2012 11 30

bernardinai.lt

Vidutinis skaitymo laikas:

6 min.

A. Juozaitis atsako į Vilniaus šv. Kristoforo gimnazijos mokinių klausimyną

Filosofas Arvydas Juozaitis. Gino Dabašinsko / „Fotobanko“ nuotrauka

ARVYDAS JUOZAITIS (g. 1956 m. balandžio 18 d. Vilniuje) – rašytojas, filosofas, publicistas, sportininkas, politinis ir visuomenės veikėjas, humanitarinių mokslų daktaras.

1988 m. vienas iš Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžio kūrėjų.1980 m. baigė Vilniaus universitetą, ekonomistas. 1986 m. VU apgynė filosofijos mokslų kandidato disertaciją „Vilhelmas Diltėjus: istorinis subjektas ir subjektyvioji realybė“. 1985–1987 m. dėstė Lietuvos konservatorijoje, 1987–2001 m. LMA  Filosofijos, sociologijos ir teisės instituto mokslinis bendradarbis. 1998–2004 m. Vilniaus universiteto Tarptautinės verslo mokyklos dėstytojas. 2001–2003 m. LR Ministro Pirmininko patarėjas švietimo ir kultūros klausimais, 2004–2009 m. Lietuvos generalinio konsulato Kaliningrado srityje kultūros atašė. Nuo 2009 m. gyvena Rygoje.

Pasiekė įspūdingų rezultatų sporto srityje: 1974–1977 m. daugkartinis Lietuvos plaukimo čempionas ir rekordininkas, 1976 m. TSRS plaukimo čempionas ir rekordininkas, TSRS Tarptautinės klasės sporto meistras. 1976 m. tapo Monrealio XXI olimpinių žaidynių bronzos medalio laimėtoju.  Tais pačiais metais Peskaroje (Italija) laimėjo Europos taurę.

Arvydas Juozaitis 1988 m. buvo legendinio Sąjūdžio leidinio „Sąjūdžio žinios“ redaktorius ir leidėjas, 1990 m. savaitraščio „Šiaurės Atėnai“ vienas iš steigėjų, redaktorius ir leidėjas; 1995–2000 m. žurnalo „Naujoji Romuva“ vyriausiasis redaktorius. Yra išleidęs per 20 knygų, pagal  jo pjeses pastatytas ne vienas spektaklis, dokumentinis filmas. Apdovanotas ne viena literatūrine premija, 1997 m. Didžiojo Lietuvos kunigaikščio Gedimino Penktojo laipsnio ordinu. Sunkiai telpantis į kokius nors ideologinius rėmus, nebijantis būti nepopuliarus, visada drąsus ir ištikimas savo principams, nuolatos gyvenantis tautos reikalais.

Kaip atradote savo pašaukimą? Ar daug ieškojote, klydote, abejojote?

Nugyvenau didesnę gyvenimo dalį ir galiu pasakyti: paskutinio „pašaukimo“ laukiau pusę gyvenimo. Dabar akivaizdu, kad esu sudarytas iš keturių dalių, kad mano gyvenimas suraikytas kaip duonos kepalas – dviem duonriekio pjūviais skersai ir išilgai. Keturios dalys: Sportas – Filosofija – Sąjūdis – Rašymas. Labai daug patyriau, kiekvieną gyvenimo dalį išgyvenau apimtas religinio įsitikinimo, kad gyvenu teisingai.

Kas yra pašaukimas, jeigu ne religija, tikėjimas, kad tave pašaukė? Bet dar svarbiau, kad tikėjimas pažadintų aistrą pačiam šaukti. Taip yra: šauki pamiškėje, o giria atsišaukia. Toje sąšaukoje gimsta ir pašaukimas, ir gyvenimas.

Mano rašymas (proza ir drama) gimė iš viso gyvenimo potyrių. „Rašytojo Biografiją“ pradėjau laiškais mamai. Buvau tuo metu paauglys, daug laiko praleisdavau anapus namų, mėnesių mėnesiais – Rusijoje, Baltarusijoje, Ukrainoje. TSRS plaukimo rinktinės stovyklose. Iš visur į namus plaukdavo mano laiškai. Būdavo dienų, kai parašydavau net po tris – tiek nenusėdėdavau. Ir kokius laiškus?! Tai nebuvo nūdienės žinutės, rašomos kompiuterio lange ar žaibai mobiliuoju telefonu. Kiekvienas laiškas – tai popieriaus lapas (sąsiuvinio), tai vokas ir pašto ženklas. O dar kelias į paštą! Nežinau, negaliu paaiškinti, kodėl degte degdavau įtarimais, ar laiškas tikrai iškeliavo. Matyt, bijodavau, kad gulėdamas pašto dėžutės dugne jis supus? Esu tikras, kad manoji rašytojo biografija tada prasidėjo. Niekas nevertė, neprašė tiek rašyti – o mane degino. Aistra pasakoti ir pasakoti: ką matai, kas vyksta, ką išgyveni. Tiesa, po ranka buvo ir sporto dienoraštis. (Manieji sporto dienoraščiai mirgėte mirgėjo išgyvenimų aprašymais).

Kas yra Jūsų autoritetai? Ką laikote savo mokytojais? Kodėl?

Autoritetai? Kiekvienam žmogaus amžiui vis kiti. Maža to, net kintant užsiėmimams, kinta ir autoritetai. Gyvenimo apyaušryje, kai imi suprasti žmonių santykius, lyg aukso strėlės persmeigia literatūriniai herojai. Tarp jų lygių neturi D‘Artanjanas ir indėnų vadas Vinetu. Kiek vėliau „šviesios valios“ vyrų daugėja. Keista, bet instinktyviai supranti dar kone vaikas būdamas, kad yra ir „velniškos valios“ herojų, kurių vardų minėti nenoriu.

Kiek atsimenu, pirmasis mano herojus buvo beveik tuo pat metu, vadinasi, paauglystės metais, ėmė deginti širdį Fritjofas Nansenas ir „Kon Tikio“ plausto didvyris Turas Hejerdalas. Po to – Kornelijus Ferkerkas, olandų čiuožėjas, nepaprastai užsispyręs žmogus, pasaulio viršūnių pasiekęs fanatišku darbu. Sporto herojų galerijos pabaigoje stojo japonų moterų tinklinio rinktinės treneris Chirobumi Daimacu, per kelerius metus sukūręs stebuklo komandą (kol merginos tapo olimpinėmis čempionėmis, jis uždraudė joms net pasimatymus su vaikinais). Taip aš atėjau į savąją olimpiadą – Monrealio olimpines žaidynes.

Visų tikrų vyrų gyvenimo šūkis stebėtinai paprastas: „Ėmeisi darbo – pasiek!” Tai valios žmonės, protingos valios. Manau, kad būtent tada supratau auksinę darbo vertę. Tada pats daug dirbau (paauglys, o kasdien mažiausiai kelias valandas; tai panašu į muzikų vaikystę, praleistą prie pianino ar su smuiku). Prieš olimpiadą porą metų jau dirbau po 5–6 valandas. Autoritetas tuo metu buvo tėvas, Jonas Algimantas Juozaitis, mano treneris ir mokytojas.

Herojai išmoko ne tik veržtis anapus horizonto. Po sporto kone kritau „į duobę“, nes išėjau iš „galerų“. Laimė, nušvito filosofija, kurią paauglystėje jutau kaip „minties galybės pasaulį“. Atėjo ir nauji herojai: Bertranas Raselas, Georgas Hėgelis, vėliau – Osvaldas Špengleris, Alberas Kamiu. Pastarasis – ant slenksčio į rašytojo kelią. Ten sutikau Fiodorą Dostojevskį. Manau, kad pastarąjį pažįstu kaip retas Lietuvoje. Jau 19 metų kasmet važinėju į jam skirtus pasaulinius skaitymus.

Kas Jus įkvepia? Kokios knygos, muzika, filmai ir/ar kita?

Įkvėpimo šaltinių nė nereikia vardyti – jie po kojomis ir virš galvos. Prieš akis. Dabar dažnai įkvepia debesys, jų pasakiškas judėjimas, jų teatras virš, danguje. Čia pat. Žinoma, įkvepia gera knyga, geras filmas. Beje, tik klasikinė muzika. Tiesa, ir toji klasika – ne visa. Pastaruosius penkerius metus (o gal ir dešimt metų) labai pamėgau fleitą, smuiką, akordeoną. Rečiau fortepijoną (pianiną). Flamenko melodijas labai mėgstu. Argentinietišką tango, kurį pažinau Astoro Pjacolos dėka. Pagaliau ėmiau vertinti ir žmogaus balsą kaip muzikinį instrumentą. Moters sopranas ir mecosopranas, vyro tenoras – protingos valios stebuklas. Labai mėgstu lietuviškas sutartines, nors retai klausau. Beje, daugiausia dabar girdžiu latvišką estradą ir esu įsitikinęs, kad ji geriausia pasaulyje.

Bet labiausiai įkvepia – idėjos, dažniausiai rastos knygose.

Ką galvojate apie mus, šiuolaikinį jaunimą?

Galvoju? Manau, kad jūs esate paskutinioji lietuvių karta (kreipiuosi į lietuvius, kas man natūralu). Matau, kad jums išpuolę baisūs laikai, kone neįveikiami išbandymai. Jeigu atsilaikysite, bus stebuklas.

Kuriama masinių pramogų ir proto „nusunkimo“, sielos išsekinimo pramonė – baisi. Visa susukta taip, kad tik jaunimas būtų įtrauktas į begalinio vartojimo „kultūrą“. Kad suėstų jauno žmogaus natūralų gimimą. Jam skiriamas „žvaigždžių“ mėgdžiojimo fabrikas. Pažvelkime, kaip agresyviai elgiasi merginos? Nes kone visos (kalbu apie miestus ir miestelius) apnuodytos „žvaigždžių“ ligos (per moteriškus žurnalus ir „Panelę“), visos priverstos mėgdžioti madonas ir ledi gagas. Tai mirties kultūra. Ji jaunam žmogui įbrukama šiam nė nepajuntant, kas su juo daroma.

Aš jau nekalbu apie svaiginimosi „kultūrą“ alkoholiu ir tikrais narkotikais. O kokios bukos akys! Prilipusios prie begalinių kompiuterio pasaulių.

Kas, kokios sielos gali išeiti iš tokio pragaro? Griovėjai ir pabėgėliai iš tėvynės.

Ir dar: juk jus medžioja, vaikai, visas atviras pasaulis medžioja. Vilioja, nes turi kur vilioti. Kad tik taptumėte vartojimo vergais. Kad neliktumėte namuose. Kad paliktumėte lietuvių kultūrą ir lietuvių civilizaciją. Ir valstybę. Maža to: kad keiktumėte ją. Siaubas, kurį pamatai interneto laikraščių ir TV laidų (klipų) „komentatorių“ leksikoje, – tai jau tikras pragaras namuose. Ir tai visa rašo, kalba jaunimas, kuris išėjęs į gatvę atrodo normalus? Vargas gatvėms, kuriomis vaikšto tas normalumas.

Žinoma, bepigu pamokslauti. Tačiau galiu remtis savo patirtimi.

Būdamas 15–21 metų amžiaus gyvenau kaip „paskutinis lietuvis“. Tačiau taip jausdamasis nešiau pasauliui „paskutinio lietuvio“ ženklą – siekiau, siekiau, siekiau augti. Be to, patriotizmas šeimoje buvo tiek giliai įdiegtas, kad paauglio amžiaus būdamas žinojau, jog subrendęs turiu palikti po savęs mažiausiai tris vaikus. Jau tada buvo apsėdusi žinia ir baimė, kad mes nykstame. Kad reikia fiziškai dauginti lietuvių pasaulį.

O dabar? Apie vaikus paklausk jaunimėlio – ką pasakys? Kokią bjaurastį: „kam tų vaikų reikia?“. Ir šiaip jau dauguma neleis sau net  pagalvoti, pasvajoti apie vaikus. Nes juk reikia „pagyventi sau“. Hedonizmo kultūros atstovai. Ir koks ėdrumas, koks bėgimas už horizonto (pažeista net „horizonto“ samprata). Tarsi jaunas būsiu amžinai ir jaunas mirsiu – amen. Jokio energijos dėsnių pripažinimo ir jokio sveiko proto.

Beje, autoritetas A. Kamiu pagrindiniu proto uždaviniu laikė ribų pažinimą, jų nustatymą. Priešingai negu kitas egzistencialistas Ž. P. Sartras, kuriam žmogaus esmė buvo tik laisvė. Beribė, vadinasi, savižudiška laisvė. (Baigėsi tuo, kad Sartras Paryžiaus „Floros“ kavinėje sėdėjo su kinų siaubūno komunisto Mao ženkleliu ant atlapo.)

Kaip pasaulis kalba apie „vakarietį“? Rytų pasaulis, kad ir tie patys musulmonai? Jie sako: „Baltasis? Vadinasi, narkotizuotas, vadinasi, negimdantis, Dievo nepažįstantis“.

Dabartinis mūsų jaunas žmogus baisus tuo, kad jis paliks Lietuvą be sąžinės graužaties. Paliks kaip tuščią erdvę kitoms kultūroms. Paliks jau vien todėl, kad merginos eina iš proto. Nes jos ir tik jos prabyla, artėjant 40 metų slenksčiui, kad gal jau „reikia vaiko“. Pirmo vaiko. Ir paskutinio.

Lietuviškas jaunimas – tai jau tikri Vakarai, deja. Nei tautiškų dainų moka, nei jam jų reikia. O ir Dainų šventės jam – kas? Vakaruose jų nei buvo, nei yra.

Svaiginkitės į sveikatą.

Duok Dieve, kad aš klysčiau.

Kaip informacinės technologijos keičia mūsų visuomenę? Ar naudojatės socialiniais tinklais?

Kol gyvas ir dar nepraradęs savisaugos instinkto, kūrybos galių ir laiko socialiniams tinklams neatiduosiu. Tas begalinio plepėjimo maras manęs nepalaužęs. Žinoma, informacinės technologijos (gal reikėtų jas kokiu baisesniu vardu pavadinti?) dabar modeliuoja pasaulį. Be filosofiško „nereflektaimo“, supratimo, ko norima pasiekt. Žmogų daro tuo, ką Karlas Marksas jau įvardino: „visuomeninių santykių visuma“. Tai tau ir socialiniai tinklai. Žmogumi juose tampi be savos sielos ir savo stuburo. Aš jau nekalbu apie laiko švaistymą ir sudirgintą psichiką. Kelių šimtų puslapių knygos 80 proc. jaunimo jau nebeįstengia perskaityti.

Kodėl svarbu išlaikyti tautinę tapatybę? Ką Jums reiškia ištikimybė Lietuvai?

Šis klausimas normaliam žmogui neturi prasmės.

Kodėl reikia mylėti savo motiną? Ketvirtasis Dievo įsakymas.

O paprasčiau kalbant – jaunimui, kuris dabar bėga iš Lietuvos, – užduokime tik vieną klausimą: motiną palieki? Ji susirgo, nebegali tau padėti? Vadinasi – laikas ją mesti, palikti ir bėgti kur sočiau? Ir kai nesuguodžia, kad pirmus metus dar siųs motinai pinigų. Ne pinigų reikia Lietuvai, o gyvų ir sveikų žmonių.

Kokie dalykai Jums svarbiausi bendraujant su kitu žmogumi?

Kad jis žiūrėtų į akis ir mokėtų klausyti. Ir suprastų nutrauktus sakinius.

Kokie yra Jūsų ryškiausi vaikystės ir mokyklos metų atsiminimai?

Vilniaus septintoji vidurinė mokykla – mano rojus. Tėtis, paėmęs už rankos, atvedė mane į ją, iš jos aš po vienuolikos metų ir išėjau. Su brandos atestatu rankose. Pagaliau ir žmoną radau joje, mudu su Laima – klasės draugai. Beje, mūsų mokyklos direktorės Aldonos Balsevičienės dukra. Direktorė mirė  vykdydama pareigas, kai mes buvome devintoje klasėje.

Ar tikite pasirinkimo laisve? Ar matote gamtoje harmoniją, grožį, ar tik atsitiktinumų grandinę?

Visa tai yra tik žodžiai, atleiskite, aš jų nebegaliu aptarinėti.

Ar tikite likimu, Apvaizda? Ar yra tekę kreiptis pagalbos į Išganytoją?

Tikiu. Kreipiausi.

Įdomu? Prenumeruokite naujienlaiškį ir skaitykite mus kasdien