Tapkite mūsų partneriais, padėkite išlaikyti visiems prieinamą, nemokamą ir kokybišką žiniasklaidą. Paremti
Paremkite ir tapkite mūsų partneriais.

Vidutinis skaitymo laikas:

10 min.

Kun. Mindaugas Ragaišis. „Ligonių patepimas – gydančio Dievo veikimo ženklas“

Zenekos nuotrauka

Ligonių patepimas – ko gero, vienas mažiausiai pažįstamų sakramentų. Jo priėmimas nuo seno siejamas su paskutiniu gyvenimo etapu, tad atidėliojamas dėl natūralaus polinkio bėgti nuo mirties.

Pokalbis su kunigu dr. Mindaugu Ragaišiu, šiuo metu dėstančiu sakramentinę teologiją Vilniaus kunigų seminarijoje bei LEU Tikybos katedroje, atskleidžia visapusiškesnę šio regimojo ženklo sampratą. Kunigas dalijasi mintimis apie tai, kaip išgyventi ligą ir pasirengimą mirčiai tikėjimo šviesoje.

Kunigas dr. Mindaugas RagaišisZenekos nuotrauka

Sakramentai paprastai siejami su svarbiais, o tam tikrais atvejais – ir vienkartiniais žmogaus gyvenimo įvykiais. Kokia yra Ligonių patepimo sakramento esmė, paskirtis?

Sakramentai yra regimi ženklai, per kuriuos mums perteikiama Dievo malonė. Tokiu būdu Dievas įsitraukia į mūsų gyvenimą, perkeisdamas jį ir pašventindamas. Tai siejasi su tam tikrais gyvenimo įvykiais: pavyzdžiui, iniciacijos sakramentai įveda į krikščionišką gyvenimą, santuoka – pašventina šeimos gyvenimą, kunigystė – pa­šven­čia tarnystei. Kai kurie iš sakramentų yra susiję ir su tam tikrais gyvenimo lūžiais – tokiais kaip nuodėmė, liga ar pan. Ligonių patepimo sakramentas yra skirtas sergantiems žmonėms.

Žvelgiant antropologiniu žvilgsniu, liga paliečia ne vien žmogaus kūną, bet ir jo dvasinę sielą, vadinasi – visą žmogų. Samprata, kad serga tik kūnas, nėra teisinga. Teologiniu požiūriu galime sakyti, jog liga mums leidžia pajusti sužeisto kūrinio situaciją. Mes žinome, kad nuodėmės poveikis tuo ir pasireiškia, jog taip įžengia į pasaulį kančia, fizinis trapumas, vienatvė. Dievo sukurta tikrovė buvo gera. Prisiminkime Pradžios knygos pasakojimą apie sukūrimą, kai Dievas įvertino kaip gerą kiekvieną sukurtą dalyką. Vėliau atsiradęs blogis pristatomas kaip nuodėmės, tai yra atsisakymo paklusti Dievo planui, ryšio su Juo nutraukimo pasekmė.

Vis dėlto teigti, kad kokios nors asmeninės nuodėmės yra tiesioginė konkrečios ligos priežastis nėra visai teisinga, nors Senajame Testamente tokia samprata ir yra paliudyta. Liga išreiškia ne tiek konkrečios nuodėmės pasekmę, kiek bendrai nuodėmės paveikto kūrinio būseną, atskleidžia tai, ką nuodėmė įnešė į pasaulį.

Ligonių patepimo sakramentas perteikia gydantį, išganantį Dievo veikimą, tai yra liudija ligos ištiktam žmogui Dievo artumą ir palankumą. Nuodėmė griauna, o Dievo veikimas – atkuria ir gydo.

Ligonių patepimo sakramento poveikis yra gydantis ir ta prasme, kad jungiamės su kenčiančiu Kristumi, dalyvaujame Jo kančioje, o kartu ir Jo prisikėlime. Taip mums yra atskleidžiama, kad ne ligai ir kančiai priklauso paskutinis žodis, o išganančiajai malonei. Priešingu atveju neliktų nieko daugiau – tik pasiduoti nusiminimui, depresijai.

Atitinkamai šio sakramento poveikis neapsiriboja dvasine siela, bet veikia visą žmogų, taip pat ir jo kūną. Neretai būna taip, kad jį priėmus nepagerėja sveikata, tačiau ir šiuo atveju sakramento veikimas neapsiriboja vien dvasine plotme. Jis leidžia naujai pažvelgti į ligą, įvertinti ją tikėjimo šviesoje ir jungtis su kenčiančiu Kristumi. Padeda išgyventi ligą kitaip, suvokti jos prasmę. Juk liga ar kančia neretai mus slegia dar ir tuo, kad nežinai, dėl ko kenti, arba nežinai, kokia to kentėjimo prasmė.

Neabejotina šio sakramento svarba. Gal galite trumpai pristatyti Ligonių patepimo sakramentinės teologijos ištakas ir raidą?

Kaip ir visus sakramentus, taip ir Ligonių patepimą Bažnyčia kildina iš Jėzaus Kristaus. Žinoma, to neturėtume suprasti labai siaura prasme: steigdamas šį sakramentą, Jėzus Kristus paėmė aliejaus, patepė juo ligonį sukalbėjo atitinkamus žodžius ir įpareigojo mokinius tai daryti toliau. Naujajame Testamente nėra jokio paliudijimo apie tokius Jėzaus veiksmus. Sakramentų įsteigimą šiandienė teologija aiškina šiek tiek kitaip.

Kristus įsteigė Bažnyčią, kaip išganymo sakramentą, per kurį Jis pasilieka tarp mūsų ir toliau teikia išganymą, tai yra atkuria ir palaiko bendrystę su Dievu. Šioje išganingoje erdvėje nuo pat pradžių jau egzistavo sakramentų užuomazgos. Prireikė laiko, kol tai galutinai išryškėjo, įgavo konkrečias formas (kai kurie sakramentai pastebimi nuo pat pradžių, kaip Krikštas ir Eucharistija, o kiti išryškėjo tik po tam tikro laiko), buvo suprasti ir aiškiai įvardyti kaip keliai, per kuriuos mums perteikiama išgananti malonė. Tik maždaug XII amžiuje faktiškai nusistovėjo 7 sakramentų skaičius, kuris iki tol įvairavo.

Visgi kiekvienas sakramentas daugiau ar mažiau gali būti susietas su žemiška Jėzaus veikla. Kalbant konkrečiai apie Ligonių patepimą, iš Evangelijų žinome, kad Jėzus gydė ligonius. Čia pastebimas rūpinimasis visu žmogumi – jis ne vien gydė, bet ir atleisdavo nuodėmes. Ligonių gydymas vyko Dievo Karalystės atėjimo kontekste – tai yra išganingo Dievo įsiviešpatavimo istorijoje kontekste. Dievo karalystės atėjimas – tai atkūrimas to, kas sugriauta, išgydymas to, kas sužeista. Visa Jėzaus veikla rodo, kad Dievo karalystė plečiasi ne tik skelbiant Žodį, bet ir gydant ligonius.

Naujajame Testamente randame konkrečių liudijimų apie ligoninių patepimą aliejumi arba jų gydymą, tai darė patys mokiniai. Štai Mk 6, 13 minima, kad mokiniai tepė ligonius aliejumi ir juos gydė – šiandieniai Šv. Rašto tyrinėtojai nurodo, jog ši Evangelijos vieta greičiausiai liudija apie tikinčiųjų bendruomenėse nusistovėjusią praktiką. Tiek tuometinėje Palestinoje, tiek helenistinėje aplinkoje aliejus buvo labai plačiai vartojamas ne tik maistui, bet ir žaizdoms gydyti ir pan.

Konkretų ankstyvųjų krikščionių elgesio su sergančiais tikėjimo broliais ir seserimis aprašymą randame Jokūbo laiško 5 skyriuje. Raginama susirgus kviestis Bažnyčios vyresniuosius ir prašyti maldos bei patepimo Viešpaties vardu. Pateikiamas trejopas pažadas: „Tikėjimo malda išgelbės ligonį, ir Viešpats jį pakels, o jeigu jis būtų nusikaltęs, jam bus atleista.“

Įdomu, kad kalbama ne vien apie gydymo praktiką, bet sergantis krikščionis įtraukiamas į visą bendruomenę, tikimasi jos maldos ir palaikymo. Taigi, yra gana ankstyvas maldos už ligonį ir patepimo aliejumi paliudijimas.

Kiek vėlesni poapaštalinės Bažnyčios šaltiniai kalba apie tai, kad liturginių apeigų metu buvo šventinamas aliejus, kurį krikščionys parsinešdavo į namus, ir prireikus tepdavo juo savo ar artimųjų kūnus.

Pirmas aiškesnis Ligonių patepimo mums pažįstama forma paminėjimas siekia 416 m., tai yra popiežiaus Inocento laiškas vyskupui Decijui, kuriame jau aiškiai atskiriama privati aliejaus patepimo praktika nuo kunigo teikiamo. Laiške pabrėžiama, kad kunigo patepimas teiktinas tik tiems, kurie yra visiškoje bendrystėje su Bažnyčia.

Ryškesni pokyčiai Ligonių patepimo praktikoje įvyko 8 amžiuje. To priežastis buvo daugiau praktinio pobūdžio dalykai: Ligonių patepimas yra susijęs su atgaila, o tuo metu atgailos buvo gana griežtos ir tęsdavosi ilgą laiką, tai savo ruožtu skatino neskubėti priimti ir šį sakramentą. Dėl sunkių susisiekimo sąlygų būdavo nelengva pasiekti ligonius, sunkumų iškildavo ir gauti alyvuogių aliejaus, ypač teritorijose šiauriau Alpių. Dėl minėtų praktinių aspektų Ligonių patepimą imta vis labiau nukelti į gyvenimo pabaigą. Galop iš raginimo teikti šį sakramentą bent jau mirštančiam ligoniui susiformavo nuostata teikti jį tik tam, kuris jau guli mirties patale.

Tokiu būdu Ligonių patepimas užėmė vadinamosios mirštančiojo atgailos vietą. Be to, šalia maldavimo suteikti išgijimą atsirado žodžiai, pabrėžiantys atgailos bei nuodėmių atleidimo aspektus. Nors maldos formulėse vis dar išliko sąsaja ir su kūną veikiančiu poveikiu.

Paminėti pokyčiai galop padarė įtaką šio sakramento pavadinimo kaitai: unctio infirmorum (Ligonių patepimas) virto extrema unctio (Paskutiniu patepimu).

Ligonių patepimo samprata pasikeitė Vatikano II susirinkimo metu. Liturginėje konstitucijoje Sacrosantum consilium n. 73 randame žodžius: „Paskutinis patepimas“, kurį taip pat galima ir būtų geriau vadinti „Ligonių patepimu“, nėra vien atsidūrusių prie mirties slenksčio sakramentas. Todėl metas jį priimti tikrai būna atėjęs, kai tikinčiajam iškyla mirties pavojus dėl ligos arba senatvės.“ Kaip galima nesunkiai pastebėti, vėl pabrėžiamas gydomas sakramento aspektas.

Posusirinkiminės šio sakramento reformos metu buvo sugrąžintas ankstesnis pavadinimas, sumažintas patepimų skaičius: vietoj trijų liko tik du – kakta ir rankos, nebetepant lūpų. Buvo suformuluota nauja teikimo formulė, kurioje vėl akcentuojamas ir ligonio sustiprinimas: „Šiuo šventu patepimu ir savo didžiu gailestingumu tepadeda tau Viešpats Šventosios Dvasios malone; kad tave iš nuodėmių išlaisvintą išganytų ir negalią maloningai palengvintų.“

Pagal naująją tvarką patepimas teikiamas prieš priimant Komuniją. Dabar jau paskutinis sakramentas išties yra Viatikas – kelionės maistas; Komunija dabar jau tampa mirštančiųjų sakramentu.

Kokios yra pagrindinės šio sakramento apeigų dalys, simbolių reikšmė?

Pirmiausia paprastai atliekama išpažintis, arba priimamas Atgailos sakramentas. Jeigu asmuo nėra pajėgus atlikti išpažintį, sukalbamas atgailos aktas, panašus į kalbamą Mišių pradžioje. Jeigu ligonis yra mirties pavojuje, jam suteikiami Visuotiniai atlaidai. Skaitoma Šv. Rašto ištrauka, po to vyksta maldavimai, kurių pabaigoje uždedamos rankos. Rankų uždėjimas reiškia tam tikrą gydymo, sustiprinimo gestą. O kartu ir tam tikrą siuntimą – liga ir kančia mus ypatingu būdu jungia su Jėzumi Kristumi, tad siuntimas, kad kentėdami su Juo, pasiektume ir prisikėlimą.

Po to teikiamas patepimas: kaip minėjau, patepamos kakta ir rankos. Anksčiau būdavo tepama kakta, lūpos ir rankos, tariant žodžius, „Viešpats teatleidžia visa, kiek esi nusidėjęs mintimis, žodžiais ir darbais“. Aiškiai čia matome nuodėmių atleidimą. O dabar naujoje formulėje akcentai kiek kiti: „Kad iš nuodėmių išlaisvintų ir negalią maloningai palengvintų.“ Kartu ir patepimo simbolika įgyja naują reikšmę: kaktos patepimas rodo mūsų dvasines galias – protas yra aiškiausia mūsų dvasinių galių išraiška; o rankų patepimas – aliuzija į mūsų fizines galias. Tuo būdu patepimas veikia ir stiprina visą žmogų. Jeigu ligonis yra pajėgus, po to – priima Komuniją, o pabaigoje yra palaiminamas.

Svarbu suprasti, kad ligoje stiprinančią bei gelbstinčią malonę čia teikia ne „stebuklingas aliejus“, bet per sakramentinį ženklą (tai yra patepimą aliejumi, tariant atitinkamus žodžius) veikiantis Jėzus Kristus. Žinoma, ir sakramento veiksmingumą galima suprasti magiškai – daug kas priklauso nuo to, kaip žmogus jį priima. Kad taip neatsitiktų, svarbu suvokti, kad sakramentinis ženklas, nors ir veikia nepriklausomai nuo mūsų (sakramento galia – kaip jau minėjau – kyla tik iš Jėzaus Kristaus), tačiau kartu ragina mus labiau pasitikėti Dievu, Jam atsiverti. Kaip žinome, Dievo malonė nesiekia perkeisti žmogų per prievartą. Ji visada laukia, kad žmogus jai atsivertų, su ja bendradarbiautų. Tad ir Ligonių patepimas, jo poveikis priklauso ir nuo mūsų: kiek priimdami sakramentą esame atviri Dievui.

Kiek svarbus ar lemiamas yra priimančiojo sąmoningumas? Ar prasminga kviesti kunigą žmogui, kuris būdamas dar sąmoningas to nenorėjo?

Jeigu žmogus buvo nusistatęs prieš tikėjimą arba tikėjimas jam nebuvo svarbus gyvenime, nederėtų jo prievartauti mirties patale. Bažnytinėje teisėje, pavyzdžiui, yra pabrėžiama, kad „viešiems nusidėjėliams“, kurie neparodė jokių atsivertimo ženklų, neturėtų būti teikiamas Ligonių patepimas. Turi būti aiškus žmogaus noras. Tikėjimo negalima primesti, dėl tikėjimo žmogus turi laisvai apsispręsti. Atvesti kunigą jam nežinant nėra labai sąžininga.

Žinoma, jeigu ligonis, kad ir nepajėgdamas kalbėti, rodo kokį nors atsivertimo ženklą: ar ima žegnotis, ar siekia bučiuoti kryžių – tuomet tikrai galima pakviesti kunigą. Priešingu atveju, nemanau, kad primetimas gali kažką suteikti, nes Dievo malonei reikalingas žmogaus bendradarbiavimas.

Kalbėjote apie tai, kad Ligonių patepimas dar visai neseniai buvo vadinamas „paskutiniuoju“, tad jo priėmimas dėl suprantamų priežasčių – atidėliojamas. Šiandien susiduriame su kitu kraštutinumu: jis priimamas kiekviena pasitaikiusia proga. Kas ir kokiomis aplinkybėmis gali jį priimti?

Tikrai šiandien egzistuoja tam tikra sumaištis dėl Ligonių patepimo priėmimo. Kartais jis priimamas nesant reikalo, ir tai nutinka, kai šis sakramentas teikiamas masiškai, nepateikus tikslesnių paaiškinimų, pvz., Ligonių dienos Mišių metu. Iš vieno tokiose pamaldose dalyvavusio asmens esu girdėjęs: „Kosčiu, gerklę skauda, nepakenks…“

Tiesa, sakramentas pakenkti negali, jo poveikis nėra griaunantis, tačiau perdėtas ir neatsakingas sakramento priėmimas gali baigtis tuo, kad tai taps mums banaliu dalyku, prilygstančiu aspirino piliulei. Panašiai kaip vos suskaudus galvai griebiamės vaisto, taip nesusimąstydami, kas tai yra, negalvodami apie sakramento šventumą galime pradėti priiminėti ir Ligonių patepimą.

Atrodo, Vokietijos vyskupai yra paskelbę dokumentą, kuriame atkreipia dėmesį į netinkamą praktiką, kai žmonės, sulaukę 70 metų, skatinami reguliariai priiminėti Ligonių patepimą. Išties šis sakramentas yra teikiamas sergantie­siems. Jis neturėtų būti priimamas kaip Komunija. Kai jis priimamas per dažnai ar neatsakingai, gali įgauti mums magišką atspalvį.

Taip pat čia reikia pasakyti, jog dėl tokio perdėm vienpusiško Ligonių patepimo supratimo į antrą planą gali būti nustumtas ne mažiau svarbus su šiuo sakramentu susijęs pasirengimo mirčiai aspektas. Nepaisant to, kad šiandien pabrėžiamas gydantis dėmuo, Ligonių patepimas toliau išlieka ir pasiruošimo mirčiai sakramentu. Iš savo praktikos žinau, kaip sakramentą priimančio žmogaus veidas praskaidrėja, atsiranda daugiau vilties, pasitikėjimo. Tam tikras Ligonių patepimo poveikis visada jaučiamas.

Ligonių patepimą gali teikti tik kunigo ar vyskupo šventimus turintis asmuo. Kas gali priimti šį sakramentą? Kiekvienas, sergantis sunkesne liga. Kalbama – kaip jau minėjau – ne apie eilinį peršalimą, bet apie ligą, kuri mus sunkiai vargina. Jis priimamas ir prieš sunkesnę operaciją. Taip pat jį gali priimti senatvės prislėgtieji, ypač kai ūmiau pasireiškia jų trapumas.

Kaip kitus sakramentus, taip ir šį, gali priimti tik pakrikštytieji. Pabrėžiama, kad šį sakramentą galima teikti tik pasiekusiems protinį suvokimą. Dėl to, pavyzdžiui, kūdikiams ar mažiems vaikams jis nėra teikiamas. Asmuo turi suvokti ar bent galima suponuoti, jog pajėgia suvokti, kas vyksta, numanyti, ką tai teikia.

Sakramentas nėra teikiamas mirusiems. Būna atvejų, kai išlieka abejonė, ar žmogus tikrai miręs, tuomet sakramentas teikiamas su sąlyga: „jei tu dar esi gyvas“…

Ligonių ir mirties prieangyje atsidūrusiųjų sielovada yra itin jautri tema. Remdamasis savo patirtimi, kaip manote, kuo ji svarbi sunkiai sergančiam žmogui? Ar mes gerai suvokiame ligonio sielovadinio palydėjimo reikšmę?

Ligonių sielovada tikrai yra jautri tema. Bažnyčia save išreiškia ne vien švęsdama liturgiją ar skelbdama Evangeliją, bet ir tarnaudama. Vienas iš Bažnyčios prioritetų yra silpnieji, visų atstumtieji, kurie jau patys negali pasirūpinti savimi. Jei Bažnyčia kada nors to išsižadėtų, ji išsižadėtų to, kas jai yra esmingai svarbu, kas neatsiejamai priklauso jos esmei, ji išduotų savo misiją.

Sunki liga žmogui visada yra labai nelengvas iššūkis. Ji suvaržo jo galimybes judėti, bendrauti, pasirūpinti savimi, padaro priklausomą nuo kitų, izoliuoja. Susirgus visada kyla aštrių klausimų: kodėl tai atsitiko man? Ką padariau ne taip, ar neteisingai gyvenau? Tikėjimo šviesoje šie klausimai tampa dar aštresni: kodėl Dievas tai leidžia? Gal mane baudžia? Kodėl mane ištiko šis išbandymas? Psichologijos mokslas kalba apie tai, kad sunkiai sergantis žmogus išgyvena tikrą krizę, tapatybės krizę. Tai sunkus iššūkis, jam reikalinga aplinkinių pagalba. Kaip ją suteikti?

Pirmiausia, ko iš mūsų tikisi ligoniai, – tai galimybės išsikalbėti, iškelti garsiai visus tuos neraminančius klausimus. Kai kalbamės su ligoniu, mums gali pasirodyti, kad jų problemos yra smulkmeniškos, menkos, susijusios su pilka jų kasdienybe, tačiau jiems tai svarbu, svarbu kalbėti apie tai ir įvardyti. Kartais tam neužtenka ir žodžių. Tad labai praverčia, pavyzdžiui, Šventojo Rašto skaitymas. Juk ne viena ištrauka byloja apie tai, kad kenčiantis žmogus išsako savo aimaną, kreipimąsi į Dievą – tarkim, Jobo knyga. Tai gali padėti susiorientuoti, suvokti, kas kelia nerimą, kas apsunkina. Reikšminga, kad žmogus neliktų vienas žengti nerimo bei nežinios paženklintoje ligoje.

Kitas svarbus dalykas – padėti žmogui pažvelgti į ligą tikėjimo šviesoje, Dievo meilės šviesoje. Kad ligos patirtis nebūtų vien prislegiantis, apsunkinantis dalykas, reikia padėti jam suvokti, jog nėra paliktas vienas, nėra atstumtas, kad taip kaip jis ir Kristus kentėjo ir dabar kenčia kartu su juo, o paskui leis dalyvauti prisikėlime. Tikėjimo perspek­tyvos atvėrimas yra labai svarbus etapas siekiant padėti įveikti krizę.

Neretai kunigas negali skirti daug laiko paskiram ligoniui. Taigi jam išsakyti nerimą keliančius klausimus ir mintis bei ieškoti tikėjimo atsakymo į juos padėti gali jo artimieji. Todėl svarbu nepamiršti, jog ligonių aplankymas bei laiko jiems paskyrimas yra vienas iš pagrindinių artimo meilės darbų.

Valstybinėse ligoninėse ar slaugos namuose neretai nepamatysime kryželių ar kitų krikščioniškų simbolių. Žinoma, ligoniui jie būtų svarbūs, tačiau svarbiausias tikėjimo ženklas yra artimųjų apsilankymas ir tikėjimo paliudijimas, padedant susiorientuoti iškilusiuose klausimuose ir kartu ieškant atsakymo.

Ar verta artimam žmogui pranešti apie priartėjusią mirties valandą? Ar visada? Kaip geriausia tai padaryti? Kaip krikščionis turėtų išlydėti savo artimą žmogų?

Panašiai kaip liga, taip ir mirtis, yra didžiulis iššūkis žmogui, sukelia jam esminę krizę. Mokslininkai čia išskiria atskiras fazes, tokias kaip neigimas ir izoliacija, pyktis, derybos, depresija ir galiausiai susitaikymas. Matome, jog yra tam tikras kelias, kurį mirštantysis privalo nueiti, kad susitaikytų su mirtimi. Tad mirties pavojaus slėpimas, manyčiau, nėra visai sąžiningas dalykas mirštančiojo atžvilgiu.

Aš asmeniškai nenorėčiau, kad nuo manęs tai būtų slepiama. Žmogui reikia pasiruošti mirčiai. Be paminėtų dalykų, jam reikia sutvarkyti praktinius dalykus, pavyzdžiui, parašyti testamentą. Bet kuriuo atveju, vargu ar verta žmogų maitinti tuščia viltimi: „Tu pasveiksi, viskas bus gerai.“

Kitas klausimas: kaip pasakyti? Recepto čia niekas negali pateikti, ir situacijos būna labai skirtingos, svarbiausia gairė – vengti tiesmukumo. Galima šią žinią perteikti daugybe netiesioginių būdų, ir svarbu nepamiršti sąsajos su tikėjimu, kad mirtis nereiškia visa ko pabaigos. Tai iškeliavimas, iškeliavimas pas Viešpatį. Prasideda naujas gyvenimo etapas. Tad ir mirtis nebus tokia bauginama.

Esant šalia mirštančiojo svarbiausia yra malda. Nors „grabnyčios“ žvakės uždegimas čia nėra esminis dalykas, tai nėra sakramentas, suteikiantis kažkokią ypatingą malonę, tačiau jis nėra ir bereikšmis. Žinome, kad žvakė simbolizuoja Kristų. Uždegame ją per Velykas, ji įteikiama krikštijamajam per Krikštą, tariant žodžius: „Teprimena tau Kristų, mūsų gyvenimo šviesą.“ Tad žvakė simbolizuoja, kad mirtis su Kristumi veda ir į prisikėlimą su Juo. Mirtis yra iškeliavimas ne į nežinią, bet pas Viešpatį. Tad svarbu būti šalia mirštančiojo su tokiomis mintimis. Visi šie ženklai paliečia žmogų ir veda toliau: padeda su viltimi pereiti į amžinybę.

Kalbino Saulena Žiugždaitė

Kas yra „bernardinai“?

Arba kodėl „Bernardinai.lt“ yra nemokama žiniasklaida ir kodėl kviečiame tapti partneriais paremiant.