2012 10 10

Rosita Garškaitė

bernardinai.lt

Vidutinis skaitymo laikas:

6 min

Martynas Pilkis: „Pasiruošimas rinkimams nesustoja”

Nuotrauka E. Velykytės

Seimo rinkimams artėjant, siūlome pokalbių ciklą su studentais, kuriems „ne dzin“, kas valdys Lietuvą po spalio 14 dienos. Kalbamės apie tai, kaip išsirinkti, už ką balsuoti, lūkesčius valdžiai bei jaunimo požiūrį į politiką apskritai. Ateitininkas, politikos mokslų bakalauro ketvirtakursis Martynas Pilkis dalinasi įžvalgomis apie balsavimą kaip pareigą, politinę reklamą, būdus politiniam sąmoningumui padidinti. Anot pašnekovo, pradėti ruoštis kitiems rinkimams reikia dieną po rinkimų – nuolatos stebėti, kas vyksta vasltybėje.

Kodėl Martynas eis balsuoti?

Martynas eis balsuoti, nes jaučia pareigą. Būna gėda, jeigu nenueinu balsuoti. Per paskutinių rinkimų į savivaldybes dieną su draugais važiavome slidinėti į Lenkiją, ant kalvų netoli valstybinės sienos. Tikrai galvojome, kad spėsime grįžti iki rinkimų apylinkės uždarymo. Vis tik atsitiko taip, kad pavėlavau 30 sekundžių, balsavimo salės duris uždarė prieš pat nosį. Nemeluoju – jaučiausi labai gėdingai.

Tai, kokie politikai išrenkami, veikia žmonių gyvenimą. Galbūt ne taip tiesiogiai, kaip kartais atrodo iš laikraščių, bet veikia. Norisi pačiam prisidėti prie šito reikalo taip, kad veiktų į gerą.

Tęsiant tavo mintį – kaip praėję ketveri metai ir valdžioje buvę politikai paveikė žmonių gyvenimą?

Vienas iš dalykų, kuris tikrai nutiko per ketverius metus – atsirado labai didelė valstybės skola ir jaunam žmogui kyla didelis klausimas, kaip su tuo reikės dorotis ateityje. Kita vertus, buvo padaryta ir nemažai gerų darbų, pasaulinės krizės akivaizdoje. Trečia vertus, gaila dėl kai kurių praleistų progų šį bei tą svarbaus padaryti. Tarkim, abortų klausimas, su kuriuo sieta nemažai katalikų vilčių atėjus į valdžią TS-LKD, taip pat ir požiūris į kitus bioetikos klausimus. Kartais liūdina politikų kalbų ir darbų neatitikimas, bet tokia gyvenimo realybė – ir žinau, kad taip yra ir bus.

Jau paminėjai vieną momentą, kuris turėtų būti svarbus katalikui, apsisprendžiant dėl partijos. Kokius dar klausimus, padedančius priimti sprendimą dėl balso atidavimo, įvardintum?

Kažkada esu skaitęs apie politikos mokslų tyrimą, kuris nustatė, kad išsilavinusių ir pasiturinčių žmonių sluoksnis daug dažniau negu neturtingi arba neišsilavinę žmonės balsuoja, vadovaudamiesi estetinėmis emocijomis. Tuo tarpu tie žmonės, kurie yra mažiau turtingi, mažiau išsilavinę – jie dažniausiai balsuoja pagal partines nuostatas. Kartais savyje pajuntu norą balsuoti už politikus dėl to, kad jie taktiškai elgiasi, yra mandagūs, tarsi atitinka šiuo metu visuomenėje vyraujančias kalbėsenos ir atrodymo formas, o ne dėl jų programų turinio. Bet visada stengiuosi kovoti su tokiu polinkiu.

Minėtas gyvybės klausimas, mano galva, yra pamatinis. Ir labai keista, kad Lietuvoj, kaip ir visoje Europoje, beje, ties juo nesitelkia rinkėjų dėmesys. Tuo tarpu Amerikoje yra visiškai kitokia padėtis. Svarbiu laikau ir žmonių sąmoningumo kėlimą: kaip sąžiningai partija, kuri ateina į valdžią, žada elgtis su žmonėmis (kitaip sakant, nebūti populistiška); kaip žada parodyti žmonėms, kad ne valdžia turi išspręsti visas problemas, ir tuo pačiu likti visuomenės – tiek asmenų, tiek šeimų, tiek organizacijų partneriai sprendžiant valstybės problemas. Paskutinis lakmuso popierėlis – partijų požiūris į prekybos centrų darbą sekmadieniais.

Ar Tu atkreipi dėmesį į tai, ką partijos žada, pavyzdžiui, dėl minimalios algos didinimo ar Tau svarbesni su vertybėmis susiję pažadai, nei ekonominiai?

Manau, kad būtent ekonomika kaip niekas kitas yra vertybinė sfera! Turint ribotus išteklius, ekonomika yra pasirinkimas – čia tu neabejotinai atlieki pasirinkimą, vertini vienus dalykus labiau negu kitus. Akivaizdu, kai tai vertybių sfera. Taip, aš galvoju apie ekonomiką, tačiau mano galvojimas dabar nėra tiek daug pagrįstas asmenine patirtimi: visai neseniai sukuosi darbo santykiuose, tad minimalios algos klausimas – žinoma, jis svarbus, bet stengiuosi į tai žiūrėti su sveiku protu.

Mano nuomone, rinkėjo pasiruošimas kitiems rinkimams lygiai taip pat prasideda jau kitą dieną po rinkimų.

Martynai, papasakok plačiau, kaip ruošiesi artėjantiems rinkimams?

Žmonės, kurie konsultuoja partijas rinkimų klausimais, sako, kad partijų pasiruošimas rinkimams prasideda kitą dieną po rinkimų. Nebėra jokios apibrėžtos rinkiminės kampanijos. Mano nuomone, rinkėjo pasiruošimas kitiems rinkimams lygiai taip pat prasideda jau kitą dieną po rinkimų. 2016-ųjų metų Seimo rinkimams mes pradėsime ruoštis jau kitą dieną po šių metų Seimo rinkimų. Netgi manyčiau, kad tas paskutinis mėnuo iki rinkimų yra pats blogiausias metas ruoštis rinkimams – veidrodžiai išsikreipia dar smarkiau negu paprastai, rinktis tampa sunkiau.

Aš ruošiuosi rinkimams tiesiog stebėdamas ir klausydamas, kas vyksta per tuos keturis metus valstybėje, kokias alternatyvas siūlo opozicija. Ne tik tada, kai jau ateina metas pjauti rinkėjų balsus rudenį, bet ir, pavyzdžiui, 2010-ais metais. Pasiruošimas rinkimams nesustoja. Negalėčiau pasakyti, kad esu išskirtinai pareigingas žiniasklaidos skaitytojas rinkimų klausimais, bet šį bei tą skaityti tenka – galiu drąsiai sakyti, kad apie politiką perskaitau daugiau nei statistinis pilietis. Esmė yra skaityti, skaityti, dar kartą skaityti.

Ar diskutuojate apie artėjančius rinkimus su draugais? Ar dauguma žmonių Tavo aplinkoje yra politiškai apsisprendę?

Tikiu, kad dauguma mano aplinkos žmonių neabejotinai eis balsuoti, nes jaučia pareigą. Mes diskutuojam apie rinkimus įvairiais kampais. Paskutinį mėnesį iki rinkimų turbūt nė dienos neišeina apsieiti be kokio nors pokalbio šia tema. Kartais net keista pagalvojus, kiek daug dėmesio skiria rinkimams politikos studentai ir jų aplinkos žmonės, ir kad jų balsas bus absoliučiai vienodo svorio kaip neskiriančio dėmesio rinkimų klausimui žmogaus. Bet tokia yra demokratija: kartu su pliusais gauname ir minusus.

Kaip reaguoji į politinę reklamą? Ar pastebi ją, ar ignoruoji? Ir ką galvoji apie partijų pažadus, kaip atskirti „pelus nuo grūdų“?

Apskritai stengiuosi į reklamą nereaguoti. Reklama nėra produktas, skirtas sąmoningam vartojimui: kad ir kokia reklama kuriama, ji kuriama pasąmoniniam vartojimui. Žmogus suvartoja reklamą to nepastebėdamas. Jei pabandai ją apmąstyt – jos tekstus, jos pažadus – bent kiek sąmoningiau, apima juokas. Nes reklamos, ar mineralinio vandens, ar automobilio, ar politiko veido, yra tiesiog juokingos, nerealistiškos. Tiesą pasakius, į jas nekreipiu dėmesio. Bet tai anaiptol nereiškia, kad jos man nedaro kažkokios įtakos.

Dažniausiai jos daro įtaką estetiniam pasirinkimui. Politinės reklamos tikslas yra pateikti save estetiniu požiūriu, iššaukt žmoguje jausmą, kad politikas yra lygiai toks pat, kaip jis. Nes žmogus, kad ir koks jis būtų, balsuoja ne už abstrakčią idėją, balsuoja už save: pabando išrinkti žmogų, kuris yra panašiausias į jį savo pasaulėjauta, savo mąstymo gyliu, savo nuostatomis jam svarbiais klausimais.

Kas rūpi jaunam žmogui, kokius dalykus turėtų spręsti naujai išrinkta valdžia?

Jaunuoliams rūpi darbo klausimas, jie nori dirbti ir uždirbti. Bet problema yra ta, kad jauno žmogaus vartojimo kultūra dažniausiai yra vakarietiška. Vakarietiški įpročiai jau gana giliai įleidę šaknis. Kodėl? Jaunas lietuvis maudosi anglosaksų kultūroje visą laiką. Štai ir šio interviu įrašymo metu mes sėdime kavinėje, kur skamba angliška muzika. Anglosaksiška kultūra reiškia, kad mūsų norai ir gyvenimo standartų suvokimas – tai, kokių daiktų mums reikia – yra maždaug kaip vidutinio amerikiečio ar vidutinio anglo. Bėda yra ta, kad kol Britų imperija plėšė pusę pasaulio, lietuviai po ąžuolais dainavo sutartines. Lietuva dėl trumpos savo nepriklausomybės ir kitų istorinių aplinkybių yra sukaupus mažiau pinigus generuojančio kapitalo, dėl to gali įgyvendinti mažiau piliečių reikmių. O kadangi kultūra, kuri formuoja žmonių poreikius ir gyvenimo būdą, yra ne lietuviška, o anglosaksiška, daugelis žmonių labai skaudžiai išgyveną neatitikimą (ir gana nemažą!) tarp galimybių ir poreikių.

Valdžia turi du kelius: arba padidinti žmonių gyvenimo standartą, pavyzdžiui, daugiau skolindamasi, daugiau pinigų gaudama iš Europos Sąjungos, arba tiesiog bandydama keisti žmonių gyvenimo standartą. Bet tada vėl kyla labai rimtų klausimų – ar valdžia turi mandatą kultūrinėje srityje daryti įtaką. Jeigu žmonės savarankiškai apsisprendžia už anglosaksišką pop muziką, o ne už dainų šventės repertuarą – juk tai turėtų būti jų sprendimas, ar ne?

Gimę sistemoje, kuri be kovos iš karto pasiūlė teisę dalyvauti politinėje erdvėje, idealu skelbiančioje skaidrumą, sąžiningumą, jaunuoliai mano, kad jiems to negana.

Klausimas apie jaunimą, kurio tu greičiausiai nepažįsti, tai yra apolitišką jaunimą. Kodėl žmonės vangūs politikos srity ir kaip būtų galima padidinti politinį sąmoningumą?

Esu visiškai įsitikinęs, kad žmogus politinėje srityje veikia ne dėl to, kad jau turi galimybę tai padaryti, o dėl to, kad jaučia pareigą. Dėl to šiuo metu jaunimo politikoje pasitelkiama galimybių didinimo strategija absoliučiai neveikia. Suteikiant daugiau galimybių, staiga išaiškėja, jog žmonės visiškai nenori jomis naudotis. Ir vis tiek toliau einama šiuo akligatviu, kai balsavimo teisę siekiama suteikti nuo šešiolikos ar net keturiolikos metų, suteikti galimybę balsuoti internetu… Šio „įgalimybinančio“ pilietiškumo skelbėjai veikia labai aktyviai.

Vyresni žmonės, kurie jau buvo sąmoningame gyvenimo etape, kai griuvo SSRS, yra laimingi, kad apskritai turi teisę balsuoti. Gimę sistemoje, kuri be kovos iš karto pasiūlė teisę dalyvauti politinėje erdvėje, idealu skelbiančioje skaidrumą, sąžiningumą, jaunuoliai mano, kad jiems to negana. Jie norėtų, kad jų politiniai įsitikinimai būtų verčiami našiais politiniais sprendimais dar labiau tiesioginiu būdu nei visuotiniai lygūs ir laisvi rinkimai. Ir tai yra problema, kadangi dažnai turima kategoriška ir nepasverta nuomonė daugeliu klausimų. Tam tikra prasme ir aš – vienas tokių. Tuo tarpu tokios gyvenimiškos išminties ir visuotinumo apėmimo trūksta.

Štai neseniai skaičiau straipsnį, viena citata iš jo čia labai tinka: „JAV atliktų tyrimų duomenimis, 52% trimečių ir 74% keturmečių reikalauja iš tėvų konkrečių prekių ženklų produktų, nors dar nemoka skaityti“. Drįsčiau brėžti paralelę su tam tikrų politinių sprendimų reikalavimu iš jaunų žmonių, nors žinių kartais, švelniai tariant, vis dar stokojama.

O kaip visgi padaryti, kad jie turėtų tų žinių, kad būtų sąmoningi?

Kodėl, tarkim, politikoje sąmoningesni yra vyresni piliečiai? Dėl to, kad jie savo gyvenimo kelyje yra patyrę represijas. Jie yra dalyvavę nelaisvuose rinkimuose, kuriuose niekas nesivaržydavo, jie matė sistemą, kurioje nėra politinio pasirinkimo, galimybių pasakyti savo nuomonę ir gyventi pagal savo įsitikinimus. Ši patirtis dabar jiems padeda labiau politiškai įsitraukti. Tas pačias emocijas reikėtų padėti aktualizuoti šių dienų jaunuoliams. Kitaip sakant, interaktyvaus mokymo metodais mokyklos gali padėti išgyventi mokiniams tą emociją, kurią jautė politiškai suvaržyti žmonės.

Tarkime, ateitininkų vaikų stovykloje Berčiūnuose kiekvienais metais yra žaidžiamas koks nors žaidimas, kai vadovai studentai yra persirengę komunistais arba įvairių gestapo ar kitų policijų, slaptųjų tarnybų nariais, tuo tarpu vaikai tampa įkaitais, politiniais kaliniais, jie kovoja dėl Lietuvos vėliavos ir savo draugų išlaisvinimo ir t.t. Tai žinias įprasmina ne tik teoriniame lygyje, bet ir širdimi pajusti duoda. Aš pats mačiau, kaip vaikai, kovodami prieš komunistais persirengusiuosius, deda daug daug jėgų – ir jie išvažiuoja turėdami absoliučiai kitokį norą gilintis į savo šalies istoriją, ją suprasti, pamilti. Kad galėtum tai perteikti vaikams mokykloje, reikia labai išradingų ir gerai parengtų mokytojų. Aš tokių turėjau. Linkiu jų ir šiandienos moksleiviams!