Pianistė Mūza Rubackytė: „Niekuomet nepalikau Lietuvos“

Jau kuris laikas gyvenate tarp Vilniaus, Paryžiaus ir Ženevos, koncertuojate visame pasaulyje, turite didžiulę diskografiją, išleidote daugiau nei dvidešimt kompaktinių plokštelių… Esate Vilniaus fortepijono muzikos festivalio meno vadovė, Lietuvos muzikos ir teatro akademijos profesorė, Prancūzijoje dėstote Paryžiaus Sergėjaus Rachmaninovo konservatorijoje, Lietuvoje ir Prancūzijoje rengiate daug koncertų, rečitalių, dalyvaujate konkursų žiuri, skaitote paskaitas, rengiate radijo laidas, tačiau Šveicarijoje Jus išgirsti nėra taip lengva. Čia Jūsų koncertų rengiama palyginti nedaug. Kodėl? Ar turite kitų profesinių interesų Šveicarijoje?

Tik neseniai užmezgiau artimus ryšius su šia šalimi. Taip, dabar tai viena mano gyvenamųjų vietų, tačiau menininko koncertinis gyvenimas priklauso ir nuo impresarijų, kurie turi savo darbo regionus. Susiklostė taip, kad iki šiol mano vadybininkai Šveicarijoje nedirbo. Čia atvykus dėl asmeninių priežasčių, prasidėjo pažintys, Šveicarija po truputį tapo ir mano darbo šalimi. Būtų neteisinga sakyti, kad iki šiol čia buvau nepažįstama, žmonės klausosi mano įrašų, žino reputaciją, tačiau tiesioginiai kontaktai sužadina tiesioginį susidomėjimą. Šį mėnesį Šveicarijos leidybos kompanija „Doron“ išleido trečiąją mano kompaktinę plokštelę.

Labai džiaugiuosi, kad ši orkestrinių įrašų serija pavadinta Great Lithuanian Live Recordings. Pirmojoje skamba Ludwigo van Beethoveno Trigubas koncertas fortepijonui, smuikui, violončelei ir orkestrui bei su Kauno choru atlikta chorinė fantazija, antrojoje – du Liszto koncertai fortepijonui ir orkestrui bei „Atėnų griuvėsiai“, trečiojoje – rusiški koncertai, o kitoje, dar tik numatomoje kompaktinėje plokštelėje, įrašysime Camille’o Saint-Saënso koncertus fortepijonui ir orkestrui.

Lozanos konservatorijoje, kurioje esu dirbusi, vėl pasiūlė vesti meistriškumo kursus. Čia jau kelis kartus koncertavau. Šį rytą vienas vadybininkas pasiūlė penkių koncertų su orkestru kelionę Šveicarijoje, pasibaigsiančią renginiu svarbiausioje regiono koncertų salėje – Ženevos Victoria Hall, – kurioje su Lozanos orkestru grojau 2008 metais. Šiuo metu deriname datas.

Pernai minėjome Ferenco Liszto jubiliejų. Jums tai buvo ypatingi metai. Papasakokite apie šiuos ir kitus Liszto 200-osioms gimimo metinėms skirtus darbus.

Išties buvo nuostabūs metai. Liszto asmenybė mane žavi nuo vaikystės, todėl 2011-ieji, žinoma, man buvo didžiulė šventė. Su Lisztu susijusios kelios mano veiklos sritys. Pradėsiu nuo Lietuvos. Esu Lietuvos F. Liszto asociacijos prezidentė, kuri yra viena Tarptautinės Liszto asociacijos steigėjų ir aktyvi jos dalyvė. Todėl 2010 ir 2011 metais dalyvavau daugelyje Lisztui skirtų tarptautinių kongresų, konferencijų, renginių ir susitikimų su viso pasaulio Liszto palikimo tyrinėtojais ir žinovais – muzikologais, sociologais, literatūrologais ir, žinoma, muzikais.
Prisidėjau prie dviejų filmų apie Lisztą kūrimo.

Vieną dokumentinį filmą prodiusavo niujorkietė Ophra Yerushalmi. Tai pianistės požiūris į Lisztą, kuris visą gyvenimą ieškojo kompromiso tarp meilės Dievui ir žmogui. Filmo pavadinimas enigmatiškas – „Liszto šokis su velniu“, kuriame su kitais pasaulio Liszto specialistais komentavome ir plėtojome autorės idėją. Antrasis, Prancūzijos televizijos kanalo Arte (režisierė Judit Kele) sukurtas vaidybinis filmas, „Play Liszt“, jame atlikau Lisztui artimų moterų vaidmenis. Man labai patiko dirbti kine – specialiai filmui buvo sukurti romantizmo epochos drabužiai, veiksmas vyko pilyje, grojau autentiškais instrumentais.

Vaidinau vieną Liszto moterų – kartais Marie d’Agoult, kartais kitą grafienę ar pažįstamą, maestro mokinę. Moterų ratelyje muzikavome, žaidėme kortomis, skaitėme laikraščius ir komentavome „meteorito“ Liszto veiklą ir gyvenimą. Vaidindama galvojau, kad man tai jau pažįstama, kad kasdieniame atlikėjos darbe taip pat privalau įkūnyti kokią nors emociją – liūdesį, džiaugsmą ar heroizmą. Tik filme tai ne garsų, o žodžių pasaulis – skirtumas ne toks jau didelis. Be to, visada svajojau tapti operos artiste – suderinti muziką ir vaidybą. Ne veltui tėvas buvo Lietuvos nacionalinės operos ir teatro solistas…

Be to, dalyvauju kelių Liszto konkursų vertinimo komisijose. Iš jų išsiskiria ir daugiausiai mano laiko bei pastangų reikalauja reikšmingiausias pasaulyje Liszto konkursas, kas ketverius metus rengiamas Utrechte, Olandijoje. Keletą kartų iš eilės esu jo vertinimo komisijos bei organizacinio komiteto narė, užsiimu ir laureatų rekomendacijomis kitiems konkursams bei tolesne jų karjera. Kalbant apie koncertinį gyvenimą, mano Liszto repertuaras tikrai platus ir pernai turėjau nuostabių pasiūlymų, ypač susijusių su „Klajonių metais“.

Svarbiausias Liszto metų scenos įvykis – trijų koncertų projektas 2011 m. birželio 4 d. Paryžiaus Bastilijos operoje su aktoriumi Ericu Génovèse, kuris skaitė Liszto, Marie d’Agoult, Etienne’o de Senancouro, Gérardo de Nervalio, André Suarèso, George Sand ir Charleso Baudelaire’o poetinius tekstus. Atlikome visą „Klajonių metų“ ciklą – pirmasis koncertas prasidėjo 17 val., antrasis – 19 val. ir trečiasis – 20.30 val. Pirmą kartą šį projektą įgyvendinau Radio France siūlymu 2002 metais. Jį vainikavo didelį pasisekimą turėjusi ir tebeturinti triguba kompaktinė plokštelė, dar kartą pernai išleista Liszto jubiliejaus proga.

Pernai „Klajonių metus“ įvairiais pavidalais atlikau daugybę kartų – kartais viena, kartais su aktoriais arba videoinstaliacija. Šį kūrinį, tikiuosi, atlikti dar daug kartų. Kitas didelis projektas – du Liszto koncertai ir Liszto bei Beethoveno kūrinio modifikacija „Atėnų griuvėsiai“. Tai sudaro antrąją „Doron“ išleistą kompaktinę plokštelę. Šiuos koncertus atlikau pasaulinių gastrolių metu Šiaurės Amerikoje bei Pietų Amerikoje – ten koncertavau net du mėnesius.

Kur ir kaip platinamos „Doron“ kompaktinės plokštelės?

Visuose Šveicarijos mažmeniniuose muzikos prekių centruose ir internetu.

2012 metai baigiasi. Kokį savo šių metų darbą išskirtumėte kaip svarbiausią, verčiausią dėmesio?

Tai sausio pabaigoje Puerto Rike vykęs Krzysztofo Pendereckio, kuriam kitais metais sukaks aštuoniasdešimt, koncertas fortepijonui „Resurrection“, parašytas iš karto po rugsėjo 11-osios įvykių ir skirtas jiems atminti. Kūrinio pabaigoje skamba džiaugsmo kupina atgimimo tema, tačiau 2007-aisiais kompozitorius perrašė pabaigą, niūriąją įžangą perkeldamas į pabaigą. Naujasis variantas pasibaigia nuolatinę terorizmo grėsmę simbolizuojančiu nerimu. Apie šį koncertą sužinojau Varšuvoje, festivalio, kuriam vadovauja Pendereckio žmona Elżbieta Penderecka, metu.

Paprašiau partitūros, paklausiau vieno kito darbinio įrašo ir įsimylėjau šį kūrinį. Po kokio mėnesio, tarsi kam stebuklų lazdele pamojavus, paskambino mano impresarijus Pietų Amerikoje ir pranešė, kad po metų esu kviečiama į Puerto Riką atlikti šį kūrinį. Žinoma, iš karto sutikau. Tai nepaprasto sudėtingumo ir dvasinės įtampos, kokią sužadina rugsėjo 11-sios įvykiai, kūrinys. Keturiasdešimt minučių muzikos, kur ypatingos jėgos kulminacijoje net kelias minutes skamba viso pasaulio varpai. Kol kas esu jį atlikusi tik kartą, tačiau svajoju jį kuo dažniau groti Pendereckio jubiliejiniais metais. Suplanavau juo atidaryti kitų metų Vilniaus fortepijono muzikos festivalį, savaitę prieš Pendereckio gimimo dieną. Maestro žadėjo dalyvauti.

Iš nepaprastai įsimintinų momentų taip pat pažymėčiau šių metų rugpjūčio 22 dieną, kada grojau Debussy rečitalį autoriaus gimtuosiuose Saint-Germain-en Laye jo gimimo dieną. Tvyrojo ypatinga atmosfera, ypatinga buvo ir tai, kad galėjau užpūsti… 150 žvakių!

Grįžkime prie Jūsų ilgamečio bendradarbiavimo su Prancūzijos radijo stotimi France Musique. Papasakokite apie šį savo darbo barą.

Su Radio France bendradarbiauju ilgiau nei dvidešimt metų, nuo pat atvykimo į Prancūziją ir tai labai įdomus darbas. Vienas reikšmingiausių projektų – penkių laidų ciklas (dešimt valandų eterio) apie Lietuvą. Tai buvo pati Nepriklausomybės pradžia, todėl pasakojome apie naujausius Lietuvos įvykius ir tai, kaip jie susiję su Lietuvos kultūra bei muzika. Visos laidos prasidėjo Lietuvos himnu (man kiekvieną kartą per nugarą eidavo šiurpuliukai), po to pristatėme visų žanrų Lietuvos muziką – nuo folkloro iki džiazo, šiuolaikinės.

Šiuo projektu labiausiai didžiuojuosi. Daugelis Radio France Musique laidų prodiuserių dirba kryptingai ir kartais paprašo sudalyvauti kokioje nors, pavyzdžiui, M. K. Čiurlionio mirties metinėms arba Lisztui skirtoje laidoje. Taip pat dalyvavau rengiant Beethovenui, Franzui Schubertui, Aleksandrui Scriabinui ir kitiems muzikams skirtas laidas. Dirbame kartu su prodiuseriais – atrenkame muziką, galvojame alegorijas, kaip tai susiję su kitų kompozitorių kūriniais… Tai nepaprastai įdomus intelektualinis ir emocinis darbas.

Pernai interneto svetainėje www.pianobleu.com skelbtame pokalbyje pasakojote, kad esate pakviesta dirbti nacionalinėje Pekino konservatorijoje. Papasakokite apie tai.

Tai buvo ilgamečio projekto dalis. Kinijos vyriausybė nusprendė, kad nepaprastai daug jaunų talentingų kinų išvažiuoja mokytis į užsienį ir nebegrįžta, todėl nutarė skirti nemažą sumą pinigų – į Kiniją nuolat kviesti geriausius Vakarų specialistus ir studentus ruošti čia. Šį projektą jie pateikė daugeliui universitetų, tarp jų ir Teksaso universitetui, kurio paprašė suburti tarptautinę fortepijono specialistų komandą, o universitetas savo ruožtu mane pakvietė dalyvauti projekte kaip Liszto muzikos specialistę.

Vedžiau romantinės muzikos meistriškumo kursus. Studentams mėginau perduoti romantinio stiliaus ypatumus. Džiaugiausi ten važiuodama – kinų susidomėjimas, entuziazmas, žinių alkis ir nepaprastai gerai išvystyta infrastruktūra – naujausi „Steinway“ instrumentai, puikiai įrengtos, automatizuotos auditorijos su ekranais, mikrofonais – išties įspūdinga. Sukurtos nepaprastai palankios sąlygos kokybiškai dirbti.

Kaip sekėsi dirbti su kitos kultūros studentais?

Kultūriniai skirtumai išties jautėsi. Kinams romantizmo estetika tolima. Man visuomet azijiečių norisi paklausti, kodėl jie tokie nejautrūs, uždari, šalti, tarsi atitrūkę nuo jausmų pasaulio. Kartą vienas studentas man atsakė, kad jų kultūroje emocijų nerodymas yra gražu. Ši frazė man išliko, ir dabar suprantu, kad tai rytiečių santykis su jausmais. Man, žinoma, sudėtinga, nes atliekant romantinę muziką reikia perteikti jausmų gamą. Tačiau patirtis parodė, kad talentingi žmonės greitai suvokia, kaip ta muzika sukurta, kaip ją jausti, kodėl ir kam reikia siekti vieno ar kito efekto. Jie gali pasiekti neįtikėtinų aukštumų, ypač turint omenyje jų ištvermę, užsispyrimą ir tai, kiek gali dirbti… Turint talentą ir reikiamą informaciją viską galima pasiekti.

Dirbate visame pasaulyje, su skirtingų kultūrų žmonėmis. Ar keičiate darbo metodus, ar taikotės prie žmonių?

Visada siekiu to paties tikslo. Dėstydama romantinę muziką visada iš studento prašysiu šilčiausių jausmų, ar tai būtų kinas, ar afrikietis, tačiau, žinoma, mąstau, kaip pasiekti geriausią rezultatą. Japonams reikia sakyti konkrečiai, statiškai: čia daugiau dinamikos, čia sulėtinti ir t. t. Jiems nekalbu apie romantinius įvaizdžius, nei literatūrines inspiracijas, nes jų paprasčiausiai nesuvokia. O dėl kalbos barjero – nesvarbu, kokia kalba dėstau, kartais net lietuviškai kalbu apie muzikinį kvėpavimą ar dinamikos intensyvumą.

Kalbant apie koncertinę veiklą, manęs dažnai klausia, ar skirtingose šalyse skiriasi publika. Prie publikos niekuomet nesitaikau, arba groju gerai (visuomet stengiuosi, kad taip būtų) ir gaunu atsaką, arba nepasiseka ir tuomet teisėtai jo negaunu. Tačiau publika reaguoja skirtingai.

Amerikiečiai dėl smulkiausio blizgančio pasažo arba įspūdingos kelių akordų pabaigos šoks iš vietos, plos, rėks, o japonai ramiai žiūrės ir plos. Pirmas kultūrinis šokas buvo Tokijuje, koncertinės kelionės po Kiniją, Korėją ir Japoniją metu. Kinijoje ir Korėjoje viskas vyko įprastai, taip, kaip tikėjausi, o Japonijoje su ta pačia programa staiga jaučiausi lyg grojanti tuščioje salėje, nejaučiau jos kvėpavimo, nesupratau, kaip ji klausosi, o plojimai tarp kūrinių buvo visai vienodi, nepriklausomai nuo to, ką dariau. Pamaniau, kad jiems nepatinku. Po pirmos dalies išėjau su tais pačiais blankiais plojimais, tarsi nieko nebūtų įvykę. Baigėsi koncertas ir pasipylė tokios ovacijos, kokių dar nebuvau girdėjusi. Išpirko visas kompaktines plokšteles ir tiek autografų per vieną vakarą, ko gero, iki šiol nesu išdalijusi. Pasirašinėdama kažko paklausiau, kas buvo blogai pirmoje dalyje, gal aš blogai grojau. Jie atsakė nenorėję manęs trukdyti.

O kokia Šveicarijos publika?

Europietiška, man įprasta žinovų publika.

Kur Jums labiausiai patinka groti?

Nenustebinsiu, jei pasakysiu, kad Lietuvoje. Ten salėje, kaip savo vestuvėse, pažįstu beveik visus klausytojus. Groti savo šeimai – ypatinga. Stipriai jaudinuosi, bet ir džiaugiuosi. Todėl iš dalies ir sumaniau Vilniaus fortepijono muzikos festivalį, kuriam vadovauju. Juo kviečiu ne tik į savo grojimo, tačiau ir į savo muzikos suvokimo, atlikėjų, kuriuos mėgstu, pasaulį.

Šis festivalis yra mano brangakmenių, kuriais dalinuosi su savo artimaisiais, dėžutė. O antroje vietoje – visa Pietų Amerika, nors ten yra labai daug ir skirtingų šalių bei kultūrų. Aštuonis kartus grojau Čilės operos ir baleto teatre, penkis kartus – Argentinos „Colon“ teatre Buenos Airėse, kurio akustika yra magiška. Tai man paliko neišdildomą įspūdį. Kitaip nei Šiaurės Amerikoje, kur publikos reakcija kiek teatrališka. Pietų Amerikos žmonės „turi širdį“, reaguoja gyvai, bet nuoširdžiai, autentiškai, neperdėdami. Galbūt jie naivesni, nes negauna tiek ir tokios klasikinės muzikos, kiek Europa ir Šiaurės Amerika, tačiau jie kur kas dėkingesni.

Tarptautinėje erdvėje Jūs visuomet daug dėmesio skiriate savo lietuviškai kilmei, pabrėžiate, kad Jūsų kūrybos namai – Vilnius, esate sąmoninga ir aktyvi Lietuvos ambasadorė tarptautinėje erdvėje. Koks tai vaidmuo? Koks jausmas būti žymia lietuve – užsienyje ir Lietuvoje?

Na, mūsų kartos žmonėms išvažiavimas iš Lietuvos nėra susijęs su skausmu, nes nepalikome Lietuvos, mes iš jos nepabėgome ir nebuvome išvaryti. Esame keliautojai. Kas dieną su mama kalbu telefonu, rašau lietuviškai. Išvažiuodama studijuoti į Paryžių susikroviau vieną lagaminą, butas Vilniuje taip ir liko nepaliestas. Nesijaučiu emigrantė. Daugiau dirbu svetur, nes mano profesija „čigoniška“, bet šaknys lietuviškos, ir niekas iš manęs to neatims. Medis auga dirvoje, kurioje išdygo, o jei vėliau buvo perkeltas ir papuošė kitos šalies parką – tai gal dar geriau.

Dabar dirbu su tarptautiniais vadybininkais visame pasaulyje. Pirmoji Vakarų šalis, kurioje atsidūriau, buvo Prancūzija. Be to, nereikia pamiršti, kad 1981 metais laimėjusi svarbiausią Liszto konkursą, septyneriems metams netekau teisės į pasą, tapau „neviezdnaja“. Mano karjera buvo sustabdyta. Pirmasis grįžimas į tarptautinę muzikų šeimą įvyko 1991 metais, Prancūzijoje laimėjus muzikos konkursą. Visus tuos metus mano vardas jau buvo žinomas, tačiau jis nefunkcionavo, negalėjau įvykdyti nė vieno pasiūlyto kontrakto. Prancūzijoje mano biografijoje dažniausiai rašoma, kad esu lietuvė, blogiausiu atveju „franco-lituanienne“. Tėvynė, kaip ir mama, yra viena, nemanau, kad turėtumėme ieškoti kitų.

Ar kartais nepagalvojate, kad jei būtumėte gimusi ne Sovietų Sąjungoje, ne Lietuvoje, Jūsų karjera būtų susiklosčiusi kitaip?

Būtų buvę lengviau, tarptautinę karjerą būčiau pradėjusi anksčiau. Tačiau tikiu, kad kiekvieno žmogaus likimas yra nuspręstas iš anksto, be savo istorijos nebūčiau tapusi savimi. Gal nebūčiau tokia laiminga, kitaip gročiau. Todėl esu savotiškai dėkinga tam, kas įvyko. Tie septyneri metai tikrai buvo sunkūs, lėti, kartais atrodė, kad tai situacija be išeities, tačiau niekada nepraradau vilties, žinojau savo vidinę potenciją. Apskritai tikiu šviesa labiau nei tamsa. Pradžia Vakaruose taip pat buvo sudėtinga, ir dabar yra nelengvų momentų, kaip ir visų žmonių gyvenime, tačiau žinau, kas esu, ir esu tuo patenkinta.

Ar šiuo metu turite kokių nors ambicijų? Kokios jos?

Manau, kad gyvenime svarbiausia ne tai, ką darai, bet kas esi. Kalbant apie ambicijas, visą gyvenimą svajojau skleisti muzikos šedevrus pasauliui ir groti didžiausiose salėse. Šiandien tai darau ir ketinu tęsti. Esu laiminga, kad kūrybiškumas, meilė ir energija yra mano kasdieniai draugai…

Jūsų klausantis, nepanašu, kad ištekėjus Jums norėtųsi sulėtinti tempą ir mažiau dirbti…

Ne, tik gal tapsiu truputį išrankesnė, gal mažiau keliausiu zigzagais, stengsiuosi rinktis tiesesnes linijas, tačiau neplanuoju dirbti mažiau, tik geriau. Esu nepaprastai laiminga ir mano santuoka su tokiu išskirtiniu žmogumi daro mano meninį kelią dar ryškesnį.

To Jums ir linkiu.