2012 12 04

bernardinai.lt

bernardinai.lt

Vidutinis skaitymo laikas:

6 min.

„Žirklionio“ diskusija: literatūros klasika – tarp autoriteto ir ikonos (I)

Diskusijoje dalyvavo susivienijimo AKLAS „Žirklionis“ nariai Mindaugas Grigaitis, Simona Siderevičiūtė, Lina Staponaitė, Loreta Varaniūtė, poetė Ramunė Brundzaitė ir Marijampolės Rygiškių Jono gimnazijos lietuvių kalbos mokytoja ekspertė Regina Dilienė.

Mindaugas: Kai klausiama, kas yra literatūros klasika ar literatūros tradicija, visi užsideda sokratišką „žinau, kad nežinau“ kaukę. Kol kas mūsų akademinė kritika yra linkusi ginti monolitišką tradiciją ir vaiduoklišką kanoną. Pabandysiu suformuluoti aiškiau: aš kalbu apie viešai neįformintą, bet tarsi savaime suprantamą tokių klasikų, kaip Baranauskas, Maironis, Vaižgantas, ikonizavimą. Jie yra estetiniai, moraliniai, tautiniai orientyrai, nuo kurių nutolus prarandamas visas tautiškumas. Ši problema ypač išryškėjo šiemet, Maironio metais, todėl, mano manymu, būtent dabar ji ir reikalauja išskirtinio dėmesio. Taigi klausimą, iš kurio tikiuosi išrutulioti be galo intriguojančią, įdomią ir masinančią diskusiją, formuluočiau taip: ar tik pavargus nuo nesugebėjimo iš šiuolaikinio mąstymo formų eklektikos kurtis asmeninius diskursus mūsuose nepradedamos dar intensyviau restauruoti ir tvirtinti klasikų įsteigtos mąstymo formos, kad būtų sukurta tautinės literatūros istorijos ir tradicijos vientisumo iliuzija?

Simona: Besiklausant tavęs, o ir žinant tavo išankstines prielaidas, kurios inspiruoja šį klausimą, iškart kilo noras paprieštarauti, o gal tiesiog pateikti keletą svarstymų. Be jokios abejonės, Maironio ir kitų klasikų nagrinėjamos temos, piešiami tapatybės portretai jau nebėra tokie aktualūs skaitytojų daugumai. Tačiau derėtų nepamiršti to, kad negalima visų skaitančių žmonių apibrėžti vienu žodžiu ir laikyti juos vienu nedalomu vienetu. Aš net neabejoju, kad yra daugybė žmonių, kuriems šių dienų postmoderni literatūra yra visiškai neaktuali, o ji juk vienaip ar kitaip atspindi dabartines jų gyvenimo realijas. Kūrinio aktualumas priklauso ne vien nuo to, kada jis parašytas, bet ir nuo to, koks skaitytojas jį skaito. Aš taip pat nerandu savęs dalyje postmodernių kūrinių, kurie galbūt turėtų būti man labai aktualūs. Tačiau pavyksta rasti savo asmenybės trupinių, tų pačių keliamų klausimų ir niekaip nesurandamų atsakymų kai kuriuose klasikų kūriniuose. Kiekvienam žmogui aktualūs vis kiti literatūros taškai, iš teksto nesąmoningai pasiimame ne viską, kas jame parašyta, bet tai, kas mums patiems tikrai svarbu.

Loreta: Bet skanu gali būti ne vien tai, kas paprasta, pateikta jau pažįstama, patogia, „saugia“ forma. Jei visi kūriniai kalba apie realijas ar bendražmogiškus dalykus, kokia yra formos reikšmė? Forma literatūroje savitas, unikalus malonumas. Vadinasi, klasika nėra priešas ― tai tik dar viena literatūros forma. Į klasiką galima reaguoti taip pat, kaip į šiuolaikinius kūrinius ― priklausomai nuo skaitytojo išsilavinimo, lūkesčių horizonto, tai gali būti panašiai skatinantis refleksiją, judėjimą, atsinaujinimą literatūrinis / intelektualinis išgyvenimas / nuotykis. Derėtų pamąstyti tik apie perteklinį, hipertrofuotą, kone karikatūrišką kuriančiojo misijos idealizavimą. Atrodo, kai kam dar labai norisi užkrauti atsakomybę ir sprendimus ant kito pečių, todėl iš kūrėjo vis dar tikimasi herojiškumo, visažinystės, beribės išminties ir kitokių romantinių savybių.

Regina: Galima ironizuoti, sakyti, jog nuostata „žinau, kad nieko nežinau“ yra viso labo kaukė, bet aš tikrai nežinau, koks tas kanonas. Vardai ir pavardės? Tam tikri kūriniai? Pažiūros? Moralė? Tautinės nuostatos? Dar kas nors? Tiems, kuriems reikia kanono kaip tautinio identiteto stulpų, tos pavardės, tarkim, kad ir Maironio ar Baranausko, sakys viena, o tiems, kuriems svarbiausia egzistenciniai žmogiškosios būties klausimai, kita. Pavyzdžiui, man, net kaip mokytojai, Maironis mažiausiai asocijuojasi su lietuviškosios tapatybės portretu, nes tapatybė tai ta pastovioji, nekintanti dalis, konstanta, kuri Maironio kūryboje labai santūriai išreikšta: „Graži tu, mano brangi tėvyne…“ Ir viskas jokių „grožio“ argumentų, detalių, vaizdžių metaforų ar palyginimų, nes tėvynė graži besąlygiškai tiems, kuriems ji brangi. O kada ji tampa brangi? Ar ne tada, kai iškyla grėsmė prarasti? O gal kai gyvenimas pateikia tikrąsias vertybių pamokas? Bet juk dažnas vaikas, kuriam mokykloje skirtas šis kanoninis autorius, dar neturi tokios patirties, jis tegali „suvartoti Maironį“ kartoti kažkieno kito pasakytas mintis, atpasakoti jausmus. Tačiau reikia pamatyti, kaip surimtėja vaikų veidai, kaip nutyla klasė, kai imama kalbėti ne tik apie Maironio meilę tėvynei, bet apie jo žmogiškąją auką („Ir niekas manęs neminės!“), sąmoningą jos pasirinkimą, apie būtinybę dengtis solidaus, ramaus, net nejautraus žmogaus kauke, apie gyvenimą su kitais ir tarp kitų (juk dvasininkas!), apie Dievo paieškas… neradimą! Ir tai, kas vaikams iki šiol atrodė Maironio lyrikoje nuobodu, staiga prabyla jų kalba ir apie juos ir jie ieško, nusivilia, neranda atsakymų, lieka nesuprasti ar neturi galimybės išreikšti tai, ką mąsto! Bet stop – tai jau ne kanonas, tai ne „Lietuva brangi“, Maironis turi būti tik patriotizmo stabas, ikona ir šiukštu kalbėti apie komplikuotą eilėraščių žmogaus santykį su kitais tos pačios tėvynės žmonėmis, be kurių apskritai tėvynės ir tapatybės sąvokos negali būti suprastos ir atskleistos. O čia paradoksas atrodo, kad kur kas dažniau nei nuoširdi meilė, atjauta ar supratimas Maironio kūryboje yra išsakytas jausmas, kurį labai tiksliai yra nusakęs P. Sartras „Pragaras tai kiti“: „Žmonės spėja iš veido ramaus, / Būk man rožėmis klojas takai; / Jiems nematoma mano vidaus, / Na… ir laimės pavydi vaikai! / Bet ar saulė kitaip betekėtų, / Nors jie pragarą mano regėtų?“ Tai kuris gi Maironis dabar priklauso kanonui mylintis tėvynę ar nelabai mylintis jos žmones, tą „sočią žiovaujančią minią“ (eil. „Poetui mirus“)? O kaip darysime su Salomėja Nėrimi? Kur dėsime Vaižganto kūrybos erotiškąją pusę, prigimties proveržių jėgą? Kaip užpudruosime „Radviliados“, kaip užsakomojo kūrinio, saldžią tuštybę?

Lina: Visiškai sutinku, kad skirtingiems žmonėms aktuali skirtinga literatūra, „centrai“, tačiau, kaip ir Loreta, matau čia savotišką paradoksą: laisvas pasirinkimas skaityti tai, kas subjektyviai įdomu, neretai gali nuvesti prie patogaus vartojimo to, kas „skanu“. Tai neskatina refleksijos, judėjimo, atsinaujinimo. Kita vertus, to neskatina ir besaikis „neskanu“, „nepatogu“ brukimas, kokio griebiamasi tada, kai manoma, kad gerai žinomas tas „nepatogu, bet vertinga“ kanonas. Manau, kad kurti savus „klasikus“ yra daug svarbiau, negu visiškai atsisakyti Maironio ar dar kitų „kanonų“. Netgi griežtame kanonų atsisakyme aš matau atsispyrimą nuo tam tikro pagrindo. Ką reiškia atsisakyti Maironio? Juk jis buvo žmogus, rašęs ir mąstęs savaip, o jo mąstymas ne tik tuomet buvo formuojamas pagal to laiko realijas, bet ir vėliau pats prisidėjo prie jų formavimo. Kaip įmanoma atsisakyti to, kas jau įėjo į literatūros istoriją? Gal tu, Mindaugai, pats paradoksaliai Maironį ikonizuoji ir atsisakymą supranti kaip „dievo nugriovimą“. Maža to, atrodo, kad gana griežtai vertini ir suplaki besaikį kanonų kūrimą su sugebėjimu įvertinti tai, kas formuoja lietuvio tapatybę.

Mindaugas: Tavo užsipuolimas pagrįstas tik iš dalies. Mano manymu, mūsų literatūrologijoje literatūros kanonas ir yra paverstas lietuviškos tapatybės esme. Keletas citatų. Regimantas Tamošaitis apie Maironį kalba kaip apie vieną iš kultūros asmenybių, kurios yra „klasikiniai tautinės kultūros ženklai, simboliai, emblemos, dešimtmečiais formavę mūsų estetinį skonį, elgseną, laikyseną.“ Gražiai skamba raginimai, pvz: „[j]ei bent vieną dieną mokėtume būti Maironiu ― kaip tikru ir gyvu žmogumi.“ Akivaizdu, kad adoruodami Maironį, mes perimame jo moralizuojantį toną. Marcelijus Martinaitis taip pat prisipažįsta: „Nežinau, ką daugiau galiu apie Maironį pasakyti šiandien. Ypač kai vis labiau tolstama nuo jo, nuo savo šalies istorinių ir patriotinių sugestijų, manant, kad mums to daugiau nereikia ir nereikės, kad mums užteks to, ką nusižiūrime Europoje.“ Tokiuose teiginiuose retorikos ir narkotizuojančio emocinio patoso ir (kas stebina ir baugina) ― tos pačios maironiškos didaktikos daugiau nei išmintingos dabarties aktualumo pajautos. Nenorima, o gal nepajėgiama suvokti, kad tapatybė yra kintantis, heterogeniškas dydis, kuris šiandien gali būti kuriamas modeliuojant, atmetant, įsisavinant ar kitaip interpretuojant įvairius didžiuosius ir mažuosius pasakojimus. Juk ne visiems Maironis yra „svarbus atramos taškas ne tik lietuvių poezijos raidoje, bet ir lietuvių istorinės bei kultūrinės savivokos perspektyvoje“ (Viktorija Daujotytė). Kaip ir minėjo Regina, negalima išgryninti autoriaus ir brukti kaip universaliją tik tai, kas tinka kažkieno asmeninei pozicijai. Aš abejoju ne tiek Maironio reikalingumu ar svarbumu ― jo svarba mūsų literatūros istorijai yra nepaneigiama, aš dvejoju dėl mūsų tapatybės konstravimo mechanizmo, kuriuo rėmėsi ir pagal tuos pačius pasakojimus ją konstravo ir didieji klasikai.

Lina: Naiviai nenoriu tikėti, kad tie žmonės, kuriuos cituoji kritikuodamas, brėžia tokią itin ryškią skirtį tarp „sava (Maironis)“ ir „svetima (Europa)“, nesuvokdami, kad kiekvienas „mes“ formuoja tą Europą, t. y., kad nėra tokio darinio kaip „Europa“, jei nėra tų mažų, tautiškai ar net asmeniškai individualių tapatybių, mentalitetų ir literatūrų. Aš, kaip ir tu, esu už nuolatinį kitimą, žiūros plėtimą, skirtumų atsiradimą, bet kyla klausimas: jeigu literatūros moksle arba mokyme nebūtų visiškai jokių sistemų („dėžučių“: galbūt to autorių „pagrindo“, „literatūros centro“), tai ar jis netaptų labai chaotiškas?

Mindaugas: Visiškai sutinku su tavimi, kad reikalingi asmeniniai autoritetai, kad visada turime vartoti daugiskaitos formas, kalbėdami apie tapatybes, kanonus, tradicijas. Patikslinsiu savo poziciją: postmodernizmas tikrai nėra dionisiško chaoso įtvirtinimas, ne bet kokių estetinių ir etinių kriterijų ištrynimas. Mes kiekvienas žaidžiame savo kalbinį žaidimą, kiekvienas kuriame asmeninį diskursą ir nei vienas negali virsti universalija. Tegul klasikai būna asmeniniais autoritetais, bet neverskime jų visuotine ikona.

Loreta: Kad diskusija nevirstų tik jūsų, Lina ir Mindaugai, pasipešiojimu, jaučiu pareigą įsikišti ir aš. Su Linos mintimi apie centrų, sistemų nebuvimo sukeltą maišatį norisi sutikti tik iš dalies. Manau, nebūtų chaoso, jei būtume išmokyti atvirumo (palyginti trumputė šalies nepriklausomybė, tiksliau ― ilgas priklausymas nuo kitų pageidavimų čia, manau, turi nemažos įtakos), gebėjimo savarankiškai susikurti kriterijus, pagal kuriuos ir susikonstruotume savąjį „centrą“. Tekstai gali būti keisti, neaiškūs, nepatikimi, tačiau ir „ragauji“ juos tikėdamasis kitokių potyrių, patirties praplėtimo. Žinoma, kaip minėjo Lina, neįklimpstant, neprisirengiant aplink tą centrą apkasų. Tokiu atveju Maironio, Vaižganto etc. metai gal nebeturėtų (didelės) reikšmės. Sistema, centrai būtų, tik jų autoritetas nebe autoritarinis, o labiau diskusinis, atviras kitimams. Kol kas mūsuose nors ir švelnus bandymas dekonstruoti klasikus-stabukus tolygus šventvagystei ― tai kone nusikaltimas savo tautos tapatybei. Prisiminkime, kaip aršiai buvo supliekti Arūno Tereškino „Keletas falalogizmų apie Maironį“. Maironis ir co. yra tarsi įaugę į kiekvieną lietuvį kaip neatskiriama tapatybės dalis, ir kuo šitoks lietuvis vyresnis, tuo labiau tokia ypatybė juntama. Nevalia žvelgti į juos kitaip, nei nurodyta ir išmokyta. Žinoma, aš kiek sutirštinu spalvas, tačiau panašus įspūdis lieka apsidairius mūsų literatūros baruose.

Ramunė: Benediktas Januševičius yra rašęs: „Maironio tekstai šiandien nebėra poezija“. Paradoksalu, bet dauguma tautiečių poeziją sieja būtent su neoromantikų ar tautinio atgimimo dainių tekstais. Centralizuojami, ikonizuojami autoriai, manau, itin veikia rašantįjį bent jau pirminiuose jo kūrybos etapuose. Administruojant svetainę www.rasyk.lt teko stebėti daugybę bandymų rašyti eilėraščius. Dauguma pradedančiųjų imituodavo neoklasikus, perrašinėdavo Maironį, Salomėją Nėrį ir panašius autorius, kuriems viešajame literatūriniame diskurse skiriama daugiausia dėmesio. Nėra lengva suvokti, kad XXI amžiuje perrašinėdamas Maironį ar kitus klasikus, naudodamasis jų metaforomis poezijos nesukursi. Mūsų aptarinėjami XIX―XX amžiaus pradžios klasikai ar juos ikonizuojantys dabartiniai literatūrologai bei rašytojai, remiantis psichoanalize, sakytum, atlieka tėvų funkcijas nėra lengva pasipriešinti jų autoritetui, tai gali virsti ir maištavimu vardan maištavimo, kita vertus, sudėtinga leisti sau viešai kritiškai vertinti visuotinai gerbiamų autoritetų tekstus ir atmesti jų pozicijas. Prieštaraudamas visuotiniam Maironio ir co. centralizmui dažniausiai susiduri su vienaip ar kitaip reiškiamu pykčiu, emocijų gausa, pakeltu tonu, argumentais „ad hominem“, lyg būtum pajudinęs tai, kas tapo neatskiriama paties žmogaus tapatybės dalimi ir turi būti išlaikoma, perduodama „vaikams“, nors šie gali norėti centrą patraukti į vieną ar kitą šoną arba bandyti iš viso centro atsisakyti.  

Bus daugiau