2012 10 10

bernardinai.lt

bernardinai.lt

Vidutinis skaitymo laikas:

6 min

Rimantas Dagys: privalome siekti, kad Lietuvoje būtų kuo daugiau tvirtų šeimų

Siūlome pokalbį su Seimo socialinių reikalų ir darbo komiteto pirmininku Rimantu Jonu Dagiu, kuris vėl bandys laimėti gyventojų pasitikėjimą Seimo rinkimuose vienoje iš Kauno vienmandačių apygardų, taip pat užima aukštą vietą Tėvynės sąjungos – Lietuvos krikščionių demokratų rinkimų sąraše. Politiką kalbino Andrius Navickas.

 Šioje kadencijoje kurį laiką buvote ne tik Socialinės apsaugos ir darbo ministras, bet ir tas politikas, kuris visą laiką skyrėte daug dėmesio tam, jog valstybė remtų šeimos institutą.  Dalis dalykų pavyko, kai kuriems, deja, pritrūko jėgų ir politinių partnerių palaikymo. Šiandien labai neaišku, koks yra šeimos sampratos teisės dokumentuose likimas Lietuvoje – ar Konstitucijos 38 straipsnio patikslinimo iniciatyva dar gali būti atgaivinta?

Dėl LR Konstitucijos 38 straipsnio mes turime kalbėti ne tik apie TS-LKD partijos, bet ir apie viso Seimo poziciją. Norint pakeisti šį Konstitucijos straipsnį reikia visų partijų sutarimo. Deja, šios kadencijos Seime dėl Konstitucijos pataisos balsuojant rudenio sesijoje lyg ir pritrūko vieno balso, kas taip pat kvestionuotina, nes šiuo metu Seime yra ne 141, bet 139 Seimo nariai.

Be abejo, prie šios iniciatyvos reikės grįžti ir tikslinti šeimos sampratą, nes mes negalime likimo valiai palikti tokios neapibrėžtos būsenos, kai šeimą galima laikyti bendrabučiu. Šiuo atveju mes matome tam tikrą ideologinį pjūvį visame Seime, kuris nėra tik tradicinės kairės ar dešinės pasiskirstymas, bet atspindi įvairių partijų narių požiūrį į vertybes. Aišku, kad mūsų vertybes palaikančiųjų yra ne tik mūsų koalicijoje, bet ir opozicijoje, nes minėtam Konstitucijos straipsniui pakeisti mūsų frakcijos atstovų toli gražu neužtenka.

Matant, kokią diskusiją visuomenėje sukelia minėtas klausimas, akivaizdu, kad kitos sudėties Seimas turės dar daug ką padaryti. Reikės dėl jo ginčytis ir su kitais koalicijos partneriais, ir su kolegomis iš opozicijos, nes tai yra visoms partijoms aktualūs vertybiniai klausimai. Galbūt TS-LKD partija šiuo požiūriu išsiskiria kaip labiau vieninga, o kitose yra daugiau takoskyrų. Tai reiškia, kad laukia intensyvios politinės diskusijos.

 Kaip manote, kodėl nepavyko jau šios kadencijos Seimui patikslinti šeimos sampratą?

Šiuo atveju labiausiai nustebino Tvarkos ir teisingumo partijos atstovas Seime Petras Gražulis, kurio balso labiausiai ir pasigedome per balsavimą, nustebino ir nedalyvavęs balsavime vienas iš Lenkų rinkimų akcijos narių. Buvo ir kitų partijų atstovų, kurie prieš balsavimą sakė viena, o darė kita. Jei jie būtų ištesėję savo pažadus, Konstitucijos 38 straipsnio pataisa būtų buvusi priimta.

Manau, kad Seimo nariai yra visiškai sąmoningi ir tikrai žino, ką daro. Netikėčiau lengvais pasiaiškinimais, kad kažkas nespėjo atvykti balsuoti. Darbotvarkė buvo iš anksto žinoma, Konstitucijos pataisai buvo kruopščiai ruošiamasi, Seimo nariai tvarkėsi reikalaus taip, kad galėtų dalyvauti balsavime, net atšaukė svarbias komandiruotes į užsienį. Bet buvo tokių, kurie tiesiog pritrūko atsakomybės arba tiesiog deklaruoja nuostatas, kurioms širdies gilumoje, matyt, nepritaria.

 Prisipažįstu, kiek neramina, jog dabartinis Premjeras, kalbėdamas apie tai, su kuo norėtų bendradarbiauti ateityje, vėl labiausiai linksta prie liberalų. Ar tai reiškia net jei Tėvynės sąjungai-Lietuvos krikščionims demokratams pavyktų gerai pasirodyti rinkimuose, vėl bus pasiteisinimai, kad negalime nieko padaryti, nes liberalai nepritaria?

Partija neturi išankstinių nuostatų dėl galimų koalicijų. Eidami į koalicija su liberalais mes prisėmėme ir riziką, kad kai kurias nuostatas bus sunku įgyvendinti, atsakomybę jausime ir ateityje. Liberalų gretose yra įvairiai mąstančių žmonių. Pavyzdžiui, nacionalinį susitarimą dėl šeimai palankios aplinkos Jūsų minimi liberalai pasirašė, bet nepasirašė socialdemokratai. Vėlgi reikia įvairių diskusijų, kalbėjimosi, aiškinimosi. Dabartinė opozicija irgi šiuo klausimu nėra vieninga, nuomonių skirtumai partijų viduje yra akivaizdūs.

Mes pasiryžę kantriai dirbti su visomis frakcijomis. Šeimos sampratos klausimu turėtų būti paisoma kuo mažiau partiškumo, o daugiau įdedama darbo įtvirtinant vertybes, kurias daugelis iš mūsų puoselėjame ir prisiekdami Dievo vardu. Be to, jaučiu augantį žmonių palaikymą puoselėjant tradicines šeimos vertybes. Prisiminkime, kiek jaunimo dalyvavo Kauno arenoje renginyje ‚‚Valentino diena kitaip“. Šeimos organizacijų principingas ir viešas Seimo narių balsavimo vertinimas, „Nacionalinio susitarimo dėl šeimai palankios ateities“ įgyvendinimo priežiūra irgi padės sprendžiant šeimai svarbius klausimus.

Kokius svarbiausius jau nuveiktus darbus socialinėje sferoje per pastaruosius ketverius metus galėtumėte išskirti? Taip pat svarbu sužinoti, ar yra dalykų, dėl kurių apgailestaujate, jog nepavyko kažko pasiekti?

Svarbiausias darbas TS-LKD suformavus valdančiąją koaliciją buvo išsaugoti socialinę sistemą. Gerai supratome, kad nepaisant labai sunkios ekonominės padėties turime laiku išmokėti pensijas ir socialines pašalpas. Tai buvo didelis iššūkis man, kaip tuometiniam socialinių reikalų ir darbo ministrui. Ieškojome rezervų pirmiausiai kitose srityse. Šalia to reikėjo optimizuoti visą socialinę sistemą, buvo parengta pensijų sistemos reforma, suvaldytas pinigų švaistymas Darbo biržoje, nes joje anksčiau buvo skiriama kone 100 tūkst. litų vienam žmogui integruotis į darbo rinką. Socialiniu draudimu ir senatvei apdraudėme menininkus. Penkios savivaldybės pradėjo skirstyti pašalpas pasitelkdamos bendruomenes. Tai leido sutaupyti iki 30 procentų lėšų.

Priėmėme ir nuosekliai įgyvendiname nacionalinį susitarimą dėl šeimai palankios aplinkos ir sukūrėme jo vykdymo bei priežiūros mechanizmą. Pradėjo veikti šeimų universitetai, kai kurios programos, padedančios išsaugoti šeimą. Daugelį priemonių įgyvendinome per įvairias programas, Vyriausybė rado papildomų finansinių išteklių, atsisakydama neefektyvių programų.

Daug ko nespėjome dar ir todėl, kad geriems sumanymams įgyvendinti reikia lėšų, kurių sunkmečiu labai stigo. Labiausiai apmaudu dėl Konstitucinio teismo sprendimo, kuris iškraipė šeimos sąvoką ir pristabdė keleto šeimai stiprinti labai reikalingų įstatymų priėmimą. Gaila, kad liko nesutvarkyta negimusios gyvybės apsaugos sistema.

Lietuva išlieka viena iš valstybių, kur labai didžiulė socialinė nelygybė – ar tai normalu? Jei ne, tai kaip įmanoma tai keisti?

Ne, tai tikrai nėra normalu. Lietuvoje paradoksas, kad joje, vienintelėje iš ES valstybių, didėjo turtinė diferenciacija ekonominio pakilimo laikotarpiu. Tai reiškia, kad iki krizės lėšos buvo švaistomos ne tam, kad tas atotrūkis tarp vargingiausių ir turtingiausių mažėtų.

Reikia pradėti vertinti šeimos pajamas, kas ir numatyta mūsų partijos rinkimų programoje. Pagal visos šeimos pajamas orientuoti socialinę ir mokesčių politiką. Tai efektyviausias būdas rasti sprendimus mažinant įvairių socialinių grupių turtinę nelygybę. Vieno kurio mokesčio „progresyvumas“ čia mažai gelbės. Toks modelis pasitvirtino Vengrijoje. Turime šeimai palikti kuo daugiau lėšų tvarkytis pačiai ir leisti savarankiškai spręsti, kiek deleguoti pinigų bendruomenės ir kiek – valstybės reikalams.

Šiandien daug diskutuojama apie tai, kaip didinti socialinių išmokų taiklumą. Vienas iš sprendimo būdų – įtraukti tarpines organizacijas. Tačiau tada prasideda gana arši konkurencija – ar valstybės partneriai turėtų būti vietos bendruomenės, ar visuomeninės organizacijos, ar parapijos etc. Kaip jūs vertinate situaciją?

Sprendimas atiduoti socialinės paramos skirstymą savivaldybėms parodė, kad bendruomenės geriau gali administruoti išlaidas, nes pačios už jas ir atsakingos. Nuo kitų metų mes siūlysime, kad visos savivaldybės, ne tik penkios pilotinės, galėtų pereiti prie tokios tvarkos. Praktika parodė, kad galima sutaupyti iki 30 proc. socialinių išmokų. Tai didžiuliai pinigai, kuriuos galima panaudoti kitoms socialinėms reikmėms, kuriant geresnę aplinką šeimai.

Kitu pavyzdžiu galėtų būti nevyriausybinių organizacijų dalyvavimas Nacionaliniame susitarime dėl šeimai palankios aplinkos sukūrimo. Mes įkūrėme priežiūros komitetą prie Seimo socialinių reikalų ir darbo komiteto vien iš nevyriausybinių organizacijų atstovų, kurie nuolat analizuoja ir prižiūri, kaip valstybė įgyvendina savo programas. Toks pat principas turi galioti visur. Aišku, tos organizacijos neskirstys konkrečių pinigų, bet jų priežiūra ir dalyvavimas šiame procese tikrai taupys lėšas, nes nevyriausybinės organizacijos turi daugiau „akių ir kojų“ pastebėti, kas yra ne taip. Bendruomenių ir karitatyvinių organizacijų įtraukimas sprendžiant socialines problemas daro sistemą efektyvesnę ir kas labai svarbu – labiau žmogišką. Manau, kad mes neišvengiamai turėsime perduoti vis daugiau funkcijų ir prie parapijų veikiančios socialinę pagalbą teikiančios organizacijos.

Svarbi tema valstybės ir profsąjungų santykis. Ar sutiktumėte su tokia kritika, kad Lietuvoje profsąjungos neturi autoriteto ir tai labai iškreipia socialinį dialogą visuomenės viduje. Kaip galima stiprinti profsąjungas? O gal kritikai neteisūs ir profsąjungos stiprios ir šioje srityje jokių problemų nėra?

Turime nemažai profesinių sąjungų darinių, tačiau profesinių sąjungų vaidmuo turi būti stiprinamas. Gaila, kad dar žymi dalis valstybinių institucijų vadovų, privatus sektorius ne iki galo suvokia kolektyvinių susitarimų naudą. Juk tokie susitarimai – tai didelė galimybė kurti lankstesnius darbo santykius, per juos galima geriau įvertinti šakos specifiką nei bendrose įstatyminėse normose. Mes pradėjome kolektyvinių susitarimų sudarymo procesą valstybiniame sektoriuje. Pajudėta iš mirties taško, bet tai –tik kelio pradžia. Tikimės, kad atsiras lankstus mechanizmas socialinius klausimus spręsti derybų keliu ir tai –kur kas geriau nei sprendimas kiekvieną socialinę garantiją įrašyti į įstatymą ir vėliau kankintis, jei vieniems jo nuostata tinka, o kitiems – ne. Įstatyme nesurašyti visų gyvenimiškų atvejų. Aišku, abi pusės turi vystyti atsakingą socialinį dialogą.

Labai tikėtina, vėl tapsite Seimo nariu. Kokius pirmutinius darbus  ketinate nuveikti?

Mūsų likimas Dievo rankose. Rinkėjų valią netrukus sužinosime. Socialinio draudimo reformą reikia tęsti, kitaip sunku bus tikėtis padorių pensijų. Socialinių klausimų sprendimas ir toliau liks didžiausiu mano rūpesčiu. Ypatingas dėmesys – šeimos ir demografiniams klausimams. Jų svarba dar ne iki galo suvokta. Turime suvokti, kad neradus efektyvių sprendimų šioje srityje, jei nebus žmonių, visos kitos teorijos ir projektai – tai tik proto mankšta. Turi būti dedamos visos pastangos, kaip padidinti gimstamumą ir susigrąžinti iš Lietuvos išvykusius žmones. Privalome siekti, kad Lietuvoje būtų kuo daugiau tvirtų šeimų. Vaiko auginimas turi būti vertinamas labiau nei karjeros siekimas. Reikia priimti įstatymus, ginančius kūdikį nešiojančios motinos ir paties dar negimusio kūdikio teises. Tai mano prioritetai.

Šiandien neretai sakoma, kad Kaunas perleido iniciatyvą Klaipėdai ir šiandien tampa ne antru, bet net gi trečiu pagal svarbą Lietuvos miestu. Tačiau ar iš tiesų? Kaip vertinate situacija Kaune ir kokius spręstinus uždavinius matote?

Aišku, kad Kaunui konkuruoti nelengva. Vilnius – šalies sostinė, Klaipėda – uostas, Lietuvos vartai į jūrą. Tačiau Kaunas visuomet turėjo vidinės jėgos ir niekuomet nepasiduodavo.

Praktiškai įsitikinau, kad šiame mieste kelių infrastruktūra, manau, geresnė, nei Vilniuje, nes nereikia stovėti automobilių spūstyse tiek, kiek šalies sostinėje. Kaunas –krepšinio sostinė. Pačiu sunkiausiu ekonominiu laikotarpiu pastatyta nauja sporto arena ir tai padaryta laiku, prieš Europos krepšinio čempionatą. Beje mūsų dėka buvo sutaupyta apie 500 mln. litų nei buvo numačiusi išleisti prieš tai buvusi Kauno valdžia, kažkokiam „mistiniam“ sporto rūmų projektui.

Kaunas – tai akademinės bendruomenės lopšys, kuriame daug studentų, sutelktos vienos geriausių šalyje aukštosios mokyklos. Ir jei tik atsiras daugiau darbo vietų, jaunimas liks Kaune. O kad jų būtų, reikia naujų investicijų. Visa žmonėms reikiama infrastruktūra ateina su didelėmis tiesioginėmis investicijomis, panašiomis kaip atominės elektrinės statyba. Argi mums nereikia 17 mlrd. investicijos į Lietuvos energetiką? Juk paraleliai būtų sudarytos sąlygos mokslams vystytis, gauti užsakymų mūsų mokslo institutams, tyrimų laboratorijoms, taip pat ir Kaune. Turime galimybę plėtoti statomus mokslo slėnius.

Aišku, būtų gerai, kad pavyktų į Kauną pritraukti pasaulinio garso bendrovių, tokių kaip IBM ar „Barclays“, kurios investuoja milijonines sumas ir kuria aukšto lygio naujas darbo vietas. To šiam gražiam miestui norėčiau ir palinkėti.

Mūsų misija

Kurti krikščionišką pasaulėžiūrą atskleidžiantį, aktualų, viltingą ir išliekantį turinį.

Prisidėkite skirdami paramą.