2012 11 15

bernardinai.lt

bernardinai.lt

Vidutinis skaitymo laikas:

3 min.

Aistė Račaitytė. Kai kurių senų autorių kinas nesensta

Festivalis „Scanorama“: kadras iš kino filmo „Cezaris turi mirti“

Sensta visi kino režisieriai, tačiau filmai – ne visų. „Scanoramoje“ rodomas naujausias Istvano Szabó filmas „Durys“ – pavyzdys tų atvejų, kai kartu su režisieriaus metais nusidėvi ir jo kūryba, tiksliau – ne kūryba, o jos metodai. Tik paradoksalu, kad dažniausiai kenčia ne senieji kūriniai, o naujausi filmai. Garsiąją vengrų režisieriaus trilogiją, „Mefistas“, „Hanusenas“ ir „Pulkininkas Redlis“ dar ir šiandieną galima žiūrėti nepaprastai lengvai, o naivus naujausio Szabó filmo „Durys“ literatūriškumas ir perteklinis istorijos pasakojimas liūdnai primena, kad režisierius nebespėja žengti su nauju laiku, lieka užsistovėjęs ties seniai atrastomis kino kalbos formuluotėmis. O kita šiųmetinės „Scanoramos“ įžymybė, filmas „Cezaris turi mirti“, džiugina, kad į devintąją dešimtį įkopę broliai Paolo ir Vittorio Taviani nenustoja stebinti kino naujovėmis. Jų naujasis filmas prilygsta, o gal net ir pranoksta jų ankstesnius Italijos kino lobynan įrašytus filmus „Tėvas šeimininkas“ ir „Šventojo Lorenco naktis“  ir kt.

Režisieriai broliai Paolo ir Vittorio Taviani

Broliai Taviani kartu pradėjo dirbti dar 7-ojo dešimtmečio pradžioje. Pirmieji dokumentiniai filmai, kurti kartu su kitu Italijos kino kūrėju Valentino Orsini, buvo kupini pilietiškumo ir meilės žmogui. Juose vaizduojami revoliuciniai judėjimai, korupcijos aukų ir valdžios prispaustųjų maištas. Tuomet, beje, ir patys režisieriai neslėpė savo kairuoliškų pažiūrų. Brolių kūryba visų pirma yra neatsiejama nuo literatūros, jie ekranizavo daug klasikos ir naujosios literatūros darbų, vieni filmai tiksliai laikosi užrašytų istorijų, kiti laisvai žaidžia atpažįstamais klasikos kūriniais. „Cezaris turi mirti“ – taip pat ne išimtis. Pavadinimas sufleruoja apie filme kalinių statomą Šekspyro pjesę.

Brolių Taviani kūrybos pradžia sutapo su Italijos neorealizmo baigtimi. Nors jų filmuose ir jaučiama ryški stilistinė neorealizmo įtaka, režisieriai daug drąsiau ėmė ieškoti naujų pasakojimo formų. Dar ankstyvojoje jų kūryboje ėmė ryškėti simpatija Brechto teatro teorijomis, kurias kine kiek anksčiau jau buvo pritaikęs Godardas. Taviani kine apnuoginama filmo forma – „Cezaris turi mirti“ pasakoja apie kalėjimo teatro trupę, statančią naują spektaklį. Persidengiantys keli realybių sluoksniai sukuria atsiribojimo efektą, atsiranda distancija tarp žiūrovo ir filmo bei aktoriaus ir jo vaidmens, šiuo atveju – vaidmens vaidmenyje.

Turbūt svarbiausias naujojo Taviani filmo bruožas – ištrinta riba tarp dokumentikos ir vaidybinio kino, tai ryšku ir ankstyvojoje režisierių kūryboje. Broliai perėmė neorealistų kino kūrimo principus – neprofesionalių aktorių filmavimą natūralioje erdvėje ir apšvietime bei nepaprastą personažų sužmoginimą. Pirmasis jų savarankiškas filmas „Ardytojai“ vaizduoja kairiojo Italijos politikos sparno krizę. Tarp keturių personažų istorijų jie įpina kronikinių kadrų iš garsaus komunistų lyderio Palmiero Togliatti laidotuvių 1964-aisiais. „Cezaris turi mirti“ savo struktūra dar sudėtingesnis. Kurti šį filmą režisierius įkvėpė Rebibbia kalėjime matytas spektaklis, kurį suvaidino už sunkius nusikaltimus sėdintys kaliniai. Taigi broliai Taviani sukūrė filmą apie tai, kaip kaliniai statė spektaklį ir repetavo jo premjerai. Tačiau filmas buvo filmuojamas kiek vėliau, viskas jame surežisuota, kita vertus, vaidina tikrieji spektaklio aktoriai, jie įkūnija save pačius, vaidinančius spektaklyje. Šioje vietoje išnyksta riba tarp dviejų skirtingų kino rūšių, filmas pasipriešina pagrindinėms kino konvencijoms, o rezultatas – naujas ir įtikinamas filmas, skleidžiantis, kaip ir būdinga režisierių duetui, aiškią pilietinę žinią. Ir iki gyvos galvos už žmogžudystę sėdintis banditas yra žmogus. Geriausias metodas prisikasti prie jame tūnančio žmogaus yra meno terapija.

Festivalis „Scanorama“: kadras iš kino filmo „Cezaris turi mirti“

Prie filmo realistiškumo prisideda ir Taviani broliams būdingi ilgi, nenutrūkstami kadrai. Režisieriai maksimaliai išnaudoja specifines kalėjimo erdves. Spektaklio statymo veiksmą išskirsto po atskirus kambarius, skirtingus aukštus ir net kieme, kuriame laidojamas Cezaris, į kurį iš vienučių amfiteatro žvelgia ir šūkauja Rebibbia kalėjimo romėnai. Filme taip pat nyksta ribos ir tarp aktorių bei jų įkūnijamų Šekspyro pjesės personažų. Tam, kad gerai suvaidintų savo vaidmenis, jie ieško ryšių su savo asmeniniu gyvenimu, netikėtai atsiranda neįtikėtinų ir gąsdinančių panašumų. Filmo pradžioje ir pabaigoje trumpai nusakomos aktorių biografijos tarsi vėl sugrąžina į mūsų realybę. Anksčiau nei Taviani kūrė filmą, spektaklyje įsimintinai suvaidinęs Brutą, Salvatore Sriano buvo atleistas nuo bausmės. Laisvėje jis ėmė vaidinti Italų filmuose bei teatre. Dar keletas meno terapijos „pataisytų“ kalinių išleido savo memuarus, atradę meną beveik visi į savo gyvenimą ėmė žvelgti kitaip. Visi filmo „Cezaris turi mirti“ aktoriai buvo apdovanoti Italijos kino kritikų teikiamu „Metų sidabriniu kaspinu“, o pats filmas pelnė „Auksinį lokį“ Berlyno kino festivalyje. Brolių Paolo ir Vittorio Taviani pavyzdys puikiausiai įrodo, kad, nepaisant garbaus amžiaus, galima kas kartą pranokti pačius save. Norėtųsi, kad tokie režisieriai niekada nenustotų kūrę, net ir sulaukę šimto ketverių, kaip dideliu kino pasaulio stebuklu laikomas Manoelis de Oliveira, neseniai pabaigęs savo 60-ąjį filmą „Gebo ir šešėlis“. 

Prisidėk prie išlikimo!

Jei „Bernardinai.lt“ norite skaityti ir rudenį, paremkite jau dabar.