2012 10 04

Rosita Garškaitė

bernardinai.lt

Vidutinis skaitymo laikas:

6 min

Kristina Tamelytė: „Jeigu politikas nesugeba dalyvauti civilizuotoje diskusijoje, jis nėra vertas atstovauti piliečiams“

Seimo rinkimams artėjant, siūlome pokalbių ciklą su studentais, kuriems „ne dzin“, kas valdys Lietuvą po spalio 14 dienos. Kalbamės apie tai, kaip išsirinkti, už ką balsuoti, lūkesčius valdžiai bei jaunimo požiūrį į politiką apskritai. Pirmoji pašnekovė – Kristina Tamelytė, studijuojanti antrame Filosofijos bakalauro kurse Vilniaus universitete. Lietingą spalio rytą susitikome pokalbiui ir arbatos puodeliui „Bernardinai.lt“ redakcijoje.

Ar spalio 14 d. vyksiantys rinkimai – pirmieji Tavo rinkimai į Seimą?

Taip.

Nors negalėjai balsuoti per praėjusius rinkimus, ar juos prisimeni?

Labai gerai prisimenu dėl to, kad labai daug diskusijų vykdavo mano mokykloje. Man tai buvo pirmieji ryškūs rinkimai, tai buvo metai, kai apskritai susidomėjau politika. Anksčiau ganėtinai menkai ja domėjausi, nemėgau diskusijų, debatų, politinis gyvenimas atrodė neįdomus. O prieš ketverius metus jau kruopščiai rinkausi, kurios partijos įdomesnės, analizavau, žiūrėjau, diskutavau per pamokas su mokytojomis, bendraklasiais. Net nebalsuojant norėjosi suprasti, kas ten vyksta.

Iš kur atsirado tas noras?

Manau, kad tai glūdi mano prigimtyje – bendruomeninis mąstymas. Man įdomu, kas vyksta aplink mane, kaip aš galėčiau įsilieti į bendruomenę. Politika – bendras reikalas. Taip pat išprovokavo diskusijos mokykloje – mažoje grupelėje per psichologijos pamokas, atitrūkę nuo dalyko, kurį turėjome mokytis, daug ir nuoširdžiai bendraudavome, diskutuodavome. Iš pradžių nagrinėjome politiką iš psichologinių perspektyvų: kalbėjome apie grupių lyderius, analizavome tuometinius partijų veidus, jų retoriką, laikyseną. Ilgainiui tos diskusijos išsivystė į labiau politinę diskusiją – ko mes tikimės, kodėl, kaip galima atskirti, kas gerai, kas blogai, kas argumentuoja racionaliau. Psichologijos pamokose buvo labai maža grupelė – keturi ar penki žmonės, tikrai ne daugiau – būtent ši aplinkybė sudarė sąlygas visiškai atvirai ir drąsiai formuluoti savo nuomonę, turbūt tuomet ir pajutau pirmąjį malonumą, kurį gali teikti atvira ir nuoširdi diskusija.

Ką galvoji apie mokytojo vaidmenį didinant mokinių politinį išprusimą?

Manau, jog mokytojas labai svarbus skatinant susidomėjimą kiekviena sritimi, bet ne mažiau svarbu, kad jis pats būtų atviras ir pernelyg nepirštų asmeninio požiūrio į politines partijas. Kad jis nesakytų: „Aš – konservatorius, ir jūs taip pat būkit konservatoriais.“ Analizė turėtų būti visapusiška, pateikiami keli požiūriai, visų pasaulėžiūrų analizė, visuminis partijų ideologijų nagrinėjimas, pastebimi bei išryškinami konkretūs prieštaravimai jų kalbose ir, žinoma, aktyvi pastanga mokiniui parodyti, jog jis pats turi, vadovaudamasis savo protu ir sąžine, pasirinkti, kurią politinę ideologiją ar judėjimą remti. Nepamenu, kad iki studijų universitete būčiau kažką girdėjusi apie liberalizmą ar konservatizmą. Labai gaila, kad mokykloje politologijos pamokos ganėtinai apleistos – geriausiu atveju kalbama apie apverktinai skambantį ir gana nuvalkiotą patriotizmą, nesigilinant į esmę mintinai mokomasi Konstitucijos, trūksta globalesnio, kritiškesnio, įvairesnio žvilgsnio.

Paminėjai studijas. Ar filosofijos studijos padeda Tau „politiškai sąmonėti“? Kokia Tavo kolegų, filosofijos studentų, pozicija politikos atžvilgiu?

Kaip pažiūrėsi. Jeigu labiau domiesi politine filosofija, automatiškai tavo dėmesys kryps ir į realiąją, kasdienę politiką. Tačiau jeigu labiau domina kiti dalykai, pavyzdžiui, literatūra ar metafizika, tuomet natūraliai esi šiek tiek atsitraukęs; todėl paskui, kai tenka „grįžti“ iš savo studijų lauko, iš kasdienės terpės į viešąjį gyvenimą ir įvertinti politinius procesus, tai nėra taip paprasta, ir tu jautiesi šiek tiek atitrūkęs. Giliau įsitraukiant į literatūros analizę ar, pavyzdžiui, kalbos filosofiją, tas politinis pasaulis ima atrodyti ganėtinai menkavertis ir neįdomus. Ir net kai išlendi iš savųjų apmąstymų, staiga prisimeni, kad – „o, rinkimai artėja“ – reikia kažką pasižiūrėti. Įsijungi televiziją, paskaitai straipsnius, atsiliepimus, antraštes ir pasidaro kraupoka. Man atrodo, kad politinės kultūros, apskritai net ne politinės, o bet kokios elementarios kultūros ir etiketo nebuvimas tose diskusijose ir debatuose yra didžiausia problema.

Politinės kultūros nebuvimas, matyt, yra viena iš priežasčių, kodėl nesidomima politiniais reikalais. O kokios kitos?

Yra makro lygmuo – bendra žmonių apatija viskam, kas susiję su viešais ir bendruomeniniais reikalais, kai turi savo gyvenimą, savo darbą, knygas, studijas, ir tau to užtenka, tave tai patenkina, nebereikia angažuotis, kalbėti, mąstyti apie politiką. Tiesiog jautiesi patenkintas ir laimingas. Valstybė žmogui ima panašėti į žvejų ar sporto klubą, t.y. piliečio sąmonėje tampa visiškai vienodos vertės ir svarbos „organizacija“; tai tik viena iš daugelio asociacijų, kuri neįpareigoja, iš kurios galima bet kada pasitraukti, bet kada ir vėl įsitraukti; pavyzdžiui, jei per rinkimus puikiai kimba menkės – visuomet gali iškeisti rinkimus į malonią žvejybą. Atrodo, kad mąstymas apie valstybę, kaip vienijantį ir hierarchiškai aukštesnį darinį už bet kurią kitą „organizaciją“, apskritai nebėra įmanomas.

Mūsų viešojo kalbėjimo ir politinių diskusijų srityje apskritai išnyko elementari žmogiška kultūra, bent minimali pagarba oponentui

O mikro lygmeniu –  nuoširdžiai džiaugiuosi, kad mano aplinkoje nėra žmonių, kurie nenori balsuoti. Tačiau šiuo atveju verta pabandyti įsivaizduoti hipotetinę situaciją, tarkime, filosofijos studentą, kuris nesidomi politika. Vienas iš dalykų, kuris jį, kaip politika nesidomintį filosofijos studentą, labiausiai liūdintų tai, kad mūsų viešojo kalbėjimo ir politinių diskusijų srityje apskritai išnyko elementari žmogiška kultūra, bent minimali pagarba oponentui. Neseniai debatų laidoje mačiau, kaip politikai vieni kitus pertraukinėja, tyčiojasi, net baubia – man tai kol kas buvo pats nemaloniausias potyris, susidūrus su politiniais dalykais. Nulis kultūros: visiškai nesivaldoma, svaidomasi argumentais ad hominem, neretai nesugebama net rišlaus sakinio suregzti. Kaip institucijoje, kurios „darbuotojo“ viena iš pagrindinių pareigų yra verbališkai iškomunikuoti savo „darbdavio“ nuomonę (na, bent jau savo asmeninę viziją), gali dirbti žmogus, kuris keikiasi, nemoka rišliai argumentuoti, kartais netgi nesugeba taisyklingai kalbėti lietuviškai?

Kęstutis Girnius viename tekste yra priminęs, kad kitais metais mūsų laukia pirmininkavimas ES. Sėkmingam pirmininkavimui būtina gerai mokėti užsienio kalbas. Betgi ne paslaptis, kad didelė dalis politikų nemoka net patenkinamai kalbėti nė viena oficialia ES institucijose vartojama kalba: nei prancūzų, nei anglų, nei vokiečių. Daugių daugiausia – rusų. Kokį politinio raštingumo lygį yra pasiekusi šalis, kurioje politologams tenka aptarinėti būsimų ministrų kalbinius pajėgumus? Ką gi, dabar grįžkime prie vargšo politika nesidominčio filosofijos studento – iš viso to, kas pasakyta, natūraliai gali sekti tik nenoras apskritai balsuoti.

Be to, kad žiūri politinius debatus, kaip dar ruošiesi rinkimams – ar skaitai partijų programas, jų komentarus, gal yra politologų, kurių nuomone pasitiki, ir skaitai jų atsiliepimus?

Man politologų pasisakymų trūksta. Tarkime, debatuose jie dalyvauja, bet būna labai švelnūs, nieko nepasako, apkaltina populizmu ir nieko rimčiau neanalizuoja. Labai trūksta analitiškesnio žvilgsnio ir į pačias partijų programas. Straipsniai, kuriuos iki šiol skaičiau, – ganėtinai lėkšti, mano nuomone, aprašomieji, prognostiniai: kas kaip sudarys koaliciją ar panašiai. Bet rinkimų pažadų analizės visiškai nėra. Atsimenu vieną tokį labai trumputį straipsnį, kuriame politologas Mantas Dubauskas analizavo rinkiminius pažadus – Darbo partijos ir socialdemokratų. Man priimtina ir įdomu, kai politologas ar ekonomistas tiksliai ir argumentuotai paaiškina, kokia yra tam tikro pažado kaina ar vertė – tarkime, ką konkrečiai darbdaviams reikštų minimalios algos padidinimas iki1509 Lt, arba, kiek realu yra pakelti pensijas, kokius realius ekonominius padarinius tai lemtų. Trūksta konkretesnio žvilgsnio, iš lozungų neaišku, kaip bus padaryta, kokie metodai. Man būtų tikrai įdomu sužinoti, kaip jie ketina padidinti minimalią algą. Jei kažkam duodi, tai iš ko kažko privalai atimi. Iš ko šiuo atveju ketini atimti? Kodėl manai, kad būtent toks atėmimas yra pagrįstas, teisingas? Iš kokių alternatyvų renkiesi, kuo jos prastesnės?

Štai turi septyniolikos partijų sąrašą. Į kokius aspektus atkreipsi dėmesį rinkdamasi?

Yra du geri tinklalapiai – www.manoseimas.lt ir www.manobalsas.lt . Užpildžiau abiejų anketas, buvo tikrai įdomu jas pildyti; ne mažiau įdomu ir tai, kad gali stebėti, kaip tas pačias anketas pildo ir Seimo nariai, kokios jų pažiūros; kartais net nustembi matydamas, kad kai kurie viešojoje erdvėje radikaliau pasisakantys politikai ganėtinai nuosaikiai atsako į šiuose portaluose užduodamus klausimus. Manau, kad tokios iniciatyvos tikrai gali padėti atsakingai apsispręsti. Juk renkiesi savo atstovą atsižvelgdamas į tai, kiek jis panašus į tave, tavo pažiūras, kaip tai tau ir tavo bendrijai yra svarbu.

Šios politinės kampanijos metu mažiausiai kalbama apie studentus, kultūros politiką, švietimą – labai gaila dėl to.

Šios politinės kampanijos metu mažiausiai kalbama apie studentus, kultūros politiką, švietimą – labai gaila dėl to. Matyti, jog orientuojamasi ne į jauną žmogų, o į pensininkus arba dirbančius žmones. Jokiu būdu nesakau, kad jie nėra svarbūs, tačiau aiškiai trūksta kultūros ir švietimo akcentavimo; man visgi atrodo, kad ne ekonomika yra svarbiausia.

Kadangi didžioji dalis rinkėjų yra dirbantys žmonės arba pensininkai, į juos ir kreipiamas centrinis dėmesys. Tai užburtas ratas. Politikas, žinodamas, kad jo nesiklauso studentai, nė nesistengia kalbėti apie jiems rūpimus dalykus. Tačiau tokiu atveju ir studentas nenori balsuoti, nes niekas nekalba apie jam rūpimus dalykus.

Kas dar, be minėtų portalų, padėtų jaunam žmogui būti labiau politiškai sąmoningam, susigaudyti, kas vyksta viešajam gyvenime?

Man nesunku išsirinkti, pavyzdžiui, šiemet turiu netgi dvi partijas, už kurias norėčiau balsuoti, – tai jau gerai. Visgi jei ir čia pasitelktume hipotetinę situaciją – tarkime, aš nesidomiu politika ir vis dėlto einu į rinkimus, – galiu pasakyti, kad visų pirma balsuočiau už išauklėtus, kultūringus žmones; man tikrai labai svarbu, kad žmogus turėtų bent šiek tiek etiketo. Jeigu politikas nesugeba dalyvauti normalioje civilizuotoje diskusijoje, akivaizdu, kad jis nėra vertas atstovauti piliečiams. Taip pat nesirinkčiau radikalių populistinių partijų, kurios kalba tik apie tai, kaip atėjusios į valdžią viską griaus, keis, tvarkys, kels algas, kels pensijas, didins mokesčius. Visko pakeisti neįmanoma ir nereikia. Tokios generalizuojančios frazės skamba populistiškai ir yra populistiškos. Rinkčiausi nuosaikesnį požiūrį. Nebalsuočiau nei už radikaliai dešinąsias, nei už radikaliai kairiąsias partijas dėl to, kad jų rinkimų šūkiai skatina ne racionalų, protingą, pragmatišką mąstymą, o chaosą.

Paskutinis klausimas – ko tikiesi iš naujos valdžios?

Labai norėčiau, kad būtų daugiau tęstinumo. Kad tie žmonės, kurie perims valdančiosios koalicijos vairą, vis dėlto nedarytų netvarkos, nesiimtų atšaukti visų prieš juos atliktų iniciatyvų ir reformų vien todėl, kad jas atliko ideologiniai oponentai. Visų pirma reikėtų racionaliai apsvarstyti, kokia šalies raidos kryptis būtų teisingiausia. Nenorėčiau dar vienos švietimo reformos, dar kitos būstų renovavimo tvarkos, dar vienos naujos ministerijos ir kitų radikalių reformų. Tikrai norėčiau, kad būtų tęsiami pradėti darbai. Dideliems užmojams ir projektams reikia laiko. Pavyzdžiui, švietimo reforma – galbūt jos vaisiai dar neprinoko, tačiau reforma buvo atlikta tik tam, kad gerėtų studijų kokybė ir tarp aukštųjų mokyklų atsirastų konkurencija, tačiau naivu manyti, jog per dvejus ar trejus metus staigiai pagerės kokybė, arba staigiai sumažės universitetų perteklius; manau, jog reikia palaukti. Labai norėčiau, kad ir Vilniaus universitetas, mano alma mater, pagaliau būtų perorganizuotas ir pasikeistų iš esmės, nes jam, deja, ši reforma rimtesnės įtakos nepadarė: nelabai svarbu, ar studijų programa atitinka aukštus standartus, ji vienaip ar kitaip išsilaiko ir išsilaikys, nes mokytis Vilniaus universitete yra prestižo reikalas, vadinasi, visuomet bus studentų, kurie čia norės studijuoti nepaisant to, kad kai kurios programos nebus kokybiškos.

Trumpai tariant, šiandien labiausiai norėčiau atidesnio žvilgsnio į kultūrą ir švietimą, pagarbos žmonių padarytiems ir sėkmingai pradėtiems darbams, sveikesnio ir racionalesnio požiūrio į politiką, svarbiausia – dėmesingo abipusio įsiklausymo vieniems į kitus.