Vidutinis skaitymo laikas:

7 min.

Matthew Dickerson. Kas bus paliktas, o kas – paimtas?

EPA nuotrauka

Kaip laikų pabaigos teorijos formuoja mūsų požiūrį į žemišką buveinę?

Retsykiais tenka pakeliauti. Deja, tada tenka nakvoti viešbučiuose. Paskutinė nakvynė viešbutyje privertė mane pasvarstyti apie skirtumus tarp viešbučio kambario ir mano namų. „Svetingumo“ industrija orientuojasi į anoniminių ir beveidžių vartotojų masę. Negaliu tikėtis rasti ką nors daugiau nei švari patalynė, karštas vanduo ar retsykiais – kavinukas. Net prabangūs viešbučiai, nors elegantiškai apstatyti ir turi brangią įrangą, suprojektuoti standartiškai. Vienas kambarys niekuo nesiskiria nuo kito. Kiekvienas meno dirbinys, žvelgiantis nuo sienų, yra masinė produkcija.

Tačiau mano namas su visomis jo keistenybėmis yra namai: ilgalaikis būstas, vieta, pripildyta nuoširdžių santykių ir svetingumo. Nesijaučiu kaip svečias. Priešingai – net svečiai mano namuose neturėtų jaustis kaip svečiai, bet kaip šeima.

Dėl šių priežasčių mano požiūris į viešbučio kambarį visiškai kitoks nei į savus namus. Tiesa, nedarkau viešbučio kambarių, tačiau ir neinvestuoju į juos. Neeikvočiau jokių lėšų norėdamas perdažyti sienas ar sutaisyti sugedusį kanalizacijos vamzdį. Bet visuomet galvoju, kaip išlaikyti ir gražinti savo namus: įsigyju naujų meno kūrinių ar baldų, pertvarkau virtuvę, kambarius, įstiklinu verandą ir taisau, jei kas sulūžta. Kadangi esu prisirišęs prie savo namų, mano nuostata visiškai kitokia.

Tai kelia svarbių klausimų. Kaip mes žiūrime į Dievo sukurtą pasaulį, kuriame gyvename? Kaip tvarkomės toje erdvėje, kurioje Jis mus apgyvendino? Ar tai mūsų namai, ar tik viešbutis? Mūsų atsakymas iš dalies priklauso nuo to, kaip suprantame laikų pabaigą.

Galiausiai mūsų gyvenimo trukmė yra tik mažytis laiko lašelis begaliniame amžinybės okeane. Jei tikimės, kad mirtis mus ištrauks iš šio pasaulio – pasiims kartu su Dievo sekėjais, o nusidėjėliai bus „palikti“, – tuomet galbūt patvirtintume, jog šis pasaulis nėra mūsų namai, o mes esame tik praeiviai.

Bet jei Dievas visgi norėjo, kad pasaulyje gyventume kaip namuose, o ne kaip viešbutyje?

Kūno kalba

Biblinis mokymas apie laikų pabaigą turėtų būti nagrinėjamas pasitelkus nuolankumą. Kai Jėzus mokė apie paskutinius laikus, jis kalbėjo palyginimais ir metaforomis. Jis stengėsi perteikti idėjas, kurioms iliustruoti ar apibūdinti savo kalboje rasime tik keletą žodžių bei apibūdinimų. Kad juos suprastume, reikia ne tik proto, bet ir vaizduotės. Jėzus tik kartais pateikia tiesmuką ar konkretų apibūdinimą – ir niekuomet nenurodo tikslaus meto! Tokie pat pastebėjimai tinka ir Apreiškimo Jonui knygai bei Senojo Testamento pranašystėms. Nors krikščionys drąsiai remiasi paskutinių laikų doktrina, turime būti nuolankūs ten, kur atsakymai nėra akivaizdžiai aiškūs.

Vis dėlto, kaip galime matyti iš mūsų besiskiriančių požiūrių į viešbučius ir namus, tai, kaip gyvename čia ir dabar, yra iš esmės paveikta mūsų laikų pabaigos supratimo. Apsvarstykime vienos doktrinos prasmę: kūnišką Kristaus prisikėlimą ir kūnišką Jo sekėjų prisikėlimą ateityje. C. S. Lewisas „Stebukluose“ pažymi: „Anksčiausi krikščioniški dokumentai neapibrėžtai patvirtina tikėjimą, kad antgamtinė žmogaus dalis išgyvena po mirties, būdingos kiekvienam gyvam organizmui. Tačiau jie labai mažai domisi šiuo klausimu. Kas jiems išties rūpi, tai viso kūrinio atkūrimas arba „prikėlimas“, veikiant stebuklingai dieviškai jėgai.“

Neseniai žurnale „Christianity Today“ autorius N. T. Wrightas atkreipė dėmesį į svarbią kūniško Jėzaus prisikėlimo reikšmę, kuria krikščionys gali remti savo viltį, kad ir jų kūnai bus prikelti. Pasak jo, „Bažnyčios misija yra sutvirtinti kūnišką Jėzaus prisikėlimą, Šventai Dvasiai padedant… Skilimas tarp sielų išganymo ir darymo gera pasaulyje nėra Biblijos mokymo padiktuotas vaisius, tačiau abiejų kultūrinė nelaisvė. Materialus pasaulis, apibrėžtas laiko ir erdvės, tai vieta, kur gyvena rea­lūs žmonės, kur vyksta tikras bendravimas… Ir Bažnyčia, atnaujinta Jėzaus prisikėlimo žinios, turi darbuotis būtent šiame pasaulyje, apibrėžtame erdvės, laiko ir materijos.“

Kitais žodžiais tariant, jei netikime kūnų prisikėlimu – jei dangų matome gnostikų akimis kaip bekūnių dvasių sambūrį, kaip vietą, kur tarp debesų plevena angelai, grojantys arfomis, – tuomet mes nelinkę pernelyg rūpintis tiek savo, tiek kitų kūnais ir fiziniu pasauliu, kuriame tie kūnai gyvena. Kita vertus, rimtas požiūris į kūnų prisikėlimą krikščionis įpareigoja atsakingai darbuotis išganymo labui šiame fiziniame pasaulyje.

Tvano pamoka

Žinomiausias Jėzaus mokymas apie laikų pabaigą užrašytas Evangelijoje pagal Matą (Mt 24–25). Čia randame ir vieną garsiausių Jėzaus antrojo atėjimo apibūdinimų: „Tuomet du bus kartu lauke, ir vienas bus paimtas, o kitas paliktas. Dvi mals vienomis girnomis, ir viena bus paimta, o kita palikta“ (Mt 24, 40–41). Šios dvi eilutės įkvėpė populiarų krikščionišką Larry Normano 1972 m. hitą: „I wish we’d all been ready“ („Norėčiau, kad mes visi būtume pasirengę“).

Ši Evangelijos ištrauka verta nuodugnesnio žvilgsnio. Jėzus nurodo mums raktą, kuris galėtų padėti suprasti šį pamokymą – tai Nojaus istorija, apie kurią jis užsimena ankstesnėje pastraipoje: „Kaip yra buvę Nojaus dienomis, taip bus ir Žmogaus Sūnui ateinant. Kaip dienomis prieš tvaną žmonės, nieko nenumanydami, valgė, gėrė, vedė ir tekėjo iki pat dienos, kurią Nojus įlipo į laivą, kai užėjo tvanas ir visus nusinešė, taip bus ir tada, kai ateis Žmogaus Sūnus“ (Mt 24, 37–39).

Atkreipkime dėmesį į tai, ką šioje ištraukoje Jėzus pasako du kartus. Žmogaus Sūnaus atėjimas bus toks, „kaip yra buvę Nojaus dienomis“ (37 eil.). Jei netyčia to nepastebėtume, Jis vėl pakartoja: „Taip bus ir tada, kai ateis Žmogaus Sūnus“ (39 eil.). Turime atkreipti ypatingą dėmesį į tai, ką Jėzus pamini du kartus. Atrodo, jog minėtoje Nojaus istorijoje Jis nori pabrėžti dvi aplinkybes. Viena – tvanas užklumpa nelauktai. Iki tos dienos, kai jis ištiko žemę, žmonės buvo užsiėmę savo reikalais, gyveno kasdienį gyvenimą. Jie buvo užklupti netikėtai. Taip pat antrasis Jėzaus atėjimas bus netikėtas, ir mes turime būti visuomet pasirengę.

Čia reikėtų išskirti dvi žmonių grupes. Viena – tai Nojus ir jo šeima. Nojus yra teisus ir seka Dievu. Jis ir jo šeima yra išgelbėti; jie neužklupti netikėtai. Antrąją grupę sudaro neįvardyti „žmonės“ (38 eil.): tie, kurie valgė, gėrė, tuokėsi. Ši antroji grupė – kuri aprašyta Pradžios knygoje (Pr 6, 5) kaip pilna nedorumo, ir jai priskiriamų žmonių širdys bei mintys linkę į pikta – užklumpama staiga. Dėl savo nedorybių jie ir buvo nubausti tvanu. Matome, kad žmones, kurie „nieko nenumanė apie tai, kas nutiks“, nusinešė tvanas.

Pažiūrėkime, kaip tai apverčia kai kurias paplitusias nuostatas apie laikų pabaigą. Tuos, kurie nesekė Dievu, anot šios pastraipos, „nusinešė“. Priešingai, Nojus ir jo šeima yra „palikti“. Tuo metu, kai tvanas nuplauna nedoruosius, Dievas išgelbsti Nojų ir jo artimuosius, leisdamas jiems džiaugtis atsinaujinusios ir atkurtos kūrinijos grožiu.

Čia girdime – ir ne kartą, bet du – kad antrasis Jėzaus atėjimas nutiks kaip tik taip. Dar kartą prisiminkime minėtas Mato evangelijos eilutes (Mt 24, 40–41), kurios kalba apie dvi asmenų poras. Abiem atvejais vienas paimamas, o kitas paliekamas. Pridurkime 37 ir 39 eilutes, sakančias, kad tai atspindi Nojaus dienas. Pagal šį Jėzaus antrojo atėjimo apibūdinimą, bus palikti Dievo sekėjai, ne nedorieji. Tai bus atpildas jiems, ir jie, kaip kūniškos būtybės, galės gėrėtis naująja Dievo karalyste. „Paimti“ nedorieji praranda galimybę išgyventi naujos kūrinijos džiaugsmą.

Kristus ar Platonas?

Žinoma, galiu klysti. Jėzus dažnai pasakoja istorijas, kurių pagrindinės idėjos nėra akivaizdžiai aiškios. Iš tik­rųjų pirmiausia atrodytų, kad kitos pastraipos skirtingai įvardija, ką reiškia būti „paliktam“. Evangelijoje pagal Luką (Lk 17, 26–36) yra kitokia versija: Jėzus du kartus kalba apie du asmenis, iš kurių tik vienas bus paimtas. Čia Jėzus užsimena ne tik apie tvaną, bet ir Sodomos pražūtį. Loto istorijoje teisieji paimami – išvedami iš Sodomos, o pasilikusieji sunaikinami. Ar ši pamoka priešinga tai, kurią gavome iš Nojaus istorijos? Galbūt svarbu ne tai, ar tu būsi paimtas, ar paliktas, o paprasčiausiai reikia atsiliepti į raginimą būti pasirengusiam.

Kad ir kaip būtų, skirtumas tarp pasakojimų apie Nojų ir Lotą yra svarbus. Nojaus pavyzdžio, kuris iliustruoja paskutines dienas, esmė – tai nuosprendis visai žemei. Galbūt todėl abiejų Evangelijų autoriai įtraukė šį pasakojimą kaip Jėzaus mokymo dalį. Loto atvejis iliustruoja ne globalų teismą, tačiau bausmę vienam miestui. Bet ir čia Lotas bei jo dukterys, nors ir išvesti iš Sodomos, „paliekami“ kaip kūniškos būtybės, tuo tarpu nedorieji, „palikti“ Sodomoje, išnyksta.

Galėtume pasitelkti pirmojo Laiško tesalonikiečiams eilutes (1 Tes 4, 13–18), kur apaštalas Paulius aprašo „Paėmimą“. Žinoma, kai kas tarstelėtų, jog tai nurodo, kad Kristaus sekėjai bus paimti. Tačiau ar iš tiesų? Šios ištraukos esmė yra vilties žinia, kad tikintieji, kurie mirė, bus prikelti iš mirties kaip Jėzus. Paulius aiškina, ką reiškia būti pagautam oran, kad pasitiktum Viešpatį. Tačiau paskaitykime atidžiai. Nors neužsimenama, kad Kristaus sekėjai paliekami, du kartus paminimas Jėzaus atėjimas (15–16 eil.). Taigi kaip „susitikti Viešpatį ore“ (17 eil.)?

Įdomu, kad pavartotas žodis „susitikimui“ išreikšti čia yra apantesis – terminas, dažnai vartotas Naujajame Testamente ir turintis labai skirtingas konotacijas. Tai reiškia išeiti sutikti atvykstančio magistrato ar garbingą postą užimančio žmogaus ir pasveikinti jį, sugrįžus į miestą. Kitais žodžiais tariant, pastraipa iš Pirmojo laiško tesalonikiečiams nenurodo išvykimo iš žemės. Veikiau ji pabrėžia pergalingą Jėzaus sugrįžimą. Atrodo, jog Paulius užsimena apie Jėzaus šlovingą įžengimą į Jeruzalę, kai žmonės išėjo Jo pasitikti ir pasveikinti Jį, Jonas šį įvykį aprašė taip: „Rytojaus dieną gausiai susirinkusi į šventes minia sužinojo, kad Jėzus ateinąs į Jeruzalę. Žmonės pasiėmė palmių šakų ir išėjo jo pasitikti, garsiai šaukdami: „Osana! Garbė tam, kuris ateina Viešpaties vardu – Izraelio Karaliui!“ (Jn 12, 12–13).

Laiške romiečiams (Rom 8, 18–24) kalbama apie visos kūrinijos Dievo išganymo ir išlaisvinimo planą. Apreiškime Jonui (Apr 11, 18) minimas Dievo teismas „sunaikinant tuos, kurie niokoja žemę“. Pradžios knygos 1 ir 2 skyriai bei daugybė psalmių (ypač Ps 104) pasakoja apie tai, kaip Dievas kūrė žemę, ir apie tai, kaip jis paskiria žmones prižiūrėti žemę ir rūpintis ja.

Taigi, ar mes įsivaizduojame, kad Dievo sekėjai – tie, kurie bus išgelbėti, – bus paimti, o nedorieji bus palikti? Sakyčiau, kad tokios populiarios interpretacijos ištakų rasime veikiau platonizme ar gnosticizme, kurie nuvertina kūną ir fizinį kūrinį labiau nei krikščionybėje. Sokratas, nuteistas myriop, norėjo mirti; jis mielai išgėrė nuodų, nes tai jam reiškė išsivadavimą iš kūno ir galimybę pabėgti iš žemės. Pagal Platono viziją, Sokratas, teisus ir išmintingas filosofas, buvo paimtas, o jo priešai – palikti. Ir kai mes, kaip krikščionys, panašiai žvelgiame į pabėgimą iš žemės ir įsivaizduojame, kad „būti paliktam“ yra bausmė – galbūt mes pritariame gnosticizmui ir platonizmui, o ne krikščionybei.

Gerai prižiūrimi namai

Tačiau niekas nesukelia tokios sumaišties mąstant apie laikų pabaigą kaip, pvz., Normano „I wish we’ all been ready“ („Norėčiau, kad mes visi būtume pasirengę“). Dainos pavadinimas, pakartotas priedainyje, kalba apie tai, kaip svarbu būti pasiruošusiam paskutinėms dienoms. Atrodo, kad tai susiję su keliomis pagrindinėmis idėjomis, kurias Jėzus atskleidė Nojaus istorijoje. Ši žinia nuskamba daugelyje palyginimų, kuriuos randame Evangelijoje pagal Matą. Taip, mes turime įsiklausyti į Jėzaus įspėjimą „Todėl budėkite, nes nežinote, kurią dieną ateis jūsų Viešpats“ (Mt 24, 42).

Tačiau jei mūsų svarstymas apie tai, kas bus paliktas, bus atvirkštinis, mes būsime linkę priimti klaidingą požiūrį apie pasaulio areną. Kad tai paaiškinčiau, pacituosiu kitą Normano dainą, kuri baigiasi šiomis eilutėmis: „Esu tik šios planetos svečias, tai nėra mano namai, aš – tik praeivis.“ Toks požiūris perša teiginį, jog pasaulis yra viešbutis, ne namai. Kai pasiduodame tokiam mąstymui, lieka nepastebėta kūnų prisikėlimo reikšmė.

Lemiama svarba, kurią krikščioniškas mokymas skiria kūnų prisikėlimui, padeda man suprasti, kodėl daugelis iš mūsų bijo būti tie „palikti“ (Mt 24, 40–41). Jei būti paliktiems pasaulyje mums atrodo kaip bausmė, ką tai sako apie mūsų požiūrį į pasaulį? Jei mes trokštame išvengti fizinės egzistencijos labiau, nei laukiame savo kūnų prisikėlimo ir Viešpaties nužengimo į žemę, kaip mes rūpinsimės Dievo mums patikėta kūrinija? Tokiu atveju atsakymai bus tikrai neįkvepiantys.

Šis pasaulis yra mūsų namai. Tai namai, kuriuos Dievas sukūrė mums, palaimino ir patikėjo jais rūpintis. Jei esame jo prižiūrėtojai, kad galėtume tinkamai vykdyti šią misiją, turime priimti jį kaip namus. Aš tikiuosi būti paliktas kaip Nojus ir jo šeima – tik su nauju ir prikeltu kūnu.

Vertė Dalia Žemaitytė