2012 12 07

bernardinai.lt

bernardinai.lt

Vidutinis skaitymo laikas:

11 min.

Eglė Gudonytė. Kur yra Sibiras?

Ust-Kanas nuo Lochmatuchos viršūnės. Eglės Gudonytės nuotrauka

2012-ųjų Jūros šventė. Tautodailės mugėje žmonių tėkmė priplaka mane prie palapinės, kurioje prekiauja odos dirbiniais: piniginėmis, rankinėmis, diržais. Nugirstu pokalbio detalę: „Čia jau tektų į Sibirą pavažiuot…“ Vidutinio amžiaus vyriškis, priklausantis mano kartai, niekaip negalėjusiai Sibire taigos kirsti, grąžina pardavėjai diržą, kurį ką tik matavosi. Trumpokas, reikėtų dar poros skylių. Gera mintis – gal pavyks ir man liemens apimtį Sibire „per porą skylių“ susimažint? Labai gali būti, kad ten liemens siaurinimo metodikų kalvė. Mano lagaminai Sibiran jau sukrauti, rytoj išvažiuoju. Paskutiniai štrichai – dar keletą smulkių gintaro dirbinėlių suvenyrams nupirksiu. Vyriškis minioje nudreifuoja tolyn, jis žino, aš žinau, mes žinom, jie/jūs/jos žino, kas yra Sibiras. Ten alkstama, šąlama, važinėjama šunų kinkiniais ir miesto gatvele marširuojama, apsikabinus girtą mešką… Sibiras yra nenusakomose tolybėse. Jo net beveik nėra.

Pačian lagaminų vidurin, kad tik nesulūžtų, gula keletas šventintų kryželių, žvakių ir saujelė šventintos Lietuvos žemės. Kaip supakuot tą žemės saują, imu lyg naujagimį…

Kaip Sibire dabar? Ar nepavojinga tokia kelionė dviems moterytėms? Ir apskritai – KUR tas Sibiras atminties ir proatmintės išblukusiuos žemėlapiuos? Juk realiai daugeliui jis tik balta dėmė. Na, balkšva. Artimieji išlydi rimtai: kas ilgesingai stoviniuoja, kas peržegnoja. Kunigas, nė neprašomas, palaimina. Lėktuvui stryktelėjus nuo žemės, jauduliukas dingsta – prasideda Kelionė.

Man bepigu – vežuosi šturmaną, savo mamą. Ji ten viską skersai-išilgai išmano. Ji tenykštė. Asta Gudonienė (Mockaitytė) gyveno Altajaus krašte, Ust-Kano kaime nuo pirmojo trėmimo – 1941-ųjų vasaros – iki pat 1964-ųjų. Ir tai į Lietuvą studijuot persivedė nelegaliai ir improvizuotai. Ust-Kano kaime – jos vaikystė, mokykla, žaidimų vietelės, gatviukės ir kalnai. Nuo paskutinio mamos žvilgsnio į tuos kalnus praėjo 48-eri metai. Ar važiuojame pas ką nors konkrečiai? Ne, nieko ten nebeturime, bet neabejotinai turėsime. Prieš porą dienų internete atkapsčiau Altajaus krašto lietuvių kultūros draugiją ir jau keliais laiškeliais su jos pirmininke Irina Koričko apsikeičiau. Barnaule sutiksime lietuvių!

Rusijos oro linijų lėktuve keleivius be perstojo maitina, net nepasnausi. Iliuzijos apie diržo susisiaurinimą bliūkšta. Ankstyvas rytas Barnaulo, Altajaus krašto sostinės, oro uoste kvepia stepėmis. Lietuvoj stepėmis, beje, niekas nekvepia, ir taip sunku įsivaizduoti, kad čia, kur visa kitoniška, tūkstančiams lietuvių buvo tapę sava. Buvo ir tebėra.

Nors Barnaulas – milijoninis miestas prie Obės, supurto stiprus kultūrinis šokas. Laiko mašina patenkame 20 suvirš metų atgal. Lenino paminklai, griuvenos autobusėliai su piktomis kontrolierėmis, geltonos „kvaso“ bačkutės ir kioskeliai-kioskelynai, kitoniškos mados (ant kai kurių parduotuvių užrašyta ,,Euromada“). Socialinės reklamos byloja apie pionierius-didvyrius, gatvių pavadinimai: Lenino, Komunističeskij, Socialističeskij prospekt… Paprašius interneto ar natūralios kavos, į tave žiūri keistai. Ilgai kamavęsi, įstengiame susisiekti su namais ir be galo nustebiname viešbučio budėtojas tuo, kad Lietuvoj gedulas. Mat mūsų krepšininkai olimpiadoje prakišo rusams. Čia krepšinio manijos nėra. Viešbučio „dizainas“ kaip senam geram rusų kine, bet, o ironija, grįžtant atgalios jis mums atrodys it pasaka…

Iš kambario skambinam lietuviams, ir jie net pykteli – jie mūsų jau kadai laukia, kas čia per poilsiai! (o laiko juosta – minus 4 valandos nuo Lietuvos). Vienok kaip gera persimest žodžiu lietuviškai. Išdidžiai pareiškiame budėtojoms, kad mes nedelsiant išvykstam miestan į svečius pas savus.

Lietuviškas stalas (ir vėl diržo siaurinimo planai pakimba miglose), skonėjimasis mūsų kalba ir ŠIRDINGUMAS, kuriam Wordo programoj nėr tinkamo dydžio didžiųjų raidžių. Tos raidės turėtų būt tūkstančių kilometrų ilgio. „Dar dar dar pabūkit, dar pakalbėkim lietuviškai“ – ak, kieksyk išgirsim tokį prašymą neilgos trijų savaičių kelionės metu. Ir gėda. Ruošėmės ruošėmės pusę amžiaus lyg piligrimai į Meką, o jie, Sibiro lietuviai, brūkšt žybt, jaunesni būdami kiekvieną vasarą Lietuvon atlėkdavo. Kai kurie ir dabar palaksto. Nemune išsimaudo. Sėdžiu už stalo, juokiasi jie iš mano komiškos Sibiro vizijos su meškom po parankei, ir, regis, esu kaime pas gimines. Aiškiausiai, nors nepaaiškinamai, suprantu erdvės reliatyvumą – tik iš Lietuvos Sibiras toli. O iš Sibiro Lietuva arti.

Visi jie: Vytautas Zakarevičius, Danutė Zelencova, Elvyra Ježova, Eugenija Teresė Bujankina – 80-mečiai ir vyresni. Visi jie liko Altajuj, nes sukūrė mišrias šeimas. Vaikai, anūkai, proanūkiai dažniausiai lietuviškai nebekalba ar kalba labai menkai. Net patys tarpusavy lietuviai uturuojasi rusiškai. Įprotis ir aplinka… Tik pono Vytauto duktė ir sūnus kalba, skaito ir rašo lietuviškai.

Koks diplomatiškas politinis manevras – Rusijoje jie, tremtiniai, priskiriami karo veteranų kategorijai ir naudojasi socialinėmis veteranų garantijomis. O Barnaule stovinti lietuvio kurta skulptūra „Atsisveikinimas“, skirta tremtiniams atminti, pavadinta trumpai drūtai – „Politinių represijų aukoms atminti“. Taip pat labai politiškai korektiška. Kokio laikmečio kokioms aukoms? Kažkur kažkas kažkaip apie kažką – mes jau primiršom tą kalbėjimo manierą. Labai tikėtina, kad šie keli pavadinimo žodžiai su miesto valdžia buvo derinti ilgai ir sunkiai.

Jie, sutiktieji lietuviai, – Sibiro klajūnai. Ne savo valia, bet gyvastingai priėmę klajūno dalią, išmokę ja mėgautis. Kukliai prisistato: „Esu Elvyra iš Turočiako“. „O Lietuvoj nuo kur?“ – tenka perklausti. Lietuvoj nuo Vilkaviškio, bet taip nieks nesako, ji nuo Turočiako. Štai Vytautas, laptevietis, baigęs vidurinę mokyklą kaži kur Arkties pakrantėj poliarinėmis naktimis, studijavo Jakutske veterinariją ir grįžo dirbti pagal specialybę su elnių bandom ten pat – prie šalčiausiosios Janos upės… Jis nepabūgo Šiaurės, jis ją nugalėjo, jo pseudonimas – Janskis. O Danutė, būdama trylikos, su keletu berniukų pabėgo iš Sibiro! Vaikai per porą mėnesių pargrįžo į Anykščius, pusalkaniai ir paišini slapstydamiesi po prekinių traukinių vagonais esančiose įrankių dėžėse… Buvusi menotyrininkė Eugenija skaito savo eiles iš sąsiuvinio. Lietuviškas ir rusiškas. Rusiškai eiliuoja geriau.

Sukrauna lietuviai mums neštis viešbutin krepšius vaišių, nereiks maistu rūpintis (maistas, maistas, o kada gi pagaliau bus Sibiro badas, neprošal būtų). „Tik dar pakalbėkim, dar dar“. Šiltom jautriom rankom laiko mus už alkūnių, braukia ašarą: „Lyg Lietuvoj pabuvojom…“

Mūsų laukia ilga sunki kelionė į Ust-Kaną. Jis jau ne Altajaus krašte, o autonominėj Altajaus Respublikoj, kurios sostinė Gornoaltajskas (šio miesto teatro fasadą puošia šūkis „Altajaus respublika – amžiams su Rusija!“). Iš Barnaulo į Ust-Kaną kelionė autobusu trunka 12 valandų. Niekis, mamos jaunystėj ji trukdavo dvi dienas. Suglaudę kelius su įvairiausio plauko pakeleiviais ( dėl visa ko mūsų pinigėliai, padalyti į kelias krūveles, prisagioti grafkėmis prie kišenių ir apatinių rūbų), kratomės be galo kietu mikroautobusiuku „GAZele“ iki Gornoaltajsko. Kratomės pro didelį Bijsko miestą, pavadintą ryškiai mėlynos upės Bijos vardu. Bijsko, ilgam, trumpam ar amžiams priglaudusio daugybę lietuvių. Kurį laiką kelias eina pagret su geležinkelio bėgiais. Be abejo, TAIS PAČIAIS geležinkelio bėgiais. Štai tie peizažai, nedaug pakitę nuo 1941-ųjų. Tokie peizažai nekinta.

Gornoaltajske persėdame į gana patogų didelį autobusą, kelias jau eina kalnais. Neišpasakytai skurdūs ir nejaukūs kaimeliai kalnų nepuošia. Bet kalnai kaimelius puošia, ir puiku. Smaragdinė sraunioji upė Katūnė ritasi iš pat tolimų aukštikalnių, ji, pasak legendos, Beluchos kalno duktė. Kalnų perėjos, maumedynai ir kedrynai. Kraštas ypatingai retai apgyvendintas. Kai kur gamtovaizdis primena „National Geographic“ kanaluose regėtus Mongolijos vaizdus. Ogi ko stebėtis, Mongolija jau netoli. Čia gyvena altajiečiai, visiškai mongoloidinio tipo plokščiaveidžiai, prie kiekvieno namo rymo jurta.

Su paskutiniąja Ust-Kano lietuve – E. Grikitiene-Gordejeva (dešinėje). Eglės Gudonytės nuotrauka

Ką gi. Septynios vakaro. Ust-Kanas. Esamasis laikas – ne prisiminimai, pasakojimai ir ne vaizduotė.

Kalnai tebestovi ten pat. Kaip pridera. Ir Nikolka, ir Lochmatucha, ir nykusis kalnas ties Zagatskotu, ant kurio žiemą kaukdavo vilkai, ir visi kiti. Upės – Čaryšas, Kanas ir Kutiurgenis – pavojingai nusekę. Kaimas, pripažįsta mama, smarkiai išsiplėtęs. Radę be galo kreizinį viešbutuką centre, apsistojam jame ir išskubam kaiman, kol dar šviesu. Pūkšdama tekina vejuosi senyvą mamą, jai išdygo sparnai, nors kratynės autobusais visus grobus su žarnom ir šonkauliais sumaišė, panorėjus ir smegenų sutrenkimo simptomų atrastum.

Kaip bėgama savo vaikystės kieman? Taigi. Sibirietiškos rąstinės izbuškos, aukštos lentinės tvoros mirga prošal. Čia gatvelė, kuria einama krautuvėn, gatvikė nepakitusi, ten reikia eit vandens į Čaryšą, o va ten turėtų būti mūsų gatvė – Žalioji (Zelionaja), sukam jon, kur 15-tas numeris? Ar tebėr namas, kurį senelis Juozas Mockaitis rentė, paleistas iš lagerių? Rentė 1956-aisiais. Sustojam prie 15-to namo tvoros. Maloni altajietė paklausia, ko ieškom. Na… prarastojo laiko. Jei galima.

Moteris šypsosi: „Va jūsų namas, už manojo. Dabar jo numeris 17-tas, ten mano sūnus gyvena“. Na, ir prasidėjo… Patekome pas gerąją fėją Valentiną Sadykovą. Siauraakę fėją flaneliniu chalatėliu. Arbatos! Koldūnų! Blynų! Ragaukit grietinės! Šviežio pienelio! Medaus! „Prisimenu, anksčiau Ust-Kane lietuvių nemažai gyventa, jie mus gėlių darželius išmokė sodint. O iš kur čia lietuviai atsirado?“

Iš kur… Kur vištos daro pur-pur… Atsidūsti, pasiraitoji rankoves ir pasakoji. O žmonės stebisi – o Dieve, Dieve! Kas per laikai buvo?! Koks košmaras! Dar arbatos? Blyniukų! Virtinukų! Ne klausia, o įsakinėja. O dirže, mano dirže, sudieu.

O gal norite savo name miegoti, kam jums tas viešbutis? Ne. Per gili būtų emocijų ekshumacija. Gyvensim viešbuty.

Saulėtą rytmetį darome savo namo fotosesiją. Jo sienojai šilti ir jaukūs įsauly, kaip barnauliškių lietuvių rankos. Namo veidas raukšlėtas ir nugairintas šalčių. Štai sienos rąstan įkalta didžiulė parūdijusi vinis kokiam padargui pakabinti, ją neabejotinai įkalė senelis, matau pagal kalimo kampą ir aukštį. Ir aš lygiai taip įkalčiau. Antai mūsų daržas, tie patys aukšti bulbienojai, apsukę 50-ties vasarų ciklą, veši kaip pasiutę. „Džiaugiamės lietuvių namais, labai gerus namus statė“, – pildama arbatą šypso Valentina. O jos vyras Nikolajus atsineša nuotraukų albumą, pasakoja jaunystėje padaręs avantiūrą – sumanęs su draugu jūron eit. Iš Klaipėdos. Štai nespalvotos nuotraukos su Leninu prie Klaipėdos geležinkelio stoties, su alude Tiltų gatvėj, štai vyrai su putotais bokalais mieste prie geltonos bačkutės su riebiu užrašu „ALUS“… O, pasauli! Tu kreti tokius juokus, kokių aš negebėčiau.

Rytas-vakaras, o pas Sadykovus turime „prisiregistruot“. Jei tik nepasirodom, bar-bar-bar į viešbučio duris: kur dingot? Štai jums šviežia grietinė, blynai, medus.

Altajietė viešbučio budėtoja taip pat žino Lietuvą, jos tėvas kadais Druskininkų sanatorijoj ilsėjęsis, tik va tų Druskininkų pavadinimo tiurkų kalba (altajiečių kalba priklauso tiurkų kalbų grupei) niekaip neina ištart… O kaip gražiai ji čiauška telefonu altajietiškai! Tik „čiček“ ir „čiček“… Atneša mums aračkos, syrčikų, talkano – tai vis altajiečių nacionaliniai valgiai ir gėrimai. Sumojame, kad, regis, pinigų maistui Ust-Kane visai neišleisim…

Visi kaime žino paskutiniąją tremtinę lietuvę – „tiotią Leną“. Tai 92-jų Eleonora Grikitienė-Gordejeva, miela senučiukė. Mena ji ir mano senelius, o kaipgi – vienam vagone važiavo. Kai Eleonora iškelia koją pro savo kambario slenkstį ir, stverdama už rankų, lyg švenčiausią maldą su ašarom taria „laba diena“, kai prabyla švariausia ir dainingiausia lietuviška šnekta, kokią tik yra tekę girdėti, nejučia prisimenu pasaką, kur gerajai našlaitei prabilus iš burnos perlai ir rubinai krisdavo. Ir pagaliau, būdama jau sumitusio amžiaus, suvokiu, apie ką toji pasaka buvo. Eleonoros akys jau blogai mato, paveda ir atmintis. Mus išlydėjusi, ji pusaklėm akim žvelgia pro savo kambarėlio langą ten, kur turėtų tolti mūsų pavidalai, ir širdimi mato puikiausiai. Žmonės daugiausiai regi širdimi.

A. Gudonienė prie savo mokyklos Ust-Kane. Eglės Gudonytės nuotrauka

Oi, kiek reikia aplankyti! Ir senąją rąstinę mokyklą, kur dabar biblioteka, ir kraštotyros muziejų, ir naująją mokyklą, kur mus sutinka lyg garbės viešnias. Visur pasirašinėti svečių knygose, keistis suvenyrais ir pasakoti pasakoti. Pajuntame, kad mes EKSPONATAI. Ekskliuzyvai… Reikia prisiregistruot policijoj, ten, pamatę užsienietes, veda pas viršininką, ir kiek nejauku. O jis klausia: „Na, kaip jums Altajus, gražu?“

Einant gatve kažkas šūkteli: „Sustokit, merginos (dievuškos…), palaukit“. Uždususi pribėga moteris, sako: „Aš Olia, o mano vyras lietuvis – Kazimieras Baršukaitis. Šiandien pas mus vakarieniausite ir maudysitės pirtyje“. Priešintis beprasmiška. Kazimieras ne tremtinys, jis komjaunuoliškų statybų liktinis. Vyras vos sulaiko ašaras, kalbėdamas lietuviškai, rausta ir gėdijasi, kad kai kurie gimtosios kalbos žodžiai jau stringa.

Ėgi dar reikės eiti ir pas Olgos pažįstamą senolę Aną – šioji, pasirodo, ilgą laiką dirbusi su mano močiute Marija Mockaitiene Leschoze (miškų ūky), miklioji Ana tai puikiai prisimena, ji jaunesnė. Jau geriam arbatą Anos trobukėj prie Kutiurgenio, kuris žiemos metą užaugindamas baisingas ledų sangrūdas, kėsinasi nustumti namą. Vėl tįstantis šviežias medus, gardžios uogienės ir rūpestingai gaminama arbata, pavirstanti į tikrą ilgą rytietišką arbatos ceremoniją.

Randame Ust-Kane mamos klasiokės Mašos seserį, ji duoda Mašos, dabar gyvenančios Barnaule, telefoną. Lyg ir galima būtų žygiuot toliau, bet kelią pastoja šeimininkė su virduliu: „Be arbatos aš jūsų neišleisiu!“

Ogi dar misiją Sibiras vykdysime! Lankysime Ust-Kano kapines, ten reikės rasti Kastyčio Tamulaičio kapą. Jis žuvo autoavarijoj kalnuos drauge su kitais penkiais jaunuoliais. Visi palaidoti broliškame kape. Šis žygis kiaurai dienai. Kapinės taigoj už kaimo. Viskas apleista, beveik kiekvieno kapo vidury keroja medis ar stūkso didžiulis skruzdėlynas. Po kapines laigo arkliai ir karvės, knisasi kiaulės. Visi naminiai galvijai Sibire palaidi ir vaikšto kur nori. Tik kur Kastyčio kapas, vienintelis mums žinomas lietuvio kapas čia? Jau kelinta valanda maklinėjam lyg po džiungles ir nerandam. Na, taigos girini, susimylėk, gana pasibraižėm po brūzgus, rodyk pagaliau kelią! Ima girinis už rankos ir spėriai veda patvorin – štai bratskaja magila, darbuokitės. Apsitrynusiame užraše matome Kastyčio vardą. Visa kita – lyg mangrovių sąžalynai. Taaaip. Bus ką veikt. Bet kaip džiugiai netikėta – Sibiro žemė nepaprastai lengva, rauti žoles ir krūmokšnius – vienas juokas! Keletas valandų ir kapas atrodo padoriai. Lauko gėlių puokštelė, šventintos relikvijos ir žvakių liepsnelės. Ošia spygliuočiai. Tuksi širdis.

Kužurla. Eglės Gudonytės nuotrauka

Tai ne viskas. Rytoj ieškosim Kužurlos. Samdysim Valios draugę vairuotoją ir leisimės Jabagano kaimo pusėn, kur pusiaukelėj, dykynėj tarp kalnų turėtų būti Kužurla, aprašyta Valentinio Gustainio atsiminimų knygoj „Be kaltės“. Pirmąjį rudenį atvežtuosius tremtinius dalijo būriais ir ne iš karto apgyvendino kaimuos. Ilgiausiai juos laikė atokiose vietose, apsuptus sargybos, alkanus, sergančius ir šąlančius, be jokios pastogės. Kužurla (altajiečių kalba tai „druskinga žemė“) – viena tokių stovyklaviečių. Gausiai mirštant žmonėms, o ypač – mažiems vaikams, daugybė jų sulaidota plynam lauke, plikom rankom, be jokių karstų. Kapavietės pažymėtos uolos gabalais. Taip, ir mano mamos vyresniosios sesutės, trejų ir pusantrų metų, tokioj vietovėj palaidotos, tačiau mes jos nerasim. Tai įvyko dar atokesnėj vietoj, kažkokiam tarpekly pavadinimu Ulužajus, aukštai kalnuos taigoj už 90-ties kilometrų. Ust-Kane mažai kas žino Ulužajų, tik kai kurie medžiotojai visureigiais kartais nusigauna. Ten jau ir kelio nebėr. Nelabai kas išmano ir apie Kužurlą, tad ieškome žinovo. Jabagano mokyklos direktorė skambina savo dėdei – jis senas lietuvių draugas, yra ten buvęs ir palydėsiąs. Merkiant lietui jau sodiname mašinon senyvą tvirtą altajietį – žmonės čia nepaprastai dalykiški ir organizuoti, mažai kalba, daug padaro. Vyras be klaidų vardina visų jabaganiškių savo vaikystės draugų lietuviukų vardus ir pavardes. Šiandien Jabagane lietuvių taip pat nebėr, liko tik paprotys sodinti gėles prie namų ir – fantastika! – gaminti suvalkietišką kiaulienos skilandį bei kepti vėdarus ir bulvių plokštainius. Liko altajiečių namuose ir puikių lietuvių pagamintų kėdžių bei stalų.

Šį vyriškį draugai vadindavo Miša, o jo tikrą vardą ponia Valentina raito mano užrašų knygelėj, nes tik ji be klaidų gali parašyti Yrys Taitakovič Taitarov. Kužurlos molingas slėnys ūkanotą dieną deramai gūdus. Siurprizas – graudžios kapavietės aptvertos visiškai nauja šviežio medžio tvora, stovi galingas to paties medžio kryžius. Stovi jau ir mūsų gumulai gerklėj, kryželis, žvakės, guli iš lietuviškos žemės išbertas kryžiukas. Kažkur po juo guli mažoji Danguolytė Tamulaitytė – ano Kastyčio sesuo. Kalnams belieka slapstytis už rūko.

Taip, Ulužajaus misija neįvykdoma, tad teks perkelti ją į simbolinį lygmenį. Mažąsias mamos seses Vidą ir Nijolę Mockaitytes paminėsime ant Lochmatuchos viršūnės. Tik ar pavyks? Šis kalnas Ust-Kane, jis aukščiausias apylinkėj, trijų kilometrų. Žygis rimtas, širdies raumenims visai nepatinka. Nežinia, ar pavyktų užkopti, bet yra toks dalykas – kalnų viršūnėse įsitaisę stipriausi magnetai, o mes, žmogeliai, lyg geležies drožlės. Ir viršūnės mus pritraukia.

Lochmatuchos kepurėj, kosmoso tyloj, į visas keturias pasaulio šalis išbarstoma likusioji Lietuvos žemė: už Vidutę, Nijolytę, Lietuvą ir visus Sibiro lietuvius. Viršūnė leidžia pasisemti savo žemės vežti Lietuvon ant senelių kapo. Vaikystėje su geru draugu tapdavome kraujo broliais – susikaupę įsirėždavom peiliuku rankos odą ir suglaudę žaizdas ,,sumaišydavom“ kraują. Altajaus kraštas ir Lietuva – žemės broliai. Visiems laikams.

Nevykusiu šlaitu gaisravietėmis kūlvirstomis besileidžiant žemyn nuo Lochmatuchos, sutemsta ir akimirksniu atšąla. Ar neteks apsistot kur tarp uolų, o juk „Išlikimo vadovą“ krizendama palikau namuose. Teks savo vadovą kraigliot. Nakčia taiga tiesia samanotus dilbius ir kibius tvirtus pirštukus. Ji mus gąsdina, gnybia ir tampo už padurkų, gviešdamasi į tuos rublių paketus, prisegiotus kišenėse, fotoaparatus ir šiaip gyvastį… O nusileidus, tamsiam kaime palaidi baskervilių šunys tikrina mūs tapatybes. Neradę baimės, praleidžia. Mes ne svetimi – mes sibiriokai.

Paskutinė diena Ust-Kane. Kas blogesnio regėta? Čaryše plūkaujantis celofanmaišis, apsikabinęs plastikinį bambalį. Sumišę, nebe tokie konkretūs, orai, perpus nusekusios upės, ištirpusi balta Lochmatuchos vasarinė kepurė, žiemos, pasak gyventojų, kuomet sniego ne visada būna. O juk pusnyse skęsdavo ne tik žmonės, bet ir arkliai! Kas girdėjo apie Sibirą be sniego? Sniego žmogus, krimsdamas nagus, evakavosi kitur. Ust-Kano kiemuos ėmė augti rojaus obelaitės su mažulyčiais kvapniais obuoliukais, mažažiedės alyvos ir ievos. Tai negirdėti dalykai! Meškos ir vilkai, anuomet maklinėdavę apie kaimą, pasitraukė tolyn. Pasitraukė tolyn ir kedrynai. Ir net riešutų derliumi pradėjo pramečiuoti. O kažkas, sako, regėjęs Kano vandeny net varlytę! Ak, aš neturiu nieko prieš varlytes, iš kažkur atsiradusius pievagrybius, rojaus obuoliukus ir balandžių porą. Aš esu prieš visuotinį klimato atšilimą. Ir bijau. Man regis, bijo ir taiga, nors ir nuduoda rūsčią.

Sudie, tolimasis kaime, atvažiuočiau į tave kaip vaikas vasarai pas bobutę. Sudie, Altajaus gamta, kurios grožio apsakyti neturiu jėgų. Te apie ją papasakoja Google vaizdų paieška.

Neparašiau šiurpiųjų tremties skaičių ir istorijų. Mes juos žinom. Aš/tu/jūs/jie/jos žino. Privalom žinoti.

O radę mugėje per siaurą diržą, numest juokelį apie Sibirą. Gal ten dar vis?..

Ne, šiandien fokusas su kūdinimusi Sibire nebeišdegs, žinau tikrai. Anuo Sibiru nebekvepia. Yra nauja grėsmė. Maumedžiui, ūksmėj priglobusiam plastiko bambalius, prisiekiau rūšiuoti šiukšles. Pradžiai.

O šiandien, kai užklijuoju popierinius laiškus Ust-Kanan, kai gaunu sms žinutę ar elektroninį laiškelį iš Barnaulo, atplešiu banderolę su pono Vytauto Zakarevičiaus eilių knyga, dedu siuntinėlin rūtų sėklas, jau žinau, kur yra Sibiras.

Arti. 

Svarbu!

Įsivaizduokite, vieną dieną Jus pasiekia tokia žinia –
dėl finansinių sunkumų „Bernardinai.lt“ stabdo savo veiklą.

Darome viską, kad taip neatsitiktų, bet mums reikia Jūsų pagalbos.
Paremkite dabar, kad galėtumėte skaityti „Bernardinai.lt“ ir rytoj.