Vidutinis skaitymo laikas:

8 min.

Dalia Zabielaitė. So­viet­me­tis skau­džių pri­si­mi­ni­mų šu­kė­se

An­drei Ma­ki­ne. Trum­pų am­ži­nų mei­lių kny­ga. Ro­ma­nas. Iš pran­cū­zų k. ver­tė Ak­vi­lė Mel­kū­nai­tė. V.: Ty­to al­ba, 2012. 142 p.

„Lem­tin­ga mū­sų klai­da siek­ti am­ži­nų ro­jų. Ne­nu­si­bos­tan­čių ma­lo­nu­mų, il­ga­lai­kių ry­šių, kaip lia­nos ga­jų gla­mo­nių […]. Per ši­tą truk­mės ma­ni­ją pra­žiop­som dau­gy­bę ne­tva­rių ro­jų, vie­nin­te­lių, prie ku­rių per žai­biš­ką mir­tin­gų­jų ke­lio­nę ga­li­me pri­ar­tė­ti. Daž­nai jie aki­na­mai nu­švin­ta to­kio­se pa­pras­to­se ir pa­lai­kė­se vie­to­se, kad net ne­si­tei­kiam stab­te­lė­ti“ (p. 59). Taip gar­sus ru­sų kil­mės pran­cū­zų ra­šy­to­jas pra­de­da vie­ną no­ve­lę iš šio no­ve­lių ro­ma­no, ku­ria­me įdo­miai ir sub­ti­liai plė­to­ja vis dar jaut­rią is­to­ri­nės žmo­gaus eg­zis­ten­ci­jos so­viet­me­ty­je te­mą. Gy­va gel­mi­ne skaus­mo emo­ci­ja vir­pan­čiu šios kny­gos pa­sa­ko­ji­mu jis ban­do pa­vaiz­duo­ti tas pa­pras­tas ir kar­tu ypa­tin­gas aki­mir­kas – trum­pas, bet am­ži­nas mei­les, at­ve­rian­čias kai ką ant­lai­kiš­ko, kas prieš­prie­ši­na­ma niū­riai, mei­lę žmo­gui at­me­tu­siai re­ži­mo tik­ro­vei. Šį ro­ma­ną su­da­ro aš­tuo­nios no­ve­lės, ku­rio­se ra­šy­to­jas va­ri­juo­ja šią pa­grin­di­nę min­tį, pa­sa­ko­da­mas vis ki­tą trum­pą mei­lės is­to­ri­ją, pa­tir­tą sle­gian­čio­je so­viet­me­čio tik­ro­vėje.

To­kia yra pa­ti nau­jau­sia An­dreï Ma­ki­ne’o kny­ga, Pran­cū­zi­jo­je pa­si­ro­džiu­si 2011 me­tais. Ir tai jau ket­vir­to­ji lie­tu­viš­kai, lei­džian­ti pa­žin­ti ir jo kū­ry­bos rai­dą, ir da­bar­ti­nius ieš­ko­ji­mus. Kaip ir ki­tuo­se sa­vo kū­ri­niuo­se, šia­me emig­ra­ci­jo­je Pran­cū­zi­jo­je gy­ve­nan­tis ra­šy­to­jas (gi­męs 1957-ai­siais Kras­no­jars­ke) vis grįž­ta min­ti­mis į gim­tą­ją so­vie­ti­nę Ru­si­ją, ku­rio­je pra­ėjo vai­kys­tė ir jau­nys­tė (iki tris­de­šim­ties me­tų), su ne­pa­aiš­ki­na­ma nos­tal­gi­ja ir šir­dies so­pu­liu ap­mąs­to at­min­ty­je lyg sa­vai­me iš­ky­lan­čias trum­pas gro­žio ir mei­lės aki­mir­kas, lyg iš ki­to­niš­ko pa­sau­lio įsi­ter­pu­sias į slo­gią so­vie­ti­nę tikrovę. Kny­ga pa­ra­šy­ta lyg ma­tant, kad šian­dien ne vie­nam no­ri­si so­viet­me­tį nu­stum­ti į už­marštį, kad trūks­ta nuo­šir­daus ir rim­to no­ro su­pras­ti, kaip anuo­met žmo­gus gy­ve­no. Ta­čiau, kaip vie­na pro­ga sa­ko An­dreï Ma­ki­ne’as, „tik da­bar iš tie­sų dar ga­li­me su­pras­ti, kas vy­ko va­kar“. Da­bar, kol dar gy­va kar­ta, pa­ty­ru­si, koks yra gy­ve­ni­mas ko­mu­nis­ti­nia­me ro­ju­je su tuš­čio­mis par­duo­tu­vė­mis, vi­suo­ti­ne cen­zū­ra, ne­ga­lė­ji­mu skai­ty­ti tai, ką skai­to va­ka­rie­čiai, po­li­ci­ne kon­tro­le, drau­di­mu iš­va­žiuo­ti iš ša­lies ir kt. Tai jo kar­ta, pa­sak ra­šy­to­jo, „su­ža­lo­ta TSRS žlu­gi­mo“ (p. 132), bet su­ge­bė­ju­si „stieb­tis į at­ei­tį“ (p. 101). Į so­vie­ti­nę Ru­si­ją šio­je kny­go­je žiū­ri­ma iš lai­ko dis­tan­ci­jos, iš da­bar­ties, pra­ėjus ket­vir­čiui am­žiaus nuo im­pe­ri­ją su­grio­vu­sių po­ky­čių, gal kiek au­to­biog­ra­fiš­kam pa­sa­ko­to­jui jau iš­va­žia­vus į Va­ka­rus (Pran­cū­zi­ją), sa­vo są­mo­nė­je vis dar ne­šio­jan­tis sa­vai­me iš­ky­lan­čių gy­ve­ni­mo Ru­si­jo­je pri­si­mi­ni­mų ašt­rias, žei­džian­čias šu­kes.

„Trum­pų am­ži­nų mei­lių kny­ga“ pir­miau­sia pa­trauk­li tuo, kad plo­na. Pa­sak už­sie­nio kri­ti­kų, ji kuk­li ir san­tū­ri kaip vi­sa An­dreï Ma­ki­ne’o pro­za, kaip jo gy­ve­ni­mas – sie­kiant tu­rė­ti kuo ma­žiau ma­te­ria­lių daik­tų ir kuo di­des­nę lais­vę. To­kių plo­nų ir tu­ri­nin­gų kny­gų da­bar iš­lei­džia­ma ne taip jau daug. Vei­kiau pri­ra­šo­mi pus­la­pių pus­la­piai ir pa­sa­ko­ma ne­daug ar vi­siš­kai nie­ko. „Trum­pų am­ži­nų mei­lių kny­gą“ ga­li­ma va­din­ti is­to­ri­niu idė­jų ro­ma­nu. Ne vie­ną skai­ty­to­ją jis ga­li su­do­min­ti so­viet­me­čio is­to­ri­jos fak­tais ir eg­zis­ten­ci­ne ana­li­ze, to čia dau­giau ne­gu ki­tuo­se į lie­tu­vių kal­bą iš­vers­tuo­se An­dreï Ma­ki­ne’o ro­ma­nuo­se. Šio­je kny­go­je pa­tei­kia­mi ke­li vie­niems ži­no­mi, ki­tiems gal ir ne­ži­no­mi is­to­ri­niai fak­tai apie ko­mu­nis­ti­nę Ru­si­ją, jos va­dus ir jų ide­o­lo­gi­nius žai­di­mus. Ra­šy­to­jui rū­pi ne tik dės­ty­ti ob­jek­ty­vią is­to­ri­nę tie­są, bet ir at­skleis­ti – lyg pro di­di­na­mą­jį stik­lą, šiek tiek hi­per­bo­li­zuo­jant – to­je so­vie­ti­nė­je tik­ro­vė­je gy­ve­nu­sio žmo­gaus min­tis ir jaus­mus, jų rai­dą. Net jei ru­sams ir ne­la­bai pa­tin­ka, ką apie Ru­si­ją kal­ba iš jos 1987 me­tais – Mi­chai­lo Gor­ba­čio­vo pe­rest­roi­kos lai­kais – emig­ra­vęs An­dreï Ma­ki­ne’as. Kol kas į ru­sų kal­bą išvers­tas ir li­te­ra­tū­ri­nia­me žur­na­le „Inost­ran­na­ja li­te­ra­tu­ra“ 1996 me­tais pub­li­kuo­tas jo ro­ma­nas „Pran­cū­ziš­kas te­sta­men­tas“. Pa­sak už­sie­nio kri­ti­kų, „Ru­si­jos li­te­ra­tū­ri­nis is­teb­liš­men­tas, po so­vie­ti­nės Ra­šy­to­jų są­jun­gos žlu­gi­mo ne­sku­ban­tis at­si­kra­ty­ti sa­vo griež­to hie­rar­chi­nio men­ta­li­te­to, ne­no­ri pri­pa­žin­ti Ma­ki­ne’o kaip ru­sų pro­zi­nin­ko, gy­ve­nan­čio eg­zi­ly­je. „Jis ra­šo apie mus, bet kal­ba ne mums“, – toks yra šykš­tus įver­ti­ni­mas, ko­kį jis ga­li iš­girs­ti iš sa­vo gim­to­jo kraš­to.“

Šią kny­gą su­da­ran­čias aš­tuo­nias no­ve­les sie­ja tas pats var­du ne­įvar­din­tas pa­sa­ko­to­jas, ku­ris yra ir pa­grin­di­nis vei­kė­jas. No­ve­lė­se frag­men­tiš­kai dė­lio­ja­si jo gy­ve­ni­mo is­to­ri­ja, jo eg­zis­ten­ci­nė pa­tir­tis, nu­lem­ta ša­lies, ku­rio­je gy­ve­no, po­li­ti­nio kon­teks­to ir su­tik­tų ypa­tin­gų žmo­nių. Kny­gos pra­džio­je dar vai­kas pa­sa­ko­to­jas ne­nu­tuo­kia, ko­kio­je ša­ly­je gy­ve­na. Jis yra vei­kia­mas sim­bo­lių kvai­ša­lų ir ofi­cia­lio­sios pro­pa­gan­dos (pvz., ko­mu­nis­ti­nį ro­jų įsi­vaiz­duo­ja kaip bal­tą švy­tin­tį mies­tą, kuriame gyvena bro­liš­ki nau­jo­viš­kos są­mo­nės žmo­nės). Jis pri­si­de­da prie „at­ei­ties sta­ty­bų“, kai jį, vai­kų na­mų auk­lė­ti­nį, kar­tu su ki­tais vai­kais ver­čia žy­giuo­ti pa­ra­duo­se, ve­ža dirb­ti į ga­myk­las ar ko­lū­kius, tvar­ky­ti par­ko alė­jas mies­to pa­kraš­ty­je. Bet iš ten ir ki­tur su­tik­tų žmo­nių ir pa­tir­tų įvy­kių – bū­tent apie tai ra­šy­to­jas sub­ti­liai pa­sa­ko­ja šia­me no­ve­lių ro­ma­ne – jis su­ži­no, ko­kios me­la­gys­tės ir bjau­ras­tys sly­pi už am­ži­no ro­jaus pa­ža­dų ir ofi­cia­lių re­ži­mo sim­bo­lių. Be­maž vi­sų kny­gos per­so­na­žų, ku­riuos su­tin­ka pa­sa­ko­to­jas, li­ki­mai yra su­ža­lo­ti, su­žeis­ti so­viet­me­čio, vie­nų už­si­bai­gę mir­ti­mi, ki­tų – be­si­ru­tu­lio­jan­tys su­lau­kus ki­to­kių lai­kų. Kny­go­je kri­tiškai šiek tiek už­ka­bi­na­mi ir lai­kai žlugus so­vie­ti­nei san­tvar­kai, tas trokš­tas ka­pi­ta­lis­ti­nis ro­jus, kur žmo­nės jau len­kia gal­vas mi­li­jar­die­riams, ki­no žvaigž­dėms, įde­gu­siems po­li­ti­kams ar į in­te­lek­tu­a­lų vir­šū­nę iš­kel­tam Je­a­nui-Pau­liui Sar­tre’ui.

Pa­sa­ko­to­jas pri­si­me­na, kaip vai­kas bū­da­mas pa­ma­tė par­ke mies­to pa­kraš­ty­je į krū­vą su­krau­tas plie­ni­nes tri­bū­nas. Įsmu­kęs į tą me­ta­lo la­bi­rin­tą, jis pa­si­ju­to tar­si įka­lin­tas ja­me ir tą trum­pu­tį įka­li­ni­mą su­vo­kė kaip „api­ben­drin­tą tik­ro­vę ša­lies, ku­rio­je gy­ve­nau ir ku­rios po­li­ti­nę san­tvar­ką tik pra­dė­jau su­vok­ti“ (p. 28). Jis pri­si­me­na, kaip pa­ma­tė ant tų tri­bū­nų kraš­to pri­sė­du­sią jau­ną mo­te­rį su kny­ga ran­ko­je, sa­vo švy­tin­tį, my­lin­tį, aša­ro­tą vei­dą at­grę­žu­sią į sau­lę, ir kaip su­ži­no­jo, ko­dėl ji ver­kia. Pri­si­me­na, kaip pa­ma­tė, ko­kio­je pa­šiū­rė­je ato­kia­me kai­me gy­ve­na kaž­ka­da Le­ni­ną pa­ži­no­ju­si mo­te­ris. Iš gir­tos nam­sar­gės su­ži­nojo tra­giš­ką tos mo­ters gy­ve­ni­mo is­to­ri­ją.

Šie ir ki­ti akis at­ve­rian­tys pa­ty­ri­mai pa­sa­ko­to­ją jau­nys­tė­je pri­ar­ti­no prie di­si­den­tų, bet jis prie jų neprisidėjo, vei­kiau pa­si­rin­ko ty­lą, vie­nat­vę, skaus­mą ir trum­pas, bet am­ži­nas mei­les. Bū­tent šios mei­lės, ne­pri­klau­siu­sios tam pa­sau­liui, ku­ria­me gy­ve­no, pa­dė­jo pa­sa­ko­to­jui bū­ti sle­gian­čio­je ko­mu­nis­ti­nio re­ži­mo tik­ro­vė­je. Prieš ku­rią kaip kliū­tį tik­rai gy­ven­ti ir kur­ti maiš­ta­vo di­si­den­tai, pa­sak ra­šy­to­jo, su­kū­rę „iš­rink­tų­jų kas­tą“ (p. 117). An­dreï Ma­ki­ne’as ne­bū­tų An­dreï Ma­ki­ne’as, jei ne­pa­kri­ti­kuo­tų Ru­si­jos di­si­den­tų.

Taip šia­me no­ve­lių ro­ma­ne ra­šy­to­jas ban­do iš­dės­ty­ti sa­vo gy­ve­ni­mo pa­tir­tį at­spin­din­tį po­žiū­rį į žmo­gaus is­to­ri­nę eg­zis­ten­ci­ją so­vie­ti­nė­je Ru­si­jo­je, po­žiū­rį, ku­rį skai­ty­to­jai tik­riau­siai ver­tins ne­vie­na­reikš­miš­kai ar prieš­ta­rin­gai. Bet tik­rai la­biau niu­an­suo­tą, su­dė­tin­gą ir įvai­ria­pu­sį nei kli­šė­mis vir­tę du vy­rau­jan­tys siau­ri po­žiū­riai. Vie­nas – kaip vi­siš­ką blo­gį at­me­tan­tis vi­są so­viet­me­tį, ku­ria­me gi­mė ir au­go iš­ti­sa kar­ta. Kitas – tei­gian­tis, kad gy­ven­ti so­viet­me­čiu bu­vo la­bai ge­ra. Pa­teik­da­mas tuo­me­ti­nio gy­ve­ni­mo de­ta­les, ra­šy­to­jas iš­ryš­ki­na ir ko­mu­nis­ti­nės sis­te­mos be­pro­ty­bę, ir jo­je gy­ve­nu­sio žmo­gaus pa­tir­tas trum­pas gro­žio ir mei­lės aki­mir­kas, to­je niū­rio­je so­viet­me­čio kas­die­ny­bė­je at­vė­ru­sias ki­to­kią tikrovę. Štai iš ki­no teatre ro­dy­to Va­ka­ruo­se su­kur­to fil­mo su aiš­kia ide­o­lo­gi­ne an­ti­va­ka­rie­tiš­ka po­teks­te bu­vo ga­li­ma šį tą su­ži­no­ti apie va­ka­rie­čių gy­ve­ni­mo bū­dą ir tie fil­mo epi­zo­dai „daug pa­vei­kiau ne­gu vi­si di­si­den­tai pri­si­dė­jo prie Ber­ly­no sie­nos griu­vi­mo“ (p. 84); ar­ba bėg­da­mi nuo lie­taus du įsi­my­lė­jė­liai ku­ror­ti­nia­me Juo­do­sios jū­ros mies­te pa­si­sle­pia po di­džiu­liu pa­no su Le­o­ni­do Brež­ne­vo at­vaiz­du ir ten su­tin­ka nuo lie­taus be­si­sle­pian­čią vie­nas ki­tą vis dar my­lin­čių se­nu­kų po­rą – bu­vu­sį ca­ri­nės Ru­si­jos ka­ri­nin­ką ir jo žmo­ną, iš­sau­go­ju­sius sa­vy­je jau­nys­tės lai­kų švie­są.

Ne vis­kas šia­me no­ve­lių ro­ma­ne to­bu­la. Ten, kur vai­kas ima sam­pro­tau­ti apie so­viet­me­tį lyg su­au­gu­sy­sis. Kur dis­ku­tuo­jan­tys per­so­na­žai virs­ta prieš­ta­rin­gų so­viet­me­čio in­ter­pre­ta­ci­jų ru­po­rais. Kur ke­li siu­že­ti­niai po­sū­kiai kiek pri­temp­ti prie no­ve­lių idė­ji­nio tu­ri­nio. Bet šiuos trū­ku­mus į an­trą pla­ną nu­stu­mia ryš­kiau­sias į šio kū­ri­nio li­te­ra­tū­ri­nę tik­ro­vę įtrau­kian­tis bruo­žas – ra­šy­to­jo ge­bė­ji­mas vis ki­tu kiek­vie­nos no­ve­lės lė­tu siu­že­tu gy­vai iš­reikš­ti sun­kiai iš­reiš­kia­mas ypa­tin­gas per­so­na­žų is­to­ri­nės eg­zis­ten­ci­jos aki­mir­kas. Jas iš­reikš­ti iš žmo­gaus eg­zis­ten­ci­jos ir esy­bės vi­daus, kiek ki­to­kiu pa­sa­ko­ji­mu ir apie kit­ką nei Alek­san­dro Sol­že­ni­cy­no ar Var­la­mo Ša­la­mo­vo pa­sa­ko­ji­mai apie gu­la­gus. Vie­nas epi­zo­di­nis kny­gos per­so­na­žas di­si­den­tas, lyg tei­sin­da­mas sa­vo ta­len­to sto­ką ar tin­gė­ji­mą ra­šy­ti apie ne­lais­vę, pa­tir­tą ko­mu­nis­ti­nia­me ro­ju­je, sa­ko: „Ir ką gi po Sol­že­ni­cy­no ir Ša­la­mo­vo dar ga­li­ma pa­pa­sa­ko­ti?“ (p. 126) An­dreï Ma­ki­ne’as sa­vo ruož­tu ge­ba kai ką svar­baus tar­ti apie tuos lai­kus. Šio no­ve­lių ro­ma­no siu­že­tus jis ku­ria iš iš­kal­bin­gų is­to­ri­nių ir eg­zis­ten­ci­nių de­ta­lių, į pa­sa­ko­ji­mo vi­su­mą sub­ti­liai jun­gia pra­ei­ties aki­mir­kas, jun­gia jas taip, kad vie­na pra­ei­ties aki­mir­ka, pa­sa­ko­to­jo są­mo­nė­je il­gai bu­vu­si ne­su­pras­ta, pri­kel­tų iš at­min­ties ki­tą ir ją pa­aiš­kin­tų. Pir­mo­je kny­gos no­ve­lė­je pa­sa­ko­to­jas pri­si­me­na, kaip vie­ną sau­lė­tą, bet žvar­bią pa­va­sa­rio die­ną (Ge­gu­žės 1-ąją) Ru­si­jos šiau­rės mies­te ly­dė­jo sa­vo drau­gą di­si­den­tą Dmit­ri­jų Re­są, vi­są gy­ve­ni­mą maiš­ta­vu­sį ne tik prieš re­ži­mą, bet ir prieš žmo­ni­jos bu­ku­mą („pa­gal iš­si­la­vi­ni­mą fi­lo­so­fas, jis kri­ti­ka­vo ne kon­kre­čias san­tvar­kos ydas to me­to Ru­si­jo­je, o tai, su ko­kiu nu­si­že­mi­ni­mu žmo­nės vi­sais lai­kais iš­si­ža­da pro­ta­vi­mo ir įsi­lie­ja į ban­dą“, p. 10). Pri­si­me­na, kaip šis la­ge­rių pa­kirs­tas li­go­tas vy­ras sta­li­ni­nių gy­ve­na­mų­jų na­mų kvar­ta­le pa­ma­tė iš juo­do val­diš­ko au­to­mo­bi­lio iš­li­pan­čią gra­žią mo­te­rį. Kas to­ji mo­te­ris, ko­dėl di­si­den­tas Dmit­ri­jus Re­sas no­rė­jo ją pa­ma­ty­ti, ko­kį vaid­me­nį jo sun­kia­me, re­ži­mo su­luo­šin­ta­me gy­ve­ni­me ji vai­di­no – tai pa­aiš­kė­ja pas­ku­ti­nė­je kny­gos no­ve­lė­je. Šis no­ve­lių ro­ma­nas tu­ri žie­di­nę kom­po­zi­ci­ją – pas­ku­ti­nė no­ve­lė pa­aiš­ki­na pir­mą­ją. O pir­mo­ji yra tar­si vi­sų ki­tų, į vie­ną kny­gą su­dė­tų lai­kan­tis pro­por­ci­jos prin­ci­po, pre­liu­di­ja. Trys no­ve­lės pa­sa­ko­ja apie pa­sa­ko­to­jo vai­kys­tę, to­les­nės trys – apie jau­nys­tę. Kiek­vie­nos no­ve­lės pa­bai­go­je skam­ba vis ki­toks, bet vis taip pat ele­gi­nis fi­na­las. Tar­si me­di­ta­ty­vios pa­sa­ko­to­jo są­mo­nės nu­skaid­rė­ji­mas, su­tai­kan­tis su sa­vi­mi pa­čiu, kai ko, kas dar bu­vo ne­su­pras­ta, su­pra­ti­mas, pri­si­mi­ni­mų šu­kes su­lip­dan­tis į vien­ti­ses­nį pra­ei­ties pa­veiks­lą.

Jau vai­kys­tė­je pa­sa­ko­to­jas su­pra­to (vie­no­je no­ve­lė­je pa­sa­ko­ja kaip), kad už vi­sas ko­mu­nis­ti­nes dok­tri­nas, ža­dė­ju­sias ro­jų, svar­biau­sia yra vie­nin­te­lė dok­tri­na – mei­lė, tik ji ga­li per­keis­ti pa­sau­lį. Šia­me no­ve­lių ro­ma­ne vaiz­duo­ja­ma, kaip pa­sa­ko­to­jas ir ki­ti per­so­na­žai pa­ti­ria to­kią mei­lę, do­va­no­jan­čią ki­to­kios, ant­lai­kiš­kos bū­ties pa­tir­tį. Ta­čiau kny­gos ant­ro­je da­ly­je pa­sa­ko­jant apie pa­grin­di­nio vei­kė­jo ir pa­sa­ko­to­jo jau­nys­tės lai­kus to­ji mei­lė virs­ta lais­va mei­le, pa­na­šia į va­ka­rie­tiš­ką ar pran­cū­ziš­ką. Tai mei­lė su „ne­pa­sto­vu­mo ža­ve­siu“, ma­lo­nu­mu „skris­ti nuo vie­nos mei­lės prie ki­tos, nuo vie­no ne­tva­raus ma­lo­nu­mo prie ki­to“ (p. 96). Šio­je kny­go­je ra­šy­to­jas pa­ro­do, kaip „lais­vų mei­lu­žių sta­tu­sas“ (p. 80) so­vie­ti­nė­je Ru­si­jo­je lei­do bent trum­pam pa­mirš­ti kaus­tan­čias so­viet­me­čio ap­lin­ky­bes. Pa­ro­do, kad so­vie­ti­nė vi­suo­me­nė anaip­tol ne­bu­vo do­ry­bin­ga, kad už ofi­cia­lio­jo do­ry­bin­gu­mo kau­kės gy­va­vo gan lais­vos mei­lės tik­ro­vė. Pra­ėjus ket­vir­čiui am­žiaus tos lais­vos mei­lės pa­sa­ko­to­jo at­min­ty­je iš­ky­la jau tik kaip „ne­rū­pes­tin­gu­mo, jaus­mų tuš­ty­bės at­švai­tas“ (p. 106), kaip gry­nai „žmo­giš­ki žai­di­mė­liai“ (p. 107). Ir kaip pa­ti „tik­riau­sia mei­lės aki­mir­ka iš vi­sų ma­no iš­gy­ven­tų“ (p. 107) pa­sa­ko­to­jo at­min­ty­je iš­ky­la šis epi­zo­das: prieš ket­vir­tį am­žiaus vie­ną ūka­no­tą ge­gu­žės ry­tą kar­tu su pa­žįs­ta­mu in­va­li­du Žor­ka, ku­rį vai­kys­tė­je su­ža­lo­jo spro­gęs svie­di­nys, lau­kuo­se li­kęs nuo ka­ro, miš­ke rin­ko bo­bau­sius; pri­sky­nęs snie­guo­lių puokš­te­lę, at­si­svei­kin­da­mas luo­šiu­kas ati­da­vė ją pa­sa­ko­to­jui, kad šis, ne kar­tą pra­ei­da­vęs pro in­va­li­dą ne­no­rė­da­mas jo at­pa­žin­ti, pa­do­va­no­tų ją sa­vo drau­gei. Da­bar­ti­nė­mis pa­sa­ko­to­jo aki­mis, tai bu­vo pa­pras­ta, bet „ant­gam­tiš­ka do­va­na“, o pa­sa­ko­to­jui ją duo­dan­čio luo­šiu­ko „ju­de­siai ir min­tys bu­vo skir­ti ne­be mums, pa­pras­tiems mir­tin­gie­siems“ (p. 107). Ir ga­liau­siai dar vie­na api­ben­dri­nan­ti ra­šy­to­jo min­tis, iš­sa­ky­ta pas­ku­ti­nė­je kny­gos no­ve­lė­je – „Die­vas prieš pa­sau­lį be mei­lės be­jė­gis“ (p. 139), Die­vas ga­lin­gai vei­kia pa­sau­ly­je, ku­ria­me yra vie­tos mei­lei. Tik, de­ja, tai bu­vo ne­rū­pes­tin­ga ir lais­va mei­lė, pa­sa­ko­to­jo pa­tir­ta jau­nys­tė­je.

Už­sie­nio kri­ti­kai An­dreï Ma­ki­ne’o kū­ry­bą ver­ti­na už tai, kad so­viet­me­čio is­to­ri­jai jis ge­ba su­teik­ti žmo­giš­ką vei­dą. Jo „Trum­pų am­ži­nų mei­lių kny­gos“ is­to­riš­ku­mas iš tie­sų yra eg­zis­ten­ci­nis, žmo­giš­kas. Ke­lias ob­jek­ty­vias is­to­ri­nes tie­sas ra­šy­to­jas čia gan vy­ku­siai su­sie­ja su kon­kre­čia sub­jek­ty­via pa­sa­ko­to­jo ir ki­tų per­so­na­žų eg­zis­ten­ci­ja. Per­so­na­žo di­si­den­to Dmit­ri­jaus Re­so lū­po­mis kny­go­je sa­ko­ma: „Va­ka­ruo­se žmo­nės pri­ra­šė krū­vas vei­ka­lų, aiš­ki­nan­čių, ko­kio­je vi­suo­me­nė­je mes gy­ve­nam, apie jos hie­rar­chi­ją, jos na­rių pro­to ver­gi­ją… Bet jie nie­ko ne­su­pra­to!“ (p. 13) Ne­ga­li tvirtinti, kad šia­me no­ve­lių ro­ma­ne ra­šy­to­jas apie so­viet­me­tį pa­sa­ko vis­ką. Bet rem­da­ma­sis sa­vo pa­tir­ti­mi ir ži­nio­mis kal­ba iš sa­vi­to po­žiū­rio taš­ko ir sa­vi­tu li­te­ra­tū­ri­niu bal­su, apie so­viet­me­tį by­lo­jan­čiu gy­vu eg­zis­ten­ci­niu lyg­me­niu. Glaus­tas, me­di­ta­ty­vus pa­sa­ko­ji­mas čia kon­struo­ja­mas iš iš­kal­bin­gų is­to­ri­nių, kas­die­nės ir gam­ti­nės tik­ro­vės, vi­di­nių bū­se­nų de­ta­lių, ku­rios skai­ty­to­jui lei­džia gy­vai pa­jus­ti so­vie­ti­nių lai­kų žmo­gaus eg­zis­ten­ci­jos sa­vi­tu­mą, gy­ve­ni­mo to me­to Ru­si­jo­je at­mos­fe­rą, jos šiau­rės mies­tų si­bi­rie­tiš­ką gro­žį. Už­sie­nio kri­ti­kai An­dreï Ma­ki­ne’o kū­ry­bą pri­ski­ria va­di­na­ma­jai „nau­jo­jo nuo­šir­du­mo“ (New Sin­ce­ri­ty) kryp­čiai, šiuo­lai­ki­nė­je li­te­ra­tū­ro­je plė­to­ja­mai gre­ta „nau­jo­jo re­a­liz­mo“ ar ja­me. Iš tie­sų šia­me no­ve­lių ro­ma­ne vy­rau­ja rim­tos, nuo­šir­džios pa­stan­gos per­teik­ti tik­rus žmo­gaus is­to­ri­nės eg­zis­ten­ci­jos da­ly­kus ir tai da­ry­ti ne­žai­džiant šiuo­lai­ki­nių au­to­rių vis dar mėgs­ta­ma iro­ni­jos, sar­kaz­mo ar ci­niz­mo kor­ta. Sa­vo nau­jau­sio­je kny­go­je An­dreï Ma­ki­ne’ui pa­vyks­ta ypa­tin­gas is­to­ri­nės eg­zis­ten­ci­jos aki­mir­kas gan tik­ro­viš­kai per­teik­ti ta, pa­sak jo, „tik­rą­ja li­te­ra­tū­ros kal­ba“, ku­ri „ku­ria­ma šir­dy­je“. Ele­gan­tiš­ką pran­cū­ziš­ką jo sa­ki­nių ir min­ties ža­ve­sį jaut­riai per­tei­kia nuo­šir­dus, pro­fe­sio­na­liai at­liktas ver­tė­jos Ak­vi­lės Mel­kū­nai­tės ver­ti­mas, lei­džian­tis pa­jus­ti ra­šy­to­jo vė­ly­ves­nia­jai kū­ry­bai bū­din­gą ele­giš­ką ly­riz­mą, ga­liau­siai at­ras­tą ir ge­rai įval­dy­tą in­di­vi­du­a­lų, au­ten­tiš­ką jo kal­bė­ji­mo bū­dą.

Ne vie­nam vis dar skai­tan­čiam žmo­gui šian­dien no­ri­si ro­ma­nų, pa­sa­ko­jan­čių apie va­ka­rie­tiš­ką tik­ro­vę ir tai da­ran­čių žais­min­gai, są­mo­jin­gai. O štai čia An­dreï Ma­ki­ne’as, kaip so­vie­ti­niais lai­kais, taip ir da­bar ei­nan­tis prieš sro­vę, nei žais­min­gas, nei są­mo­jin­gas, ra­miai, mąs­liai pa­sa­ko­jan­tis apie tą lyg ir mū­sų pra­ei­ties tik­ro­vę, ne vie­nam pa­bo­du­sią ar no­ri­mą už­mirš­ti. Ši jo kny­ga mū­sų skai­ty­to­jui siū­lo ne bėg­ti nuo sa­vęs ir sa­vo is­to­ri­nės pra­ei­ties, bet, kad ir kaip ne­si­no­rė­tų, grįž­ti į tą pra­ei­tį ir į sa­ve. Ra­šy­to­jas kvie­čia pa­ma­ty­ti to­je pra­ei­ty­je, ku­ri grei­tai ir ne­pa­ste­bi­mai tols­ta ar grimz­ta į už­marš­tį, tai, kas taip ir ga­li lik­ti ne­pa­ma­ty­ta, ne­įvar­din­ta. Tuos ypa­tin­gus žmo­gaus is­to­ri­nės eg­zis­ten­ci­jos da­ly­kus, apie ku­riuos var­gu ar kal­ba ir kal­bės is­to­ri­niai vei­ka­lai. Apie ku­riuos ga­li­ma kal­bė­ti tik to­kia sa­vi­ta li­te­ra­tū­ri­ne kal­ba, ba­lan­suo­jan­čia tarp įsi­klau­san­čios ty­los ir po­etiš­ko žo­džio ir iš­ke­lian­čia kai ką svar­baus ir tik­ro iš tos vis tols­tan­čios šir­dies, są­mo­nės ir is­to­ri­jos tik­ro­vės.