2012 11 14

bernardinai.lt

bernardinai.lt

Vidutinis skaitymo laikas:

3 min.

Reikia saugoti lietuvišką kiną

Režisierius Audrius Stonys

Senojo kino atgaivinimas – restauravimas ir skaitmeninimas pasaulyje vyksta ne taip sparčiai, kaip norėtųsi, o Lietuvoje tik šiemet buvo pristatyta pirmoji tokia iniciatyva. „Meno avilys“ ėmėsi restauruoti geriausiu 1992 m. Europos dokumentiniu filmu tituluotą Audriaus Stonio „Neregių žemę“. Atnaujinto filmo premjera vyko kino festivalyje „Scanorama“.

Lietuviškas kinas net ir Lietuvoje yra retenybė, ką jau kalbėti apie mūsų kino pristatymą užsieniui, ir tikrai ne dėl to, kad Lietuvos filmografija skurdi. Tiesiog trūksta elementarių prieigų, per kurias būtų galima susipažinti su geriausiais Lietuvos filmais, o be to, ne visos laiko ženklais pažymėtos juostos yra tinkamos rodyti. To priežasčių labai daug ir įvairių: visų pirma – nėra nacionalinės sinematekos ir apskritai su kinu susijusių institucijų ir, be abejo, dideli filmų restauravimo kaštai. Kad ir kaip būtų, „Meno avilys“ davė pradžią, tikėkimės, nenutrūksiančiai Lietuvos kino klasikos išsaugojimo akcijai.

Apie būtinybę restauruoti ir konservuoti kino juostas prabilta jau trečiajame dešimtmetyje. Mediumo laikinumas kėlė neramą kino studijų magnatams ir istorikams, buvo imamasi pačių išradingiausių būdų – juostos buvo laikomos po vandeniu, smėlyje arba labai žemoje temperatūroje. Ketvirtajame dešimtmetyje Niujorke ir Paryžiuje įsikūrė pirmosios sinematekos – Niujorko modernaus meno muziejaus kolekcija ir didžiausia pasaulyje Henri Langlois „Cinémathèque Française“. Visgi daugiau nei 90 procentų nebylaus Amerikos ir pasaulio kino paveldo yra sudūlėję, sudegę, pasimetę ar kokiais nors kitais būdais dingę iš žmonių akiračio, ir, nors juostos kartais vis dar netikėtai atrandamos, jų būklė yra kritiška ir sunkiai pataisoma.

Bet nereikia žvelgti taip toli į praeitį. Kino restauravimo problema aktuali ir šių dienų kūrėjams. Ją plačiau aptarti imta 9 dešimtmečio pabaigoje, judėjimą skatino ir Stevenas Spielbergas, pamatęs, kaip laikas keičia ankstesnes jo juostas. Tuomet daug garsių kūrėjų kino nykimo problemą kėlė viešai ir diskutavo savo filmuose, pavyzdžiui, Martinas Scorsese laikinai grįžo prie nespalvotos kino juostos, norėdamas atkreipti dėmesį į laikui bėgant blunkančias filmų spalvas. Iš pradžių seni kino kūriniai buvo perkeliami ant patvaresnės juostos, atsiradus skaitmeninėms technologijoms, imta restauruoti ir išsaugoti efektyvesniu skaitmeniniu būdu. Ligi šių dienų kova su laiku vyksta daugybėje valstybių, čia kasmet žiūrovams pristatoma naujai atgimusi nacionalinio kino klasika ir archyvai. Britų kino institutas pirmauja pasaulyje restauravimo kokybe ir gausa. Restauruota visa Mitchell and Kenyon kino kronikų kolekcija yra pati tiksliausia 20 a. pradžios britų socialinio gyvenimo rekonstrukcija.

Grįžtant prie lietuviškų aktualijų, pamenu, prieš penketą metų teko matyti lietuvių poetinės dokumentikos šedevrą – Audriaus Stonio „Neregių žemę“. Jau tada juostos būklė buvo tragiška, vietomis kadras tapdavo visiškai juodas, vietomis – baltas. Negaliu nesutikti, kad tai filmui pridėjo dar kitokios magijos, kad ir kaip būtų, kine jausti juostos materiją dažnai suteikia didelį malonumą. Tačiau atgaivinus „Neregių žemę“ visiems tapo akivaizdu, kiek daug jau buvo prarasta. A. Stonys pats sako iš naujo atradęs savo filmą, praėjus tiek daug laiko, kūrinys pradėjo gyventi atskirą gyvenimą.

1992-aisiais sukurtas filmas gimė iš kelių paprastų idėjų. Visų pirma naujų kino formų ieškančiam režisieriui magėjo pabandyti užfiksuoti mirtį į skerdyklą vedamos karvės akyse. Ar kino galimybės tai leis? Tuo metu dar jauni kino kūrėjai A. Stonys, operatorius Rimvydas Leipus ir garso operatorius Vidmantas Juzėnas sako viską darę nežinodami, kur tai nuves, dėl to filme jaučiamas nuoširdus susidomėjimas kino forma ir patirties nevaržoma laisvė. „Neregių žemė“ apibrėžė ir vėlesnių režisieriaus dokumentinių filmų poetiką. A. Stonys viename savo pirmųjų filmų sako atradęs kino vaizdo ir garso galią, neginčijamą jų viršumą plikos akies atžvilgiu.

„Ir nieks iš ten nėra atėjęs. Nieks nepasakys, kas ten buvo…“ – tai vieninteliai filme skambantys kadre nepasirodančios herojės žodžiai. Tačiau A. Stoniui žodžių ir nereikia – daug iškalbingiau skamba nepaliaujamas, atkakliai į kalną kopiančio invalido vežimėlio girgždesys arba neregės figūra, horizonto linija sparčiu žingsniu keliaujanti savo ožkų tvarto link. „Neregių žemės“ skaidruma audžiama iš nebylių vaizdo metaforų ir Vidmanto Bartulio muzikos kompozicijų. Pamačius restauruotą filmą, netrunki suprasti, kad iš senos juostos kadrų tikroji skaidruma buvo beveik pranykusi, o juostos poetika buvo apsitraukusi akla juoduma.

Ligi šiol Lietuvos kino klasikos ir dokumentikos lobynai nebuvo apsaugoti, nėra ir dabar, tačiau sužibo viltis, kad tokių režisierių kaip Henriko Šablevičiaus, Almanto Grikevičiaus ir kitų filmai sulauks savo eilės gulti ant restauravimo stalo, o ištrauktos iš dulkinų archyvų juostos kitais formatais bus vėl sugrąžintos Lietuvos ir užsienio žiūrovams.

Aistė Račaitytė

Svarbu!

Įsivaizduokite, vieną dieną Jus pasiekia tokia žinia –
dėl finansinių sunkumų „Bernardinai.lt“ stabdo savo veiklą.

Darome viską, kad taip neatsitiktų, bet mums reikia Jūsų pagalbos.
Paremkite dabar, kad galėtumėte skaityti „Bernardinai.lt“ ir rytoj.