Apie artėjančius rinkimus ir krikščionišką socialinį mokymą

Lietuvos gyventojų surašymo duomenys rodo, kad net 77,3 proc. Lietuvos gyventojų save laiko Romos katalikais. Skaičius tiesiog įspūdingas, tačiau klausimas, kiek iš jų yra iš tikro praktikuojantys ir krikščionišką mokymą laikantys savo gyvenimo pamatu, vis tik lieka neatsakytas. Juk ir Evangelijoje pagal Matą Jėzus kalba, kad tikrai ne kiekvienas, kuris šaukia „Viešpatie, Viešpatie“, įeis į Dangaus Karalystę, tačiau tik tas, kuris vykdo dangiškojo Tėvo valią (Mt7, 21-22).

Tad ne kalbos, o darbai yra pagrindinis matas, pagal kurį bus įvertintas kiekvieno krikščionimi save laikančio žmogaus gyvenimas. Tačiau ne mums yra pavesta būti savo artimojo teisėjais ir ne mums yra skirta skverbtis į žmonių širdis. Galima tik daryti prielaidą, kad jei jau tokia gausybė lietuvių laiko save Romos katalikais, tai jų politiniam apsisprendimui nemažą reikšmę turėtų turėti Katalikų Bažnyčios mokymas apie visuomenę. Tad, artėjant tai dienai, kai spręsime, kas ateinančius ketverius metus turėtų būti mūsų atstovais Seime, kaip tik yra paranku trumpai aptarti pamatinius to mokymo principus.

Tikrai nepretenduoju į išsamią analizę, mano tikslas daug kuklesnis – pasidalinti su skaitytojais tomis Katalikų bažnyčios socialinio mokymo ir katalikų mąstytojų įžvalgomis, kurios priimant sprendimą yra itin svarbios man pačiam. Kartu tai yra kvietimas dialogui apie tai, kokia turėtų būti krikščionio pozicija viešajame gyvenime, kaip kiekvienas mūsų geriau galėtume tarnauti didesnei Dievo garbei.

 Visų pirma, veikiausiai verta pasikartoti, kad krikščioniška pozicija skatina ne kalbėti, o veikti. Tad ir politikoje svarbu yra ne skambūs šūkiai, viliojantys pažadai, saldi demagogija, o jau nuveikti realūs darbai. Taip, politinės programos taip pat yra svarbios, nes duoda bent jau apytikrį orientyrą, ką konkreti politinė jėga žada nuveikti ir galimybę apsvarstyti, ar tie pažadai apskritai yra realūs. Galų gale programa yra galimybė ne tik deklaruoti savo planuojamus darbus, tačiau ir viešai išpažinti savo pamatines vertybines nuostatas.

Evangelijoje pagal Matą Jėzus jį gundančiam nelabajam aiškiai pareiškia, kad žmogus yra gyvas ne vien duona (Mt 3, 4-5). Tad ir krikščioniška pasaulėžiūra paremta politika neturėtų apsiriboti vien tik klausimais, susijusiais su duona. Politika yra žymiai plačiau nei ekonomika, politika yra etikos tąsa, tad yra neatsiejama nuo dorovinių klausimų. Tad ir politinio sprendimo pagrindas yra ne matematinis išskaičiavimas, o svarstymas apie tai, kas yra gera, o kas yra bloga politinei bendruomenei. Šiuo atžvilgiu teisingas sprendimas netgi gali kainuoti brangiau, tačiau ekonominiai kaštai negali būti priežastis tą sprendimą atmesti.

Iš politikos kaip etikos tąsos suvokimo natūraliai kyla kiekvieno krikščionio pareiga viešajame gyvenime ginti pamatines krikščioniškas dorovines nuostatas ir priešintis tam, ką popiežius Benediktas XVI įvardijo kaip reliatyvizmo diktatūrą. Kaip rašė Gilbertas Keithas Chestertonas, tai yra tokia pozicija, kuri bando įpiršti nuomonę, kad tai, kas buvo teisinga prieš kelis amžius, o gal net prieš kelias valandas, gali būti nebeteisinga dabar. Tai yra pozicija teigianti, kad vertybės gali kisti lygiai taip pat kaip biržose kinta akcijų kursai arba kaip kartais kinta nepastovūs rudeniški orai. Tai filosofija, dažnai mėgstanti prisidengti pažangos kauke. Tačiau krikščionis puikiai suvokia Aldouso Huxley išsakytą mintį, kad pažanga yra idėja, peršanti mintį, kad galima laimėti vienoje srityje neaukojant kažko kitoje srityje. Tad krikščionis, vertindamas pažangą, kaip rašoma enciklikoje „Redemptori Hominis“, visada atsižvelgia į tai, ar ta pažanga padaro žmogaus gyvenimą žmogiškesnį, labiau vertą žmogaus.

Mesdamas iššūkį reliatyvizmo filosofijai, krikščionis teigia, kad pamatinės dorovinės normos yra nekintamos, kad mes nesame dievai, kurie gali spręsti tai, kas gera, o kas bloga. Trumpai tariant, tai yra pareiškimas, kad egzistuoja nuo mūsų valios nepriklausantis moralinių normų horizontas. Tad keistai skamba kartas nuo karto krikščionių atžvilgiu metami kaltinimai, kad šie yra netolerantiški pasisakydami prieš abortus ar eutanaziją, gindami šeimą kaip visuomenės pamatą.

Juk jeigu krikščionis yra ištikimas Bažnyčios socialiniam mokymui, kitaip elgtis jis paprasčiausiai negali. Krikščionis negali būti susidvejinusi asmenybė, kuri privačiame gyvenime vadovaujasi vienais principais, o tuo tarpu viešojoje sferoje be dvejonių pritaria reliatyvistų atstovaujamam įsitikinimui „viskas leidžiama“ (everything goes). Krikščionį Bažnyčios socialinis mokymas įpareigoja siekti ne bet kokios tvarkos, o tokios tvarkos, kuri būtų paremta pamatiniais teisingumo principais.

Galų gale tolerancija neturėtų būti tapatinama su pozicija, kad visos „tiesos“ yra vienodai reikšmingos. Tolerancija yra tiesiog pakanta kitai nuomonei, atsivėrimas kitam, prievartos atsisakymas siekiant kitamintį atversti į teisingą kelią, jo sąžinės laisvės pripažinimas, jo išklausymas pasiliekant sau teisę nesutikti su pozicija ir ją atmesti kaip klaidingą. Čia verta pacituoti lenkų filosofą Leszeką Kolakowskį, kuris teigė, kad „neapykanta tiesai mūsų civilizacijai kenkia ne ką mažiau kaip ir fanatiškas tiesos piršimas“. Galų gale ir vieni ir kiti yra tiesiog fanatikai, nes yra varomi neapykantos. Juk vieni nekenčia bet kokių užuominų apie tiesą, tuo tarpu kiti aklai nekenčia visų, kurie drįsta abejoti jų išpažįstama tiesa. O neapykanta, kad ir iš kur ji kiltų, reikia pripažinti, žaloja žmogų.

 Krikščionybė siūlo visapusišką požiūrį į žmogų ir priešinasi skirtingų ideologijų bandymams jį redukuoti. Akcentuojama, kad žmogus, o ne tauta, ne socialinė klasė ir ne ekonominė sistema, yra viso krikščioniško socialinio mokymo pagrindas ir atramos taškas. Žmogus yra visuomeninė būtybė, galinti pilnai atsiskleisti tik bendruomenėje. Todėl būtina rūpintis tiek šeimos, tiek kitų tarpinių struktūrų, kuriose atsiskleidžia žmogaus pašaukimas, atsakomybė, gyvybingumu.

Šeima, anot Bažnyčios socialinio mokymo, yra pirminė humanizacijos vieta, gyvybės bei meilės lopšys, atsvara vadinamajai mirties kultūrai. Šeima yra tas institutas, kuriame karta iš kartos yra perduodamos pagrindinės dorovinės normos, kurios yra svarbios pačios visuomenės išlikimui ir gyvybingumui. Taip šeima pasitarnauja platesnei visuomenei. Neveltui kalbama, kad dabartinė Vakarų moralinė krizė visų pirma yra susijusi su šeimos instituto svarbos nuosmukiu.

Trumpai tariant, įkliuvome į tokią situaciją, kai byrančios šeimos jau nebesugeba perduoti palikuonims svarbiausių dorybių, o to už jas nepadaro niekas kitas. Kalbos, kad vietoje šeimos šią funkciją gali atlikti mokykla ar kitos švietimo institucijos yra tiesiog nepamatuotos svajonės.

 Tik rūpestis šeima ir kitų tarpinių struktūrų – vietos bendruomenių, įvairiausių asociacijų, bendrijų – gyvybingumu leidžia įgyvendinti ir subsidiarumo principą, reikalaujantį palikti politinių sprendimų priėmimą kuo žemesnei grandžiai. Bažnyčia teigia, kad nedera iš pavienių žmonių atimti ir patikėti bendruomenei to, ką pats individas be niekieno pagalbos gali pasiekti.

Lygiai taip yra draudžiama iš mažesnių bendruomenių atimti ir aukštesnėms institucijoms patikėti tas funkcijas, kurias puikiai gali įgyvendinti ir mažoji bendruomenė. Tariant aiškiau, tik taip įmanoma užtikrinti, kad sprendimų priėmimas būtų kuo arčiau žmonių, kad jie būtų raginami patys įsitraukti į savo problemų sprendimą ir kartu dalintis tiek sprendimų priėmimo naštą, tiek už juos tenkančią atsakomybę. Tuo tarpu tokių struktūrų nykimas reiškia, kad vis daugiau galios atitenka centrinėms valdžios institucijoms. Taip individas lengvai atsikrato atsakomybės už bendrą reikalą ir viską perkelia ant valstybės pečių. Tad vietos savivaldos stiprinimas ir siekis į politinių sprendimų priėmimą įtraukti kuo daugiau tarpinių institucijų turėtų būti vienas iš pagrindinių krikščioniškosios demokratijos uždavinių. Centrinės valdžios stiprinimas minėtųjų tarpinių institucijų sąskaita tikrai nėra krikščioniška pozicija.

Bendruomenė krikščioniui nėra tik paskirų individų-atomų, kurių pagrindinė varomoji jėga yra tik asmeninės naudos siekimas, visuma. Krikščioniškas socialinis mokymas pasisako už laisvą rinką, nes be laisvės nėra ir iniciatyvos bei atsakomybės, tačiau pabrėžia, kad laisva rinka nėra panacėja.

Tariant G.K.Chestertono žodžiais, krikščionis priešinasi įsitikinimui, kad apvaizda žmonėms liepė tapti laimingesniais tampant egoistais ir besivaikant tik savo hedonistinių tikslų. Krikščionis pabrėžia socialinio teisingumo svarbą, būtinybę rūpintis labiausiai pažeidžiamais sluoksniais siekiant užtikrinti jų orumą. Čia kalbama tiek apie būtinybę užtikrinti teisingą darbo užmokestį neapsimetinėjant, kad nereguliuojama rinka yra pajėgi tai padaryti pati, tiek akcentuojama ir būtinybė sukurti socialinės apsaugos mechanizmus asmenims, netekusiems darbo, neįgaliesiems. Reiškiama būtinybė rūpintis bendruoju gėriu, akcentuojama, kad pelnas nėra vienintelis sėkmingo verslo kriterijus.

Dar enciklikoje Centesimus Annus yra kalbama apie bendrą visų žemės turtų paskirtį. Tai nereiškia privačios nuosavybės paneigimo, o tik nuostatą, kad privati nuosavybė turėtų būti naudojama taip kad pasitarnautų bendrajam gėriui, o ne tik asmeninėms užgaidoms. Atsakomybė už artimą, priesakas rūpintis juo, o ne tą rūpestį perkelti ant valstybės pečių, yra svarbus krikščioniško socialinio mokymo aspektas. Krikščionybė daug kalba apie artimo meilę, o tų kalbų pamatas yra įpareigojimas artimą mylėti ne tik žodžiais, bet ir konkrečiais darbais.

 Tad gerovės valstybė taip pat nėra pakankamas sprendinys vien jau dėl to, kad, kaip jau minėta, rūpestis socialiai pažeidžiamu asmeniu perduodamas išimtinai valstybei. Be to, individo įpainiojimas į pašalpų voratinklį neretai atima iš jo asmeninę iniciatyvą, atrofuoja atsakomybės jausmą ir taip palaipsniui atima jo žmogiškąjį orumą. Taip, parama vargstančiam yra būtina, tačiau greta to yra privalu rūpintis paskatų ir sąlygų, leidžiančių individui vėl grįžti į darbo rinką ir ten realizuoti savo pašaukimą, kūrimu. Kalbėdami apie krikščionio pašaukimą darbui galime tik prisiminti Jėzaus palyginimą apie gautą talentą užkasusį tarną ir apaštalo Pauliaus laiške Tesalonikiečiams pasakytus žodžius, kad tie, kas nedirba, te nevalgo.

Pastoracinėje Konstitucijoje apie Bažnyčią šiuolaikiniame pasaulyje „Gaudium et Spes“ yra aiškiai teigiama, kad pavieniai piliečiai ir jų grupės neturėtų viešajai valdžiai suteikti pernelyg daug galios ir neturėtų nederamai reikalauti pernelyg didelių patogumų ir naudos, kad taip nebūtų sumažintas tiek pavieniams asmenims, tiek šeimoms, tiek kitoms tarpinėms struktūroms tenkantis atsakomybės jausmas. Krikščioniška pozicija reikalauja ne perkelti atsakomybę kitam, o pačiam ją prisiimti, ne kaltinti kitą kažko nepadarius, o pačiam griebtis darbo siekiant įgyvendinti tikslus. Tai – ne pasyvaus stebėtojo ir vertintojo pozicija, tai – aktyvaus įsitraukimo reikalaujanti veikla. Ne valdžia, o mes patys turime kurti tiek savo, tiek savo artimųjų gerovę, o valdžios užduotis yra sudaryti sąlygas reikštis privačiai iniciatyvai ir asmeninei atsakomybei.