2012 10 26

Clive Staples Lewis

LKSB

Vidutinis skaitymo laikas:

6 min.

C.S. Lewis. Dvi tikėjimo prasmės (II)

C.S. Lewis. Dvi tikėjimo prasmės (I)

Tikėjimas II

Prieš pradėdamas, noriu visu rimtumu atkreipti jūsų dėmesį į štai ką: jei šis skyrius jums nereiškia nieko, jei jums atrodo, kad jame stengiamasi atsakyti į

klausimus, kurių jūs nė neklaustumėte, galite jo nė neskaityti. Ir daugiau tuo nesirūpinkite. Kai kurie krikščioniški dalykai gali būti visai suprantami iš išorinės pusės, krikščionimi ir nebūnant.

Bet yra dalykų, kurių negalima suprasti nenuėjus gero galo krikščioniško kelio. Kalbama apie labai praktiškus dalykus, nors iš pirmo žvilgsnio jie tokie neatrodo. Jie tarsi nurodo kryptis, kryžkeles, pasitaikančias pakelėje, ir todėl nieko nesako tiems, kurie šių vietų dar nepasiekė. Taigi, jei randate krikščioniškuose raštuose teiginių, su kuriais nežinote ką daryti, nesijaudinkite. Palikite juos ramybėje. Reikės ne vienų metų, kol vieną dieną staiga suprasite, ką tai galėjo reikšti. Nes suvokus dabar, galėtų būti net žalinga.

Žinoma, visa tai, ką dabar sakau, gali atsigręžti prieš mane patį lygiai kaip ir prieš bet kurį kitą. Dalykas, kurį ruošiuosi išaiškinti šiame skyriuje, gali pranokti mano nusimanymą. Gali paaiškėti, kad maniau, jog kažką supratau, kai iš tiesų nebuvau supratęs nieko. Todėl galiu tik prašyti mokytesnių ir labiau patyrusių krikščionių atidžiai sekti mano mintį ir pranešti, kur aš klystu, o kitų C nepriimti aklai, tiesiog paprasčiausiai paklausyti, nes tai, ką sakau, gali būti jiems naudinga, ir visai ne dėl to, kad esu įsitikinęs savo teisumu.

Taigi bandysiu kalbėti apie tikėjimą antrąja, aukštesniąja prasme. Ką tik sakiau, kad toks tikėjimo supratimas atsiranda kaip tik tada, kai žmogus padaro viską, ką gali, kad įgyvendintų krikščioniškus principus, ir kai pastebi, kad atsisakė visko. Be to, kai jis, net ir visko neatsisakydamas, suvokia, kad viskas, ką jis galėjo Dievui duoti, ir taip buvo Jo. Kitaip sakant, jis pastebi visišką savo bankrotą.

Todėl dar kartą kartoju, kad Dievui mūsų darbai nėra svarbiausias dalykas. Jam labiau rūpi, kad taptume tokie, kokius Jis mus regėjo kurdamas pasaulį, tikėdamasis, kad būsime panašūs į Jį ir liksime tam tikrais saitais su Juo susiję. Tai nereiškia, lyg norėčiau pridurti „ir susiję tam tikru būdu vienas su kitu”, nes tai savaime įeina: jeigu jūsų santykis su Juo yra teisingas, jūs neišvengiamai palaikysite teisingą santykį su visais artimais žmonėmis, Jo kūriniais, panašiai kaip dviračio rato stipinai, tiksliai sustatyti į stebulę, užima ratlankyje vienas kito atžvilgiu teisingą poziciją. Ir kol žmogus mąsto apie Dievą tarsi apie kokį egzaminuotoją, kuriam jis privalo atlikti kontrolinį darbą, arba kaip apie sandėrio priešingąją pusę, kol mąsto, kad santykiuose su Dievu gali kelti abipusius reikalavimus – teisingo ryšio su Dievu dar nėra. Jis užsimiršta, kas yra pats ir kas yra Dievas; tikri santykiai neįmanomi tol, kol žmogus neatranda tiesos, kad mes patys nieko padaryti negalime.

Jeigu jūsų santykis su Dievu yra teisingas, jūs neišvengiamai palaikysite teisingą santykį su visais artimais žmonėmis, Jo kūriniais.

Sakydamas „neatranda”, turiu galvoje tikrą atradimą, o ne mėgdžiojimą lyg papūgos. Nes bet kuris vaikas, gavęs religinį išsilavinimą, gali labai lengvai paaiškinti, kad mes negalime nieko paaukoti Dievui, kas nebūtų Jo ir kad to nepadarome kaip reikiant, visuomet surasdami ką pasilikti sau. Aš kalbu apie tikrą atradimą, paremtą asmeniniu patyrimu.

Savo nesugebėjimą paklusti Dievo įstatymui pastebime tik po to, kai jau esame iš visų jėgų pabandę jį vykdyti. Tol, kol iš tikrųjų nepabandėme, visados giliai mintyse pasiliks iliuzija, kad jei kitą kartą pabandytume dar labiau, galų gale mums pavyktų būti išties geriems. Ir tikrai, kelionė Dievo link – tai moralinių pastangų kelias, bandymas pasistengti vis labiau ir labiau. Tačiau pastangomis trokštamo tikslo negalima pasiekti. Visi šie bandymai veda mus į tokią vidinę būseną, kuri privers mus kreiptis į Dievą: „Tai ne mano jėgoms. Dieve, tu daryk”.

Todėl meldžiu jus, tik nepradėkite iškart savęs klausinėti: „Ar dabar jau ta akimirka?” Neįsitempkite laukdami to momento, be atvangos stebėdami savo mintis. Taip darydami jūs esate neteisingame kely. Patys svarbiausi dalykai mūsų gyvenime įvyksta mums nė nenumanant to. Ar reikia žmogui pačiam sau sakyti: „Štai augu”? Tai, ką vadiname „augimu”, pamatome tik pažvelgę atgal, kada tai jau įvyksta.

Patyrinėkime paprasčiausią savo patirtį: jei pernelyg stengsimės stebėti, ar kartais dar neužmigome, greičiausiai liksime be miego. O gal nebūtinai tai, apie ką čia kalbu, turės įvykti staiga, kaip šv. Pauliui; tai gali ateiti lėtai ir palaipsniui, kad negalėsite pasakyti, kurią valandą ir net kuriais metais tai nutiko. Svarbiausia čia tai, kad įvyksta pasikeitimas, o ne tai, ką jo metu jaučiame. Tai, kad nustosite pasitikėti savo jėgomis ir desperatiškai stengtis viską daryti patys, pagaliau palikdami tai Dievui, ir bus šio pasikeitimo pasekmė.

Žinau, jog mano žodžiai „palikdami tai Dievui” gali būti suprasti neteisingai, bet kol kas tebūnie, kaip pasakyta. O jų prasmė yra tokia, kad krikščionis viską patiki Kristui; jame glūdi viltis, kad Kristus kažkokiu būdu perteiks savo tobulą paklusnumą, su kuriuo jis praėjo visą savo gyvenimo kelią nuo gimimo iki Golgotos: kad Kristus padarys žmogų panašų į save, padėdamas jam įveikti jo trūkumus. Krikščioniška kalba kalbant, Jis pasidalys su mumis savo „įsūnyste”, padarydamas mus „Dievo sūnumis” kaip Jis pats. Taip žiūrint, Kristus duoda mums nieko atgal negaudamas; maža to, Jis viską aukoja, net mainais nieko negaudamas. Tam tikra prasme viso krikščioniško gyvenimo esmė ir yra priimti šią nepaprastą auką. Tačiau sunkiausia suprasti, kad viskas, ką esame padarę arba dar padarysime, yra niekas. Mes norėtume, kad Dievas įskaitytų mūsų gerąsias ypatybes, nepastebėdamas blogųjų. Ir vėlgi tam tikra prasme galima pasakyti, kad nė viena pagunda nebus įveikta, kol nenustosime bandyti įveikti ją patys, – kol neprisipažinsime esą nugalėti. Tačiau mesti šių pastangų negalime tol, kol nepabandėme iš visų jėgų pasipriešinti. Ir vėlgi, dabar jau kita prasme, – tai, kad atidavėte viską į Kristaus rankas, žinoma, dar nereiškia, kad nebereikia stengtis. Pasitikėti Juo – tai bandyti daryti, ką Jis liepia.

Kokia prasmė sakyti, kad gerbiate kitą asmenį, jei nepriimate jo patarimo. Todėl jeigu jūs save tikrai Jam patikėjote, stengsitės Jam paklusti. Bet stengsitės kitaip, mažiau susirūpinę, darydami tai ne tam, kad išsigelbėtumėte, nes Jis jau pradėjo jus gelbėti. Nesitikėdami, kad dangus jums bus dovanotas kaip užmokestis už darbus, bet patys norėdami taip elgtis, nes silpna dangaus šviesa jau yra apšvietusi ir jus.

Krikščionys dažnai ginčydavosi, kuris kelias pas Dievą geresnis: per gerus darbus ar per tikėjimą į Kristų. Nežinau, ar iš viso turiu teisę šiuo sunkiu klausimu kalbėti, bet kartais man tai atrodo panašu į bandymą nustatyti, kuri žirklių pusė kerpant reikalingesnė. Rimtos moralinės pastangos yra vienintelis dalykas, galintis jus atvesti prie supratimo, kaip beviltiška tai daryti. Todėl išgelbėti nuo nusivylimo ir nevilties jus gali tik tikėjimas į Kristų, iš kurio kyla geri darbai.

Šis dalykas gal taptų kiek suprantamesnis, jei pasakytume, jog praeityje egzistavo dvi krikščionybės srovės, kurių praktikoje ši tiesa virto tarsi parodija, ir už tai jos buvo labai kritikuojamos kitų krikščionių. Viena tokia kryptis (labai už tai smerkiama) laikėsi tokios nuomonės: „Svarbiausia geri darbai. Geriausias darbas yra auka. Pati geriausia auka – pinigai. O pinigus geriausia duoti Bažnyčiai. Todėl duokite mums 10 000 svarų ir būkite ramūs dėl savo ateities”. Atsakas į šią nesąmonę savaime aiškus: darbai, kuriuos darome norėdami pelnyti dangų, jau nėra geri darbai, o paprasčiausia prekyba.

Kitas paklydimas buvo sakyti: „Svarbiausia tikėjimas. Tad jeigu jūs turite tikėjimą, visai nesvarbu, ką darote. Nuodėmiauk, mielasis, smagiai leisk laiką, nes Kristus vis tiek pasirūpins, kad priėjęs savo amžiaus galą, būtum išgelbėtas”. Atsakymas į šią kvailystę yra toks: jei tai, ką vadinate tikėjimu į Jėzų Kristų, nepriverčia nors kiek rimčiau pasižiūrėti į Jo žodžius, nėra tikėjimas, kurio esmė – pasitikėjimas; galbūt galima tik pasakyti, kad esate priėmę tam tikrą intelektualinę teoriją apie Jį.

Į klausimą, kas svarbiau, darbai ar tikėjimas, Biblija atsako vienu stulbinančiu sakiniu. Pirmoji jo pusė skamba taip: „Darbuokitės savo išganymui su baime ir drebėdami”, tarsi teigianti, jog viskas priklauso nuo mūsų pačių ir nuo mūsų gerų darbų. Bet antrosios šio sakinio dalies žodžiai – „nes Dievas iš savo palankumo skatina jus ir trokšti, ir veikti” (Fil 2, 12C13) – tarsi parodo, kad Dievas daro viską, o mes nieko. Įtariu, kad kaip tik dėl to krikščionybėje dažnai turime problemų. Tačiau tokie rūpesčiai manęs nestebina. Matote, mes bandome dabar suprasti ir atskirti tai, ką iš tikro daro Dievas ir ką daro žmogus, kai Dievas ir žmogus veikia drauge. Ir, žinoma, gali atrodyti, tarsi du žmonės darbuotųsi kartu: truputį vienas, truputį kitas.

Tačiau taip galvoti neteisinga. Dievas nėra toks. Jis toks pat jūsų viduje, toks pat ir išorėje: net jei mums ir pavyktų suprasti, kaip viskas vyksta, vargu ar žmogiška kalba pajėgtų tai išreikšti. O bandydama tai padaryti, kiekviena Bažnyčia suformuluoja savo nuomonę skirtingai. Todėl galima pastebėti, kad net tie, kurie iškelia gerų darbų svarbą, sako, jog reikalingas ir tikėjimas; ir tie, kurie pabrėžia tikėjimo reikalingumą, lieps daryti gerus darbus. Na, tai turbūt ir viskas, ką galiu pasakyti šiuo klausimu.

Manau, kad visi krikščionys sutiks su manimi, jei pasakysiu, kad nors krikščionybė atrodo visų pirma susijusi su moraliniais dalykais – su pareigomis ir taisyklėmis, su kalte ir dorybėmis – iš tikrųjų, nors ir ne be moralinių dalykų, ji veda mus kažkur anapus. Ten esama šalies, kurioje apie tai niekas nekalba, nebent juokais. Kaip veidrodis atspindi šviesą, taip kiekvienas jos gyventojas spinduliuoja gerumu. Bet jie to nevadina gerumu. Išvis to nevadina niekaip. Jie ir nemąsto apie tai. Jiems labiau rūpi išlaikyti dėmesio centre patį gerumo šaltinį. Bet kai tik mes panūstame visa tai išvysti, atsiduriame ties mūsų, žmonių, pasaulio riba. Už jos mūsų akys mažai ką begali matyti; bet yra daug žmonių, galinčių matyti už mane toliau.

„Prizmė” 97/2 (ištrauka iš Mere Christianity, vertė Vitalija Norvilienė)