2012 12 08

Vainius Bakas

bernardinai.lt

Vidutinis skaitymo laikas:

6 min.

Vainius Bakas. Tegul kraujas liejasi laisvai…

Per pastaruosius metus tikriausiai didžioji dauguma Martino McDonagho gerbėjų Jaunimo teatre yra bent kartą matę spektaklį „Pagalvinis“. Nuomonių, recenzijų būta įvairių. Tačiau vienareikšmiškai galima sakyti – jis abejingų nepalieka, yra atviras ir provokuojantis, keliantis opias problemas, gimstančias šeimoje, visuomenėje ir dažnai mirštančias dar nesulaukus nei sąmoningos reakcijos, nei adekvačių atgarsių.

Prieš ketverius metus Druskininkuose Greimo centras kartu su savo pasekėjų ir bičiulių būriu semiotiškai karštai ir daug diskutavo apie daugiasluoksnišką M. McDonagho filmą „Reikalai Briugėje“ („In Bruges“, 2008). Šiemet Lietuvos kino teatrus pasiekė naujas M. McDonagho kūrinys iškalbingu pavadinimu – „Septyni psichopatai“ („Seven Psychopaths“), žaidžiantis su įvairiais kino ir kultūros kontekstais, pvz.: filmo „Seven Samurai“ (1954) pavadinimu, „Septynių išminčių mitu“, jį dekonstruodamas, išmintį paversdamas į psichozę, tačiau palikdamas tą numerologinį „kabliuką“.

Naujojo filmo žvaigždynas iš tiesų ryškus: net akyse mirga tokios pavardės aktorių pavardės kaip Colinas Farrellas, Samas Rockwellas ar bliuzo dainų apie meilę ir mirtį kūrėjas, atlikėjas, užkimusiu balsu filosofuojantis legendinis Tomas Waitsas.

Režisierius M. McDonaghas šiame filme taip pat nevengia aštrių, sociokritinių temų, provokuojančių klausimų ir šokiruojančių būdų bandant į juos atsakyti. Rodos, pratęsiamos ankstesniuose filmuose (taip pat ir trumpo metražo juostoje „Six shooter“) keltos žmogaus gyvybės kainos, nusikaltimo ir bausmės, kaltės ir atgailos temos. Spalvingi, nekasdieniški personažai – žudikai, gangsteriai, psichopatai – gyvena labai įprastą, buitišką gyvenimą, savaip svarsto visiems mums rūpimas problemas. Filme kyla opus klausimas tarp to, kas yra „normalus gyvenimas“, ir kas – „psichopatų pasaulis“, kas ką imituoja – menas tikrovę ar tikrovė meną. Žiaurumo genezė vis dėlto prasideda gyvenime, o geriausias tobulo veiksmo ir smurto scenarijus yra realių nusikaltimų suvestinė mūsų kasdieniuose laikraščiuose. Scenarijus nekuriamas, eklektiškai atrenkami epizodai pagal kriminalinius reportažus Belgijos spaudoje – toks buvo dar 1992 m. Rémy‘io Belvauxo, André Bonzelio filmo akcentas. Vėliau Q. Tarantino „Bulvarinis skaitalas“ taip pat parodė, jog norint sukurti daug veiksmo, kraujo, smurto, smegenų taškymo scenų nebūtina laužyti galvą – užtenka paskaityti bulvarinėje spaudoje, kas dedasi aplink mus. Ten rasime tiek veiksmo, smurto ir absurdo, kad sunku būtų tai sutalpinti į keliolika kino juostų… M. McDonagho atveju ši problema taip pat iškyla į paviršių – scenaristo bičiulis tampa brutaliu psichopatu, norėdamas draugą įkvėpti sukurti tobulą veiksmo filmo scenarijų. Jis tarsi netyčia pakiša scenaristui bulvarinį laikraštį, kuriame aprašytas brutalus samdomųjų žudikų nužudymas. Argi tokia laikraščio žinutė ne puiki idėja scenarijui? Be abejo, taip!

Kino pasakojimas yra atvirai kuriamas savo paties vyksme, t. y. Colino Farrello vaidinamas Martis yra scenarijų rašytojas, naratorius, kuriantis istorijas, kurios savaip susipina tarpusavyje. Tačiau kartu scenaristas yra ir nenuspėjamo siužeto vingių auka, kuri ne visada gali suvaldyti chaotišką situaciją. Esama jėgos, aukštesnės už scenaristą, savaip pakreipiančios aplinkybes, išeinančias už scenarijaus ribų. „Interaktyvaus“ kino naratyvo idėja neatrodo labai nauja, stulbinama ar pritrenkianti savo naujumu: tokius kinematografinius žaidimus galėjome matyti ir garsiuose Charlio Kaufmano filmuose „Adaptation“ (2002) ir „Synecdoche, New York“ (2008), Marco Forsterio „Stranger Than Fiction“ (2006)… ir čia mano vardijami patys žinomiausi holivudinio kino pavyzdžiai, o ką jau ir kalbėti apie nepriklausomo kino eksperimentus…

Daug labiau paveikia individualus Martino McDonagho stilius – atviras, tiesmukas, brutalus. Smurto filme tiek daug, jog jis paverčiamas farsu, holivudinio smurto kritika. Holivudo žiūrovų gėrėjimasis smurtu stulbinamas – juo mėgaujamasi kaip per gladiatorių kautynes Romos Koliziejuje. Juk būtent tokiais aspektais ir žaidžia Quentinas Tarantinas. Tačiau ir M. McDonaghas išlieja ne ką mažiau kraujo nei „Bulvarinis skaitalas“ ir „Pasiutę šunys“ kartu sudėjus. Būtų linksma, jei nebūtų graudu, kad Amerikos masinio kino pasididžiavimas – visokie rembai, Vietnamo džiunglėse ugniasvaidžiais nelyg popkornus skrudinantys išsigalvotus Amerikos priešus, čekai norisai, savo firminiais suktukais duodantys į kaulus blogiečiams. Sveikintina, jog nepriklausomas kinas šį nonsensą gali paversti farsu, pasišaipyti iš šių „herojų“ su gera juodojo humoro doze.

Režisierius McDonaghas (jo tautybė – airis) nevengia saviironijos veikėjų dialoguose pašmaikštaudamas, kad airių pagrindinė problema yra alkoholizmas, o amerikiečių – tolerancija. Iš tiesų amerikietiška tolerancija – pražūtinga mašina, dažnai kalbėdami apie JAV svajonių šalį užmirštame, jog prieš pusšimtį metų ši valstybė godžiai laistė Vietnamą krauju ir napalmu, kurį gamino laboratorijose sėdintys kostiumuoti mokslininkai. Šio bereikšmio, beprasmio ir psichopatiško karo kraują šiek tiek nuplovė hipių ir pacifistų banga, tų, kurie skelbė nepriklausomą gyvenimą, bet beveik visi skaudžiai kentėjo nuo savo asmeninių priklausomybių narkotikams, alkoholiui, laukiniam seksui su AIDS „dovanėlėmis“, chamidijomis ir dar kažin kuo… Filme nevengiama prisiminti ir juodųjų rasės problemų, dar visai neseniai atrodžiusių neišsprendžiamomis toje „tolerantiškojoje imperijoje“. Feministėms irgi bus ką veikti nagrinėjant šį filmą ir pastebint, kad veikėjos moterys, vos tik pasirodžiusios šiame filme, nužudomos po kelių minučių, taip ir nespėjus joms pasakyti kažko protingo ar subtilaus.

Filmui taip pat nesvetima dabartinio šuniško gyvenimo kritika: du filmo personažai grobia turtingųjų žmonių šunis, o vėliau juos grąžindami šeimininkams gerokai pasipelno. Čia prasidengia viso buržujiško ir pižoniško gyvenimo užkulisiai. Išpopintas šunelis Amerikos kultūros garbinamas kur kas labiau negu karvės Indijoje arba žmonės trečiosiose šalyse. Gangsteris, pykdamas, kad dingo jo mylimiausias šuo, vos nepražudo apkūnios juodaodės šuns „auklės“, o vėliau dėl to paties išcackinto šunelio nušauna ir patį jo pagrobėją… Ech, tas šuniškas gyvenimas JAV turėtų būti nuostabus: kone kiekvienas pižonų brisius turi savo porcelianinį maisto indelį, ėda tik vitaminingą ir subalansuotą maistą, jam daro šukuosenas, manikiūrus, leidžia gulėt minkštoj dvigulėj lovoj, dabar šunys turi netgi savo psichiatrus… O didžiojoje likusio pasaulio dalyje žmonės yra mokomi būti tarnautojais: duok labas, sėdėk, gulėk, kai reikia – apsimesk negyvu. Patarnauji – sausainis tavo, neklausai – į skūrą. Apie sveiką mitybą ir higieną galima tik pasvajoti. O štai koks Beverly Hilso chihuaha gauna viską, ko tik užsigeidžia jo šuniška širdis (tiksliau tai, ko užsigeidžia šeimininko fantazijos: padaryti šunį kuo „kultūringesnį“, „madingesnį“, „pižoniškesnį“).

Filme taip pat kvestionuojamas pacifizmas, stoiška laikysena, Mahatmos Ghandžio idėjos. Viename veikėjų dialoge nuskamba garsi Ghandžio citata: „Jeigu vadovausimės principu akis už akį – pasaulis taps aklas.“ Tačiau Billy‘is, vienas filmo psichopatų, išrėžia: „Ne, taip neatsitiks. Vis tiek liks bičas su viena akim. Kaip gali apakti pasaulis, jeigu jame liks vienakis.“ Filme „Septyni psichopatai“ gausu postmodernaus žaidimo komentarų komentarais, kas veikėjų kalba yra įvardijama kaip psichopatus medžiojantys psichopatai. Vieno psichopatų istorija nuskamba kaip moderni Dostojevskio „Nusikaltimo ir bausmės“ versija – žudiką nuolat persekioja vidinė kaltė, kuri įgauna nužudytosios merginos tėvo pavidalą. Čia savižudybė traktuojama kaip „geriausia bausmė sau“ ir didžiausia nuodėmė, kuri stumia į pragarą be atpirkimo galimybės. Taip teigia ir kai kurie teologai, darydami prielaidas, jog žudikas ar prievartautojas gali žemėje ilgai atgailauti ir išpirkti savo kaltę, tačiau tas, kuris sau atima gyvybę, yra miręs šiame pasaulyje ir tiesiog fiziškai negali atgailauti. Tačiau kitoje filmo vietoje vis dėlto išryškėja esminė krikščioniškojo mąstymo idėja, jog negali nieko aukoti, išskyrus save, o sąmoningas pasirinkimas mirti dėl laisvės idėjų (filmo personažo vietnamiečio atveju) nėra smerktinas.

Christopherio Walkeno vaidinamas Hansas ir Colino Farrello scenaristas Martinas – iš esmės pacifistinių idėjų persmelkti tipai, kurie atsisako ginklų ir smurtinio pasipriešinimo. Pacifistinės Kristaus ir M. Ghandžio idėjos filme įgauna savitų prasmių. Kristaus mokymas atsukti kitą skruostą tarsi nutraukia atsakomąją reakciją pykčiui. Smurto sistema, nesulaukusi atgalinio ryšio, yra priversta nuslopti. Tarkime, kad visuomeninis gyvenimas cirkuliuoja R. Jakobsono pasiūlyto komunikacijos modelio sistema: pranešėjas-pranešimas-gavėjas ir atgalinio ryšio sistema, kai gavėjas pats tampa pranešėju ir įvyksta atsakomoji reakcija. Šiuo atveju Kristaus mokymas iš tikrųjų nutraukia smurto grandinę, nes vietoj sugniaužto kumščio, kaip adekvataus „atsakymo“, atgręžiama šviesi ir sveika skruosto pusė. Nušvitimą patiria ir vienas iš septynių psichopatų (bent jau tokią jo istoriją prieš mirtį į diktofoną spėja įrašyti Hansas) – vietnamietis, kuris galop supranta, kad negali aukoti nieko kito, išskyrus save. Atmesdamas teroristinę veiklą, jis pats susidegina aikštėje lyg gyvasis deglas, suteikiantis šviesą savo tautiečiams. M. McDonagho filme tokia protesto forma, pasirodo, kilusi ne iš psichozės, šizofrenijos, o iš sąmoningo pasirinkimo, koncentracijos. Juk ir Lietuvos gyvasis laisvės deglas Romas Kalanta sąmoningai pasirinko tokią drastišką protesto išraišką, kuri paakino daug tuometinėje tamsoje klaidžiojančių tautiečių. Tai aktualu ir mūsų dienomis, kai dažnai pasigirsta pranešimai apie kokį jauną tibetietį, studentą, susideginusį dėl Tibeto nepriklausomybės. Tuomet ir supranti, kaip smarkiai skiriasi tautų ir kultūrų mentalitetas, kai vieni renkasi daug nekaltų aukų nusinešantį terorą, o kiti – gerbdami aplinkinių teisę į gyvybę, gali paaukoti tik savąją. Ir vis labiau juntama, kad visas pasaulis sėdi ant pilnos parako statinės, žaidžia degtukais, ir yra tik mažytė, siaura riba tarp vilties ugnies ir susinaikinimo…