2021 10 24

Donatas Puslys

bernardinai.lt

Vidutinis skaitymo laikas:

3 min.

Apie Budapeštą, tikrąjį komunizmo veidą ir Don Kichotą

1956 m. Vengrijos sukilimo minėjimas Budapešte. EPA nuotrauka

Šį savaitgalį minimos 65-osios Vengrijos revoliucijos metinės. Kviečiame prisiminti, kaip šių įvykių svarbą prieš keletą metų apsvarstė Donatas Puslys. Kviečiame susipažinti su šiai progai parengta kalba, 2012 m. spalio 18 d. perskaityta minėjimo metu Kaune. Tą dieną šį tekstą pirmą kartą publikavo ir bernardinai.lt

Brangūs susirinkusieji, malonu jus visus čia matyti. Ypač malonu matyti daug jaunų veidų. Visa tai rodo, kad istorija yra gyva ir nepamiršta, o ne dūla knygose ir mokykliniuose vadovėliuose. Susirinkome čia padėkai. Turime padėkoti tiems, kurie kaip giedama Vengrijos himne, „praeitį – ateitį išpirko daugybe kančių!“. Išpirko ir nepalūžo net pačios brutaliausios priespaudos metais. Nepalūžo ir 1956 metais išėjo į Budapešto gatves, kad pademonstruotų laisvės troškimą. Taip pat susirinkome tam, kad padėkotume ir tiems lietuviams, kurie puikiai perprasdami šūkio „už mūsų ir jūsų laisvę“ prasmę, Kaune ir Vilniuje viešai išreiškė savo solidarumą kilniai vengrų tautai, kurios laisvės troškimą slopino sovietiniai tankai.

Ką mums parodė Budapešto ruduo? 1956 metais Vengrijos Studentų lygos priimtas 16 punktų dokumentas aiškiai deklaravo – su esama padėtimi, kai paneigiamas žmogaus orumas, ribojama laisvė, o su kitaminčiais paprasčiausiai susidorojama, tęstis negali. Ne veltui studentų taikiniu tapo Stalino statula, kuri įkūnijo visą komunistinio režimo esmę. Kaip savo knygoje rašė lenkų autorius Jozefas Mackiewiczius, komunizmas buvo smurtu grįstas kelias į niekur. „Bolševizmas nori žmogų atplėšti ne nuo „dangaus“ linksmybių, o kaip tik priešingai – nuo „žemės“ linksmybių. Jis – ne pomirtinio gyvenimo, kaip pasakytų pirmas pasitaikęs ilgaskvernis, o būtent šio laikinojo gyvenimo priešas. Jis niekam „nenuėmė pančių“, kaip 1917-1918 metais teigė mūsų tėvai – o viską, absoliučiai viską supančiojo!“ – taip kalba vienas šios knygos herojų. Budapešto ruduo visiems tiems, kurie dar nebuvo praregėję, aiškiai parodė, kad komunizmas reiškia ne šviesų rytojų, o tik gausybę supančiojimų, žmogaus, tautos savasties paneigimą.

Galiausiai Budapešto įvykiai privertė susimąstyti kai kuriuos intelektualus, kurių protas ar net sąžinė buvo pavergta komunistinės ideologijos. Po Budapešto jau visiems turėjo tapti aišku, kad komunizmo su žmogišku veidu sukurti yra neįmanoma, kad ši ideologija neša ne išlaisvinimą, o pavergimą. Štai mūsų poetas Tomas Venclova, kurio eilėraščiu baigsiu savo kalbą, rašė: „Josifas Brodskis yra pasakęs, kad mūsų kartai 1956 metai buvo maždaug tas pat, kas Ispanijos pilietinis karas buvo Ernestui Hemingway‘ui, George‘ui Orwellui ir Wystanui Hugh Audenui. Tada buvau devyniolikmetis trečio kurso filologas, naivesnis už daugumą savo bendraamžių: mat tikėjau komunizmu – juo beveik niekas aplink mane netikėjo, bet paprastai prie jo taikėsi, kartais iš baimės, kartais vardan karjeros, dažnai dėl tų abiejų priežasčių. 1956 metų Vengrijos sukilimas, ypač jo numalšinimas parodė, ko iš tikrųjų vertas komunizmas: supratau, kad jo neįmanoma pataisyti, belieka jam priešintis.“ Budapešto ruduo paskatino poetą parašyti eilėraštį pavadinimu „Hidalgo“.

Duok man ranką, Sancho. Broli mano,

Aš pakilsiu. Negaliu. Tuojau.

Štai, aš čia. Iš pamiršto romano

Į nelygią kovą išėjau.

 Koks apsunkęs ir bejėgis kūnas!

Niekad nesuvoksime, už ką

Mudviem skirtos aikštės ir tribūnos,

Tankų bokštai, virvė ir kulka.

 Visas turtas – žodžiai neatsargūs,

Visas menas – mirti ir mylėt,

Visas atpildas – po didžio vargo

Purvina planetos pakelė.

Riteris, kalbėtojas, žaidikas,

Ženklintas kulkosvaidžio švinu,

Nebe pirmą kartą nužudytas,

Nebe pirmą kartą gyvenu.

1956 m. Vengrijos sukilimo metinės. EPA nuotrauka

Tad būtina tarti ačiū tų laikų riteriams, stojusiems vardan to, ką mylėjo, į nelygią kovą. Jie nesirinko žodžių, neatsargiai kalbėjo tiesą puikiai žinodami, kad už tai nukentės. Šie riteriai nesulaukė jokios pagalbos išskyrus tokių pat pavergtų tautų dvasinį solidarumą. Tuo metu šioms tautoms, troškusioms laisvės, pasaulinėje konjunktūroje tebuvo skirta purvina planetos pakelė. Bet nebeilgai! Apskritai Don Kichotas yra universalus fenomenas, skirtingais laikais atgimstantis skirtingose vietose. 1956 metais jis atgimė Vengrijoje. Don Kichotas nėra pragmatikas ar bailys, dėl savisaugos ar karjeros jis neaukoja savo įsitikinimų. Jis nekeičia savo dorovinių normų priklausomai nuo laikotarpio, o tiesa jam yra svarbesnė nei saugumo instinktas, skatinantis susitaikyti su esama padėtimi, ar gyvybė. Jo kova, nors kai kam ir primena mūšį su vėjo malūnais, yra didinga ir kilni.

Įdomu? Prenumeruokite naujienlaiškį ir skaitykite mus kasdien

Tad 1956 metų Budapeštas įprasmina tą dvasingą kovą už laisvę, kuriai yra pašauktas žmogus. Jis įprasmina ir atsakomybę, kurią kiekvienas nešame už savo tautą ir be kurios laisvė yra neįmanoma. Kartu tie 1956 metų įvykiai įprasmina ir žmogaus pašaukimą laisvei, o ne vergovei, tiesai, o ne melui, meilei, o ne neapykantai, bendrystei, o ne susvetimėjimui ir susipriešinimui.

Tad baigdamas tariu Vengrijos himno žodžiais: „Dieve, Tu laiminki vengrus, linksmybėn, gausybėn juos vesk, kai grumiasi sunkiai su priešu, globėjišką ranką ištiesk!“ Už jūsų ir mūsų laisvę.

Kviečiame remti Bernardinai.lt

Jei mus skaitote, žiūrite ar klausotės, galite prisidėti ir prie mūsų gyvavimo, taip tapdami misijos įgyvendinimo partneriais.

Taip, paremsiu