Laiškai iš kaimo. Vakarinio dangaus skliauto šviesa

Rugsėjo 9-oji

Raunu apdžiūvusias, moniliozės pažeistas veltinines vyšnias ir vis prisimenu vakar matytą užrašą viename Vilkiautinio vienkiemyje. Nebuvo jokio žmogaus, po kiemą oriai vaikščiojo didelis juodas šuo, o prie stulpelio prikalta lentelė su tokiu juokingu užrašu: „Geras šuo, bet turi silpnus nervus“. Po pietų sutikau to gero šuns šeimininką Liškiavoje, ir jis paaiškino, kad šuva tikrai geras, draugiškas, ir jo nervai taip pat yra geri, taigi ta lentelė – tik „šventas melas“.

Tas smagus melas, o teisingiau pasakius, žmonių išradingumas man dabar lyg ir padeda dirbti: išsišakojusios kerėpliškos vyšnios labai priešinasi, vieną pušinę dalbą jau sulaužiau, bet raunu be jokio įsiučio, nėra čia ko pykti, nes toje vietoje pasodinsiu putinus, kurių uogos vėlų rudenį rūpi ir žmonėms, ir paukščiams. Taigi bus dar geriau, nėra pasaulis toks piktas, kaip kartais žmonės parašo ar pasako.  Tiesa, rodos, visoje Lietuvoje tas moniliozės grybas suėdė veltinines vyšnias. Bet vis tiek gal būtų gerai, jei kaimuose tokių lentelių apie šunis atsirastų daugiau. Ir ne tik apie šunis… Dirbu neskubėdamas, pasiklausydamas ir pasižvalgydamas.

Prie Krūčiaus vis karksi riešutinė, matyt, pyksta, kad lazdynai šiemet nesubrandino riešutų. Bet užtat kaip aukštai užkopė apyniai – didelės, kvapnios spurgos jau truputį rusvuoja, laikas būtų jas nuskinti, tik nežinia, kaip reiktų pasiekti. Žvelgiant į tą aukštalipį apynį nesunku prisiminti, ką Džonas Reskinas yra pasakęs apie visiems žinomą gravitacijos dėsnį: Niutonas paaiškino, kodėl obuolys nukrito žemėn, bet jo visai nekankino nepalyginamai svarbesnis klausimas – o kaipgi tas obuolys taip aukštai pakilo? Aukštai juodalksnyje rusvuojančios apynio spurgos šį klausimą dar labiau komplikuoja: obels šakos auga ilgai, o apynys taigi yra žolė, ir kasmet iš naujo kartoja šį nepaprastą kopimą į dvylikos metrų aukštį. Ir sukasi būtinai pagal laikrodžio rodyklę, pabandyk apsukti jį kitaip apie juodalksnį, tai jis per porą valandų vėl atsisuks, ir vyniosis taip, kaip jam reikia.

Žinoma, Australijos eukaliptas užauga net šimto dešimties metrų aukštumo, ir jo viršūnėn taip pat nukeliauja vanduo su ištirpusiomis druskomis, o iš tos aukštybės leidžiasi į šaknis brangūs fotosintezės produktai. Kai šitaip pagalvoju, pradedu pavydėti tiems, kurie dabar studijuoja biofiziką, nes čia tikrai viskas yra kartu, ir biologija, ir fizika, čia reikia tikėti, kad šalia to įspūdingojo eukalipto ir smėlis yra gyvas.

Rugsėjo 15-oji

Miškininkų diena. O mano Sode prie Krūčiaus iš tolo raudonuoja ir gelsvuoja visokie obuoliai. Ypač išsiskiria maža obelaitė, sunokinusi labai raudonus obuolius, panašius į Baltarusijos avietinius. Irgi išaugo iš sėklos, irgi niekas jos neskiepijo, o veislės požymiai labai aiškūs.

O vakar Žeimių vienkiemyje, Onos Bereckienės sodelyje, mačiau, kaip krinta prinokę dideli juodųjų riešutmedžių riešutai. O šeimininkė kalbėjo, kad kažkas darosi su laiku – dar niekada vasaros nebuvo tokios trumpos, o rudeniniai vėlyviai niekada nesužydėdavo rugpjūčio pabaigoje. Toks esąs jausmas, kad viskas aplinkui pradėjo labai skubėti…

Šitokia vyresnių žmonių nostalgija man yra aiški: mes matome daug praeinančio laiko ženklų, kurie jau niekada nepasikartos. Pabandyk, pavyzdžiui, surasti žmogų, kuris prisimintų balanos gadynę. O prieš dvidešimt metų margioniškis poetas ir režisierius Juozas Gaidys mums pasakojo, kaip jis pats lenkmečiu žibinosi su balana, kaip skiltuvu ir titnagu žiebė kibirkštį į pintį, nes degtukai buvo brangūs.

Dar daugiau: marcinkoniškis piečnykas  Stepas Vitkus tada porino apie savo vaikystę… dūminėje pirkioje. Todėl jis esą ir krosnis mūryti išmokęs, kad dūmuose užaugęs. Niekas dabar šitaip nepasakys… Prieš penkiolika metų bandžiau išversti iš rusų kalbos keletą Michailo Prišvino dienoraščio puslapių. Šis talentingas rusų rašytojas mirė 1954 metais, bet pirmą kartą jo dienoraščiai be cenzoriaus braukymų pasirodė tiktai 1990 metais, ir tas laisvėjantis Rusijos žodis mums tada atrodė viltingas. Nedideles dienoraščių ištraukas išspausdino „Naujasis Dienovidis“, bet ir tada, ir dabar man lieka neaiškios šios Michailo Prišvino eilutės: „1953, spalio 8. Rudenį kaime gera todėl, kad jauti, kaip greitai ir fatališkai praeina gyvenimas, o tu sėdi kur nors, žvelgi į žaras danguje, ir tas prabėgantis gyvenimas tavęs neliečia, ir tu nieko nieko neprarandi.“

Kiek ilgai reikia gyventi ir ką tokio ypač svarbaus padaryti, kad neliestų tavęs prabėgantis gyvenimas, kurį labiausiai ir pajunti rudenį? Michailas Prišvinas čia lieka paslaptingas. Tiesa, šiek tiek anksčiau jis užrašė ir tokias eilutes: „1952, spalio 3. Vėjas ir lietus. Tokia žvarba, kad atrodo – nebūna blogiau. Todėl tik savimi galiu pasikliauti. Rašau iš pat ryto ir žinau, kad mano darbą apšviesti gali tik mano išsaugota saulė“.

Šiandien aš vėl ilgai žiūriu į papurusias apynių spurgas, ir jaučiu kad šitų teisingų minčių apie greitai einantį gyvenimą negali sujaukti nei riešutinės karkimas, nei juodųjų strazdų piktokas čerškesys. Ir tai nėra nei nostalgija, nei pesimizmas, visai ne, juk ir liaudies medicina pataria: ilgai žiūrėk į kokį nors gyvą, gražų daiktą, ir tavo akys bus sveikos. Dabar aš ir tą storoką melsvą Michailo Prišvino „Dienoraščių“ knygą regiu tarsi  praeitin tekančią upės srovę, bet labai gyvą ir reikalingą.

Rugsėjo 16-oji

Apie gyvenimo prasmę, apie kančias ir optimizmą rašo filosofė Jūratė Baranova, pasitelkdama Šopenhauerio ir Villiamo James,o mokymus. Ta nuolatinė kova kažko vis siekiant ir po to sekantis nusivylimas rezultatais, o po to vėl siekimas kažko aukštesnio, anot Artūro Šopenhauerio, gali būti permanentinė būsena, ir apie kokią nors laimę čia kalbos nebegali būti. Kitas modelis – dar liūdnesnis: žmogus nieko nebenori, ir nuobodulys yra normali jo būsena. Ypač tuo atveju, kai pamatiniai egzistenciniai poreikiai jau patenkinti… Taip sako filosofai.

Bet gyvenant kaime galima pajusti, kad kasdieninis polifoniškas buities ratas tave nutolina nuo tų kraštutinumų ir sukuria naują prasmę. Žinoma, jei turi tiktai katiną ir gauni kuklią pensiją – tai nėra pats linksmiausias variantas.

O kai vis platini savo daržą bei sodą, kai užsiaugini dar vieną tegu ir nedidelį gyvulį, kai išmoksti genėti vynuoges, tada ir tas tolimas, Kanadoje gyvenęs traperis Erikas Koljeris ar rusas sodininkas Nikolajus Kurdiumovas tau pasidaro lyg broliai, ir pats nejausdamas pradedi su jais ginčytis ir net juos mokyti. Argi tai nėra dar viena tikra gyvenimo prasmė? Jokių didelių pasiekimų, jokių ambicijų – nebus ir tos šopenhaueriškos kančios. Bet jeigu tu dešimtmečiais vis toje pat vietoje ką nors darai, jei eksperimentuoji, ir kažkoks rezultatas atsiranda, juk ateis jo kas nors pasižiūrėti. Kitą kartą užtenka ir pelėkautus patobulinti, vis tiek kažkas ateis jų patikrinti.. Čia ir bus tau satisfakcija –  be jokios kančios ir be energijos nuostolių…

Galvoju šitaip, beskaitydamas Nikolajų Leskovą, kuris labai gerai suprato 19-ojo amžiaus ruso būdą. Ne vienas valstietis per badmetį išeina elgetauti ir turi tik tą rūpestį – nenumirti, bet kai išpuola derlingi metai, kai užauga ne tiktai bulvės, bet ir javai, tokių elgetų ryškiai sumažėja, nes dauguma sugrįžusių dirba džiaugsmingai, ir tada jau kokia nors metinė kaimo šventė visiems gali nušvisti kaip tikra laimė. Ir ne tiktai valgis ar gėrimas čia svarbu – šitaip prasideda liaudies  kūryba.

Kai pripildomi kluonai, aruodai ir rūsiai, kai papjaunamas koks gyvulys, kai sudaiginama salykla – prasideda, Nikolajaus Leskovo žodžiais tariant, paikiojimas. Šis savitas rašytojas, kalbėdamas apie paikiojimą, atsiskleidžia kaip talentingas ironijos meistras, bet toji ironija ir parodo žmogaus, bendruomenės ir tautos ypatingą gyvybingumą. Kai pradiniai, pamatiniai egzistencijos pamatai sutvirtėja, pakyla ir žmogaus dvasia. Monotonija ir nuobodulys atsitraukia, užtenka pamatyti, kaip rituališkai ir rimtai yra verdamas alus, kaip kepamas žuvimi įdarytas pyragas.

Paskaičius Nikolajų Leskovą, Andrejų Pečerskį ar Vasilijų Belovą, šiandieniniai valgių receptai pasirodo tiktai beviltiška entropija, akivaizdžiausias energijos praradimas, nes beveik visi šiuolaikiniai ingredientai yra iš toliausiai atvežami, ne savi.

Didžiausia entropija tada ir yra, kai viskas vežiojama pagal nežinia kieno sugalvotus logistikos dėsnius. Entropijos ir nuobodulio priešas yra filotopija, kai viskas, ko žmogui reikia, pasidaro čia pat. Ne tiktai duona kepama, ne tik alus verdamas ir žuvis gaudoma, bet ir sava šventė, ir net savas kaimo teatras randasi čia pat.

Spalio 1-oji

Jau buvo silpnos šalnos, bet Vilkiautinyje, Danutės ir Juozo Žėkų  kieme, dar žydi medėjanti brugmansija. Labai iškilmingas šis puošnus krūmas, retai auginamas, ir jeigu reiktų jį su kuo nors palyginti, tai labiausiai tiktų prisiminti oleandrą. Arba net amerikinę agavą, kuri nepaprastą savo žiedyną iškelia net į šešių metrų aukštį. Ir oleandras, ir agava puikuodavosi kai kuriuose prieškario dvaruose, o brugmansija šiandien žydi Vilkiautinyje. Į Lietuvą kažkada ji pateko iš Pietų Amerikos, bet artimai giminiaujasi su mūsiške durnarope, kadaise augusia kiekviename darže, o dabar surandama tik gėlininkų darželiuose. Brugmansijos žiedai, žinoma, daug didesni, ryškiai balti, o prieš lietų susiglaudžia. Lygiai taip elgiasi ir durnaropė.

Danutė Žėkienė brugmansiją vadina liepsnojančiu angelu. Ir dar sako girdėjusi, kad Suomijoje ši gėlė šaukiama angelo trimitu. Auginti liepsnojantį angelą nelengva, nes žiemą reikia saugoti nuo šalčio. Užtat panašias keistenybes kadaise ir galėjo godoti tiktai dvarininkai. Prieškarinis „Kosmos” žurnalas spausdino žydinčios amerikinės agavos nuotrauką, augo ši egzotiška gėlė Šaulių sąjungos įkūrėjo Pūtvio-Putvinskio dvare, Šilo Pavėžupyje. 

Spalio 4-oji

Švento Pranciškaus ir gyvūnų globos diena. O kaimynas Kuliešius manęs klausia, ką daryti, kad pirkioje naktį bilda ir nuo suolo šokinėja žiurkė. Tikrai nemaža žiurkė, juoda ir nelabai baikšti. Ir dar, praneša kaimynas, kad jau artėja pasaulio pabaiga, nes jo sūnus gavęs iš kokio tai pranašo gąsdinantį elektroninį laišką.

Bus lapkritį ar gruodį kokia tai juoda tamsa, visiškas užtemimas kelias minutes. Tai gal, porina toliau kaimynas, ir toji žiurkė jau yra blogas ženklas. Ne, sakau aš jam, jeigu žiurkė juoda, tai pasaulio pabaigos ji neartina, ją reikia gražiai pagauti su sląstais  ir išnešti miškan. O visų žmogaus negandų palydovė yra rudoji žiurkė, su ja žmogus kariauja jau labai seniai ir nesėkmingai. Futurologai, tie šių laikų mokyti pranašai, kurie apie ateitį viską žino, dabar pajuokauja ir šitaip: jei pasaulio pabaiga ir bus, tai rudosios žiurkės vis tiek išliks. Todėl geriausia nekreipti į visa tai per didelio dėmesio, netrukdyti ir joms gyventi – geriau kalendoriaus lapely pasiskaitykim, sakau, apie šventąjį Pranciškų iš Asyžiaus ir pabandykim su visais žvėreliais sugyventi be baimės.

Taip apramintas kaimynas sunkiai kopia į savo kalną, rankomis sumojuodamas ir pats sau kažką kalbėdamas, o aš galvoju, kad šitokie maži rudeninės buities nuotykiai ar pašnekesiai tikrai negali užgožti įspūdingiausio vaizdo – vakarinio dangaus skliauto šviesos. Nei pavasarį, nei vasarą, nei žiemą ši šviesa nebūna tokia užburianti, kaip rudenį. Ryto saulė visada tiktai ragina, tiktai skubina, o vakarų debesys, nuauksinti besileidžiančios saulės, atrodo neša kažkokią ramią, bet ypatingą rudens energiją, sustabdo žmogų kartais visai netikėtai ir primena jam visą bepraeinantį jo gyvenimą. Nedažnai taip būna, bet užtenka ir vieno tokio vakaro. Ir iš tiesų toks vakaras neturi nieko bendro su pasaulio pabaiga.