Vidutinis skaitymo laikas:

4 min

Aldona Žemaitytė. Maža knyga kaip didelis pilkapis

Kapinės tundroje (Komija). Gintauto Aleknos nuotrauka.

Per savo sąmoningą kūrybinį gyvenimą perskaičiau daug knygų. Parašiau ne vieną dešimtį recenzijų. Kai prasidėjo Lietuvos Atgimimas, plūstelėjo, lyg šliuzus atidarius, politinių kalinių ir tremtinių prisiminimų knygos. Glėbiais nešė ir nešė į mano redaguojamą „Dienovidį” rankraščius – šlubuojančių rašomųjų mašinėlių išklaipytu šriftu, rašysenai neišlavinta ranka sumazgytus pasakojimus apie iškentėtas kančias Sibiro kalėjimuose ir tremtyje, apie skriaudą, kurios nepajėgtų atlyginti jokios kompensacijos už padarytą žalą – fizinę ir moralinę.

Pirmoji sukrėtusi mano protą ir širdį knyga buvo Dalios Grinkevičiūtės prisiminimai apie Ledo žmones – lietuvių tremtinius prie Laptevų jūros. Antaninos Garmutės, Napalio Kitkausko, Paulinos Motiečienės, Marytės Kontrimaitės ir kitų autorių rankraščiai sugulė į 1989 m. „Vyturio” leidyklos išleistą knygą „Amžino įšalo žemė‘.Man teko dalia ir garbė ją sudaryti, sugalvoti jai pavadinimą.

Per pirmąjį Lietuvos laisvės dešimtmetį perskaičiau virtines ašaromis apkibusių sakinių-prisiminimų… Tų ašarų išlieta daugiausia moterų lagerininkių pasakojimuose. Teko pajusti ir kitokią leksiką – tarsi iš granito iškapotų sakinių svorį – vyriška logika paremtus kaltinimus bolševizmui. Skaičiau aibes vienus į kitus panašių epizodų – juk tragedijų ir dramų veikėjai bei veiksmai buvo panašūs. Amžino įšalo žemė sukausčiusi laiko šituos pasakojimus, – kaip ir žmonių likimų nuolaužas, – sniegynų ir ledynų kloduose. XX a. antros pusės vergai tarsi ir nematė jokios prošvaistės. O vis dėlto virš jų švietė vilties žvaigždė, parvedusi į gimtąją žemę – vienus anksčiau, kitus vėliau.

Stasys Dambrava.

Praėjusią vasarą į rankas pakliuvo vilkaviškiečio tremtinio, buvusio mano auklėtojo Pilviškių vidurinėje mokykloje, Stasio Dambravos plona kukli knygelė „Sibiro vaivorykštės”. Ir kokia ji pasirodė didinga besanti savo turiniu. Ir koks autoriaus bei leidėjų kuklumas… Jokios metrikos – kas, kur ir kada išleido šį dar vieną dokumentinį–meninį paliudijimą – kaltinimą bolševizmui. (Šį incognito faktą, matyt, galima vertinti kaip bendražygių ar sibiriokų bičiulių kilnų mostą savo likimo broliui.) Knygos autorius apibendrina 1941 m. birželio tremtinių patirtį, išgyvenimus, kančias, ašaras, maldas…

Taigi leidykla – incognito, popierius puikus, šeimos nuotraukos taip švariai išvalytos kompiuteriu, kad atrodo lyg visai neseniai darytos. Maketas – ramus, elegantiškas. Tai orus ir santūrus pasakojimas nuo pat Stasio Dambravos vaikystės, praleistos Utenoje, iki šiandieninių gyvenimo akimirkų, kai jis gali suvesti nugyvento gyvenimo balansą. Stasys Dambrava šių metų lapkričio 22 d.
dieną švęs 85 metų jubiliejų.

Keturių brolių ir sesers Vitalijos tėvas Silvestras Dambrava, Utenos policijos nuovados viršininkas, 1941 m. vasarą atsidūrė Krasnojarsko lageriuose ir žuvo nuo bado, motina su vaikais buvo išvežta į Altajaus kraštą, apgyvendinta Troicko rajono miškų barake. „Gyvenimas barake buvo labai alkanas, nes tokiame gūdžiame miške maisto nerasi”, – rašo knygos autorius. Vaikus užpuolė maliarija, kankinusi pora metų. 1947 m. pavasarį, neištvėrusi nostalgijos Lietuvai, motina su keturiais vaikais parbėgo atgal į savo namus Utenoje. Skundikai pasistengė, kad 1948 m., per Tris Karalius, ji vėl būtų suimta, o jos vaikai Stasys ir Kęstutis išblaškyti po skirtingus kalėjimus. Etapais – per Šilutės kalėjimą, Vilniaus Lukiškes – Stasys buvo išsiųstas į ankstesnę trėmimo vietą. Viename iš etapų, Novosibirsko kalėjime, susitiko su motina. „Apsikabinome be žodžių ir ilgai laikėme vienas kitą glėbyje”. 1952 m. jie vėl atsidūrė Troicke. Prasidėjo antroji
tremtis.

Čia noriu pabrėžti, kad Stasys Dambrava vienas iš retųjų, kurie rašydami apie tremtį, pateikia labai vertingą prieškario Lietuvos švietimo sistemos istoriją – pradinė, mokykla, gimnazija ir jų savitumai. O vėliau – Sibiro mokyklos, kur didžiausi mokinių ir jų mokymosi priešai buvo maliarija ir alkis. Nepaisant to, net septynmetėse mokyklose buvo įvestas karinis mokymas. „Šeštoje ir septintoje klasėje mus mokė demobilizuotas jaunas sužeistas pėstininkų leitenantas su blizgančiu priekiniu dantuku. Nors smarkiai šlubavo, mėgo rikiuotę su daina. /…/ Mus mokė šliaužti su mediniais šautuvais (po plastunski”). Žiemą reikėdavo įsirausti į sniegą”. Šitokius karinius vaikų „manevrus” įtaigiais ir išraiškingais vaizdais parodė žymusis rusų kino režisierius V. Tarkovskis savo filme „Veidrodis”.

Stasys Dambrava pabrėžia vietinių mokytojų geranoriškumą, stiprų savo dėstomųjų dalykų žinojimą. Mokytojai neskirstė vaikų į savus ir tremtinius. Nemaža „Sibiro vaivorykščių” dalis skirta epizodams, siekiant mokslo per vargus – viduriniojo, aukštojo, o paskui ir pačiam mokytojaujant Altajaus krašto mokyklose.

Stasio Dambravos mama.

Mano buvęs auklėtojas Stasys Dambrava buvo geras, rūpestingas ir doras Rebrychos rajono mokyklų direktorius, įrodantis vietiniams, kad bet kokiomis, kad ir skurdžiausiomis, sąlygomis, galima daug ką nuveikti, jei sąžiningai dirbi savo darbą ir jį mėgsti. Tai pajuto ir vietinės valdžios atstovai, mokiniai ir jų tėvai. ,,Mokytojai jau patikėjo, kad stengiausi mokinių labui, o šie atsidėkojo nuostabiu prieraišumu”, – rašo S. Dambrava. Šis sakinys – gyvas priekaištas sovietmečio ir net dabartinės Lietuvos švietimo sistemai, kuri skatina mokytojų abejingumą,
konformizmą, pataikavimą aukštesnei valdininkijai. Sovietmetyje „be kaltės kaltieji” pedagogai užaugino kolaborantų kartą, versdami jaunuolius stoti į komjaunimą, paskui į partiją, skatindami daryti karjerą, pamynus sąžinę ir įsitikinimus. Jaunuolių sąmonė buvo užteršta prisitaikymo ir susitaikymo su „amžina ir nenugalima” sovietų galybe – nuo Baltijos iki Vladivostoko krantų. Dvi Lietuvos žmonių kartas tuometiniai pedagogai pavertė nemąstančiais, valstybę (tegul ir svetimą) apvaginėjančiais, meluojančiais, „kombinuojančiais” žmonėmis. Šiandien matome, kokia buvo sovietmečio moralinė „sėja”. Jos „derlius” ir dabar
pjauna jauną atkurtos Lietuvos valstybę.

Trumpais įtaigiais epizodais „Sibiro vaivorykštėse” apibūdinta Dambravų šeima, kuri, kaip rašo S. Dambrava, „mums buvo brangi savo tautine ir religine ištikimybe; dainomis, nuoširdžiu bendravimu ir gražiomis tradicijomis”. Ir priduria: „ji buvo išdraskyta, išblaškyta ir pasmerkta”. Tas pasmerktumo prakeikimas lydi ir dabartinę šeimą, vis labiau šūkaliojant naujoviško šeimos termino sumanytojams „modernistams”, ištrinant ribas tarp tėvų ir jų vaikų lyčių, vaikantis užsienių šiuolaikiškumų ir šuoliuojant paskui beprotišką globalistinio pasaulio raitelį, sakyčiau, įkūnijantį Piktojo simbolį.

Silvestras Dambrava – vargonininkas, Lietuvos patriotas, buvo policijos nuovados viršininkas Kuktiškėse, Aluntoje, Užpaliuose, – autoritetas miestelių gyventojams, o ypač savo vaikams. „Einantį tėvą pažindavom iš tolo ir visi trys berniukai bėgdavome pasitikti. Nepasidalydavome jo rankų… Mylimiausia jo giesmė buvo ‘Sveika Marija, skaisčiausia mergele…’”/…/ „Sveikas, treniruotas, ištvermingas vyras ir karys Krasnojarsko lageryje ištvėrė tik pusę metų. Mirė nuo išsekimo badu”.

Išskirtine meile mano auklėtojas Stasys Dambrava savo pasakojime apgaubia motiną. „Mama gelbėjo, gydė ir guodė savo vaikus visą gyvenimą. Augindama šešis vaikus, juos ir baudė, ir mylavo”. /…/ „Atsimenu už gerą darbą mamai skyrė premiją – kibirą bulvių. Su nematyta išraiška… mama dėliojo bulves. Ji su tokia pat išraiška paskutinį kartą laimino mane… Ji galvojo apie mus, apie vaikus”. „Tremtyje daug metų stebėjusi alkanus vaikus, niekada nenuleido rankų, valingai ieškojo išeities, savęs netausodama. Dėkojo Aukščiausiajam ir už tokį gyvenimą. Mums, anksti netekusiems tėvo, mama buvo viskas”.

Stasys Dambrava mano, kad Sibiro Motinoms Lietuvoje reikėtų pastatyti paminklą. Dailininkas Eduardas Urbanavičius Sibiro motiną įkūnijo savo tapyboje – žinomi jo kūrinių variantai, pavadinti „Sibiro Madona”. Brolius ir seserį Vitaliją mano auklėtojas apibūdina trumpai, taupiai ir tiksliai. O aš galiu tik džiaugtis, kad gyvenimas man pametėjo tokią retą dovaną – auklėtoją Stasį Dambravą, kurį čia noriu pasveikinti su artėjančiu Jubiliejumi. Metų našta neslegia jaunatviškos sielos.

Mūsų misija

Kurti krikščionišką pasaulėžiūrą atskleidžiantį, aktualų, viltingą ir išliekantį turinį.

Prisidėkite skirdami paramą.