. Reikėtų paminėti, kad iš viso yra reitinguojama 700 universitetų. Teisybės dėlei reikėtų pažymėti, kad  pernai QS reitinge VU buvo 551–600, o VDU ir VGTU iš viso reitinge nebuvo. Taigi, šioks toks pakilimas tikrai yra. Bet tai gali būti ir laikinas reiškinys, nes visų universitetų rezultatai nuolatos kinta ir nebūtinai tik didėjimo kryptimi.

Prieš tai buvo paskelbtas Šanchajaus universiteto ARWU reitingas, bet į jį nė vienas Lietuvos universitetas nepateko  (MLU – 80 v., JU – 301–400 v.), nes čia reitinguojama tik 500 geriausiųjų. Kažkodėl niekas nepranešė apie tai. Taigi, matome, kad reitingai tampa tiek universitetų kovos dėl studentų krepšelių, tiek vykdomosios valdžios vykdomų veiksmų savireklamos įrankiu.

Apie reitingus rašiau jau kelis kartus. Ten buvo paminėta, kad niekada jokiame reitinge Lietuvos universitetai nebuvo patekę į pasaulio universitetų penkišimtuką (aukščiausia buvo 2008 m. liepą VU 510-oji vieta Webometrics reitinge). Vienintelis naujausio QS reitingo išskirtinis bruožas – VDU pasirodymas, nes daugumoje atvejų reitinguose pasirodydavo tik trys Lietuvos universitetai – VU, VGTU ir Kauno technologijos universitetas (KTU).

Reitingavimas yra prieštaringas procesas. Skeptikai gali pasakyti, kad reitinguotojai matuoja tik tai, kas jiems prieinama, o tai neleidžia objektyviai įvertinti universitetų teikiamo išsilavinimo  kokybės. Reitingų šalininkai priešingai teigia, kad reitingas aiškiai ir paprastai esamiems ir būsimiems studentams, jų šeimoms, darbdaviams parodo universitetų ir visos aukštojo mokslo sistemos būklę.

Apžvelgus Lietuvos universitetinio mokymo lygį, galima beveik užtikrintai teigti, kad jo kokybė metai iš metų smunka. Didelė dalis studentų (ypač magistrantų) dirba, todėl neaišku, ko jie gali išmokti, jei didelę laiko dalį praleidžia darbe, kuris dažniausiai visai nesusijęs su jų mokslais, o ne bibliotekoje ar laboratorijoje. 

Aukštuoju išsilavinimu pas mus vadinama tai, kas juo iš tikrųjų nėra. Diplomai įteikiami vadybininkams ir dizaineriams, reklamos specialistams ir sportininkams; terminas „aukštasis mokslas“ čia visai netinka. Aukštasis mokslas turėtų žmogui suteikti daugiau ar mažiau visą rinkinį pažiūrų apie istoriją, kultūrą, filosofiją, įdiegti mokslinio mąstymo principus, mokyti dirbti su šaltiniais, suprasti mokslinės kūrybos ir inovacijų principus ir t. t.

Dabartiniu metu didžiajai daliai studentų diplomas tampa tam tikra pažyma apie tai, kad asmuo XY nėra visiškas idiotas (kai kurie tokią pažymą gauna ir net to nenusipelnę). Tokią funkciją šis diplomas ir atlieka mūsų visuomenėje. Nori įsidarbinti sekretore, rodyk diplomą. Kodėl? Ogi todėl, kad jei neturi diplomo, tai, matyt, esi visiškas idiotas, todėl į sekretores netinki.

Tokiu atveju iškyla svarbiausias klausimas: kam tada mokytis? Jeigu nesi visiškas idiotas, jei pats žinai, kad toks nesi, tai gali tiesiog internete nukopijuoti referatą, pasidaryti „špargalkių“, apmauti dėstytoją per egzaminą – juk tai viso labo tik formalumas, savotiškas žaidimas, nes visos tos žinios gyvenime niekada nebus reikalingos.

Naivu manyti, kad šią problemą galima išspręsti pakėlus stipendijas, suteikiant lengvatines paskolas arba perėjus prie naujausio Bolonijos sistemos modelio (3,5 metų bakalauro studijų ir 1,5 metų magistro studijų). Paprastų sprendimų čia nėra ir negali būti, bet yra keli pagrindiniai principai, kurių neverta užmiršti. Pirma, aukštasis mokslas turi būti prestižinis ir sunkiai įgyjamas dalykas, taigi negali būti taip, kad 90 procentų abiturientų įgyja aukštąjį mokslą. Antra, žmogui, kuris nusprendė ketverius, penkerius ar šešerius metus paskirti mokslams, turi tai patikti, jis turi norėti sužinoti ką nors naujo. Bet jo nereikia versti tai daryti, taip pat negalima ir trukdyti jam tai daryti: leiskite žmonėms ramiai mokytis.

Taip pat nereikia pamiršti, kad žodis „universitetas“ turi savotiškos respublikos prasmę (lotyniškai „universitetas“ kilo iš universitas magistrorum et scholarium, kas reiškia „meistrų ir mokslininkų bendruomenė“), tai yra laisva ir nepriklausoma dėstytojų ir studentų bendruomenė. Visoks perdėtas biurokratizmas, valdymo kontrolė, perdėta atskaitomybė slopina tokios respublikos egzistavimą, o kartu menkina ir aukštojo mokslo kokybę.

Geras pavyzdys, kaip biurokratizmas veikia neigiamai, yra studijų programų išorinio vertinimo sistemas. Dabartinė sistema reikalauja atlikti programos savianalizę, o tai užima begalę dėstytojų laiko ir pastangų. Pateikiama analizė yra dažniausiai gerokai perdėta, o vertintojai žiūri tik formaliai parengtus popierius, bet nevertina esmės, nes galutinė vertinimo procedūra trunka tik kelias dienas. Akivaizdu, kad, esant dabartinei komunikacijų sistemai ir išplėtotoms internetinėms technologijoms, vertintojai internete gali susirasti patys didelę dalį reikiamos informacijos, ir ji, aišku, bus nepagražinta.      

Svarbu, be to, nepamiršti, kad visais laikais universitetas buvo aukščiau visuomenės, vykdydamas savo misiją – būti tautos vertybių saugotoju ir skleidėju. Universitetas negali nusileisti tiek žemai, kad taptų toks pat, kaip ir visuomenė. Juo labiau jis negali pasidaryti paslaugų teikėju ir tapti panašus į akcinę bendrovę.

Deja, pastaraisiais metais visi šie neigiami reiškiniai įsigalėjo mūsų universitetų veikloje, todėl siekimas visais galimais ir negalimais metodais pakelti savo reitingus yra tik universitetų bejėgiškumo prieš netinkamas valdžios jiems primetamas veiklos taisykles įrodymas.