2012 10 17

bernardinai.lt

bernardinai.lt

Vidutinis skaitymo laikas:

10 min

Apie vaiko vedimą į darželį – auklėtojos požiūris

Pratęsiant ir užbaigiant straipsnių ciklą apie darželius – pokalbis su vieno valstybinio lietuviško darželio auklėtoja eksperte Zita Žalaite apie tai, kaip paruošti vaiką darželiui (ar išvis reikia ruošti)? Kuo gali padėti tėvai, koks auklėtojų vaidmuo, kokios lietuviškų darželių ypatybės. Galbūt perskaitę ir jūs galėsite susidaryti nuomonę – ar verta vaiką vesti į darželį?

 Ar yra kažkoks konkretus amžius, kada jau laikas pradėti vaiką vesti į darželį? Psichologinėje literatūroje neretai rašoma, kad, neva, trys metai – pradinė amžiaus riba, nuo kurios verta tai daryti…

Nėra konkretaus amžiaus. Kiekvienam vaikui – kitas amžius, net mėnesių skirtumas gali kažką keisti, ir kiekviena šeima pati turi jausti, kada vaikui laikas. Ir ne pedagogas, ne psichologas jums tai gali pasakyti. Kai kuriems mažiems vaikams yra daug lengviau pradėti eiti į darželį, nei paaugusiems. Jie dar nesupranta, nesusiformavęs jų aplinkos pojūtis: namai, laukas, kita erdvė… Jie dar  nežino, kad tik namie geriausia. Kas dedasi mažo žmogučio galvoje – negaliu pasakyti. Bet net visai mažą vaiką atvedus į darželį, nereiktų išgyventi, kad vaikas čia jausis nuskriaustas, patirs mažiau mamos šilumos. Tiesiog čia rasis galimybės formuotis kitiems įgūdžiams.

Ar reiktų vaiką kažkaip ruošti darželiui?

Taip. Nuteikinėti reikia. Aišku, atsižvelgiant į vaiko amžių: metinukui neišaiškinsi, kodėl reikia eiti į darželį pas kitus, jis nesupras. Dviejų metų vaikas jau aiškiau suvokia pasaulį. Ir keletą kartų pakartojant, vaikui bus lengviau apsiprasti su ta mintimi. Aišku, nereiktų gyvenimo darželyje piešti vien rožinėmis spalvomis, sukuriant pasaką, jog ten – vos ne stebuklų pilis ir visų norų pildymas. Dar vienas dalykas – prieš pradedant leisti vaiką į darželį, vertėtų mamai išmokti ne tik vaikščioti paskui vaiką ir tik ten, kur jis nori eiti, stengiantis užtikrinti jo saugumą, o mokytis eiti ten, kur mamai reikalinga – vaikas atėjęs į darželį neturės tokios didelės laisvės, paskui kiekvieną vaiką auklėtoja neis. Jie visi turės eiti kartu, veikti kartu, todėl vaikas turės įprasti sulaikyti savo norus ir paklusti vyresnio žmogaus siūlymui. Tai labai svarbu, nes ir vaikams, ir auklėtojai sunku, kai pradėję lankyti darželį vaikai nesuvokia, kaip elgtis. Vienas penkiametis berniukas, pirmą kartą tokio amžiaus atvestas į darželį, buvo visiškai nepratęs elgtis kolektyve, jis puldinėjo į vieną pusę, į kitą, ėjo visur ir nesuprato, kad darželyje elgiamasi ir veikiama kartu su visais vaikais, kad auklėtoja negali tik paskui jį vieną bėgioti, kitus vaikus palikusi elgtis kas sau. Ir pradinis suvokimas, kad čia jis ribojamas, jam draudžiama daryti viską, ką tik nori, nepildomi visi jo norai, aplink jį nešokinėjama, kad jis negali lakstyti, kur tik nori (net neatsigręždamas, nes gi mama tai visada paskui eina), virsta įsisąmoninimu – aš čia ne vienas.

Jau nekalbėsiu apie tokius dalykus, kaip higieninių įgūdžių formavimas, mokymas naudotis valgymo įrankiais… Tarkim, jei vaikas bent minimaliai moka apsirengti, atpažinti savo rūbą, įkišti bent vieną koją į kelnes, ir tai jau gerai. Vaikui pataisyti, padėti mes galime. Tačiau kai jis visai nieko nemoka, jam bus labai sunku. Ir kaip aš dažnai sakau didesniems vaikams – ir praeis gyvenimas pro šalį: nei pažais, nei pabendraus, nei kažko išmoks, taip ir kapstysis prie to, ką galėjo seniai padaryti… Aišku, yra dar čia momentas, kad vaikas ir turi išdrįsti paprašyti pagalbos, jei jam kažkas nesiseka. Visada sakau vaikams: negali – sakyk, paprašyk. Mes, suaugusieji, tam ir esame kad tau padėtume, bet tavo minčių skaityti aš nemoku. Jei kažko nori, tu turi pasakyti. Mes bendraujame kalba. Aišku, aš galiu pabandyti spėlioti, tačiau bus greičiau, jei tu pats pasakysi… Ne aš turiu eiti pas tave ir viską siūlyti – gal tave aprengti, gal tau arbatos atnešti, gal tu gerti nori… Aš galiu pasiūlyti, bet vaikas turi suprasti, kad kai jam kažko reikia – tai jis turi išdrįsti paprašyti pagalbos. Čia yra ir kita bėda – kad vaikas nežino, ko jis nori, nes šeimoje pildomi visi jo norai, net nespėjus vaikui pačiam susivokti, kas reikalinga.

Neišmokę vaiko elementarių įgūdžių, tėvai nepagalvoja, kad taip vaikui tik apsunkina gyvenimą darželyje. Ne vaikas kaltas, kad kažko neišmoko. Tėvai neleido jam augti, būti savarankišku, pasirūpinti savimi. Vaikas net nežino, kad jis gali pats.

Pernelyg didelė įvairių įgūdžių formavimo našta užkeliama ant darželio pečių – ai, ateis vaikas ir čia išmoks. Bet nepagalvojama, kad darželyje vaikui bus sunkiau šių dalykų išmokti, ir auklėtojos nebus laimingos… Darželyje sunku vaikui įskiepyti kažkokius įgūdžius, kai namie jis tų įgūdžių netaiko. Tėvai tuomet savo pareigos naštą permeta ant vaiko pečių…

Yra toks dalykas ir kaip įgimti instinktai bei poreikiai. Vaikai gimsta daug kam pasiruošę, tačiau tai nereiškia, kad nereikia tų instinktų ir poreikių ugdyti – kaip tik priešingai, reikia vaiką auklėti, ugdyti, kad tai neišsivystytų neigiama kryptimi. Mamos turėtų apie tai žinoti, o taip pat žinoti, kaip juos ugdyti teigiama, augimo kryptimi.

Tai ką tėvai turėtų žinoti apie vaikų poreikius?

Iš psichologijos pusės žiūrint, yra vadinamieji pirminiai ir antriniai poreikiai. Apie jų buvimą ar nebuvimą sprendžiame iš elgesio. Pirminiai poreikiai – valgymas, miegas – jų tenkinimas sudaro pagrindą ir sąlygas kitiems poreikiams formuotis, siekti jų tenkinimo. Smulkesni poreikiai (fiziologiniai, savisaugos) skatina vaiką siekti būti laimingu, patenkintu, nepatirti fizinio skausmo, skriaudos. Aukštesnieji (psichologiniai) poreikiai atsiranda ir vystosi vaikui augant, įgyjant naujos patirties. Tai ir bendravimo poreikis – siekimas būti mylimam šeimoje, darželio grupėje – dažniausiai jis išauga į pagarbą, pripažinimą. Jau darželiniame amžiuje labai reiškiasi saviraiškos poreikis, kurio ugdymas ir skatinimas turėtų būti kūrybiško vaiko ugdymo sąlyga.

Vaikui reikalingi saugūs namai, saugi aplinka, aiškumas veiklose, režimas. Ir jei šeimoje ir darželyje „aš pats“ poreikis ne slopinamas, o toleruojamas, skatinamas, jis labai greitai išauga į poreikį būti nepriklausomam, savarankiškam, pasitikinčiam savimi ir artimaisiais aplinkiniais. Taigi, poreikių ugdymu turėtų domėtis ir šeima, ir ugdymo įstaiga, nes savaime vaikas nesuvokia, kad pats gali kažką pasiimti iš gyvenimo. Tai yra, gauti ne tik tai, kas jam paduodama ant lėkštutės, bet ir pats pasiimti. Ir kai vaikas kažką padarys pats, tai visai kitaip jam atsilieps, kitaip jame nusės. Vaikai patys pradės save maitinti informacija, ieškoti, norėti atrasti ir sužinoti…

Taip paliečiame dar vieną buvimo darželyje aspektą – kaip sudominti vaiką, kad jis čia ne tik atbūtų laiką nuo aštuonių iki penkių, bet ir tobulėtų, kažko išmoktų, atrastų?

Tėvams gal ir gali atrodyti, kad ką jau tokio vaikai veikia darželyje? Piešia, valgo, miega. Bet kiekvienos veiklos vaikas taip pat turi pats panorėti. Dabar net tėvams sakau – neskubinkite vaiko, nenuspręskite visko už jį patį. Ateis laikas ir vaikas pats pasakys, kad jam darželyje reikia flomasterių ar pieštukų. Paklausti galima ir gal net būtina – ar tu viską darželyje turi, ar tau nieko netrūksta? Vaikas turi žinoti, ko jam reikia, kad galėtų patenkinti savo poreikius. Pats. O ne nuolat primenant. Nors paklausti reikia – tu tik pasakyk ir aš tau padėsiu, o ne pulti ieškoti už vaiką. Atrodo, smulkmena. Bet tai skatina vaiką kalbėti ir tenkinti savo poreikius. Kaip žinia yra du svarbūs instinktai – turėti ir būti. Jie prigimtiniai. Instinktas „turėti“ (maisto, žaislų, dėmesio, meilės, pinigų, šilumos, darbo…), jo prisisotinimas, turėtų išaugti į kitą, aukštesnį lygmenį – buvimą savimi (geriau pažinti save, ieškoti gyvenimo, veikimo). Ypač svarbus tampa „veikimas“ – tik dėl tikslingo veikimo vaikas (o ir suaugęs žmogus) ieško informacijos tam veikimui pagilinti, praturtinti. Taip auga žmogus. Ir jei tas turėti neperaugs į gyventi, būti, išaugs nelaimingas žmogus. Visas jo gyvenimas ir susidarys iš „noriu turėti žaislą“, vėliau – „noriu turėti automobilį“, „noriu turėti namą“, bet ar tikrai jam to reikia? Turėti turėtų išauginti kitą poreikį – būti, gyventi su tuo daiktu, veikti į save, turtinti, kažką tikslingai su juo veikti, ne šiaip sau tik laikyti dėl grožio. Turiu daug pavyzdžių, kaip  dabar daro vaikai. Tarkim, viena mergaitė atsineša pilną spintelę Barbių, atidaro dureles, parodo ir uždaro iki vakaro. Čia yra ryškus turėti ir nieko su juo nepadarysi, nes šeimoje pildomi visi mergaitės norai. Vaikas atneša tik pasirodyti, bet nesupranta, kad kažką galima su tuo veikti. Gerai, kad vaikas atsineša žaislą, parodo, bet kai pasakau, kad tu dabar žaisk su juo, labai dažnai pasirodo, kad tai vaikui neįdomu. Vaikui labai patogu, kai mamos ir tėčiai už jį viską sugalvoja ir pakiša – nueina į parduotuvę ir nuperka su mintimi, kad gal jau šito reikia. Nesakau, pasiūlyti reikia, bet ar tikrai verta iš karto pirkti?

Tarkim aš kitaip elgiuosi – gavusi kažkokią naują priemonę, pirmiausia pati su ja pažaidžiu. Atsinešu į darželį, susidedu ant stalo ir kažką bandau. Tada po vieną, po  vieną vaikai susirenka ir klausia – o kodėl jūs mums neduodat? Aš sakau – o ar prašėt? Aš atsinešiau, ir darau kažką su tuo. „O ar mums galima?“ „Žinoma, prašom“. Vaiką reikia sudominti. Yra įvairių būdų. Galima sudominti pačiam įsitraukus, galima tiesiog padėti daiktą/žaidimą kažkur aukščiau ir nieko nesakyti, vaikas prieis pats, pažiūrės, pavartys, nereikia iškart pulti aiškinti, kas čia, susidomėjimas turi ateiti iš vaiko pusės.

Dar pratęsiant pripratimo prie darželio temą – labai svarbus yra ir auklėtojos vaidmuo. Lietuviškų darželių ugdymo programos gal ir geros, bet esmė, kas jas įgyvendina. Ką auklėtoja turi daryti, kad kolektyve vaikai jaustųsi gerai?

Atsakymas labai paprastas – auklėtoja turi mylėti savo darbą ir norėti jį dirbti. Jei į darbą einama su džiaugsmu – tada viskas gerai. Gal tai skamba labai trafaretiškai, bet esmė būtent čia. Ir tada jau nereikia vardinti kažkokių konkrečių darbų, auklėtoja tiesiog privalo gyventi kartu su vaikais. Ne už juos, bet kartu: kad jie mane jaustų, matytų, visada galėtų prieiti, paklausti, bendrauti. Aš su vaikais kartu net ir žaidžiu, jei jiems to reikia. Pasisiūlau. Gyvenu visą dieną – valgom kartu, bendraujam, miegam, einam į kiemą, stebim. Nes man tai įdomu, ir jiems įdomu. Mes gyvename kaip šeimoje, be dirbtinumo, natūraliai, be blizgesio. Visaip. Visada tariamės, sprendžiame, ką norime veikti.

Jei auklėtoja į darbą eina tik kaip atlikdama pareigą, kad gautų atlyginimą, na ir kažkiek su vaikais užsiimtų, tada jai reikalinga programa ir būtinai – planas. Programoje būna nurodyti tikslai (tolimiausi dalykai), uždaviniai (ką turėtų padaryti per mėnesį, per savaitę) ir sritys, į kurias reikėtų gilintis, kažko mokyti, ugdyti. Beje, norisi pastebėti, kad darželis yra ugdymo įstaiga, o labai dažnai visa veikloje joje susiveda tik į mokymą, kad žinių pridėtume O kompetencijos, – socialinė, meninė, sveikatos saugojimo, komunikavimo – jos truputėlį nuplaukia į šoną ir apsibrėžiama tik ties kažkokia konkrečia tema bei į žinių apie ją suteikimą, o tai neturėtų būti pirmoje vietoje. Žinios turėtų ateiti per kompetencijų ugdymą. Tarkim, toks pavyzdys. Grupės vaikai žaidžia žaidimą, kad visi dirba statybų aikštelėje. Pasisiūlau ir aš. Jie man pasiūlo paskutines likusias laisvas pareigas (nes niekas nenorėjo jų imti) – būti valytoja. Na, ką, aš ir valau, stengiuosi, o jie man dar su pirštu baksnoja, kad čia patvarkyti, čia. Tada aš sakau, kad nespėju – priimkite dar vieną žmogų tvarkytis. Tada atsiranda susidomėjimas veikla, įsitraukimas, natūraliai kyla klausimų.

Beje, vienoje grupėje dažniausiai dirba dvi auklėtojos ir vieną savaitę viena sudaro planą, kitą – kita. Aš jau nebegaliu dirbti pagal kito žmogaus sudarytą planą. Mano idėjos ir mintys, kuo užsiimti su vaikais, nebeapsiriboja tik punktų surašymu. Aš visai kitaip žiūriu į vaiką, į darbą. Aš turiu tiek minčių, kad esu prisirašiusi galybę lapelių, tokių kaip priminimų. Ateina kolegės ir sako: „Čia tavo planas?“ Taip, atsakau, planas. „O tikslai, o uždaviniai?“ Aš galiu juos jums žodžiu išvardinti, bet vaikui nuo to niekas nepasikeis: užrašysiu, ar ne. Svarbu, kad aš apgalvojau ir žinau, ko noriu iš tos veiklos.

Taip pat labai svarbus ir auklėtojos nuoširdumas. Aš nesakau, kad reikia kiekvieną vaiką mylėti kaip savą. Jį reikia mylėti, bet kitaip nei kad mama myli. Man irgi būna, kad kai kurie vaikai man atrodo svetimesni, bet dažniausiai būtent tie vaikai prie manęs ir prilimpa. Turi jausti pomėgį darbui, tada darbas taps gyvenimu.

Kitas svarbus klausimas – kaip manote, kokios turėtų būti vaikų grupės: mišraus ar vienodo amžiaus? Lietuvoje egzistuoja labai skirtinga praktika: privačiuose darželiuose tarsi dažniau linkstama į mišraus amžiaus grupes, valstybiniuose – į vienodo.

Mano nuomone, visiems yra geriau, kai grupė yra mišri. Kai mažieji savaime, be papildomo dėmesio ir rūpesčio priauga iki didžiųjų lygio. Jie mato, ką daro vyresnieji, jiems lengviau išmokti bendrauti, būti, net higieninius įgūdžius įgyti ar, tarkim, išmokti šukuotis. Dėl to mažesniam vaikui yra lengviau. Pedagogui – sunkiau. Jis turi matyti skirtingo amžiaus vaikus, ir dėmesį paskirstyti, ir veiklas sureguliuoti. Atsiranda net šiokio tokio plėšimosi. Tradicinę veiklą mėgstančios auklėtojos ir klausia – vardan ko čia plėšytis? Kam šito reikia? Bet pažinus skirtingų poreikių vaikus, dirbti yra įdomiau.

Beje, jei kalbėtume apie vaikus – ar auklėtojai lengviau, kai vaikai iš lopšelio grupės pereina į darželio, ar kai iš namų ateina į darželį?

Oi, ne. Nelabai geriau. Bent man atrodo, kad lopšelyje vaikams pernelyg mažai skiriama individualaus dėmesio, individualios veiklos, užduočių. Jie visi ateina vienodi, visi per kepurę sulyginti, beveik sugadinti, vienodais poreikiais. Nes dažnai neleidžiama jiems reikštis, savo daryti. Daryk kaip visi. O tas kaip visi, nėra nei vaikui gerai, nei man gerai. Ir vėl viskas atsisuka ne į konkretų darželį, o į pedagogą – kaip šis dirba su vaikais: leido, neleido, individualizavo veiklas ar ne, leido vaikui pasirinkti, kuo šis nori užsiimti, ar ne… Idealu, kai auklėtoja geba sukurti situaciją, kad vaikas pats norėtų kažką veikti (tam pasitarnauja pavyzdys, paties įsitraukimas, kitų patirties išsakymas). Įtraukimas ne per prievartą, o kai vaikas pats užsinori. Aišku, auklėtoja tada turi apgalvoti, kad veiklos būtų kažkuo netradicinės. Tarkim, ta pati mankšta. Ne tai, kad kiekvieną rytą vis tas pats per tą patį. Paimam ir susigalvojam kažkokių naujų pratimų, sukeičiu eilės tvarką, įtraukiu į žaidimą (kad visi raumenys judėtų), o ne pratimus darome. Tada visi ir lekia į tą mankštą, skubinasi apsirengti, laikosi tvarkos, nori išgirsti, ką jiems sakau. Galima net leisti vaikams pasirinkti, ko jie norėtų mankštos pabaigoje. „Gerai, jei viską atliekate greitai, girdite mane, pabaigoje galėsite daryti kas ką norite“. Beje, mokslo metų pradžioje gal net sakyčiau, jog svarbiausia išugdyti, kad vaikai išmoktų auklėtoją ne tik girdėti, bet ir jos klausytis.

Kaip suderinti, kad ir tėvai įsitrauktų į ugdymo procesą, kad atitiktų namų ir darželio prioritetai?

Labai svarbu bendravimas su šeima. Bet daugiau net neformalus, ne tam, kad užsidėtum pliusiuką, jog sudalyvavai. Visad siekiau, kad tėvai patys siūlytų, organizuotų, eitų ir klaustų. Auklėtojos turi žinoti ir pažinti šeimą, o šeima – auklėtojas: ką mes veikiam, kokie mūsų būdo bruožai, priėjimo prie vaiko būdai, ir tik tada atsiras pasitikėjimas. Tam puikiai pasitarnauja neformalūs tėvų susitikimai. Arba, tarkim, važiavimas į išvykas kartu su šeimomis.

Ar ne per didelė atsakomybė auklėtojai kartu su vaikais keliauti ir pažinti ne darželio aplinką?

Vaikai turi pažinti artimiausią, aplink juos esantį pasaulį. Iš pradžių buvo namai, sava aplinka, tada darželio grupė, paskui sporto salė, muzikos salė, darželio kiemas. Vėliau jau galima keliauti į šalia darželio esančias gatves, parkelius. Šiais metais mūsų darželis sugalvojo parengti lankytinus mūsų rajono objektus vaikams. Parengsime tokį kaip žemėlapį, kad su vaikais galėtume ne tik aptarti, kur kokios parduotuvės, kokie darželiai, gatvės, valstybinės įstaigos, bet vėliau ir patiems eiti sužiūrėti, kokie medžiai auga vienoje gatvėje, kokie – kitoje, kur yra parkas ir pan.

Beje, tiesą sakant, auklėtojai vienai su vaikais lengviau ir saugiau kažkur vykti, nei su šeimomis. Kai auklėtoja viena, visi vaikai ir koncentruojasi aplink ją, girdi, kas sakoma. Kai vykstame su šeimomis, dėmesį vaikai jau turi dalinti ir dažnai atsiranda painiavos. Išsiskiria mamų ir auklėtojos reikalavimai. Bet man atrodo svarbu, mamas ir tėvus išmokyti matyti savo vaiką. Dabar dažnai tenka pirštu baksnoti ir tėvams pranešti „naujienas“ apie jų vaikų elgesio ypatybes, esančius sveikatos sutrikimus. Neretai susidaro vaizdas, kad tėvai mažai ką žino apie savo vaikus – nei ką kalba, nei kaip elgiasi… Todėl visokie neformalūs tėvų ir vaikų bei auklėtojų susitikimai, išvykos, leidžia net ir pačiai šeimai geriau pažinti savo vaiką. Bet man tai ir patinka. Į mano, kaip auklėtojos, pareigybes neįrašyti tokie smulkmeniški dalykai, tačiau man atrodo, kad tai svarbu. Ir jeigu darytume tik tai, kas parašyta, tai vargšai būtų mūsų vaikai…

Pabaigai – jūsų nuomone, verta vesti vaiką į darželį, o gal geriau auginti namie (su močiutėm, seneliais, auklėmis…)?

Manau, kad verta, tik reikia labai gerai apsižiūrėti darželius ir pedagogus, kur norite eiti. Laikas, kai vaikas pradės gyventi ir būti kolektyve tikrai ateis – iš pradžių vaikų kolektyve, paskui paauglių, paskui – suaugusių žmonių bendrijoje, vis tiek turės būti svetimų žmonių aplinkoje. Augdamas tik šeimos aplinkoje, tokių įgūdžių jis neturės, neturės galimybės pasidalinti patirtimi ir gauti patirties iš kitų. Šeimoje vaikas nebus nuskriaustas, jis gaus daug ką, bet ne socialinį brandumą, netgi ne sveikatos saugojimą (nes mama saugos sveikatą ir ją ugdys), pritrūks komunikavimo. Taip, pažintinius interesus labiau gali patenkinti šeima. Žinoma, daug kas priklauso ir nuo to, kaip šeimoje žiūrima į vaiką ir į o paskirtį gyvenime. Kiekviena šeima kitokia. Bet net ir turėdami galimybes auginti vaikus patys, tėvai, man rodos, nors dviem trim valandom turėtų atvesti vaiką pabūti darželyje. Vaikas turi įprasti gyventi ir bendrauti. Šeimoje bendravimo su bendraamžiais ypatumų retai kada išmokstama. Net jei, sakykim, vaikas auga gausioje šeimoje, kurioje turi žymiau platesnes galimybes mokytis bendrauti nei vienturtėse šeimose, vis tiek sakyčiau, kad vaikui reikia mokytis bendrauti ir su svetimais, plėsti pažinčių ratą. Savo gyvenimą vaikas turi gyventi kiekvieną dieną. Ir jo vieta – tarp draugų. Šeima, aišku, ir toliau lieka pirmoje vietoje, bet šeima – ne vienintelė sritis, erdvė, kurioje vaikas ugdosi, gyven, būna. Nėra gerai, kai šeimoje viskas daroma tik dėl vaikų. Mama ir tėtis turi turėti ir savo gyvenimą, ne tik gyventi vaikų rūpesčiais ir problemomis, bet tenkinti ir savo poreikius. Jokios naudos šeimai, kai gyvenama tik dėl vaikų. Tėvai dažnai jaučiasi nelaimingi, vaikai nuo to laimingesni ir labiau pasiruošę gyvenimui taip pat netampa. Kiekvienas suaugęs žmogus turi turėti savo gyvenimą ir atsižvelgti ir į savo poreikius, kad jis pats būtų laimingas, tada ir vaikai bus laimingi. Tas pats ir darželio grupėje – kai auklėtoja laiminga, laimingi ir grupės vaikai.

kalbino Jurga Lūžaitė

Mūsų misija

Kurti krikščionišką pasaulėžiūrą atskleidžiantį, aktualų, viltingą ir išliekantį turinį.

Prisidėkite skirdami paramą.