Gitaros legendos J. Hendrixo jubiliejus: „Su gimtadieniu, Jimi!“

Roko gitaros simboliu dar septintame dešimtmetyje tapusio Jimi Hendrixo gerbėjams, kurių ir dabar netrūksta, lapkričio dvidešimt septintoji – ypatinga diena. Legendinė muzikos figūra šią dieną švęstų septyniasdešimtąjį gimtadienį.

Gimęs 1942 metais Hendrixas įėjo į istoriją kaip žmogus, neribotai išplėtęs gitaros galimybes, taip pat kaip vienas tų, kurie septintajame dešimtmetyje dar jauną, paauglišką roko muziką įvilko į gerokai rimtesnį rūbą ir pavertė septintojo dešimtmečio kartos ieškojimų, atradimų ir paklydimų garso takeliu. Neretai pristatomas kaip Gitaristas Numeris VienasPasaulyje, Hendrixas muzikinį kelią pradėjo kaip eilinis juodaodis bliuzo atlikėjas. Vėliau pajutęs ribojimą pasileido į eksperimentų odisėją. Nepajudinamą vietą roko klasikos panteone užėmę muzikanto albumai „Are You Experienced“, „Axis: Bold As Love“, „Electric Ladyland“, ypač koncertiniai įrašai parodo, kad jo kūrybinės užmačios neturėjo ribų. Užvis svarbiausia, kad Hendrixas savo gitara išreiškė tai, ką nuo seno mąstė filosofai, eilėmis apdainavo poetai ir ko siekė paprasti mirtingieji – Laisvę.

Hendrixo šlovės viršūne laikomas jo pasirodymas Vudstoke, kai paskutiniąją festivalio dieną gitaristas savo instrumentu visiškai užvaldė tiek keliasdešimties tūkstančių gerbėjų širdis, tiek aplinkines pievas. O atlikdamas savaip interpretuotą ir krintančių bombų garsais papildytą JAV himno versiją, jis taip pasisakė už meilę, taiką ir prieš karą Vietname.

Deja, po Vudstoko muzikantui atėjo liūdnesni laikai. Nors ir toliau kūrė fantastišką muziką, Hendrixas vis labiau linko į depresiją, narkotikus. 1970 m. rugsėjo 18 d. būdamas 27 metų legendinis gitaristas mirė. Oficiali priežastis – migdomųjų perdozavimas, tačiau iki šiol sklando įvairios jo mirties teorijos, kalbančios apie mafiją, valdžios struktūras ir net paties atlikėjo vadybininką.

Ne retas Hendrixo gerbėjas, ko gero, pamąsto, kokius dar takus kūrėjas būtų pramynęs, jei ne ankstyvas išėjimas iš šio pasaulio. Ar būtų toliau sėkmingai eksperimentavęs ir ieškojęs muzikinio tobulumo? Realu, juk dar likus porai metų iki jo mirties vis gausėjo kalbų apie galimą bendradarbiavimą su džiazo legenda ir bebaimiu novatoriumi Miles Davisu. O gal Hendrixas būtų grįžęs prie ištakų – seno gero bliuzo? Nori nenori, kirba ir nykesnis variantas – aptekimas milijonais ir kūrybinis bei dvasinis aptingimas, ištikęs ne vieną roko legendą.

Visgi geriau net nebandykime to svarstyti. Verčiau dar kartą, ypač šiandien, pasinerkime į tai, ką mums paliko ši muzikos legenda. O pasinėrę dar ir visi kartu ištarkime: „Su septyniasdešimtmečiu, Jimi!“.

Algirdas Fediajevas