2012 10 04

bernardinai.lt

Evangelijos komentaras

Vidutinis skaitymo laikas:

3 min.

Šv. Pranciškus Asyžietis, vienuolis Mt 11, 25–30 „Ateikite pas mane visi, kurie vargstate ir esate prislėgti: aš jus atgaivinsiu!“

Anuo metu Jėzus bylojo: „Aš šlovinu tave, Tėve, dangaus ir žemės Viešpatie, kad paslėpei tai nuo išmintingųjų ir gudriųjų, o apreiškei mažutėliams. Taip, Tėve, nes tau taip patiko. 

Viskas man yra mano Tėvo atiduota; ir niekas nepažįsta Sūnaus, tik Tėvas, nei Tėvo niekas nepažįsta, tik Sūnus ir kam Sūnus panorės apreikšti“. 

Ateikite pas mane visi, kurie vargstate ir esate prislėgti: aš jus atgaivinsiu!

Imkite ant savo pečių mano jungą ir mokykitės iš manęs, nes aš romus ir nuolankios širdies, ir jūs rasite savo sieloms atgaivą. Mano jungas švelnus, mano našta lengva“.

Kiti skaitiniai: Gal 6, 14–18; Ps 16


Evangelijos skaitinį komentuoja s. Renata Vanagaitė SSC

Šiandien vieno iš didžiausių Vakarų Bažnyčios šventųjų – šv. Pranciškaus – minėjime Dievo Žodis kalba apie mažuosius:

„Aš šlovinu tave, Tėve, Dangaus ir žemės Viešpatie, kad paslėpei tai nuo išmintingųjų ir gudriųjų, o apreiškei mažutėliams“. Šie žodžiai skamba labai mįslingai.

Juk visatos Kūrėjo akivaizdoje visi mes esame mažutėliai – karaliai ir prezidentai, verslininkai, milijonieriai ir tarnautojai – visi lygūs ir maži. Tad ką turėjo mintyje mūsų Mokytojas Jėzus Kristus, kalbėdamas apie gudrius ir mažuosius? Čia pat galime prisiminti kitą Evangelijos ištrauką, kur sakoma: „Būkite gudrūs kaip žalčiai ir neklastingi kaip balandžiai.“ Jei vertinsime tai pasaulio logika, Evangelija atrodys pilna prieštaravimų. Tačiau joje nėra klaidų ar nesusipratimų, ji vientisa kaip megztas šalikas.

Gudrus pasaulio atžvilgiu čia reikštų pasitikintis vien savimi, savo protu ir besirūpinantis savo gerove bei ateitimi. Gudrus Dievo Karalystės atžvilgiu reiškia kvailas šio pasaulio akimis, besirenkantis save apiplėšiančią Meilę. Dievo Meilę, kuri padaro mus mažais dėl Dangaus Karalystės.

Taigi, šios dienos Dievo žodis Dievo žodis kviečia nebūti išdidžiam ir gudriam pasaulio atžvilgiu, ir Gerąją Naujieną priimti taip patikliai ir atvirai, kaip ją priima vaikai – priimti Dievo Žodį širdimi.

Egzistuoja keli būdai išgirsti Evangeliją. Įdomu tai, jog du skirtingi žmonės, girdėdami tą patį Dievo Žodį, supranta jį skirtingai. Vieniems jis – tik protingas patarimas, o kitiems – kasdienis širdies gyvybės šaltinis.

Kurioje stovykloje esu aš?  Ar manyje kasdien suskamba Evangelijos paslaptis, ar užveda mintis ir siekimus priešų meilei, atleidimui, neteisimui, gerumui? Jei taip nėra, tai galbūt ir nuo manęs paslėpta Geroji Naujiena. Paslėpta dėl mano širdies kietumo. Dėl netikro nuolankumo, po kuriuo  gyvena didžiūniška paikystė ir mintis, jog ir mes patys mokam susitvarkyti savo gyvenimą.

Šios dienos Evangelijos laipteliai veda žemyn. Nuo išmintingojo gudragalvio sosto iki paprasto žmogaus, ir netgi dar žemiau – iki mažutėlio. 

Tai – ilgiausia distancija žemėje, pačios ilgiausios kopėčios, vedančios žemyn. Tai atstumas nuo galvos iki širdies. Nes kol Evangeliją bandysim suvokti vien pasikliaudami vien savo protu ir kompetencija bei išsilavinimu, žiniomis, kol Dievo Žodžio nesiklausysim kontempliatyvia širdimi ir vadovaujant šventajai Dvasiai, tol Geroji Naujiena liks nuo mūsų paslėpta, – skaitoma, bet svetima širdžiai, nesuvokiama.

Dievo Žodis turi pasiekti mūsų širdies tamsybę, sukelti vidinį chaosą, perversmą, pokyčius, tik tada viduje ima švisti.

Jei taip nėra, reiškia Dievo žodis iš galvos dar nenusileido į širdį, dar yra paslėptas nuo mūsų, ir dar tebesame vieni iš išmintingųjų ir gudriųjų.

Dievo Žodis yra ta jėga, kuri stipriai, bet kartu kantriai ir švelniai veikdama, mūsų širdies kirminą paverčia dailiu drugeliu. Tačiau kad tai įvyktų, reikia apmirti.

Kol mūsų širdis yra uždara, Dievo Žodžio skaitymas būna toks, lyg valgytume duoną ir vis vien liktume alkani, gertume vandenį ir merdėtume iš troškulio. Taip bus tol, kol nepatirsim širdimi, jog Dievo Žodis yra nepagražinta tiesa. Jog viskas jame iki raidės ir kablelio skirta išsipildyti kiekvieno iš mūsų patirtyje. Panašiai, kaip tai atsitiko tūkstančiams žinomų ir nežinomų šventųjų.

Antai vienas iš tokių – prieš kelis šimtus metų sulopytais skudurais plevėsuojantis Asyžiaus dainius su būreliu tokių pat draugų liudijo šiuos Jėzaus žodžius, kuriuos šiandien girdime: „Ateikite pas mane visi, kurie vargstate ir esate prislėgti: aš jus atgaivinsiu.“

Išties Pranciškus, palikdamas privilegijas ir turtą, tapo mažas ir nereikšmingas visuomenės akyse. Peržengė visas ribas, viską palikdamas, rizikavo, netekdamas savo saugumo, bet Viešpaties jungas, jo kryžius jam dovanojo vidinės laisvės sparnus. Tad šv. Pranciškaus gyvenimas yra pati gražiausia homilija, kokia tik begali būti parašyta šiai Evangelijos ištraukai. Jis ją parašė savo meile Kristui, savo benamyste, savo šalčiu ir alkiu, savo skausmu ir džiaugsmu, savo brolyste ir vienatve, savo aklumu ir mirtimi. Savo mažumu ir beprotyste pasaulio didžiųjų atžvilgiu.

Dabar beliko parašyti mums. Parašyti savo patyrimu. Autentiškai. Su rašalo dėmėmis ir braukymais. Su drąsa prisikelti suklupus. Su drąsa nusileisti laipteliais žemyn.

Su rizika tapti mažiems nereikšmingiems pasaulio akyse. Su pasirinkimu Evangelijos klausytis ne gudriu protu, bet įsijaučiančia širdimi ir Dievo Dvasios dvelkimu.

Klausytis tol, kol malonės galia mūsų širdys taps panašios į dieviškąjį pavyzdį – kol jos taps romios ir nuolankios.

Įprasta, jog žmonių vaikai eina į mokyklas, kad taptų išmintingi ir gudrūs, ir tai yra gerai, o mes irgi turime eiti į Evangelinio mažumo mokyklą, kur Meilė mus išmokytų būti vis mažesnius ir mažesnius, kad neužgožtume Dievo savyje ir kituose, kad mūsų silpnume suklestėtų Dievo jėga.

„Mažoji studija“, laida „Dievo žodis, kasdieniai skaitymai“