Vidutinis skaitymo laikas:

7 min

Religijos sugrįžimas

Pa­ma­tęs, kiek daug bai­sy­bių at­lik­ta ti­kė­ji­mo var­du, Vol­tai­re’as šūk­te­lė­jo gar­si­ą­ją fra­zę: „Su­nai­kin­ki­te tą šlykš­ty­nę!“

Mi­nios Ap­švie­tos mąs­ty­to­jų se­kė juo, skelb­da­mi, kad or­ga­ni­zuo­ta re­li­gi­ja yra žmo­ni­jos prie­šas, ti­kin­čiuo­sius ir ne­ti­kin­čiuo­sius skal­dan­ti jė­ga, su­prie­ši­nan­ti abi pu­ses ir lei­džian­ti žmog­žu­dys­tę. Įta­kin­giau­sias gy­vas šios tra­di­ci­jos at­sto­vas yra Ri­char­das Daw­kin­sas, ku­rio idė­jos, atai­dė­tos Da­no Den­net­to, Sa­mo Har­ri­so ir Chris­top­he­rio Hit­chen­so, šian­die­nos ži­niask­lai­do­je skam­ba taip pat gar­siai ir triukš­min­gai kaip Liu­te­rio ži­nia re­for­muo­toms Vo­kie­ti­jos baž­ny­čioms. Evan­ge­li­nių at­eis­tų kar­to­ja­mų diat­ri­bių dras­tiš­ku­mas iš­ties ste­bi­na. Juk Ap­švie­ta įvy­ko prieš tris šimt­me­čius; Hu­me’o, Kan­to ir Vol­tai­re’o ar­gu­men­tus ži­no kiek­vie­nas iš­si­la­vi­nęs as­muo. Ką dar ga­li­ma pri­dė­ti? Jei ir rei­kia ką nors sa­ky­ti, ko­dėl bū­ti­na tai da­ry­ti taip triukš­min­gai? Ir tik­riau­siai tie, ku­rie prie­ši­na­si re­li­gi­jai siek­da­mi gė­rio, pri­va­lo ir pa­tys ge­rai elg­tis, net su – ypač su – sa­vo prie­šais?

Žmo­nės pra­de­da šauk­ti ant sa­vo opo­nen­tų dėl dvie­jų prie­žas­čių: pir­mo­ji – jie ma­no, kad prie­ši­nin­kas yra toks ga­lin­gas, jog prieš jį rei­kia pa­nau­do­ti kiek­vie­ną gin­klą; ant­ro­ji – jie ma­no, kad jų pa­čių ar­gu­men­tai to­kie sil­pni, jog juos bū­ti­na su­stip­rin­ti triukš­mu. Evan­ge­li­niai at­eis­tai va­do­vau­ja­si abiem mo­ty­vais. Jie iš tie­sų ti­ki, kad re­li­gi­ja yra pa­vo­jin­ga, ke­lian­ti žmo­nėms en­tu­ziaz­mo per­tek­lių, o pas­ta­ra­sis, ka­dan­gi ky­la iš ira­cio­na­lių įsi­ti­ki­ni­mų, ne­ga­li bū­ti at­rem­tas ra­cio­na­liais ar­gu­men­tais. Be­ga­lę eks­ce­sy­vaus el­ge­sio įro­dy­mų pa­tei­kia is­la­mo iš­pa­ži­nė­jai.

Ap­švie­tos epo­cha pa­ža­dė­jo pra­džią nau­jos eros, ku­rio­je val­dys pro­tas, kiek­vie­nam su­tei­kian­tis ga­li­my­bę siek­ti tai­kos.

Vis dėl­to šie pa­vyz­džiai, anot at­eis­tų, yra tik nau­jau­sias pus­la­pis il­gos žu­dy­nių ir kan­ki­ni­mų is­to­ri­jos, ku­rią, žvel­giant iš moks­li­nės per­spek­ty­vos, vi­sai lo­giš­kai ga­li­ma va­din­ti žmo­ni­jos prie­šis­to­re. Ap­švie­tos epo­cha pa­ža­dė­jo pra­džią nau­jos eros, ku­rio­je val­dys pro­tas, kiek­vie­nam su­tei­kian­tis ga­li­my­bę siek­ti tai­kos. Vis dėl­to, ver­ti­nant iš evan­ge­li­nių at­eis­tų per­spek­ty­vos, šis pa­ža­das ne­bu­vo įvyk­dy­tas. Jų nuo­mo­ne, nei ju­daiz­mas, nei krikš­čio­ny­bė ne­pe­rė­mė Ap­švie­tos idė­jų, net jei abi re­li­gi­jos iš da­lies ir įkvė­pė pa­čią epo­chą. At­eis­tams vi­si ti­kė­ji­mai pa­na­šūs į šian­die­ni­nį is­la­mą – įsi­šak­ni­ję dog­mo­se, ku­rio­mis ne­ga­li­ma nie­kaip abe­jo­ti. Įsi­ti­ki­nę šiais da­ly­kais, at­eis­tai nuo­lat keiks­no­ja pa­pras­tus ti­kin­čiuo­sius, įskai­tant ir tuos, ku­rie pa­si­rin­ko re­li­gi­ją ieš­ko­da­mi tai­kos ir ti­kė­ji­mą su­vo­kia kaip ra­gi­ni­mą my­lė­ti sa­vo ar­ti­mą, net ka­rin­gą­jį at­eis­tą, kaip sa­ve pa­tį.

Kar­tu at­eis­tų re­ak­ci­ja su­si­ju­si ir su jų ar­gu­men­tų sil­pnu­mu. Daw­kin­sas ir Hit­chen­sas yra ne­pa­len­kia­mi ir tvir­ti­na, kad moks­li­nis pa­sau­lio su­pra­ti­mas vi­siš­kai su­grio­vė re­li­gi­jos prie­lai­das ir kad tik ne­iš­ma­ny­mas ga­li pa­aiš­kin­ti ti­kė­ji­mo iš­li­ki­mą. Ta­čiau ką iš tie­sų mums sa­ko šiuo­lai­ki­nis moks­las ir kur jo san­kir­tos su re­li­gi­niais įsi­ti­ki­ni­mais? Anot Daw­kin­so (Hit­chen­sas šiuo klau­si­mu yra jo se­kė­jas), žmo­nės yra „iš­li­ki­mo ma­ši­nos“, tar­nau­jan­čios sa­vo ge­nams. Ki­taip sa­kant, mes esa­me ša­lu­ti­niai pro­duk­tai mū­sų ge­ro­vei vi­siš­kai abe­jin­go pro­ce­so, ma­ši­nos, su­kur­tos ge­ne­ti­nės me­džia­gos, kad ši įgy­ven­din­tų sa­vo rep­ro­duk­ci­nius tiks­lus. Pa­tys ge­nai yra su­dė­tin­gos mo­le­ku­lės, su­si­jun­gu­sios pa­gal che­mi­jos dės­nius iš me­džia­gos, ku­rios at­ski­ri in­gre­dien­tai ka­dai­se vi­rė karš­to­je sriu­bo­je ant mū­sų pir­mykš­tės pla­ne­tos pa­vir­šiaus. Kaip tai nu­ti­ko, vis dar ne­ži­no­ma – gal­būt elek­tros iš­kro­vos pa­stū­mė­da­vo azo­to, an­glies, van­de­ni­lio ir de­guo­nies ato­mus su­si­jung­ti ati­tin­ka­mo­mis gran­di­nė­mis, kol ga­liau­siai vie­na iš jų įgi­jo šią ne­pa­pras­tą ypa­ty­bę už­ko­duo­ti nu­ro­dy­mus, kaip rep­ro­du­kuo­tis. Gal­būt moks­las vie­ną die­ną ga­lės at­sa­ky­ti į klau­si­mą, kaip tai nu­ti­ko. Bet bū­tent moks­las, ne re­li­gi­ja, pa­teiks at­sa­ky­mą.

Bu­vi­mas pla­ne­tos, ku­rio­je taip gau­su įvai­rių ele­men­tų kaip Že­mė­je, ir­gi ga­li bū­ti pa­aiš­kin­tas moks­lo, šį­kart ast­ro­fi­zi­kos, o ne bio­lo­gi­jos. Že­mės at­si­ra­di­mas yra da­lis mil­ži­niš­ko pro­ce­so, ku­ris ga­lė­jo pra­si­dė­ti (ar­ba ne) Di­džiuo­ju Spro­gi­mu. Tai pa­slap­tin­gas vyks­mas, ku­rį fi­zi­kai ty­ri­nė­ja su vis au­gan­čia nuo­sta­ba. Ast­ro­fi­zi­ka iš­kė­lė tiek klau­si­mų, kiek jų ir at­sa­kė. Bet tai moks­li­niai klau­si­mai, ku­rie spren­džia­mi at­ran­dant ju­dė­ji­mo dės­nius, val­dan­čius pa­ste­bi­mus po­ky­čius vi­suo­se fi­zi­nio pa­sau­lio lyg­me­ny­se – nuo ga­lak­ti­kos iki su­per­no­vos, nuo juo­dų­jų sky­lių iki kvar­kų. Pa­slap­tis, su ku­ria su­si­du­ria­me kas­kart pa­žvel­gę į Paukš­čių Ta­ką, ži­no­da­mi, kad dau­gy­bė žvaigž­džių, at­ro­dan­čių kaip švy­tin­ti juos­ta, pri­klau­so vie­nin­te­lei ga­lak­ti­kai, ku­rio­je yra ir Sau­lės sis­te­ma, ir kad už jos ri­bų dau­gy­bė ki­tų ga­lak­ti­kų lė­tai su­ka­si erd­vė­je, da­lis jų mir­da­mos, ki­ta da­lis gim­da­mos, vi­sos mums nie­ka­da ne­pa­sie­kia­mos, – ši pa­slap­tis ne­si­šau­kia re­li­gi­nio at­sa­ky­mo, nes ji su­si­ju­si su mū­sų ži­nių ri­bo­tu­mu. Ji ga­li bū­ti iš­spręs­ta tie­siog įgy­jant dau­giau šios sri­ties ži­nių – to­kį pa­ži­ni­mą ir va­di­na­me moks­lu.

Tik ne­iš­ma­ny­mas pa­stū­mė­tų mus neig­ti to­kį pa­sau­lio vaiz­dą. Evan­ge­li­niai at­eis­tai da­ro prie­lai­dą, kad re­li­gi­ja pri­va­lo neig­ti to­kį tik­ro­vės su­pra­ti­mą ir to­dėl tam tik­ru mas­tu įsi­pa­rei­go­ja skleis­ti ne­iš­ma­ny­mą ar­ba vi­sa­da ri­bo­ti ži­no­ji­mą. Vis dėl­to tarp ma­no drau­gų ir pa­žįs­ta­mų nė­ra nė vie­no re­li­gin­go žmo­gaus, ku­ris neig­tų moks­li­nį pa­sau­lio vaiz­dą ar žvelg­tų į jį kaip į ke­lian­tį nors ma­žiau­sią pro­ble­mą jo ti­kė­ji­mui. Daw­kin­sas ra­šo taip, lyg sa­va­nau­diš­ko ge­no te­ori­ja bū­tų kar­tą ir vi­siems lai­kams pa­da­riu­si ga­lą Die­vo kū­rė­jo idė­jai – mums ne­be­rei­kia šios hi­po­te­zės, kad pa­aiš­kin­tų, kaip at­si­ra­do­me. Tam tik­ra pras­me tai tie­sa. O dėl pa­ties ge­no – kaip jis at­si­ra­do? O pir­mykš­tė sriu­ba? Ži­no­ma, į vi­sus šiuos klau­si­mus at­sa­ko­ma žen­giant dar vie­ną žings­nį at­gal prie­žas­tin­gu­mo gran­di­nė­je. Bet kiek­vie­na­me žings­ny­je su­si­du­ria­me su pa­sau­liu, tu­rin­čiu iš­skir­ti­nę ypa­ty­bę, – tai pa­sau­lis, ku­ris, pa­lik­tas sau, ku­ria są­mo­nin­gas bū­ty­bes, ge­ban­čias ieš­ko­ti da­ly­kų pa­aiš­ki­ni­mo ir pra­smės, ne tik prie­žas­ties. Mū­sų vi­sa­ta ste­bi­na tuo, kad jo­je eg­zis­tuo­ja są­mo­nin­gu­mas, spren­di­mai, gė­rio ir blo­gio pa­ži­ni­mas ir vi­si ki­ti da­ly­kai, dėl ku­rių žmo­giš­ko­ji būk­lė to­kia iš­skir­ti­nė. Ji ne­tam­pa ma­žiau ste­bi­nan­ti dėl hi­po­te­zės, kad bė­gant lai­kui at­si­ra­do iš ki­tų są­ly­gų. Jei hi­po­te­zė tei­sin­ga, tai tik pa­ro­do, ko­kios ne­įti­kė­ti­nos bu­vo pir­mi­nės są­ly­gos. Ge­nas ir sriu­ba ne­ga­li ste­bin­ti ma­žiau nei jų pro­duk­tai.

Ne­ga­na to, šie da­ly­kai nu­sto­tų mus ste­bin­ti – ar­ba, tiks­liau sakant, tap­tų da­li­mi to, kas su­pran­ta­ma, – jei ge­bė­tu­me pa­ša­lin­ti iš jų at­si­tik­ti­nu­mą. Bū­tent tai ir ža­da re­li­gi­ja: ne ne­iš­ven­gia­mą tiks­lą, bet šį tą, kas pa­ša­li­na pa­ra­dok­są dės­nių val­do­mo pa­sau­lio, at­vi­ro są­mo­nin­gu­mui, ku­ris vis dėl­to ne­tu­ri pa­aiš­ki­ni­mo – pa­sau­lis tie­siog yra, be jo­kios prie­žas­ties. Evan­ge­li­niai at­eis­tai ne­są­mo­nin­gai ži­no, kad jų re­li­gi­jos at­si­ža­dė­ji­mas moks­lo aki­vaiz­do­je ne­da­ro pa­sau­lio su­pran­ta­mes­nio ir ne­pa­tei­kia al­ter­na­ty­vaus at­sa­ky­mo į mū­sų me­ta­fi­zi­nius ieš­ko­ji­mus. Tai tie­siog su­stab­do pa­tį ieš­ko­ji­mą. Ir re­li­gin­gas as­muo pa­jus, kad šis su­sto­ji­mas yra per anks­ty­vas, kad pro­tas no­ri klaus­ti dau­giau ir gal­būt ga­li pri­im­ti dau­giau at­sa­ky­mų, nei at­eis­tai mums leis­tų. Tad kas šio­se pa­są­mo­nės var­žy­tu­vė­se yra ra­cio­na­les­nis? At­eis­tai pa­krei­pia klau­si­mą sa­vo nau­dai, da­ry­da­mi prie­lai­dą, kad moks­las tu­ri vi­sus at­sa­ky­mus. Bet moks­las ga­li tu­rė­ti vi­sus at­sa­ky­mus tik ta­da, jei už­duo­da vi­sus klau­si­mus, o ši prie­lai­da – klai­din­ga. Yra ra­cio­na­lių klau­si­mų, ku­rie nė­ra moks­li­niai, nes jiems ne­rei­kia prie­žas­ti­nio pa­aiš­ki­ni­mo.

Vie­nas to­kių yra są­mo­nin­gu­mo klau­si­mas. Ši keis­ta vi­sa­ta su juo­do­sio­mis sky­lė­mis ir lai­ko ply­šiais, stip­rio­sio­mis ir sil­pno­sio­mis są­vei­ko­mis kaž­kaip ima su­vok­ti sa­ve. Ji su­vo­kia sa­ve per mus. Šis fak­tas le­mia pa­čią moks­lo struk­tū­rą. New­to­no ab­so­liu­čios erd­vės at­me­ti­mas, erd­vės ir lai­ko kon­ti­nu­u­mo ir kvan­ti­nių lyg­čių pri­ėmi­mas – vi­sa tai nu­lem­ta fak­to, kad moks­li­niai dės­niai yra in­stru­men­tai, pa­de­dan­tys at­skir­ti vie­ną ste­bė­ji­mo bū­dą nuo ki­to. Moks­lo api­bū­di­na­ma vi­sa­ta vi­sa­da yra ap­ri­bo­ta ste­bė­ji­mo. Pa­sak kvan­tų te­ori­jos, da­lis pa­grin­di­nių pa­sau­lio dės­nių tam­pa api­brė­žia­mi tik ste­bint. Pa­aiš­ki­na­mi yra tik di­džio­jo ban­gų ir da­le­lių, lau­kų ir jė­gų, ma­te­ri­jos ir ener­gi­jos go­be­le­no pa­kraš­čiai, kur įvy­kiai kris­ta­li­zuo­ja­si ste­bin­čio­jo pro­te.

Są­mo­nė mums pa­žįs­ta­mes­nė už be ku­rią ki­tą pa­sau­lio ypa­ty­bę, nes tai yra ke­lias, ku­riuo ženg­da­mi pa­žįs­ta­me vi­sa ki­ta. Bet bū­tent to­dėl taip sun­kiai nu­sta­to­ma, kas tiks­liai są­mo­nin­gu­mas yra. Ieš­ko­ki­te jo, kur tik no­ri­te, ra­si­te tik są­mo­nin­gu­mo ob­jek­tus – vei­dą, sva­jo­nę, pri­si­mi­ni­mą, spal­vą, skaus­mą, me­lo­di­ją, pro­ble­mą, bet nie­kur nė­ra juos nu­švie­čian­čios są­mo­nės. Pa­stan­ga su­vok­ti są­mo­nę pa­na­ši į sie­kį ste­bė­ti sa­vo ste­bė­ji­mą, ta­ry­tum no­rė­tum pa­žvelg­ti sau į akis ne­si­nau­do­da­mas veid­ro­džiu. Tai­gi nie­ko keis­ta, kad mąs­ty­mas apie są­mo­nę ke­lia ypa­tin­gą me­ta­fi­zi­nį ne­ri­mą, ku­rį vi­si sten­gia­mės nu­mal­šin­ti įsi­vaiz­duo­da­mi sie­lą, pro­tą, „aš“, „są­mo­nės sub­jek­tą“, vi­di­nę esy­bę, ku­ri gal­vo­ja, ma­to, jau­čia ir yra tik­ra­sis vi­di­nis „aš“. Bet šie tra­di­ci­niai „spren­di­mai“ tik pa­sun­ki­na pro­ble­mą. Apie žmo­gaus są­mo­nę ne­pa­sa­ko­me nie­ko aiš­kaus, pa­kar­to­ti­nai ją api­brėž­da­mi kaip kaž­ko­kio vi­di­nio ho­mun­ku­lo są­mo­nę, ne­svar­bu, tai bū­tų sie­la, pro­tas ar „aš“. Prie­šin­gai, per­kel­da­mi šį ho­mun­ku­lą į kaž­ko­kią as­me­niš­ką, ne­pa­sie­kia­mą ir gal­būt ne­ma­te­ria­lią sri­tį, mes tik gi­li­na­me pa­slap­tį.

Žmo­nės nu­si­grę­žė nuo or­ga­ni­zuo­tos re­li­gi­jos ly­giai taip pat, kaip nu­si­grę­žė nuo vi­sų ki­tų or­ga­ni­zuo­tų da­ly­kų. Bet at­eis­tai, šo­kan­tys ant se­nų­jų re­li­gi­jų kars­to, nie­ka­da ne­įti­kins šių žmo­nių, kad jų vi­di­nis po­rei­kis jau mi­ręs.

Bū­tent ši pa­slap­tis grą­ži­na žmo­nes prie re­li­gi­jos. Jie ga­li ne­tu­rė­ti aiš­kaus moks­lo su­pra­ti­mo, jo­kio te­olo­gi­nio iš­si­la­vi­ni­mo ir ne­pa­žin­ti se­nų se­niau­siai iš­dės­ty­tų ar­gu­men­tų, ku­rie įti­kin­da­vo anks­tes­nių lai­kų žmo­nes, kad at­si­tik­ti­nu­mų gran­di­nė šau­kia­si „pir­mo­jo ju­din­to­jo“. Vi­du­ram­žių mąs­ty­to­jų sub­ti­ly­bės daž­niau­siai tu­ri ma­žai ką ben­dra su šian­die­ni­nių ti­kin­čių­jų mąs­ty­mu. Šiuo­lai­ki­nius žmo­nes į re­li­gi­ją at­ve­da sa­vo­jo są­mo­nin­gu­mo įsi­są­mo­ni­ni­mas, su­pra­ti­mas švie­sos, ku­ri švy­ti jų bū­ties cen­tre. Kaip pui­kiai pa­ro­dė Kan­tas, as­muo, ku­ris pa­žįs­ta sa­ve, ku­ris krei­pia­si į sa­ve kaip į as­me­nį, yra ne­iš­ven­gia­mai įka­lin­tas lais­vė­je. Jis at­si­du­ria virš at­si­tik­ti­nu­mo vė­jų, nuo­lat pu­čian­čių gam­tos pa­sau­ly­je, aukš­tai pa­ky­lė­tas bū­ti­nų­jų Pro­to dės­nių. „Aš“ yra kiek­vie­no prak­ti­nio mąs­ty­mo pra­džios taš­kas, ap­iman­tis užuo­mi­ną, kas ski­ria žmo­gų nuo li­ku­sios gam­tos, bū­tent – mū­sų lais­vė. Tam tik­ra pras­me gy­vū­nai ir­gi yra lais­vi – jie pri­ima spren­di­mus, ga­li elg­tis lais­vai ar­ba ne. Bet gy­vū­nai nė­ra at­skai­tin­gi už tai, ką da­ro. Jie nė­ra kvie­čia­mi pa­aiš­kin­ti sa­vo el­ge­sį, dia­lo­gas su ki­tais ne­kei­čia jų nuo­mo­nės. To­kie tiks­lai kaip tei­sin­gu­mas, ben­druo­me­nė ir mei­lė, ku­rie žmo­gaus gy­ve­ni­mui su­tei­kia sa­vai­mi­nę ver­tę, ky­la iš tar­pu­sa­vio at­skai­to­my­bės as­me­nų, ku­rie vie­nas su ki­tu ben­drau­ja kaip „aš“ su „aš“. Tai­gi nie­ko keis­ta, kad žmo­nėms pri­im­ti­na si­tu­a­ci­ja, kai jie su­pran­ta pa­sau­lį ir jo pras­mę, ma­ty­da­mi jį kaip iš­ori­nę ki­to „aš“ – Die­vo-As­mens – for­mą, bū­ty­bę, ku­rio­je mes vi­si esa­me tei­sia­mi ir iš ku­rios ky­la mei­lė ir lais­vė.

Ši min­tis ga­li bū­ti iš­sa­ky­ta ei­lė­mis, kaip liu­di­ja Ka­ta­li­kų Baž­ny­čios him­nas „Ve­ni Cre­a­tor Spi­ri­tus“, ug­nin­gi Kriš­nos žo­džiai „Bha­ga­vad­gy­to­je“, di­din­giau­sias heb­ra­jų šven­traš­čio kū­ri­nys – psal­mės. Bet dau­gu­mai žmo­nių ji tie­siog yra tan­kus pra­smės gry­nuo­lis jų gy­ve­ni­mo cen­tre, ku­ris tam­pa toks sun­kus, kai jie ne­ži­no, kaip pra­bil­ti apie jį vi­siems su­pran­ta­ma kal­ba. Žmo­nės vis ieš­ko vie­tų, kur bū­da­mi ga­lė­tų pa­žvelg­ti į trans­cen­den­ci­ją ta­ry­tum at­si­dū­rę prie mū­sų em­pi­ri­nio pa­sau­lio lan­go, vie­tų, kur sto­vint į juos sklis­tų ne­že­miš­kas dvelks­mas. Ne taip se­niai Die­vas gy­ve­no kon­kre­čio­je vie­to­je. Ga­lė­jai at­ver­ti du­ris ir ras­ti jį, ir pri­si­dė­ti prie tų, ku­rie gie­da ir mel­džia­si Die­vo aki­vaiz­do­je. Da­bar jis, ly­giai kaip mes, ne­be­tu­ri nuo­la­ti­nės gy­ve­na­mo­sios vie­tos. Bet iš šios pa­tir­ties gims­ta nau­jo ti­po re­li­gi­nis są­mo­nin­gu­mas – vi­di­nis žvilgs­nis pa­si­su­ka trans­cen­den­ci­jos link ir nuo­lat šau­kia­si „mes ne­ži­no­me ko“.

To­dėl ne­pa­si­ti­kė­ji­mas or­ga­ni­zuo­ta re­li­gi­ja ei­na ko­ja ko­jon su jos pra­ra­di­mo ge­du­lu. Mes esa­me var­gi­na­mi evan­ge­li­nių at­eis­tų, de­dan­čių ant­spau­dą ant kars­to, ku­ria­me įsi­vaiz­duo­ja gu­lint Die­vo kū­ną, ir lie­pian­čių mums jį kuo grei­čiau pa­lai­do­ti, kol ne­pra­dė­jo dvok­ti. Šie vei­kė­jai šiurkš­tūs ir ne­tvar­kin­gi – aki­vaiz­du, kad jų gy­ve­ni­me stin­ga kaž­ko, kas su­teik­tų tvar­ką ir pil­nat­vę vie­toj at­si­tik­ti­nio pa­si­bjau­rė­ji­mo. Ir vis dėl­to mes ne­sa­me tik­ri, kaip jiems at­sa­ky­ti. Nie­kur pa­sau­ly­je ne­bė­ra du­rų, ku­rias at­vė­rę at­si­sto­tu­me ten, kur jun­ta­mas Die­vo al­sa­vi­mas.

Vis dėl­to žmo­nės tu­ri įgim­tą po­rei­kį kon­cep­tu­a­li­zuo­ti pa­sau­lį trans­cen­den­ti­nė­mis ka­te­go­ri­jo­mis ir iš­gy­ven­ti skir­tu­mą tarp sak­ra­lių ir pro­fa­niš­kų da­ly­kų. Šis po­rei­kis įsi­šak­ni­jęs sa­vi­vo­ko­je ir pa­ty­ri­muo­se, ku­rie pri­me­na mums vi­siems ben­drą lai­ki­ną li­ki­mą, ap­ra­šy­tą Kan­to „Do­ro­vės me­ta­fi­zi­kos pa­grin­duo­se“. Šie pa­ty­ri­mai yra pa­ma­ti­niai žmo­nėms, ly­gi­nant mus su gy­vū­nais, ir mes pri­va­lo­me juos pa­tvir­tin­ti, įsi­są­mo­nin­ti, kad jie yra mū­sų da­lis, idant gy­ven­tu­me tai­ko­je su sa­vo pri­gim­ti­mi. Re­li­gi­jos pa­ten­ki­na šį po­rei­kį. Jos su­tei­kia so­cia­li­nį už­nu­ga­rį ir te­olo­gi­nę in­fra­struk­tū­rą, ku­ri sau­go trans­cen­den­ci­jos ir šven­tu­mo idė­jas. Ne­sau­gu­mas ir ne­tvar­ka Va­ka­rų vi­suo­me­nė­se ky­la iš įtam­pos, ku­rią iš­gy­ve­na žmo­nės, ne­ga­lin­tys su­sie­ti vi­di­nio trans­cen­den­ci­jos įsi­są­mo­ni­ni­mo su iš­ori­nė­mis re­li­gi­nio ri­tu­a­lo for­mo­mis.

Žmo­nės nu­si­grę­žė nuo or­ga­ni­zuo­tos re­li­gi­jos ly­giai taip pat, kaip nu­si­grę­žė nuo vi­sų ki­tų or­ga­ni­zuo­tų da­ly­kų. Bet at­eis­tai, šo­kan­tys ant se­nų­jų re­li­gi­jų kars­to, nie­ka­da ne­įti­kins šių žmo­nių, kad jų vi­di­nis po­rei­kis jau mi­ręs. Die­vas pa­bė­go, bet ne­mi­rė. Jis žiū­ri, kas nu­tiks, lau­kia, kol skir­si­me jam vie­tos. Bent jau taip aš su­pran­tu au­gan­čią re­li­gi­jos ma­ni­ją ir il­ge­sį to, ką pra­ran­da­me, kai įvai­rios kon­gre­ga­ci­jos už­ver­čia sa­vo bib­li­jas ir gies­my­nus, su­plė­šo juos į sku­tus ir ty­liai iš­si­skirs­to po na­mus.

Axess Ma­ga­zi­ne“, 2008, Nr. 1

Ver­tė To­mas Taš­kaus­kas

Mūsų misija

Kurti krikščionišką pasaulėžiūrą atskleidžiantį, aktualų, viltingą ir išliekantį turinį.

Prisidėkite skirdami paramą.