Tapkite mūsų partneriais, padėkite išlaikyti visiems prieinamą, nemokamą ir kokybišką žiniasklaidą. Paremti
Paremkite ir tapkite mūsų partneriais.

2012 11 16

bernardinai.lt

bernardinai.lt

Vidutinis skaitymo laikas:

4 min.

Bernardas Saulius Belickas OFM. Poezija yra apkabinimas

Kretingos mieste daugelis pažįsta brolį pranciškoną, diakoną Bernardą Saulių Belicką OFM. Tai žmogus, kurio gyvenime susilieja vienuolystė ir kūrybinis kelias. Brolis Bernardas nuo jaunystės rašo eiles ir neseniai išleido eilėraščių rinkinį „Taip priėjo gyvenimas“. Sekmadienį, lapkričio 25 d., 18val. Bernardinų bažnyčioje vyks šios knygos pristatymas. Brolį pranciškoną pakalbinome apie tikėjimo ir meno sąlytį.

Kada pajutote polinkį kūrybai ir kaip manote, kokios vaikystės patirtys formavo Jūsų literatūrinį jausmą?

Pirmiausia esu laimingas dėl šeimoje, iš močiutės ir mamos, gautų tikėjimo patirčių. Žinoma, didelę įtaką turėjo ir mamos literatūriniai sugebėjimai, jos meilė menui, kultūrai. Nors buvo gūdus sovietmetis, drauge eidavome į muziejus ir parodas, ji supažindino mane su menu.

Gal būdamas dešimties sukūriau pirmuosius prozos kūrinukus, vėliau formavosi poetinė gyslelė. Mokykloje man sekėsi lietuvių kalba ir literatūra, mėgdavau dalyvauti įvairiuose literatūriniuose renginiuose. Namų šventės taip pat skatino kūrybinį gyvenimą.

Na ir pasakiška gamta. Birštono kraštas. Aš kalbėjausi su aplinka, ir ji mane prakalbino. Stengiausi paversti gyva visa tai, kas atrodo negyva. Sakyčiau, kad ir į tikėjimą žiūrėjau kaip į gyvą veiksmą.

Kūryba man prasidėjo su tikėjimo atradimu: pradžioje su tradiciniu tikėjimu, o vėliau peraugo į gilesnį jo pažinimą.

Kaip vienuolystė talkina ar sugyvena su poezija? Ar savo poeziją pavadintumėte grynai krikščioniška?

Tikėjimą jaučiu kiekviename mažame stebuklėlyje, galima iš eilėraščių pajausti, kad jie persmelkti krikščionybės, susiję ir su gamta, ir su meile žmogui, bendrystės ir Dievo pojūčiu per brolį, seserį, pranciškoniškumu. Esu laimingas, kad per poeziją galiu praplėsti pranciškoniškąjį buvimą. Broliai yra palaiminimas man, mano gyvenimui, kad mes tokie unikalūs ir skirtingi vis dėlto esame šeima. Meno įnašas tik dar labiau praplečia mano akiratį ir duoda tyro džiaugsmo tarnaujant žmonėms. Kūryba yra susijusi su naujais atradimais, naujais tikėjimo iššūkiais. Tikėjimo ir kultūros gyvenimai nesusipriešina, bet kaip tik padeda atrasti Dievą žmoguje ir jį pamilti.

Esate krikščioniškos literatūros atstovas. Kaip kalbėti apie Tą, kuris pats yra Grožis, per meną, išvengiant didaktikos ir moralizavimo atspalvio?

Poezija yra apkabinimas. Nereikia nieko moralizuoti, bet kiekvieną priimti kaip Dievo dovaną ir kaip kūrinijos dalį. Tai ir yra laimė, nes menas nėra koks nors auklėjimas, noras supurtyti ką nors, bet tai dalijimasis sielos patirtimis. Mokymas gali būti užkoduotas ir tuose mažuose gyvenimo įvykiuose, iššūkiuose, per kančią ir per džiaugsmingų akimirkų išgyvenimą. Gražiai yra pasakęs mano kraštietis poetas Justinas Marcinkevičius, kad duodamas savęs dalelę kartu ir gauni. Tik duodame ne iš savęs, bet iš Dievo. Esame maži įrankiai Jo rankose.

Jūsų knygos pavadinimas – „Taip priėjo gyvenimas“. Ar tai aliuzija į Dievo Sūnų, kuris atėjo į pasaulį kaip Kelias, Tiesa ir Gyvenimas?

Galima ir taip suprasti. Man atrodo, kad gyvenimas su tikėjimu keliauja kartu: žmogiškosios pastangos ir Dieviškasis atvirumas vienas kitą praturtina. Todėl pats Gyvenimas apkabina kiekvieną mūsų dieną, duoda iššūkį keltis ir eiti, pradėti viską iš naujo, ypač per apsivalymą ir atgailą, per tą trapumą ir pajautimą, jog esame silpni žmonės. Bet svarbu, kad startuodami iš atgailos atrastume sutaikinimą ir džiugias kasdienes Velykas.

Labai gražus žodis „tikėjimas“ – tik ėjimas. Einame gyvenimo keliu, kurį lydi ir apšviečia Tiesos dvasia.

Vieną eilėraštį, „Su beržais dar sugrįšiu“,savo knygoje skyrėte poetui Pauliui Širviui. Ar jis yra vienas iš Jūsų autoritetų literatūrinėje sferoje? Į ką pats lygiuojatės?

Paulius Širvys yra mano atradimas dėl meilės Lietuvai ir nelengvo jo gyvenimo kelio. Lietuvos literatūros švyturiai man yra Jonas Strielkūnas, Robertas Keturakis, Justinas Marcinkevičius, Vincas Mykolaitis-Putinas, Salomėja Nėris, Vytautas Mačernis – visi šie klasikai. Taip pat šie metai yra nuostabūs metai – Maironio jubiliejus. Maironio romantinio lyrizmo kūriniai kartais padedami į muziejaus lentynas, bet iš tikrųjų jo kūryba kiekvienu laiko tarpsniu prakalba savaip. Esu sukūręs ir daugiau eilėraščių klasikams: Irenai Degutytei, Salomėjai Nėriai, V. Mykolaičiui-Putinui. Man svarbu pažiūrėti į šiuos žmones. Norėjosi eilėraščiais nutapyti jų portretus iš jų gyvenimo ir kūrybos. Daug iš jų mokausi ir pasisemiu tikėjimo įkvėpimų.

P. Širvys yra skausmo poetas, bet kartu ir vilties, meilės gimtajai žemei ir žmogui nešėjas. Man jis sunkaus sovietmečio, gūdaus socializmo laikų poetas, kuris per tą skausmą, netiesą ir gyvenimo susidvejinimą teigė tiesą. Nepaisant to, kad yra priešpriešų, ir tų laikų poetai bei rašytojai dažnai vertinami labai prieštaringai, man norisi juos apginti kaip tokius, kurie su didžiausia meile buvo gyvenimo dainiai.

Vienas iš žinomų Jūsų, kaip diakono, pašaukimų yra žmonių palydėjimas į amžinybę. Per laidotuves neretai tariate poetinį žodį. Ar tikite poezijos gydančia jėga?

Tikiu gyvenimą ir draugystę skleidžiančiu žodžiu. Pirmiausia turi kalbėti nuoširdus žodis, einantis iš širdies į širdį. Man atrodo, svarbiausia yra paprastas ir nuoširdus ėjimas į žmogų. Visada sakau, kad kiekviena tarnystė yra gyvenimo skelbimas tiems, su kuriais susitinkame. Esu vadinamas broliu, dažniausiai palydinčiu nutilusius žmones, bet kartu noriu papildyti, kad teikiu ir Santuokos, ir Krikšto sakramentus, vedu ekskursijas po vienuolyno ansamblį. Visose šiose tarnystėse man svarbu keliauti meno keliu. O kaip jau išeina, taip… nesu poetas, esu pirmiausia brolis, esu Bernardas. Man yra džiaugsmas būti tarp žmonių tiesiog broliu, liudyti tikėjimą, kurį perdavė praeities kartos ir senolių pranciškonų istorija bei šiandienos brolių ir artimųjų patirtis. O kultūra, kaip ir maldos gyvenimas, yra labai svarbus ir turi sielą praturtinančią, gydomą vertę. Kiekvienas ištartas geras žodis suteikia stiprybės ir atramos.

Ar jau esate parašęs eilėraščių būsimam rinkiniui, ir kas šiuo metu yra Jūsų įkvėpimo šaltinis?

Pastaruoju metu mane įkvepia ir lydi Švenčiausioji Mergelė Marija, jos motiniška meilė. Taip pat ir sąlytis su gamta. Esu gamtos vaikas ir per jos buvimą iš naujo atrandu Pranciškaus šviesą. Artimiausiu metu norisi sugrįžti prie labai trumpų eilėraščių. Jei Dievas duos, ateityje bus ir naujų ženklų kūrybos motyvams.

Kalbino Monika Midverytė

Kas yra „bernardinai“?

Arba kodėl „Bernardinai.lt“ yra nemokama žiniasklaida ir kodėl kviečiame tapti partneriais paremiant.